„Nietzsche projektuoja horizontą tiems, kurie ateities moralės rinkose išsiskirs kaip individai, rodantys, kaip galima tęsti žmonijos kelią. Tame kontekste perskaitai šį labiausiai provokuojantį sakinį iš ‘Zaratustros’ prologo: ‘Žmogus – tai lynas, nutiestas tarp gyvulio ir antžmogio’, ir pats sprendi, ar nori tapti sėkmingu vaikščiotoju lynu, ar ne. Jeigu tau nepavyks tapti sėkmingu vaikščiotoju lynu, bent jau būsi pabandęs… Ne sėkmė viską lemia, o būtent valia išlikti judėjime ir vaikščioti lynu, jei nenori likti dalimi minios, kuri žiūri aukštyn ir žavisi beprotiškus dalykus darančiais žmonėmis.“ – Peter Sloterdijk
•••
ROBERT HARRISON ¦ Ką tik baigiau skaityti jūsų puikią knygelę Nietzsche an sich, kuri angliškai išleista 2013 m. [Nietzsche Apostle; „Apaštalas Nietzsche“], bet pirmą kartą pasirodė Vokietijoje 2000-aisiais, minint šimtąsias Nietzsche’s mirties metines. Ką konkrečiai turite mintyje, kalbėdamas apie Nietzschę kaip apaštalą?
PETER SLOTERDIJK ¦ Atsakymas labai paprastas. Nietzsche turėjo labai didelių ambicijų ir uždavė paprastą klausimą: „Kas buvo lemtingiausias žmogus Vakarų pasaulio istorijoje?“ Ir atsakė – pats, sau pačiam, – kad šis asmuo buvo, žinoma, šv. Paulius, kurį jis laikė tikruoju krikščionybės įkūrėju; apaštalas Paulius, išradęs patį apaštalo vaidmenį.
Taigi, pasak Nietzsche’s, šv. Paulius buvo lemtingiausia asmenybė istorijoje. Jeigu būtų įmanoma panaikinti šv. Pauliaus sukeltus padarinius, tai pakeistų istorijos tėkmę. Pasak Nietzsche’s, šv. Paulius resentimentui suteikė genialumo. Resentimentą jis pakėlė į tokį lygį, kad šis galėjo virsti evangelija.
RH ¦ Jūsų manymu, ar Nietzsche Jėzų laikė antraeile figūra, palyginti su Pauliumi?
PS ¦ Tam tikra prasme taip. Visiškai neaišku, ar Jėzus iš tiesų skelbė visuotinę žinią. Jėzus atrodo kaip elitistas. Jis kalba tiems, kurie gali suprasti. Galiausiai įvyko evangelijų, evangelinių žinių ir graikų filosofijos susidūrimas. Šis susidūrimas prasidėjo Pauliaus raštuose ir buvo tęsiamas ketvirtojoje evangelijoje, kuri parašyta vėliau. Šis helenizmo ir neklusnaus žydų metodo susidūrimas padarė įmanomą tai, kas vadinama krikščionybe.
RH ¦ Taip, žodis „evangelija“ reiškia „gerąją naujieną“ arba „džiugią žinią“. Jūs pabrėžiate Nietzsche’s teiginį, jog savo knygoje „Zaratustra“ jis parašė penktąją evangeliją. Ar galėtumėte papasakoti apie šią penktąją evangeliją ir jos esmę sudarančius paradoksus? Jūs teigiate, kad Nietzsche labai stengėsi įtikinti save „gerosiomis naujienomis“ ir norėjo toliau tikėti, jog jis tikrai yra gerųjų naujienų nešėjas. Jį kankino mintis, kad, prieš pasiekiant kokioms nors geroms naujienoms, visų pirma tenka susidurti su baisiomis naujienomis – siaubingomis, bjauriomis naujienomis, kurias reikia perduoti žmonijai.
PS ¦ Pirmiausia, kategorija „naujiena“ kelia problemų, nes šiuolaikine prasme naujiena reiškia aktualiją, o tie, kurie šią sąvoką vartojo seniau, tiesiog turėjo mintyje „žinią“ arba, vokiškai tariant, Botschaft. Graikų kalbos žodis ἄγγελος tiesiog reiškia pasiuntinį. Tai svarbu. Ryšys su laiku dar nebuvo toks aiškus.
Beje, Nietzsche dar nebuvo susipažinęs su vadinamosiomis „gnostinėmis evangelijomis“. Jos buvo atrastos vėliau. Vadinamasis Naujasis Testamentas yra tik dalis platesnio tekstų konteksto. Mokslininkų tarpe egzistavo ištisas genre littéraire [pranc. literatūros žanras], kurį vadiname „evangelijomis“. Dabar žinome bent 30–40 tokių kūrinių. Iš šio korpuso keturi išliko Biblijoje. Šventasis Morkus buvo seniausias. Tačiau tvarka buvo pakeista: Naujojo Testamento redaktoriai į pradžią įtraukė Matą, po to Morkų, tada Luką, o paskutinis atsidūrė graikų apaštalas Jonas. Tai labai svarbu, nes būtent su Jonu prasidėjo žydų žinios helenizacija.
„Numeris penktas“, pavadinimas, kurį Nietzsche naudojo savo raštams apibūdinti, apima jo teiginį, kad jis atliko kažką, kas turėtų pakeisti religijos istorijos tėkmę: apsimetė, jog juoką pristatė kaip gerąją naujieną. Išmintyje glūdi gilus linksmumas, net jei jį tenka įgyti ilgai žygiuojant liūdesio ir siaubo žinių tuneliu, kuris yra neatsiejamas nuo šiuolaikinės būklės. Modernybė yra visiškas nusivylimas. Tai ilgai užsitęsusios tamsybės aušra. Mes visi gyvename apsupti rūko ir dulkių. Mes negalime turėti labai plačių pažiūrų, nes gyvename metafizinės tradicijos dekonstrukcijos sukeltų dulkių sūkuryje.
RH ¦ Tikite, kad Nietzsche žinojo mums teksiant dar ilgą laiką gyventi šiame tamsiame tunelyje ir kad jo evangelija prabils mums, kai šie laikai praslinks?
PS ¦ Be abejo. Yra garsus Nietzsche’s posakis: „Aš ne žmogus, aš dinamitas.“ [vok. Ich bin kein Mensch, ich bin Dynamit] Nietzsche’s laikais sprogimo garsas buvo itin helvetiškas, nes Šveicarija buvo šalis, kuri ėmėsi pirmųjų herojiškų pastangų prasiskverbti pro kalnus ir iškasti tunelius – nutiesti naujus kelius į pietus. Tai yra metafizinis klausimas visiems šiems šiaurės žmonėms, esminis klausimas: kaip galime lengviau grįžti prie Viduržemio jūros tiesų? Šie Šveicarijos tuneliai atliko svarbų vaidmenį šiuolaikinės kultūros istorijoje, kadangi užtikrino jungtį.
RH ¦ Jungtį tarp Vokietijos ir Graikijos?
PS ¦ Taip, ypač tarp Vokietijos ir Graikijos. Britai dažniausiai sustodavo ties Alpėmis. Jie buvo vieni iš „alpinizmo“ pradininkų ir tai galbūt patenkino jų ambicijas. Jie labai mėgsta vadinamąjį „didį grožį“ – antrąją didžią moderniosios estetikos kategoriją. Vandenynas jiems buvo pasiekiamas ranka; jis buvo tiesiai prieš akis.
Tačiau kelionė Alpėse reikalavo tam tikrų pastangų. Vokiečiams tuneliai, vedantys į pietus, kėlė dar svarbesnį klausimą: kaip atgauti laisvą priėjimą prie tiesos, glūdinčios už Alpių, prie italų tiesos, Viduržemio jūros regiono tiesos, o galų gale prie tikros didžiosios svajonių esmės?
Kalbant apie Nietzschę, jis dar ankstyvoje jaunystėje turėjo tiesioginį tunelį, vedantį į graikų išmintį. Nežinau, kaip jam tai pavyko, bet atrodė, tarsi jis turėtų dinamito ir per Alpių kalnus tiesiai skverbtųsi į Graikiją. Jis išvengė tos kankinančios kelionės, kurią turėjo įveikti kai kurie jo pirmtakai, pavyzdžiui, Hegelis.
Jis įgijo savotišką kanalą – arba tunelį, kol tas kanalas dar nebuvo nutiestas, – susidūręs su Richardu Wagneriu, kuris savo ruožtu taip pat buvo savotiškas tunelių kūrėjas, tik ne link Viduržemio jūros tiesos, o link šiaurietiškų įkvėpimų. Jis norėjo, kad šiaurės dievai sugrįžtų į tragiškąją vokiečių teatro sceną. Būtent todėl savo vėlesniuose kūriniuose jis sukūrė šią itin sudėtingą Wein Festspiele koncepciją, kuri turėjo pakeisti klasikinę operą. Tai galima apytikriai išversti kaip „sakramentinė šventė“. Jis norėjo, kad žmonės į šiuos renginius eitų apsirengę tais pačiais drabužiais, kuriuos dėvėtų senovinio aukojimo ritualo vietoje.
Tai peržengė net katalikų mišių ribas, kuriose Viešpaties kūnas buvo perkeistas ir dalinamas bendruomenei. Taip pat ir čia išskirtinei auditorijai, naujajai Vokietijai, turėjo būti perteiktas kitoks supratimas apie kančios priemones. Taigi – nauja muzika naujoms ausims. Būtent tokia buvo šių vėlesnių Wagnerio kompozicijų formulė.
RH ¦ Jūs taip pat parašėte knygą apie Nietzschę, pavadintą Der Denker auf der Bühne: Nietzsches Materialismus („Mąstytojas scenoje: Nietzsche’s materializmas“, 1986). Tai išsami analizė ir apmąstymai apie Nietzsche’s pirmąją knygą „Tragedijos gimimas“, kuri skirta Richardui Wagneriui. Jis nustato ryšį tarp graikų scenos ir Wagnerio muzikos. Ar Nietzsche turėjo imtis kokių nors ypatingų argumentų, kad nustatytų esminį ryšį tarp Wagnerio ir graikų? Ar buvo kažkas išskirtinio graikų tragedijoje, ko nebuvo galima perkelti į Wagnerio šiaurės rūkus ir šiaurės dievus?
PS ¦ Nietzsche’s susitikimas su Wagneriu buvo tikra sėkmė, nes tai leido jam pasitelkti helenistiką, kuria jis, jaunas specialistas, užsiėmė. Būtent ten pirmą kartą pasireiškė jo genialumas. Susitikimas su Wagneriu buvo laimingas atsitikimas, nes leido jam iš Vokietijos ir Turino persikelti tiesiai į Atėnus. Jis turėjo tiesioginę prieigą prie didžiojo Dioniso teatro Atėnuose ir buvo privilegijuotas šios vietos lankytojas. Iš Wagnerio jis perėmė idėją apie naują rimtą požiūrį į muziką ir kultūrą bendrai, nes tuo metu vokiečių opera buvo lengvoji opera. Tai buvo tam tikra – kaip tai pavadinti? – operetė. Šiandien tai pavadintume „miuziklu“ arba klasikine opera buffa.
Wagneris suprato, kad herojiškos muzikos rimtumas turi atsiriboti nuo pramoginio principo. Šiuo atžvilgiu jis galėjo labai lengvai susieti save su graikų teatro metafizika. Teatras buvo sukurtas tam, kad didelė auditorija – idealiu atveju, visa didelio miesto vyrų populiacija – galėtų būti liudininkais, kai vaizduojamos paties Dievo kančios, stebėti Dioniso sukapojimą ir pamatyti, kaip jo kančios atkuria pasaulį ir sudaro sąlygas naujai socialinės sintezės formai. Visi išgyvena tą pačią dramą. Idealiu atveju šio įspūdingo bendro spektaklio metu visi kartu pravirktų tą pačią lemiamą akimirką. O po to žmonės grįžtų namo tarsi po katarsio. Ši graikų dramos katarsio akimirka tapo labai svarbi ir išliko svarbi kiekvienam.
RH ¦ Ar tokiu atveju galėtumėte sakyti, kad knygos „Apaštalas Nietzsche“ žinia jau prasideda knygoje „Tragedijos gimimas“ – jo apmąstymuose apie graikų tragišką išmintį ir Dionisą, dievo mirtį scenoje bei kančios prasmę? Ar ji jau atskleidžiama tame ankstyvajame veikale?
PS ¦ Manau, kad taip. Jis parašė įvadą į antrąjį knygos leidimą, kuris pasirodė dar jam gyvenant, ir būtent paskutinių jo sąmoningų dienų metu. Savitvardą jis prarado būdamas keturiasdešimt ketverių metų. Šis įvadas galiausiai buvo pripažintas geriausiu filosofinės prozos kūriniu, kokį jis kada nors buvo parašęs. Jis yra itin savikritiškas, tačiau vienu atžvilgiu vis dar jaučia tam tikrą susižavėjimą jaunuoliu, parašiusiu šią knygą. Jis vis dar apsimeta, kad šis jaunas autorius buvo pirmasis, kuris uždavė klausimą: „Ką Dionisas iš tiesų galėtų mums reikšti?“
Visas jo gyvenimo darbas buvo didžiulė pastanga atskleisti naujo susitikimo su ateinančiu dievu prasmę. Būtent šį bruožą senovės žmonės jau buvo priskyrę Dionisui. Jis nebuvo klasikinės Olimpijos gyventojas. Jis buvo neolimpinis dievas, atvykęs iš Rytų, lydimas būrio laukinių vyrų ir moterų, kurie beveik visada buvo girti ir ant galvų nešiojo gėlių vainikus, o jis pats jojo ant tigro nugaros. Taigi, turėdami šiuos vaizdus prieš akis, matote šį įvykį…
RH ¦ Tai yra apsireiškimas.
PS ¦ Taip. Jėzus – ateities dievas. Įvykis. O visa naujoji teologija sukasi aplink klausimą: „Kaip turėtume suprasti šio atėjimo, kuris tuo pačiu metu pretenduoja būti jau esantis, laikišką struktūrą?“ Kažkas turi ateiti, o kažkas jau yra. Štai kodėl Nietzsche vėliau, ypač „Zaratustroje“, tapo vidurdienio metafizikos giedotoju, nes šią tyliausią valandą saulė yra zenite, o pasaulis atrodo sustojęs ir tobulas. Dievas daugiau neturi judėti. Jis jau yra ten, o tu tiesiog sulaikysi kvėpavimą ir bandysi tapti nešališku buvimo stebuklo liudininku…
RH ¦ …paties dievo buvimo, ar kokia dievybė bebūtų turima mintyje, Dionisas ar Kristaus apsireiškimas, kuris yra ir čia esantis, ir dar tik ateisiantis. Visa tai apgaubia keistas laikiškumas.
Heideggeris kažkur minėjo, kad po „Tragedijos gimimo“ Nietzsche daugiau jokių knygų neparašė. Kad rašė tik poleminius tekstus. „Tragedijos gimimas“ iš tiesų yra vienintelė tikra jo knyga ta prasme, kad joje pateikiama argumentacija. Vėlesnėje pratarmėje Nietzsche, kaip sakote, yra itin savikritiškas ir apie save rašo, kad „šis autorius turėjo giedoti, o ne kalbėti“. Tačiau aš turiu visai kitokią nuomonę apie „Tragedijos gimimą“. Manau, kad tai labai rimta, gerai paruošta knyga, kurioje pateikiami argumentus pagrindžiantys įrodymai ir bandoma išdėstyti gana nuoseklią tezę, kurią galima patikrinti empiriškai, istoriškai ar filologiškai. Manau, būtume daug ką praradę, jei Nietzsche būtų tik giedojęs, o ne rimtai logiškai išdėstęs argumentus apie tai, kas yra Dionisas, kas yra Apolonas ir kaip jie siejasi.
PS ¦ Manau, kad Nietzsche tam tikru mastu teisus, sakydamas: „Mano siela turėjo būti giedotoja, o ne rašytoja.“
RH ¦ Tikrai?
PS ¦ Būtent taip jis ir elgėsi savo gyvenimo pabaigoje. Kartais šitaip sakau apie savo knygas: kalbėdamas kasdienybėje esu baritonas, o kaip rašytojas aš esu tenoras. Būtent taip ir yra su Nietzsche.
Heideggerio pastaba paliečia labai jautrią temą, tačiau tai nereiškia, kad Nietzsche atsiduria nepalankioje padėtyje. Atsisakydamas teiginių prozos, – kai vienas logiškas sakinys eina po kito, – jis pradeda kažką, ką galima suprasti kaip manevrą, skirtą susidurti su šia pasaulio neapykantos istorija, kuri susijusi su krikščionybės, kaip oficialios Romos imperijos religijos, triumfu.
Taigi tam tikra prasme tiesa, kad viskas, kas buvo parašyta po „Tragedijos gimimo“, buvo polemikos pobūdžio, tačiau tai neišvengiama, lygiai taip pat, kaip ir šv. Augustino raštai buvo ne vien tik rimti tekstai, bet ir maldos. Stilius, arba žanras, yra lygiai toks pat svarbus, norint suprasti tekstą, kaip ir paties originalaus teksto iššifravimas.
RH ¦ Kadangi jūs pats esate filosofas, ar galėčiau paklausti, kokiu mastu laikote save Nietzsche’s paveldėtoju? Sakydamas „paveldėtojas“, turiu mintyje ne uolų mokinį, o žmogų, kuris perėmė jo mąstymą ir kūrybą, visa tai įsisavino ir šiandien suteikė tam naują gyvybę.
PS ¦ Tai mus vėl sugrąžina prie apaštalo dilemos: kaip šiuolaikinis autorius gali būti žinios nešėju, jei pats nežino, kokia galėtų būti ta žinia? Skamba šiek tiek keistai, ar ne? Tarsi būčiau pašto tarnybos darbuotojas, kuris pasibeldžia į duris ir sako: „Turėčiau jums perduoti žinią, bet ją pamiršau.“
RH ¦ Na, vis dėlto jūsų kūriniuose neabejotinai randu keletą aiškių žinių.
PS ¦ Taip, bet mums tenka – kaip čia pasakius? – užduotis eksperimentuoti su tiesa. Ir galiausiai visa tai susideda į nusistovėjusį įsitikinimų rinkinį, o įsitikinimai yra dalykai, kuriuos galima kartoti nerizikuojant tapti nuoboda. Taigi apaštalas atrado tokį kalbėjimo būdą, kai nebijoma pasikartojimų. Pramogų srityje pasikartojimai yra neatleistini. O kai kalbama apie įsitikinimus, gimusius po ilgų apmąstymų, gali atsirasti naujų žinių, kurios tave kažkur nuves.
Maxas Brodas atrado labai gražią parabolę, kurią Franzas Kafka užrašė savo dienoraščiuose. Ji skamba maždaug taip: „Jie turėjo pasirinkti – tapti karaliais arba pasiuntiniais. Kaip kad būdinga vaikams, jie visi panoro tapti pasiuntiniais. Todėl lakstė vienas pas kitą, šaukdami savo beprasmiškas žinias, nes karalių nebuvo. Jie būtų norėję užbaigti savo varginantį gyvenimą, bet nedrįso to padaryti dėl ištikimybės žiniai.“ Tai yra Kafka ir, mano manymu, šios keturios eilutės atspindi šiuolaikinės komunikacijos metafiziką: pasiuntinių balsai girdimi visur, bet labai retai jų žinios yra bent jau minimalaus turinio.
RH ¦ Na, tuomet kyla klausimas, ar žiniai yra būtinas karalius, kuris ją siunčia, arba dievas, kurio pasiuntiniu žmogus tampa. Ar galima būti pasiuntiniu, pavyzdžiui, resentimento, neapykantos, vyraujančios žmogaus dabartiniame elgesyje, mentalitete ir pan.? Ar galima būti pasiuntiniu to, kas neramino Nietzschę, t. y. kad mūsų kultūrą, ypač šiuolaikinėje epochoje, yra užvaldžiusi ir apėmusi valia siekti tiesos bet kokia kaina? Net nesuvokdami, ką darome, mes atskleidžiame vieną tiesą po kitos, kurios mums parodo, kad už tų dalykų, kuriuos tiriame, iš tiesų nieko nėra. Šis siekis pažinti tiesą galiausiai mus demoralizuos taip, kad nebeliks jokios vilties. Tai žinios, kurias žmogus gali perduoti savo artimiausiems žmonėms net ir be karaliaus. Argi ne taip?
PS ¦ Taip, būtent taip ir yra. Problema ta, kaip šią žinią paversti naudinga. Lemiamas apgaulės pavertimas į naudingą dalyką tikrai pasitaiko. Tai padaro Nietzsche, penktosios evangelijos autorius. Mes palikome erą, kai gyvenome veikiami stipraus siuntėjo metafizikos. Kiekviena svarbi žinia turėjo nešti dieviškosios arba bent jau aukštesnės jėgos ženklą. Dekonstrukcija jau įvyko, nors nebūtinai šiuo pavadinimu. Ji prasidėjo turbūt jau XVII amžiuje, kai Spinoza ėmė pašiepti tai, ką vadino istorinėmis religijomis ir religijomis, priklausomomis nuo kunigų, nuo šių šventųjų dalykų žinovų kastų.
Ši pašaipa tęsėsi mažiausiai tris šimtmečius. Dabar Paryžiuje vyksta žudynės, nes Charlie Hebdo darbuotojai išdrįso išspausdinti nekenksmingą Mahometo karikatūrą. Taigi šios į siuntėją nukreiptos religijos formos, kuriose kiekvieno dokumento pabaigoje yra Alacho parašas, kovoja su kitokio pobūdžio žinia, kuri vis labiau tampa meniniu nepakeliamų tiesų perkeitimu.
Nietzschę galima vertinti kaip žmogų, kuris bandė paversti nepakeliamas tiesas pakeliamomis, įtraukdamas į savo žinią naują meilės elementą. Ši meilė primena senovės filosofinės teologijos sampratas, kurias galima surasti Aristotelio kūriniuose, kur Dievas būtinai yra tas subjektas, kuris labiausiai nusipelno savo paties meilės. Visa tiesa apie filosofinę teologiją yra absoliutus Dievo narciziškumas ir būtent dėl to mes taip kritiškai žiūrime į Nietzschę. Mat, mūsų nuomone, jis pernelyg giliai prasiskverbė į tą būtinos savimeilės sritį, į Dievo, kuris apmąsto savo dieviškumą, sritį. Mums gėda, kai skaitome Nietzsche’s savęs garbinimo giesmes. Žvelgiame į jas ir jaučiamės susigėdę. Žmogus jaučiasi dėl jo šiek tiek… gėdingai. Retai sutinki žmogų, kuris turėtų tokią aukštą nuomonę apie save.
RH ¦ Knygoje „Apaštalas Nietzsche“ cituojate keletą ištraukų, kurios kelia didelį nepatogumą, tačiau jūs beveik nebekreipiate į tai dėmesio, nes, anot jūsų, su šiuo nepatogumu susidorojame arba patraukdami šias ištraukas į šalį, arba ieškodami joms paaiškinimų, pagal kuriuos jos iš tiesų nereiškia to, kas jose parašyta.
Štai ką Nietzsche rašo knygoje „Ecce Homo“: „Tai, kad mano kūriniuose kalba neprilygstamas psichologas, yra, ko gero, pirmas dalykas, kurį supras geras skaitytojas.“ Kita ištrauka: „Ar kas nors XIX a. pabaigoje turi aiškią sampratą apie tai, ką stipriųjų amžių poetai vadino įkvėpimu? Jeigu ne, aš galiu tai apibūdinti. […] Tai mano patirtis, susijusi su įkvėpimu. Neabejoju, kad reikėtų grįžti tūkstančius metų atgal, norint rasti ką nors, kas pasakytų: ‘Tai ir man priklauso.’ […] Mano ‘Zaratustra’ užima ypatingą vietą mano kūryboje. Šitaip aš padovanojau žmonijai didžiausią dovaną, kokią ji kada nors yra gavusi.“1 Galėčiau pacituoti daugybę tokių ištraukų.
Jūs šį savęs išaukštinimą siejate su dieviškuoju narciziškumu, taip pat su daugeliu kitų narciziškumo rūšių. Jūs kalbate apie etninį narciziškumą, kai IX a. frankai tikėjo, kad turi išversti evangelijas į savo kalbą. Yra daug kitų būdų, kuriais, šlovindamas Dievą, šlovintojas taip pat dalyvauja savęs šlovinimo veiksme. Nietzsche ne tik atskleidžia tą tiesą, bet ir savo viešais performansais nustumia ją iki kraštutinumo.
PS ¦ Architektoniniu požiūriu, dieviškasis narciziškumas yra būtina sąlyga tam, ką Nietzsche vadino savo gilumine idėja, t. y. mokymu apie to paties amžinąjį pasikartojimą. Abi cikliškumo formos – savistabaus dieviškojo narciziškumo cikliškumas ir amžinojo pasikartojimo cikliškumas – turi susitikti, kad taptų gyvybingos. Pasaulyje visada vyksta tas pats dalykas, net ir ten, kur mūsų individualios žinios niekada negali visiškai įsiskverbti. Bet jeigu taip yra, tai žmogus, kuris atsiduria šio proceso centre arba yra į jį įtraukiamas, taps tik kruopele pragaro malūne, kuris sukasi amžinai.
Tačiau tame pačiame uždarame rate Dioniso meilė sau pačiam, – kuris myli save tokia meile, kokią jaučia būtybė, kuri tuo pačiu metu ir žino, ir kuria, – surado būdą, kaip suderinti kančią, žinojimą ir kūrybą. Jeigu taip, tai abi šios cikliškos struktūros gali palaikyti visą procesą. Štai tada šis megalomaninis diskursas tampa būtinu to teksto teisingumo įrodymu.
Galiausiai mes nežinome, ar Nietzsche tikrai norėjo, kad jo teorija apie to paties amžinąjį pasikartojimą būtų suprantama au pied de la lettre [pranc. pažodžiui] ar rimtai. Nes jis, pateikdamas šią idėją, kalba hipotetiškai. Jis sako: „Kiek turėtum tapti savo paties draugu ir kiek turėtum įsimylėti gyvenimą bendrai, jei būtum pasiruošęs prisiimti šią sunkiausią iš visų įmanomų idėjų – kad viskas pasikartos ir tu amžinai sugrįši kaip tas pats žmogus?“ O jei galėtum pritarti tam nepadoriam pasiūlymui, kad viskas turėtų pasikartoti be jokio „ne“, tada šios dvi grandinės galėtų susijungti.
Įdomu, ar kai kurie mokslininkai supranta amžino to paties pasikartojimo teoriją tiesiogine prasme. Nemanau, kad tai reikėtų suprasti tiesiogine prasme. Tai, galima sakyti, savotiškas išbandymas. Jis parodo, kiek toli gali nuvesti jūsų teigiamas nusiteikimas. Jis kartais apie tai pasakydavo labai juokingų pastabų. Pavyzdžiui, sakydavo: „Man labai norisi atmesti savo tvirčiausią įsitikinimą dėl to paties amžinojo pasikartojimo, kai įsivaizduoju savo motiną ir seserį.“
RH ¦ Tai tiesa. Kai reikalai tampa konkretūs, viskas tampa sudėtingiau.
PS ¦ Taip.
RH ¦ Ontoteologinėje tradicijoje, pradedant Aristoteliu, dieviškumas suvokiamas kaip sutampantis su savimi, tapatus sau pačiam. Tai yra tas, kuris neišvengiamai turi mylėti save patį. Protas turi tą savybę, kai mąstoma apie save. Dantė paskutinėje „Rojaus“ giesmėje žvelgia tiesiai į vienlytę Esybę ir mato Trejybę, besišypsančią sau, dėl savęs, savyje. Taigi šis tapatybės principas beveik reikalautų tam tikro dieviškojo narciziškumo. Atrodo, Nietzsche šitai puikiai supranta, o kai kada gal net yra įtarus dėl to.
Man į galvą ateina vienas pirmųjų pusiau beprotiškų laiškų, kurį jis skubotai parašė po savo nervinio sukrėtimo Turine, kai kreipėsi į Jakobą Burckhardtą. 1889 m. sausio 6-osios laiško pirmosiose pastraipose jis rašo: „Gerbiamas profesoriau, galiausiai aš kur kas mieliau būčiau Bazelio profesorius, nei Dievas, tačiau nedrįsau savo asmeninio egoizmo iškelti taip aukštai, kad dėl jo atsisakyčiau pasaulio sutvėrimo. Matote, žmogus turi aukotis, kad ir kur gyventų.“ Man atrodo, kad mintis, jog geriau būti Bazelio profesoriumi, nei Dievu, leidžia manyti, kad Dievo įstrigimas savo paties megalomanijoje turi kažką pragariško ir galbūt kuklus Bazelio profesorius yra sveikesnio proto, nei Dievas.
PS ¦ Galbūt. Tačiau mums labai sunku įsivaizduoti sveiko proto Dievą, kuris būtų toks neatidus. Visos didžiosios filosofinės teologijos sistemos nagrinėjo tą vidinį dieviškąjį neramumą. Pavyzdžiui, neoplatonizmas tėra didžiulis neramumų, vykstančių dieviškumo erdvėje, aprašymas. Dievas visada lieka savyje, bet nuolat sprogsta. Jis surenka to sprogimo daleles ir grąžina jas vidurin.
Proklo sistema rado nuostabų pomirtinį gyvenimą Hegelio sistemoje. Ji taip pat yra įstrigusi to absoliutaus cikliškumo karalijoje. Heideggeris bandė vėl įterpti Nietzschę į ontoteologijos istoriją ir įžvelgti jame mąstytoją, kuris paaiškino du stipriausius dieviškosios valios pasireiškimo būdus – valią galiai kaip mokslą arba kaip techniką ir valią galiai kaip meną.
RH ¦ Ar sutinkate, kad Nietzsche’s filosofijoje slypi griovimo filosofija, apimanti dionisiškąjį savęs deginimo ir savinaikos potraukį? Taip, kaip apibūdinote Dievo neramumo atveju ar net tradiciškesnių sampratų kontekste? Šis Dioniso potraukis – jo buvimo akimirkoje, jo apsireiškime – labai greitai virsta to dievo ketvirčiavimu, galbūt būtent todėl, kad tai yra išsilaisvinimas iš narciziškumo spąstų, kuriuose pats dieviškumas dažnai atsiduria.
PS ¦ Taip, pats Nietzsche kartais bandė ištrūkti iš šio rato. „Ecce Homo“ randame nuostabių ištraukų, kuriose sakoma, kad jis asmeniškai, savo psichologinėje tikrovėje, niekada neturėjo valios. Kaip asmenybė, jis negali pasakyti, ką reiškia išties norėti to ar ano. Tai vertinga užuomina.
Gražiausia „Zaratustros“ dalis yra ketvirtojoje dalyje vaizduojama vidurdienio scena: tai yra savotiškas europietiškas atsakas į Budos nušvitimo akimirką po Bodhi medžiu. Nietzsche apibūdina šį pasiuntinį kaip žmogų, miegantį žolėje po medžiu, kuris su gyvenimu yra susietas tik labai plonu siūlu. Turi būti nejudrus. Dionisas yra čia pat, net kvėpuoti negali. Pasaulis tapo tobulas. Tai rodo, kad jis, sugebėjęs pakelti savo dieviškosios padėties naštą, ieško tokių akimirkų.
George Segal. The Tightrope Walker („Vaikščiotojas lynu“, 1969. Carnegie meno muziejus, JAV)
RH ¦ Savo gyvenimo pabaigoje, savo mąstymo pabaigoje jis grįžta prie graikų ir pačiame paskutiniame Turine rašyto „Nietzsche prieš Wagnerį“ [Nietzsche contra Wagner, 1889] puslapyje kalba apie mūsų ateitį: „Vargu ar mus dar kada nors sutiksite tų egiptiečių jaunuolių kelyje, kurie naktimis keldavo pavojų šventykloms, apkabindavo statulas ir bet kokia kaina norėdavo atskleisti, nuimti uždangą ir apšviesti ryškia šviesa viską, kas dėl rimtų priežasčių laikoma paslėpta. Ne, šis blogas skonis, šis troškimas tiesos, tiesos bet kokia kaina, šis jaunatviškas tiesos meilės beprotiškumas mūsų jau nežavi. Tam mes esame pernelyg patyrę, pernelyg rimti, pernelyg linksmi, pernelyg liepsningi, pernelyg gilūs. Mes nebetikime, kad tiesa lieka tiesa, nukritus šydams.“ Ir tada jis tęsia: „Argi dabar, kai jau įveikėme šias gelmes, mes negrįžtame prie graikų išminties? Argi mes nesame graikai, garbintojai formos, paviršių, spalvų, atspalvių – visko, kas susiję su dievišku išorinio pavidalo paviršutiniškumu?“
Kai galvoju apie tas vidurdienio akimirkas, kai pasaulis tampa tobulas, norėčiau jums pateikti dvi mintis ir sužinoti, ar su jomis sutinkate. Pirma, vidurdienis yra ne tik didžiausio apreiškimo akimirka, bet ir valanda, kai išorėje slypi daug paslapčių – kaip tik dėl to pernelyg didelio ryškumo ir ramumos. Būtent tada gyvūnai iš tiesų slepiasi.
To, kas neatsiskleidžia, – arba to, ko tikroji esmė galbūt lieka nepasiekiama, – priėmimas galbūt yra „vidurdienio“ patirties dalis arba bent jau pripažinimas tų ribų, kurias su savimi neša mūsų fenomenologiniai būties pasaulyje būdai. Galiausiai, ar Nietzsche’i reikia atsisakyti šios stiprios valios tapti dieviškuoju, pasigrobti dieviškumą ar stovėti pribloškiančioje dieviškumo akivaizdoje?
PS ¦ Vėlesniais gyvenimo metais Nietzsche kreipiasi į savo būsimus skaitytojus. Visų pirma jis prašo jų nesupainioti jo su tuo, kuo jis nebuvo. Tai yra pirma ir paskutinė jo viltis: kad nebūtų klaidingai suprastas kaip naujos religijos įkūrėjas. „Titulas, kurį sau priskiriu, yra kvailio arba poeto – tik kvailio, tik poeto.“ Kalbant apie autoportretą, šiuos žodžius būtų protinga laikyti jo galutiniu atsakymu. Kartu prieiname prie jo dviprasmiškumo.
Šį klausimą geriausiai galima suprasti atsižvelgiant į užuominą, kad vidurdienis Nietzsche’i yra galimybė pakartoti dieviškąją siestą po pasaulio sutvėrimo. Susilieja du ramumos tipai. Nietzsche’s apmąstymuose yra rytietiškų elementų. Tai Budos tyla, kuris tris dienas sėdėjo gilioje tyloje po Bodhi medžiu, nes suprato, kad nėra nei ką sakyti, nei ką daryti. Tik iš antrinio gailesčio jausmo jis nusileidžia ir nusprendžia tapti mokytoju. Mokymas niekada nebūna varomas maniakiškos misijos…
RH ¦ Taigi grįžtame prie Bazelio profesoriaus.
PS ¦ Taip, Bazelio profesorius buvo slaptas budistas.
RH ¦ Ir mokytojas taip pat.
PS ¦ Mokymas taip pat yra gailesčio forma. Taigi daug žmonių vis dar gyvena toje prastoje neramumo būsenoje ir nėra pakankamai susipažinę su dviguba ramuma, kurią teikia europietiškoji siesta ir indiškoji meditacija.
RH ¦ „Zaratustra“ yra gluminantis testamentas, o Nietzsche savo „Ecce Homo“ ir kitur, kai kurių žmonių nuomone, beprotiškai pervertino šio kūrinio svarbą, palyginti su visais kitais jo kūriniais. Mudu abu mylime šią knygą ne dėl jos akivaizdžių sentimentalumų, o dėl to, jog po jos paviršiumi glūdi daug dalykų. Ar galite pasakyti, kiek ši knyga yra svarbi Nietzsche’s kūryboje?
PS ¦ Tai knyga, kurioje jis prisistato kaip naujo tipo autobiografijos rašytojas. Iš pirmo žvilgsnio galima sakyti, kad jis bando padaryti tai, ką galėtų padaryti tik trečiasis asmuo, lygiai to paties reikėjo Tomui Celaniečiui, kad būtų parašytas „Šv. Pranciškaus gyvenimas“. Vis dėlto manau, kad jis norėjo būti Celaniečiu ir Pranciškumi Asyžiečiu viename asmenyje ir tapti ne šiuolaikinės autobiografijos, o gyvenimo apybraižos [vita] rašytoju…
RH ¦ Taigi, jūsų manymu, tai labiau gyvenimo apybraiža, o ne evangelija?
PS ¦ Taip, tai veikiau gyvenimo apybraiža: šventojo gyvenimas, šventojo gyvenimo aprašymas. Jis turėtų atsidurti naujame tome, kuriame būtų surinkti šiuolaikiniai veikėjai. Tai būtų pranešimai apie herojus ir šventuosius, kurie sugebėjo perkurti savo kūrybą. Beje, Derrida sakė, kad žmogus yra autobiografinė būtybė ir pati istoriografijos galimybė priklauso nuo žmogaus gebėjimo sujungti savo gyvenimo istorijos elementus ir išdėstyti juos taip, kad būtų gauta autobiografinė savastis.
Bet tai yra modernizmas. Manau, kad Nietzsche čia laikosi pasenusios ir daug herojiškesnės gyvenimo apybraižos rašymo formos. Pavyzdžiui, tos ištraukos apie jo paties kūrybą tiesiog atkartoja senovėje jau egzistavusią tradiciją, kai mokslininkai savo gyvenimo pabaigoje rašydavo knygą apie savo knygas. Tai klasikinis žanras. Nietzsche tai žino ir jį perima. Garsiausias to pavyzdys, žinoma, yra Augustino veikalas Retractationes [„Persvarstymai“], kurį parašė apžvelgdamas savo ankstesnius raštus. Taigi „Ecce Homo“ yra daug klasicizmo.
RH ¦ Taip, tai, žinoma, „Ecce Homo“. O „Zaratustra“? Tai dar vienas klausimas, kurį norėčiau jums užduoti. Kalbant apie Nietzschę kaip pranašą, manau, kad tam tikra prasme jis buvo… aklas, nenumatydamas, kas taps dominuojančia ateinančio amžiaus savybe, nors daugelis žmonių jį laiko XX amžiaus pradininku. Jis beveik nieko nepasako apie šiuolaikinės technikos dominavimą ateinančioje epochoje. Gerai, sakykime, kad tai buvo jo mąstymo akla dėmė. Tačiau knygoje „Zaratustra“, ypač ketvirtoje dalyje, jis pateikia pranašišką viziją, susijusią su mūsų laikais. Jis kalba apie paskutiniuosius žmones. Kas yra paskutinysis žmogus? Kokiu būdu to paskutiniojo žmogaus savybės atsispindi, pavyzdžiui… mūsų visuomenės savimi patenkinto vartotojo asmenybėje?
Mes jau nebeturime reikalų su smulkia buržuazija ar XIX amžiaus kategorijomis. Tai juk šiuolaikinis pilietis kaip pasaulio pilietis, savotiškas vartotojiškumo kapitalistas, kurio mąstymas neapima nieko daugiau, nei šiandienos ir rytojaus materialiniai patogumai. Jo mąstyme yra kažkas, kas žada mums parodyti kelią, kaip įveikti šį fatališkumą. Juk Europos civilizacija po visų šių šimtmečių ir tūkstantmečių negali baigtis „paskutiniaisiais žmonėmis“. O gal vis dėlto gali?
PS ¦ Čia, Nietzsche’s kūryboje, iškyla didžiulė problema, kuri žmonijai bus svarbi ateinančiais šimtmečiais: klausimas, kaip išlaikyti tai, ką vadinu vertikalia įtampa žmogaus viduje. Kalbant apie viską, kas susiję su vertikalumu, Nietzsche yra šios tradicijos žinovas. Jis atrado šią naujo tipo problemą: kaip išlaikyti vertikalią įtampą, jei aukštesnė sfera buvo pašalinta. Tarsi Jokūbo kopėčios, kuriomis angelas gali lipti aukštyn ir žemyn, vis dar stovėtų vertikaliai, neturėdamos atramos viršutiniame lygyje. Taigi aukštuma išlieka, bet nėra atramos viršuje. Viskas turi būti pastatyta iš apačios. Vertikali įtampa turi raketos dinamiškumą, augimo valią ir tai galima lengvai išreikšti biologinėmis sąvokomis. Galima grįžti prie Goethe’s, kuris sakė, kad visa gyvybė yra judėjimas ir plėtimasis – tai nuveda prie mažiau megalomaninės augimo sampratos.
RH ¦ Tiesą sakant, knygoje „Apaštalas Nietzsche“ jūs kalbate apie jo nepaprastą talentą kaip savo paties prekės ženklo rinkodaros specialisto. Ne tik sugalvojamas prekės ženklas, kuris vėliau tampa populiarus rinkoje. Sukuriama rinka tam pačiam prekės ženklui, kuris reklamuojamas. Nietzsche sukūrė rinką prekės ženklui… Manau, tai susiję su tuo, apie ką kalbate, – su tuo supratimu, kad net paskutiniojo žmogaus režime, egalitarizmo režime, visada bus siekis išsiskirti. Jis pristatė savo filosofiją kaip pažadą, kaip būdą suprasti poreikį dar prieš jam tapus akivaizdžiu pačiam pasauliui, t. y. kad šiame pasaulyje atsiras poreikis išsiskirti.
Tačiau jūs taip pat sakote, šiek tiek pranašiškai, kad jis pažadėjo pralaimėtojams formulę, pagal kurią jie galėtų atsidurti nugalėtojų pusėje. Tai taip pat buvo jo įvaizdžio dalis. Ar galėtumėte ką nors apie tai papasakoti? Kai kalbate apie vertikalumą, ar turite omenyje būtinybę išsiskirti būtent tame režime?
PS ¦ Manau, kad Nietzsche buvo vienas tų retų mąstytojų, kurie jautė gilų ryšį tarp moralės filosofijos ir viešųjų ryšių. Tai galima įžvelgti „Zaratustros“ paantraštėje: Ein Buch für Alle und Keinen – „Knyga visiems ir niekam“. Esu įsitikinęs, kad būtent tai ir yra Nietzsche’s genialumas. Ši paantraštė išduoda kažką iš jo slapčiausių vidinių paskatų. Jo polemikos būdas, kaip sakytų Heideggeris, iš tiesų nebuvo polemika. Tai buvo mokymas, tam tikras „veiksmo mokymas“ [action teaching] – taip savo performansus vadindavo Josephas Beuysas. Nietzsche buvo savotiškas veiksmo mokytojas, rašęs knygą visiems ir niekam ir tokiu būdu atradęs aukštesniosios moralės struktūrą.
Tokia moralė sukuria elgesio lauką, kuris netaikomas gyvoms populiacijoms, tačiau nubrėžia horizontą naujoms kartoms. Tai neišvengiamai turi būti iššūkis, lygiai taip pat, kaip budizmas buvo iššūkis, kol jis nebuvo pateiktas kaip indiška evangelijos forma, kaip išganymo kelias; lygiai taip pat, kaip krikščioniškoji evangelija buvo tikras iššūkis senovės pasaulio pagoniškajai aplinkai. Štai taip Nietzsche projektuoja horizontą tiems, kurie ateities moralės rinkose išsiskirs kaip individai, rodantys, kaip galima tęsti žmonijos kelią. Tame kontekste perskaitai šį labiausiai provokuojantį sakinį iš įžangos, vadinamojo „Zaratustros“ prologo: „Žmogus – tai lynas, nutiestas tarp gyvulio ir antžmogio“, ir pats sprendi, ar nori tapti sėkmingu vaikščiotoju lynu, ar ne. Jeigu tau nepavyks tapti sėkmingu vaikščiotoju lynu, bent jau būsi pabandęs.
Tokia yra šios filosofinės pantomimos, kuria baigiamas „Zaratustros“ prologas, prasmė. Jis mato nukritusį vaikščiotoją lynu ir sako: „Tu sukėlei pavojų. Iš pavojaus sukūrei savo profesiją. Čia nėra nieko smerktino ir dėl to ketinu palaidoti tave savo rankomis.“ Tokia yra „Zaratustros“ žinia. Ne sėkmė viską lemia, o būtent valia išlikti judėjime ir vaikščioti lynu, jei nenori likti dalimi minios, kuri žiūri aukštyn ir žavisi beprotiškus dalykus darančiais žmonėmis.
RH ¦ Tai yra nuostabu, nes čia atsispindi viskas, apie ką iki šiol kalbėjome. Taigi kokia yra ta žinia? Galbūt tai „Zaratustros“ žinia: būti ant lyno ir pakibti tarp dviejų taškų, būti pasiuntiniu nematant siuntėjo nei užnugaryje, nei priešakyje. Ši pavojingo gyvenimo idėja yra parabolė tokio mąstymo, kurį jūsų kūryba neabejotinai įkūnija įvairiais būdais. Kaip jūs pats sakote, tai yra pavojingo mąstymo žinia.
PS ¦ Jeano Genet knygoje yra ištrauka, kurioje jis sako: „Tiesiog išlik lyno pasiuntiniu.“
RH ¦ Lyno pasiuntinys. Tai gera vieta baigti mūsų pokalbį.
Vertė Tautvydas Vėželis
A Messenger of the Rope: In Conversation with Peter Sloterdijk // countertext.com
Susiję įrašai:
Globalaus kapitalizmo erdvė ir jo įsivaizduojamas imperializmas: pokalbis su Peteriu Sloterdijku
Sloterdijko sferos
Ko-imunizmas pandemijos ir klimato kaitos amžiuje