Pristatome VU tęstinio seminaro trečiąją paskaitą, šį kartą skaitytą Andriaus Bielskio, kurią pats autorius vadina egzegezine.
Paskaita pradedama svarstymais, kodėl veikalas „Politika“ yra reikšmingas ir kodėl Aristotelis gali būti pristatomas revoliuciniu mąstytoju, nors tradiciškai tokiu nelaikomas. Paprastai jis priimamas/skaitomas konservatyviai ir niekaip nesiejamas su tuo, ką galima pavadinti emancipaciniu politiniu projektu.
Vartodamas terminą „revoliucinis aristotelizmas“, paskaitos autorius bando perskaityti Aristotelį ir jo „Politikos“ pirmą knygą iš neomarksistinės pozicijos. Pats terminas priklauso ne Bielskiui, o britų mokslininkui Kelvinui Knightui, kuris 2007 m. parašė knygą Aristotelian Philosophy: Ethics and Politics from Aristotle to MacIntyre. Iš pradžių jis buvo sumanęs pavadinime, vietoj Aristotelian Philosophy, įrašyti Revolutionary Aristotelianism, bet leidykla to padaryti neleido.
Bielskis prisipažįsta, kad terminas „revoliucinis aristotelizmas“ yra oksimoronas, kadangi iš esmės tokio dalyko nėra. Tradiciškai suvokiamas „revoliucingumas“ ir „aristotelizmas“ nedera ir dėl to, kas randama pačiame veikale „Politika“. – Pavyzdžiui, Aristotelis sako, kad vergai egzistuoja iš prigimties, o tyla moterį daro gražią. Šitaip teigti yra apgailėtina net IV a. pr. Kr. Atėnų kontekste. Tuo laikmečiu ir anksčiau, V a. pr. Kr., buvo filosofų ir filosofinių judėjimų (tarkim, sofistai), kurie neigė minėtus dalykus. Alasdairas MacIntyre’as yra sakęs, kad Aristotelis tikrai turėjo visus intelektualinius ir etinius išteklius manyti kitaip.
Taigi kaip turėtume skaityti/interpretuoti Aristotelį šiandien? Gal šiais laikais jis visiškai neaktualus? Juk iš hermeneutinės pozicijos galima sakyti, kad kuo didesnis istorinis nuotolis, tuo sunkiau suprantamas istorinis tekstas ir jame pateiktos mintys…
Nors „Politikoje“ yra seksistinių/rasistinių/ksenofobinių elementų, Bielskis teigia, kad Aristotelį vis dėlto galima interpretuoti radikalios politinės filosofijos kontekste. Kaip tai įmanoma? Autoriaus argumentacija remiasi tuo, kad reikalinga gera hermeneutinė analizė ir egzegezė keliant tiesos klausimą pačiam tekstui. T. y. kokie argumentai šiandien mus įtikina/neįtikina, kas tinka/netinka, kokie yra geri/blogi argumentai, kokius argumentus reikia priimti/atmesti. – Gera hermeneutinė analizė nėra tiesiog interpretacija siaurąją šio žodžio prasme, kaip bandymas suprasti, ji yra ir bandymas vertinti pačius argumentus iš tiesos pozicijos.
Kviečiame pasiklausyti, kaip paskaitos autoriui sekėsi nagrinėti ir aiškinti Aristotelį, jo „Politiką“ bei „politinius gyvūnus“.
***
Paskaita ir diskusija:
VU tęstinis filosofijos seminaras, 2013 gegužės 3 d.
Man tai labai kvailai atrodo temti sengraikius
ant (post)modernistinio diskurso kurpaliaus.
Aristotelis – seksistas, rasistas, ksenofobas?
Gal dar antimarksistas?
Barokinė hermeneutika.
Tai čia ir įdomumas. Aš irgi labai abejoju, ar su „barokine hermeneutika” įmanoma nuplauti tai, kuo gyvename jau trečią tūkstantmatį…Sunku ginčytis, kad nūdienos Lietuvos vyrai labai subobėję, netgi ir filosofijos baruose, bet gal kas žino kokių vaistų? Toks įspūdis, deja, kad šiuolaikiniai studentai irgi skysti…Antraip jie jau būtų juos nunešę, kaip 1968 – aisiais.
MOTERYS TARP VYRŲ
Moterys visos – nelaimė; o puikios jos būna tik dukart:
Meilės aistringam glėby arba mirties patale
Paladas
Išminčius Talis Miletietis kiekvieną rytą triskart dėkodavo dievams: už tai, kad jie sukūrė jį žmogumi, o ne gyvūnu; helėnu, o ne barbaru; vyru, o ne moterimi.
Pats Talis buvo nevedęs. Kartą motina jam užsiminė apie tai – jis atsakė: „Dar ne laikas!” Ji palaukė ir vėl prašneko apie tai – jis atsakė: „Jau nebe laikas!”
Praėjus dviem šimtams metų, filosofo Platono kažkas paklausė: ar įmanoma vedusiam žmogui būti filosofu? Platonas atsakė: “O kaip, jūsų nuomone, lengviau išplaukti sudužus laivui – vienam ar su žmona ant kupros?”
Neryžtingas žmogus klausė filosofo: “Ar man vesti ar nevesti?” – „Elkis kaip išmanai, – atsakė šis, – vis tiek gailėsies“. – „Kodėl?“ – „Graži žmona bus džiaugsmas kitiems, negraži – bausmė tau pačiam“.
Tokių anekdotų buvo daug, ir visi jie liudija tą patį: į moteris buvo žvelgiama iš aukšto, jos laikytos apmaudžia našta rimtam vyrui. Taigi pusė Graikijos gyventojų buvo išbraukta iš visuomeninio gyvenimo.
Žmonės tuokdavosi ne todėl, kad būtų mylėję žmonas, o kad turėtų vaikų, pratęstų giminę. Jeigu neturi vaikų, atminų dieną nebus kam nulieti medaus, vyno ir pieno atnašų tavo ir tavo protėvių atminimui, tada ir tau, ir jiems bus liūdna ir nejauku mirusiųjų karalystėje. Mums tai atrodo juopkinga, mes ir apie savo protėvius, ankstesnius nei trečioji karta, mažai ką težinome; bet graikas tvirtai žinojo, kad svarbiausia ir amžina – tai giminė, o jis pats – tik laikinas šios giminės atstovas žemėje.
Todėl piliečių santuoka rūpinosi pati valstybė. Sakoma, jog Spartoje būta įstatymo, numatančio tris bausmes: už viengungystę, už vėlyvą santuoką ir už blogą santuoką. O Atėnuose Solono kartą žmonės paklausė: „Kokią bausmę tu skiri už viengungystę?“ – ir Solonas atsakė: „Santuoką“.
Jaunikius ir nuotakas graikai rinkdavosi atsakingai. Filosofas Demokritas sakydavo: „Geras žentas taps tau sūnumi, o dėl blogo prarasi dukterį“. Kai Periklio dukrai pasipiršo du, turtingas kvailys ir protingas skurdžius, jis pasirinko antrąjį ir pasakė: „Geriau tas, kuris gali įgyti turto, nei tas, juris gali jį prarasti“. O Temistoklis pasakė dar trumpiau: „Geriau tegul žmogui trūksta pinigų, nei pinigams žmogaus“.
Tik vieno dalyko nepadarė nei Periklis, nei Temistoklis: nepaklausė pačių dukterų, kuris joms labiau patinka. „Apsipras – ir pamils“:iš pradžių santuoka, paskui meilė, o ne atvirkščiai. Kas yra meilė? Nesutramdoma aistra, kuri verčia žmogų daryti visokias kvailystes. Tai dar leistina nevedusiam jaunuoliui, bet sus santuoka tai neturi nieko bendra, santuoka – rimtas reikalas. Kad būna ir kitokia, gera, rami ir skaidri meilė, – tai žmonės suprato tik praėjus keliems šimtmeęiams.
Mes seniai pripratome, kad moterys dirba pardavėjomis, mokytojomis, gydytojomis, o Graikijoje prekiavo, mokė ir gydė tiktai vyrai. Pareigos buvo paskirstytos griežtai: ne namie – laukuose, dirbtuvėse – viską dirba vyras; namie – viską žmona. Šeimininkauti buvo nelengva: reikėjo ir virti, ir kepti duoną, ir verpti, ir austi, ir vadovauti šiuos darbus dirbantiems vergams bei vergėms. Gabios moterys tvarkydavosi taip sumaniai, kad netgi jų pasipūtėliai vyrai suprasdavo: jeigu leistum joms valdyti valstybę, ko gero, jos ir su tuo susidorotų! Aristofanas yra parašęs komediją, kaip moterys Atėnuose surengė sąmokslą, kad pabaigtų karą; vyrai pasibaisėjo dėl tokio kišimosi į jų reikalus, o moterys jiems aiškina: „Jeigu mums verpaluose susipainioja siūlas, mes juk mokame jį išnarplioti; štai taip mes išpainiosim ir jūsų valstybinius reikalus. Jeigu mums pasitaiko nešvari vilna, mes juk sugebame ją iššukuoti, pašukas išmesti, o gumulėlius susirinkti ir vėl suverpti; štai taip mes iššukuosime ir miesto nenaudėlius ir priimsime geriausiu žmones iš kitų miestų,
Ir vientisą giją suverpsime juos,
Ir į kamuolį didį suvysim.
Ant tvirtų apmatų mes nuausim iš jo
Visai tautai Atėnų drabužį“.
Temistoklis juokaudamas sakydavo: „Svarbiausias žmogus Graikijoje mano mažylis sūnus“. – „Kaip tai?“ – „Graikijai vadovauja Atėnai, Atėnams vadovauju aš, man – žmona, o jai – sūnelis“. Taigi ir vyrams kartais tekdavo prisipažinti, kad jiems vadovauja moterys.
Bet pagrindinė taisyklė liko ta, kurią neva išsakęs Periklis: „O Atėnų moteriai geriausia – kai apie ją visiškai nieko nekalbama: nei blogo, nei gero“.
P. 306 – 309
Kokia turėtų būti smagi mergina, kuri sugeba taip rašyti:):
Eilėraščiai (2010)
Tu Miestas
Tu – Miestas, sukūręs save savo tūkstančiais rankų,
lėtai užkalbėjęs save savo tūkstančiu lūpų,
nors plano nebuvo pradžioj, nei dabar jis sukurtas –
juk buvo aikštė vien pradžioj ir centre šulinys,
jie apaugo gynybinėm sienom –
fraktalais, kaip kriauklių spiralės užauga,
ir bokštai smiltainio trupėdami tvėrė save,
išvynioję šešėlius atsainiai per dykumą visą.
Tu varstei sunkiausias duris su kiekvienu žodžiu,
ir užmerkdavai tas langines, į kurias atsisukdavo saulė,
pradėjęs sapnuoti – atmerkdavai baigęs.
Tiek tiltų tavy – kai priverkęs visus kanalus vandenų,
juos pripildei lelijų ir gulbių, prileidai gondolų –
su meilės kiekvienu žodžiu, – neturėjai kitos išeities,
tik nutiesti nežinomą skaičių lieptelių ir tiltų,
sujungti save su savim tarp skirtingų krantų.
Sodinai pats save nepailsdamas, švelniai nardindamas
dešimtis tūkstančių pirštų į savo derlingas žemes,
ir lapijose glostei sparnuočių lizdus su jaunikliais,
ilgėjančius medžių kamienus ir žiedus, prisirpusius bičių,
o medžių pavėsyje metų laikus išmiegojai.
Gėlynus ir parkus tu apsiautei čiulbesiu, ryto kvapais
ir vaikais, kurie visąlaik bėga kažkur,
nesiliaudami krykštaut ir kelti į viršų rankas.
Savo gatvėse leidai prekiauti viskuo –
smilkalais, amuletais ir auksu, ir mira,
šilku, pergamentais, – ir meile, vergais.
Tavo skersgatviuos žmonės dainavo ir šoko,
pradėdavo kūdikius, sandėrius, maištą.
Bevardės būrėjos sugriebdavo staigiai praeivių rankas
ir mįslingai kuždėdavo skirtą – neskirtą – likimą,
o kalviai – lėti, mažakalbiai, odinėm prijuostėm,
su šypsena kaldavo tavo ginklus,
kai smalsuolių minia susispietusi alsiai
stebėdavo meistrišką jų ritualą
iš plieno, ugnies ir narsumo.
Tu Miestas, kurio grindiny įsigėrę
visi kažkada čia praėjusių žingsniai,
visi čia kadaise laimingų aidai,
o šventyklose laiptai prisimena dievus ir elgetas,
tylinčius prieglaudų sūnus, vienuolius ir tas,
kurias vesdavo deginti, garsiai nuteisę.
Pavargusios našlės vis mina ir mina
tau delnus, kaip juodvarniai suka ratus,
vis niurnėdamos maldą už taiką tavy.
Kai lenkiuos prie paradinių vartų,
vilkėdama svetimo miesto šarvus,
tu nežadinki savo sargybinių –
ginklą nešuos tik iš įpročio, Mieste.
Neimsiu tvirtovės, ir mano kariai
nė nežino, kur aš.
Atėjau tik paliesti tavęs –
tavo sienų, kolonų, fontanų ir grotų, –
išgirsti, koks būni per liūtį ir tylą.
Ėjau tik pažvelgti į upės paviršių –
suprasti, kuo skiriasi tavo dangus
nuo maniškio.
Nes visa, kas buvo sukurta –
pilies kareivinės ir turgūs, lošimo namai,
tavo rūmai ir viešnamiai,
tavo kalėjimai, vyno rūsiai ir geriausios arklidės –
tai visa turėjo išaugti
į vieną didžiulį,
svetingą ir svetimą,
kupiną šurmulio, mugių,
gyvačių kerėtojų –
Miestą.