Sloterdijko sferos

pagal | 2013 05 24

Peteris Sloterdijkas (g. 1947) yra vienas pastebimiausių Vokietijos viešųjų intelektualų, nebijantis peržengti tradicinių mąstymo formų ir ribų. Kultūros kritika, meno ir medijų teorija, religija, politika, istorija, psichologija – tai tik kelios sferos, į kurias nukreiptas vokiečių filosofo, o gal filosofuojančio rašytojo, žvilgsnis. Jis ir pats sako, kad

modernioji filosofija, jeigu ji vaisinga, išstato save tam, kas nėra filosofija – socialinei kovai, beprotybei, skausmui, menui, politikai, nelaimingiems atsitikimams, klinikinei praktikai ir technologijoms. Jau 200 metų visa, kas įplieskia autentišką mąstymą, ateina ne iš filosofijos ir prasiveržia į filosofiją.

Šiame pokalbyje daugiausia kalbama apie žymiausią Sloterdijko kūrinį Sferos1. Septynerius metus rašytame tritomyje autorius pateikia išties įdomią ir originalią žmonijos istorijos sampratą, ją regėdamas kaip formavimąsi ir vystymąsi ypatingų erdvinių-intersubjektyvių darinių, vadinamų sferomis.

Filosofą kalbina meno istorikė Bettina Funcke.

 

Margret Eicher. Peteris Sloterdijkas prieš Šventąją trivialiojo skonio inkviziciją

 

Iki pasirodant jūsų trilogijai, sferos vaizdinys šiuolaikiniame teoriniame diskurse susilaukė menko dėmesio. Įdomu, kaip susidūrėte su šia metafora, kuri pastaraisiais metais įgijo tokią didelę reikšmę jūsų mąstymui. Kokiais autoriais ar tekstais rėmėtės?

Vyraujanti kultūra niekuomet nesinaudoja visu žodynu. Dabartiniai kalbos žaidimai pabrėžia tik pasirinktas temas, o kitų reiškinių nepaliečia. Tas pats tinka ir XX a. antros pusės teorijos žodynui. Paskutiniais dešimtmečiais galima nuodugniai ir įvairias niuansais kalbėti apie viską, kas sąveikauja su moderniojo pasaulio laiko struktūra. Išleista galybė knygų apie istorizaciją, futurizaciją ir visa ko vystymąsi; šiandieną dauguma jų nebetinkamos skaityti. Ir priešingai, prieš dešimtmetį buvo vis dar palyginti sudėtinga protingai aiškinti apie egzistencijos erdviškumą moderniajame pasaulyje; teorinį peizažą tebedengė tirštas rūkas. Netgi iki šiol esama savanoriško erdvinio aklumo, mat kai tam tikru mastu laiko problemos matomos progresyviomis ir įdomiomis, erdvės klausimai pradedami laikyti senamadiškais ir konservatyviais, senolių ir niekingų imperialistų reikalu. Net nuostabūs, savotiški skyriai apie erdvę Deleuze’o ir Guattari knygoje Tūkstantis plokštikalnių negalėjo pakeisti situacijos, kadangi per anksti palietė chronofilišką (t. y. laiko garbinimo) šių dienų Zeitgeist2 temą. Tas pats vyksta ir su vėlyvojo Foucault programiniais teiginiais, pasak kurių, mes vėl žengiame į erdvės amžių, ko jų laikais vis dar negebėta padaryti.

Mano Sferų trilogija akivaizdžiai priklauso pasikeitusiems, plačiai paplitusiems filosofiniams ir kultūriniams-teoriniams diskursams, pastarąjį dešimtmetį įsivyravusiems šiuolaikinio mąstymo citadelėse. Kai 1990 m. ėmiau dėstyti Bardo koledže Niujorke, turėjau kažkokią miglotą nuojautą apie šį topologinį posūkį kultūrinėje teorijoje. Tačiau tik dabar, po trilogijos užbaigimo, žymiai aiškiau matau, kaip mano darbas susijęs su veikla gausių kolegų visame pasaulyje, tokių kaip Homis Bhabha, Arjunas Appadurai ir Edwardas S. Casey. Teorinių santykių sričiai priklauso net Iljos Kabakovo instaliacinis menas ir darbai tokių architektų kaip Frei Otto, Grimshaw ir partneriai ar Remas Koolhaas. Tuo metu ketinau užsiimti apskritimo ir strėlės figūromis, mat norėjau paruošti filosofinio mąstymo įvadą savo studentams Vienoje ir Niujorke, kurių dauguma buvo jauni menininkai. Maniau, kad tame kontekste grafinės figūros būtų naudingos.

Mane taipogi sužavėjo brėžinys, kurį kreida nubraižė Martinas Heideggeris maždaug 1960 m. seminare Šveicarijoje, kad psichiatrai geriau suprastų jo ontologines tezes. Kiek žinau, tai vienintelis kartas, kuomet Heideggeris panaudojo vaizdines priemones loginiams faktams iliustruoti; paprastai jis atsisakydavo tokių antifilosofinių pagalbų.

Brėžinyje galima išvysti penkias strėles, kiekviena jų skrieja link vienintelio pusrutulio horizonto; tai – nuostabiai abstrakti simbolizacija Dasein sąvokos, kaip buvimo struktūros visuomet besitraukiančiame pasaulio horizonte (deja, nežinoma, kaip psichiatrai į jį reagavo).

Tačiau vis dar prisimenu, kaip pradėjo zvimbti mano antena ir vėlesniais metais iš šio impulso radosi tikra erdvinio mąstymo archeologija. Galbūt pagrindinis mano dėmesys buvo europocentristinis, bet taipogi nuolat svarsčiau apie neeuropietiškas kultūras, ypatingai Indijos ir Kinijos. Beje, man padėjo ir Gastono Bachelardo knyga Erdvės poetika3, nors vėliau stiprokai nukrypau nuo jo tvirtinimų.

Tačiau jūsų darbe sąvoka sfera atlieka labai svarbų vaidmenį, nors kituose naujuose diskursuose apie erdvę galima aptikti sąvokas vieta, apsistojimas, teritorija, lokalumas, globalumas ir kitus žodžius su priesaga -umas.

Čia esama skirtingų priežasčių, iš dalies lingvistinių, iš dalies faktinių. Ypatingai svarbu, kad po plonu moderniųjų kalbos žaidimų sluoksniu, kuriame žodis sfera atlieka tik periferinį vaidmenį, glūdi labai galingas senas sluoksnis, kurį galėtume pavadinti senojo europietiško „sferinio mąstymo“ dviejų tūkstantmečių valda. Mes, modernieji intelektualai, paprasčiausiai užmiršome, kad epochoje tarp Platono ir Leibnizo beveik viskas, kas teigta apie Dievą ir pasaulį, išreikšta sferologijos sąvokomis. Prisiminkime magišką pagrindinį viduramžių teosofijos principą, kuris sako, kad Dievas – tai sfera, kurios centras yra visur, o kraštas – niekur. Beveik galėtume tvirtinti, kad moderniosios eros individualizmas reiškia šios dogmos nesąmoningą įgyvendinimą. Kai renkuosi sąvokas, savo vaidmenį atlieka net vokiečių kalbos semantika, nes tarp Goethe’s ir Heideggerio žodis sfera vartojamas kaip gyvenimo rato arba prasmingo pasaulio apytikris sinonimas, ir visa tai, žinoma, man padeda ieškoti kalbos, tinkančios gyvai, tarpasmeninei ar siurrealistinei erdvei.

Veikalo Sferos trijų tomų paantraštės – Burbulai, Rutuliai ir Puta – yra kiek neįprastos, lyg būtų sukurtos kalbinėje srityje, kuri artimesnė kasdienei kalbai.

Sąvoka metafora, kurią anksčiau pavartojote, mane šiek tiek varžo, nes manau, kad tokie žodžiai, kaip sfera ar rutulys, yra ne metaforos, o labiau mintys-vaizdiniai arba netgi mintys-figūros. Šiaip ar taip, pirmiausia jie atėjo iš geometrijos ir, pradedant antikiniais graikais, turėjo aiškią morfologinę reikšmę, kuri po Platono įgavo kosmologinę reikšmę. Visai kitaip yra su pirmo ir trečio tomų – Burbulai ir Puta – pavadinimais. Čia, bent jau pradžioje, iš tiesų turime reikalą su metaforomis. Burbuluose mėginau aprašyti diadinę rezonanso erdvę tarp žmonių taip, kaip šitai aptinkame simbioziniuose santykiuose – motina ir vaikas, Filemonas ir Baukidė, psichoanalitikas ir analizuojamasis, mistika ir Dievas etc. Ir priešingai, sąvoka puta, ją naudoju vietoj visai nusidėvėjusios sąvokos visuomenė, – be metaforinės reikšmės, taip pat turi ir tiesioginę žodžio reikšmę. Žvelgiant iš fizinės perspektyvos, ji apibūdina daugiaertmius tinklus, susidedančius iš erdvių, suformuotų dujų slėgio ir paviršiaus tempimų, kurie, pagal gana griežtus geometrinius dėsnius, vienas kitą varžo ir deformuoja. Man rodos, analogiškai, pagal šias tikslias technines putos analizes, galėtume lengvai suprasti ir moderniąsias urbanistines sistemas. Sferos III atsirado iš tos intuicijos. Šioje hibridinėje knygoje galima aptikti daugybę pastabų apie sociologijos virsmą visuotine „oro kondicionavimo“ teorija: Putoje kalbama, kad modernieji žmonės gyvena, kaip prieš trisdešimtmetį pastebėjo JAV architektų grupė Morphosis, „susisaisčiusiose izoliacijose“. Socialinėje putoje nėra „komunikacijos“ (tai ir vienas apokalipsę nurodančių žodžių), tėra vien tarpautistiniai ir mimetiniai santykiai.

Skaitant knygas, man pasirodė, kad kiekviename tome yra trys skirtingi, paeiliui einantys orientacijos, ar net metodo, taškai. Ar būtų galima pirmą tomą pavadinti ezoteriniu, antrą egzoteriniu, o trečią – Zeitdiagnostik, t. y. nustatančiu dabarties diagnozę?

Šis klausimas mane liečia labai asmeniškai, kadangi jis siejasi su nerimastinga sunkia diagnoze. Taip, trys Sferų tomai neseka vienas kito viena trajektorija; kiekvienas turi savo kryptį ir sąlygas. Kas nors net galėtų nusistebėti, ar juos tikrai parašė tas pats autorius. Problema, žinoma, sofistinė, – juk žinau, kad visus tris parašiau aš. Vis dėlto tai neįrodo, kad visuomet buvau tuo pačiu asmeniu anuos septynetą metų, kurių prireikė knygai parašyti. Kas laiduotų, kad daugialypis asmenybės skilimas, išrastas postmoderniųjų daktarų, paprasčiausiai nereprezentuoja moderniosios literatūros kritikos perėjimo į kliniką, pagal kurią, autoriaus išnykimas sugrįžta kaip kasdienės asmenybės suirimas?

Kaip žinote, nekvaršinau savęs ir kitų, kiek įmanoma, klausimais, filosofas aš ar rašytojas, bet dabar varote mane į kampą. Kadangi galiausiai kalbu kaip filosofas ir negaliu apsigaubti artistine tyla, vadinasi, turėčiau pripažinti: jūs teisi. Trilogijos pradžia turi ezoterinį aspektą, – jei darome prielaidą, kad šį išsireiškimą suprantame teisingai. Beveik septyniuose šimtuose tomo Burbulai puslapiuose pateikiama didžiulė porų teorija, grindžiama fundamentalia ironija. Nors kasdienis mąstymas neabejotinai įsitikinęs, kad apie poras žino viską, – t. y. jog jos gaunamos vieną sudėjus prie kito (kalbant biografiškai, tai reiškia „susitikimo“ padarinį), – aš eksperimentuoju, iki kokio laipsnio „būti-pora“ (Paar-Sein) vyksta anksčiau visų susitikimų. Mano poros analizėje skaičius du, arba diada, pasirodo kaip absoliutus skaitmuo (figūra), grynoji bipoliarinė forma. Todėl ji visuomet eina pirma dviejų pavienių vienetų, kurie, sakytum, tarsi „susideda draugėn“. Tai lengviausiai galėtume parodyti santykyje tarp motinos ir vaiko arba, dar geriau, tarp embriono ir placentos. Šitaip įžengiame į kraštutinės filosofinės psichologijos teritoriją, kuri skiriasi nuo visuotinio tikėjimo individualumo pirmenybe. Tikrosios ezoterikos nerasite knygose, pardavinėjamose oro uosto knygynuose; visa tai yra gilioji psichologija, kuri mums primena iki-individualias, iki-subjektyvias, iki-egoistines būkles. Taigi labai priartėju prie Lacano, kuris retkarčiais kalbėjo apie psichoanalizės „demokratinį ezoteriškumą“. Ir galite matyti, į kokias zonas papuolame, kai skaitome palyginti skandalingus mano knygos skyrius apie „negatyviąją ginekologiją“ ir priešgimdyminį būvį gimdoje; visiškai suprantu, kodėl kai kurie skaitytojai tuo pasibaisėjo.

Antras tomas plėtoja viešas ir politines šių pagrindinių prielaidų pasekmes; šia prasme visa tai galėtume apibūdinti kaip projekto egzoterinę dalį. Joje nagrinėjamas senesnių kultūrų supratimas, pasaulį įsivaizdavusių pirmiausia kaip ratą, kupiną dvasios. Rutuliuose visų pirma mėginau parodyti, kaip graikai atliko kosmoso geometrizaciją; paskui rekonstravau Dievo geometrizaciją, atliktą filosofų neoplatonikų, kas man leido pajusti, kad atvėriau vieną įdomiausių idėjų istorijos skyrių. Viskas galiausiai, tarsi savaime, užsibaigia globalizacijos filosofine istorija: pirmiau geometrijos pagalba globalizuota visata, paskiau kapitalo pagalba globalizuota Žemė.

Galiausiai, trečiame Sferų tome, modernųjį pasaulį tematizavau erdvinių įvairovių sąvokomis. Pradėjau nuo idėjos, kad pasaulis sudarytas ne monosferiškai ir pankomunikatyviai, kaip manė klasikiniai holistai, o polisferiškai ir interidiotiškai. Šio tomo centre esama architektūros imunologinės teorijos, nes tvirtinu, kad namai yra pastatytos imuninės sistemos. Viena vertus, pateikiu modernios gyvenamosios aplinkos interpretaciją, kita vertus, – naują požiūrį į masinį konteinerį [mass container]. Tačiau kai apartamentą ir sporto stadioną pristatau svarbiausiomis architektūrinėmis modernybės naujovėmis, visa tai nėra už meno ar kultūrinių-istorinių interesų ribų. Mano tikslas – pateikti naują atmosferų istorijos vertinimą ir šiuo požiūriu apartamentas bei sporto stadionas pirmiausia yra svarbūs kaip atmosferinės instaliacijos. Jos atlieka pagrindinį vaidmenį pertekliaus plėtotėje, kuri atskleidžia viešą modernybės paslaptį. Jei kalbame apie dabarties diagnozavimą, – prabangos garbinimą, kurį miniu knygos gale, laikau lemiančiu veiksniu.

Jūs plėtojate, ypač trečiame tome, naują, šiuolaikinę kritinės teorijos terminologiją, kuria remiantis pačias sąvokas istoriškai kontekstualizuojate ir atribojate nuo Frankfurto mokyklos. Knygoje pateikta gili kritinės teorijos paveldo šiuolaikinės recepcijos kritika. Ypač kritikuojate amerikiečių akademikus už neteisingą šios tradicijos interpretaciją, todėl perpasakojate sąvokų istoriją ir tokių terminų, kaip revoliucija ar visuomenė, atsiradimą. Ar galite apibendrinti, kas sudaro šią kritiką ir kodėl manote, kad turėtų būti išrastas visiškai naujas žodynas?

Priežastis, kodėl kultūros moksluose reikalingas naujas žodynas, gali būti paaiškinta septyniais paprastais žodžiais: nes senasis iš esmės yra niekam tikęs. Kodėl? Kadangi visos ankstesnės natūralios kalbos, įskaitant ir teorinį diskursą, buvo išplėtotos sunkių ir kietų substancijų pasauliui. Todėl jos bejėgios perteikti lengvumo ir sąryšių pasaulio patirtis. Vadinasi, jos netinkamos artikuliuoti pagrindines modernybės ir postmodernybės patirtis, kurios konstruoja pasaulį, grindžiamą mobilizacija ir naštos atstūmimu. Šitai man leidžia paaiškinti, kodėl Frankfurto mokyklos kritinę teoriją laikau pasenusia ir kodėl ją turi pakeisti visai kitoks diskursas: kritikos teoretikai, paveikti marksistinio palikimo, pasiduoda tikroviškai pagundai lengvą interpretuoti kaip regimybę, o sunkų kaip esmę. Taigi jie praktikuoja senamadišką kritiką ir regimybės lengvumą „išstato“ tikrumo sunkumo vardu. Manau, kad modernybėje, atsiradus pertekliui, sunkus pasuko regimybės link, o „esmiška“ dabar esti lengvume, ore, atmosferoje. Kai tik tą suvokiame, „kritikos“ sąlygos dramatiškai keičiasi. Marxas įrodinėjo, kad visa kritika prasideda nuo religijos kritikos; aš linkčiau sakyti, kad visa kritika prasideda nuo gravitacijos kritikos. Be to, galime atpažinti, kad europietiškoji „kritinė teorija“ neištvėrė kelionės per Atlantą nenukentėjusi. Autentiška kritinė teorija „namuose“ visų pirma buvo slaptos teologijos rūšimi: ji gydė kūrinijos (dar vadinamos visuomene) negandas ir kritikavo tikrovę begalybės (neįvardintu) vardu. Šis priėjimas buvo taip sumaniai užkoduotas, kad amerikiečių sociologai ir literatūros kritikai galėjo netrukdomai argumentuoti, jog jie gina multikultūrinę visuomenę.

Jūs naudojatės paveikslais, kurie būdingi filosofinėms knygoms, ir tai primena vokiškai kalbančius amžininkus – Alexanderį Kluge, Klausą Theweleitą, iš dalies W. G. Sebaldą. Paveikslai naudojami ne tik kaip iliustracijos, bet ir kaip lygiagretūs pasakojimai. Ar Walterio Benjamino knygą Pasažų sumanymas4kuriame taip pat įtraukta daugybė paveikslų, galima vadinti istoriniu modeliu? Šis klausimas su nuoroda į Pasažų sumanymą kyla todėl, kad šioje knygoje įvairiapusiškai nagrinėjamos dabar vyraujančios erdvės ir atmosferos, kurios žymi šiuolaikinį momentą. Ar galima sakyti, kad tam tikru atžvilgiu jūsų XX a. stadiono ir apartamento nagrinėjimai tęsia Benjamino studijas apie kylančios moderniosios epochos erdvės supratimą ir pasažus?

Paveikslų įtraukimas į teksto tėkmę yra mano atsakymas erdvinei sąmonės transformacijai moderniojoje teorijoje. Svarstant medijų istorijos sąvokomis, savo filosofinės prozos neberašau ant popieriaus lapo, aš naudojuosi monitoriaus lapu, tai yra dirbu virtualiai, hiperteksto erdvėje. Monitoriaus erdvė esti artimai susijusi su moderniųjų parodų erdve – tai elektroninė balto kubo rūšis. Kuomet tokioje aplinkoje dirbama, logiška, kad įsivaizduojamas antras ir trečias tekstas „greta“ verbalinio teksto ir šitai yra būtent tai, ką daro autoriai, dirbantys su vizualiniais lygiagrečiais pasakojimais.

Nuoroda į Walterį Benjaminą šiame kontekste labai reikalinga ir man malonu, kad jį paminėjote. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad mano santykis su Benjaminu nėra paprastas. Viena vertus, jo knyga Pasažų sumanymas labai reikalinga dabartinei kultūrinei teorijai, kadangi ji jau numatė beveik viską, kas vėliau tapo reikšminga: aistra archyvui, detalės „mikrologinis“ tyrinėjimas, medijos teorija, diskurso analizė ir paieška savarankiško požiūrio taško, iš kurio galėtume perprasti kapitalistinę visumą. Kita vertus, esu įsitikinęs, kad Benjamino veikla priėjo liepto galą, ir kad jam, kaip teoretikui, nepavyko. Mano knygoje Pasaulio kapitalo vidinėje erdvėje: filosofinei globalizacijos teorijai5 rasite benjaminizmo kritiką, kuri baigiasi gana nykiomis išvadomis. Benjaminą kaltinu nesupratus visumos, o tik abejingai sekus savo puikiomis idėjomis apie naujų kapitalizmo interjerų kūrimą. Dar blogiau, kad jo analizėje daugiausia dėmesio skirta istoriškai pasenusiam pasažo tipui, nors jo laikais jau negalėjai ignoruoti, kad kapitalistinis interjeras neapsiriboja pasažais ir žengia daug toliau. Sporto stadionai, susirinkimų centrai, didieji viešbučiai ir kurortai nusipelnė didesnio Benjamino dėmesio. Idėja parašyti „devynioliktojo amžiaus proistorę“ tampa nesupratimu. Todėl kapitalistinius interjerus siūlau nagrinėti jų pačių vartojamomis sąvokomis, kurios natūraliai veda į putos teoriją. Šiandieną mums reikia „oro kondicionavimo projekto“ didelėms socialinėms grupėms arba apibendrinančio „šiltnamio plano“. Manau, knygoje Sferos III iš dalies jau galima atpažinti, kokie yra tokios postbenjaminiškos modernybės ir postmodernybės pliuralizuotų erdvinių kūrinių elgsenos prasidėjimai.

Kita postbenjaminiška knyga yra Negrio ir Hardto Imperija6. Trečiame Sferų tome kritikuojate šių autorių požiūrį, kuris remiasi sąvoka daugis [multitude]. Kaip manote, kas jiems jų tyrime nepavyko?

Pirmiausia pakalbėkime apie Negrio ir Hardto sėkmę: jie dabartiniam radikalumui sugebėjo suteikti novum organum, o tai laimėjimas, kuris nusipelno pagarbos. Tuo pačiu įtariu, kad didžiulę knygos sėkmę galima paaiškinti dėl prastai paslėptų religinių atspalvių. Pirmiausia, nelengva atpažinti gerąjį senosios kairės radikalizmą, kai Šventasis Pranciškus atsistoja greta Marxo ir Deleuze’o. Bet ši naujoji sąjunga su šventaisiais yra gera pamoka kairiąjai radikalizmo pozicijai postmarksistinėje situacijoje. Bet kam, kas šiandien nori praktikuoti fundamentalią opoziciją, reikia sąjungininkų, kurie nėra vien tik iš šio pasaulio. Kad suprastume keblią kairiojo radikalizmo situaciją, turėtume prisiminti Leono Festingerio kognityvinio disonanso teoriją. Pagal Festingerį, ideologijos, kurios nebeatitinka aplinkybių, jų šalininkų perinterpretuojamos tol, kol vėl tampa tinkamomis (su neišvengiamomis pasekmėmis, kad teorijos vis labiau keistėja). Gershomas Scholemas šiek tiek panašiai aiškino apie žydų profetizmo lemtį. Jo žodžių esmė tokia: kai žlunga profetizmas, pasirodo apokaliptiškumas, kai žlunga apokaliptiškumas, pasirodo gnosis. Analogiškas augimas gali būti pastebėtas politinės opozicijos judėjimuose nuo 1789 m.: kai biurgerių revoliucija žlunga ar nepasiteisina, iškyla kairysis radikalizmas, kai žlunga ar nepasiteisina kairysis radikalizmas, iškyla protesto paslaptingumas. Man atrodo, kad Negris priėjo būtent šią vietą. Jo „daugis“ reikalauja piktų šventųjų bendrijos, kurioje dega grynos opozicijos ugnelė; tačiau ji nebesiūlo revoliucinio projekto, vietoj to pateikdama tik savo paprastą egzistenciją pasaulyje, priešinamą visuotiniam kapitalizmui. Negalima sakyti, kad Negrio sistema žlugo – jos žlugimas jau buvo užprogramuotas. Galbūt dar tiksliau būtų tvirtinti, kad politinis revoliucionierius pavirto dvasiniu mokytoju. Tai kaina, kurią reikia mokėti kiekvienam, mėginančiam rimtai plėtoti kairiųjų kalbą anapus apmaudo.

Vertė T. Vėželis

Redagavo L. Jankauskas

http://www.bookforum.com/archive/feb_05/funcke.html

 

  1. Sphären I – Blasen, Mikrosphärologie (Sferos I: Burbulai. Mikrosferologija, 1998); Sphären II – Globen, Makrosphärologie (Sferos II: Rutuliai. Makrosferologija, 1999); Sphären III – Schäume, Plurale Sphärologie (Sferos III: Puta. Pliuralistinė sferologija, 2004).
  2. Zeitgeist (vok.) – laiko dvasia.
  3. La poétique de l’espace (1957).
  4. Passagenwerk (1991); angliškas vertimas  The Arcades Project (2002)
  5. Im Weltinnenraum des Kapitals – Für eine philosophische Theorie der Globalisierung (2005).
  6. Empire (2000).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *