Daug metų Taivane dirbęs prancūzų filosofas ir orientalistas Jeanas-Yves’as Heurtebise’as, transkultūrinę filosofiją nagrinėjančios knygos Orientalisme, occidentalisme et universalisme („Orientalizmas, oksidentalizmas ir universalizmas“, 2020) autorius, šiame pokalbyje apibrėžia transkultūrinę filosofiją ir atsako į keletą klausimų, kurie ypač aktualūs šiandienos Taivanui: kuo skiriasi transkultūrinė ir komparatyvistinė filosofijos; kaip galime persvarstyti kultūrinio skirtumo svarbą iš neesencialistinės perspektyvos; koks yra Taivano perspektyvos vaidmuo vykstančio filosofinio Rytų ir Vakarų susidūrimo kontekste?
Jean-Yves Heurtebise. Orientalisme, occidentalisme et universalisme (Paris: MA Éditions-ESKA, 2020)
***
Po biologijos filosofijos ir šiuolaikinės prancūzų filosofijos tyrimų, pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skyrėte Kinijos ir Europos komparatyvistinei filosofijai, taip pat transkultūriškumo klausimui. Iš kur kyla jūsų susidomėjimas šiais klausimais?
Tiesą sakant, mano tyrimas apima vieną vienintelį tyrimo klausimą: galimybę apibrėžti proto kategorijas metateoriniu mokslinių diskursų lygmeniu. Kategorijas ne pagal dalykų klasifikavimą ir net ne sąvokas, o interpretacinių pasakojimų kategorijas; skirtingus būdus, kuriais mes įsivaizduojame tikrovę, kai ją racionalizuojame ir įprasminame žodžiais. Savo disertacijoje sprendžiau šį klausimą, nustatydamas šiuolaikinėje biologijoje ir sociologijoje iškylančias interpretacines metaforas. Mąstyti analitiškai reiškia suprasti biologinę tikrovę genų, o sociologinę tikrovę – individualizuoto racionalumo (homo economicus) požiūriu. Mąstyti holistiškai reiškia suprasti biologinę tikrovę organizmo ar bent ląstelių sąvokomis, o sociologinę tikrovę – visuomenės, kolektyvo sąvokomis. Mąstyti dialektiškai reiškia suprasti tiek biologinę, tiek sociologinę tikrovę kovos, konkurencijos sąvokomis. Taigi iškilo klausimas: ar galima tai pritaikyti ne tik epistemologinėms, bet ir kultūros sritims? Tada kyla pirmoji problema: kas yra kultūra?
Bet kodėl būtent kinų kultūra? Kokį vaidmenį atlieka jūsų asmeninė patirtis Azijoje, taikant ankstesnius tyrimus kultūros problemai spręsti?
Manau, iš pradžių savo vaidmenį atliko kažkoks nesąmoningas orientalizmas. Skaitydamas François Jullieną po savo disertacijos, skirtos mąstymo būdų, veikiančių mokslinių naratyvų lygmeniu, nustatymui, susimąsčiau, ar tik visa mano teorinė sistema nėra labai ribota, jei, kaip sakė Jullienas, kinų mąstymas įkūnija visiškai kitokį mąstymo būdą, kuris negali būti įrašytas į „vakarietišką“ mąstymo režimą. Tai suintrigavo ir, nebūdamas visiškai įsitikinęs, nutariau žengti ir pamatyti pats. Gavau Europos, Marie Skłodowska-Curie bei Pekino universiteto [Beida] stipendijas, kurios iš pradžių mane nuvedė į Beiwai koledžą Pekine, o paskui į Nacionalinį Taivano universitetą Taipėjuje [Taida], kur atlikau keletą tyrimų politiniais-aplinkosauginiais klausimais. Vienas iš mano kasdienio gyvenimo patirties ir kasdienių pokalbių rezultatų buvo suvokimas, jog kultūra iš tiesų yra politinis konstruktas ir kad postkolonializmas iš kritinės savimonės teorijos buvo paverstas nacionalistinio pasitikėjimo savimi ideologija. „Kultūros“ problema, ir jos apibrėžimas, man pasirodė ne tik epistemologinė, bet ir politinė, o vėliau, atvykus į Taivaną, išryškėjo ne tik jos politinis pobūdis, bet ir geopolitinės pasekmės. Šiuo požiūriu reikia suabejoti „kinų radikaliu kultūriniu kitoniškumu“, apie kurį skelbė praėjusio amžiaus sinologai.
Ką tik paminėjote, kaip jūsų ankstesni epistemologinių sričių tyrimai galėtų būti pritaikyti „kultūros laukams“. Kodėl?
Skirtingų mąstymo būdų samprata yra būtina Foucault, nagrinėjančio tiesos sampratą humanitariniuose ir gamtos moksluose (lingvistikoje, biologijoje ir ekonomikoje) veikale Les mots et les choses („Žodžiai ir daiktai“), ir Bruno Latouro, kritiškai tyrinėjančio eksperimentinius mokslus ir laboratorinius eksperimentus kaip socialinės raidos, o ne vien empirinio tiesos atradimo erdvę, darbų tąsa. Žvelgdami iš šalies, biologiją laikome mokslu, atskleidžiančiu empirines tiesas apie gyvus organizmus; pamiršome, kaip teorinės diskusijos tarp biologų formuoja mokslinio darbo atlikimo būdą: tarp Dawkinso savanaudžio geno sampratos ir Rensbergerio holistinės ląstelių sampratos [holistic conception of cells] kyla klausimas ne apie tiesą ir faktus, o apie interpretacines struktūras ir gyvenimo reprezentacijas. Tai, kad jie abu priklauso „anglų ir amerikiečių kultūrai“, jų teorinio nesutarimo nekeičia. Klasifikuojant konceptualius skirtumus, remtis kultūriniais dalykais yra klaidinga ir klaidinama: tai trukdo suprasti tarpkultūrinius nesutarimus ir tai, kaip jie gali rezonuoti kitose kultūrinėse aplinkose. Tokie rezonansai verčia mus kelti hipotezes apie transkultūrinio pobūdžio mąstymo būdus. Kultūralizmas yra įsitikinimas, kad tarpkultūriniai skirtumai yra stipresni, gilesni ir aukštesni už kultūrinius skirtumus. Transkultūrinis mąstymas yra idėja, kad intrakultūriniai skirtumai yra svarbesni ta prasme, kad tarpkultūriniai nesutarimai įvairiose nesusijusiose kultūrose turi tam tikrų struktūrinių panašumų, net jei jų išraiškos būdai skiriasi.
Jūs taip pat labai kritiškai vertinate komparatyvistinę filosofiją. Ar galite paaiškinti pagrindinius savo kritikos aspektus?
Pažvelgus į komparatyvistinę filosofiją, pati kultūros idėja atrodo savaime suprantama. Kinijos kultūra: nuo Konfucijaus iki Mou Zongsano; Europos kultūra: nuo Platono iki Heideggerio. Paprastai manoma, kad komparatyvistinė filosofija yra ne kas kita kaip vertinimas, kokiu būdu skirtumai tarp filosofo, priklausančio (vadinamajai) „kinų kultūrai“, ir filosofo, priklausančio (vadinamajai) „europinei kultūrai“, pavaizduoja ir parodo skirtumus tarp atitinkamų kultūrų, kurioms jie priklauso. Šis lyginamosios filosofijos įrėminimo būdas man atrodo „ikifukoiškas“: Foucault išplėtojo idėją, kad skirtingos epistemos arba pasaulio pažinimo būdai suformavo Europos kultūrą skirtingais laikotarpiais. Pavyzdžiui, „lygindami“ Zhuangzi su Schellingu, iš tiesų lyginame du skirtingus laikotarpius, o ne tik dvi kultūras. Be to, nuo XVII amžiaus tapo prieinami europiniai konfucianizmo „Keturknygės“ ir penkių kanonų vertimai. Bet koks Europos ir Kinijos filosofų palyginimas po XVII a. Europos ir XIX a. Kinijos yra beveik savireferentiškas. Galiausiai nuo XIX amžiaus kultūros klausimas tapo itin politinis: teigti, kad „tai yra kinų kultūra“ yra 90 proc. politikos ir 10 proc. kultūros.
Kritikuodamas komparatyvistinę filosofiją, jūs dažnai nurodote nekultūralistinį požiūrį, prieštaraujantį kultūriniam esencializmui. Kokį vaidmenį jis atlieka jūsų transkultūrinės filosofijos konceptualizavime? Kokie yra esminiai šio dalyko motyvai ir sampratos?
Tikiu, kad transkultūrinė filosofija yra įmanoma tik dekonstruojant „kultūrą“ kaip rasinę, politinę ir narcisistinę sąvoką. Bet išlaikykime aiškumą: transkultūrinė filosofija nėra viena filosofijos šaka ar poskyris. Tai turėtų būti prilyginama pačiai filosofijai. Sakydamas filosofija, turiu mintyje filosofiją nyčiškai – kaip mąstymą, nukreiptą prieš save. Filosofija yra transkultūrinė, nes mąstymo galimybės sąlyga yra „savęs“ (die Selbstüberwindung – „Zaratustra“, II) įveika, o tarp dalykų, kurie tai apibrėžia, tavoji kultūra yra svarbus elementas. Filosofija yra transkultūrinė ir kitu būdu, delioziška skirties prasme kaip vidujiška, kaip procesas, kai skiriamasi ne tik nuo kitų, bet pirmiausia nuo savęs. Todėl ir Heideggerio „vakarietiškos metafizikos“ samprata man atrodo gana kultūralistinė ir netgi veikiau „esencialistinė“. Joje daroma prielaida, kad Europos filosofija, nuo Platono iki Nietzsche’s, gali būti „sujungta“ į vieną pasakojimą. Aš pavadinsiu šį „tikėjimą“ „ikideliozišku“. Deleuze’as ir Guattari knygoje Mille Plateaux („Tūkstantis plokštikalnių“) išplėtojo esminę idėją; nėra nieko panašaus į Europos filosofiją, yra tik dvi tendencijos: filosofija majeure ir filosofija mineure. Gali būti išvardyti pagrindiniai Europos filosofai: Platonas, Aristotelis, šv. Tomas, Descartes’as, Kantas, Hegelis, Husserlis ir kt. Taip pat galima išvardinti ir mažuosius filosofus: Herakleitas, Epikūras, Pseudionisijas Areopagitas, Schopenhaueris, Nietzsche ir kt. Žinoma, šio sąrašo pavadinimai gali keistis priklausomai nuo vėlesnių interpretacijų skirtingais istoriniais laikotarpiais. Bet ne čia esmė. Štai esmė: 1. tai, ką Heideggeris apibrėžia kaip „Vakarų metafiziką“, atspindi tik pagrindiniai Europos filosofai (kas jie bebūtų); 2. šis skirstymas į „didžiuosius“ arba ortodoksus (Konfucijus, Han Yu, Zhu Xi ir kt.) ir „mažuosius“ arba heterodoksus (Zhuangzi, Huiguo, Wang Fuzhi ir kt.) mąstytojus gali būti pastebimas ir Kinijoje. Taigi štai praktinis ir metodologinis transkultūrinės filosofijos tikslas: užuot supriešinę ar lyginę Europos ir Kinijos filosofijas kaip dvi išskirtines visumas, turėtume lyginti filosofus pagal didžiąsias/mažąsias transkultūrines linijas.
Pagrindinės šiuolaikinės komparatyvistinės filosofijos bėda ta, kad jai labai patinka lyginti didžiuosius Europos filosofus su heterodoksiniais Kinijos mąstytojais, kad skaitytojui pateiktų absoliučios kultūrinės dichotomijos reginį. Postkolonijinis mokslininkas prie šios „konceptualinės šventės“ pridės papildomą moralinio mokymo sluoksnį, priešindamas „Vakarų dogmatinį nelankstumą“ ir „Kinijos revoliucinį lankstumą“. Tai antroji įprastos komparatyvistinės filosofijos klaida: ne tik maišomi laikotarpiai, kalbant apie amžinus kultūrinius skirtumus, bet ir painiojamos didžiosios/mažosios, ortodoksinės/heterodoksinės mąstymo linijos, tikint, kad nurodoma globali geopolitinė asimetrija. Galiausiai leiskite man baigti paskutinę prieštaringą mintį: mažieji filosofai, paprastai nepaisomi jų pačių kultūroje, turi geriausią transkultūrinio mąstymo potencialą, o didieji filosofai, paprastai laikomi puikiai įkūnijančiais savo kultūrą, yra „provincialūs“.
Daugelis mokslininkų mano, kad, palyginti su Vakarų filosofija, kinų filosofija turi ypatingą tradiciją, kuriai būdingas holistinis mąstymas, pabrėžiantis qi 氣 sampratą arba savęs ugdymo metodus ir pan. Tačiau jūs taip pat kritikavote tokį kinų filosofijos apibūdinimą. Kokios pagrindinės jūsų kritikos priežastys?
Teisingai, ir tai yra tiesioginė to, ką neseniai sakiau, pasekmė. Šios priešpriešos tarp kinų holizmo ir vakarietiško dualizmo, kinų qi ir vakarietiškos fizikos, kinų saviugdos ir vakarietiškos logikos ir kt. yra labiausiai pervertinti teiginiai šioje srityje. Jie vadovaujasi binarine kultūralistinių opozicijų logika. Kinų holizmas ir Vakarų dualizmas? Na, tai jau savaime gana dualistiška… Kinų qi ir Vakarų fizika? Pažvelkite į Anaksimeno artikuliaciją tarp psyche (sielos), pneuma (kvėpavimo), Aer (oro) bei aither (eterio) sąvokos vaidmenį viduramžių ir renesanso kosmologijoje. Kinijos saviugda ir Vakarų logika? Hadot, Foucault ir kiti pitagoriečių ar stoikų meditaciniai pratimai patvirtino šią dichotomiją. Kalbant apie Heideggerio metafiziką, mano kritika čia reiškia, kad mąstytojo gebėjimas mąstyti „metafiziškai“, t. y. „dvasios“ ir „gamtos“ atribojimo sąvokomis, yra nulemtas ne kultūrinių ribų, o „mąstymo būdų“ (analitinio, holistinio, dialektinio ir kt.), kurie yra transkultūriniai. Iš tiesų dualistinis Dangaus ir Žemės dalijimas, Li ir Qi, egzistuoja ir kinų filosofijoje (žr. Zhu Xi arba Mou Zongsan).
Ką tik paminėjote didžiosios filosofijos ir mažosios filosofijos sąvokas. Ar galėtumėte pateikti konkretų pavyzdį, kaip jas būtų galima pritaikyti transkultūrinei analizei?
Konkrečiai tai reiškia, kad reikia suvokti „vietovę“ konceptualiame filosofų, kuriuos lyginame, mąstymo žemėlapyje iš tarpkultūrinės perspektyvos. Tai taip pat reiškia, kad reikia lyginti ne pačius filosofus, o jų skirtumus. Transkultūrinė filosofija šia prasme yra diferencinis lyginimo būdas matematine šios sąvokos prasme. Taigi, jei lyginame Platoną ir Zhuangzi, lyginame ne tik dvi skirtingas kultūras, bet ir du skirtingus būties bei mąstymo būdus. Leiskite pabrėžti, kad didžioji/mažoji dichotomija pati savaime yra gana primityvi – tai tik pradžia, o ne pabaiga. Didžiosios/mažosios dichotomijos tikslas – suardyti „Vakarų metafizikos“ bloką. Be to, didžioji/mažoji dichotomija nėra panaši į mąstymo būdų skirtumus: didžioji/mažoji dichotomija reiškia bipolinį padalinimą, o mąstymo būdų sąvoka yra daugiapolė ir vis dar turi būti apibrėžta. Galiausiai didžioji/mažoji dichotomija turėtų būti suprantama kaip filosofijos sociopolitika: pagrindiniai filosofai yra valdančioji klasė, aristokratai, žemės savininkai mąstymo sferoje, o mažieji filosofai yra valdiniai, liaudis, mąstymo srities migrantai.
Fakto, kad filosofas priklauso didžiajai ar mažajai kategorijai, savaime nepakanka, kad jam būtų priskirtas konkretus mąstymo būdas. Idėja, kad mąstymo būdus galima suskirstyti į kategorijas, reiškia, jog mąstymo būdų nėra tiek daug, kiek yra filosofų, – tik keletas jų. Galiausiai taip pat turiu pabrėžti, kad vieno filosofo kūryboje gali būti įvairių mąstymo būdų. Taigi, jei grįžčiau prie Platono ir Zhuangzhi: tai ne tik Vakarai ir Kinija. Toks skirstymas yra didelis supaprastinimas… Platonas ir Zhuangzhi taip pat reiškia ortodoksiškus Vakarus ir neortodoksišką Kiniją. O kalbant apie mąstymo būdus, tai galima išreikšti kaip skirtumą tarp ontologijos ir tėkmės, pastovumo ir kaitos. Taigi, jei norime pabrėžti kultūrinius skirtumus, geriau būtų palyginti du ortodoksiškus arba du heterodoksiškus filosofus, tokius kaip Zhuangzi ir Herakleitas.
Bet jeigu norime pereiti prie transkultūrinių dalykų, turime skirtingai suprasti šį skirtumą. Taip lygindami skirtumą tarp Zhuangzi ir Herakleito su skirtumu tarp Platono ir Mencijaus ir spręsdami konceptualaus skirtumo tarp šių skirtumų prigimtį. Mes vis dar esame veikiau didžiosios/mažosios dichotomijos makro lygmenyje. Mąstymo būdų mikro lygmenyje viskas gali tapti dar smagiau, t. y. jei šį skirtingą lyginimo būdą išplėsime iki trijų ar net keturių filosofų, išreiškiančių tris ar keturis skirtingus mąstymo būdus dviejose skirtingose kultūrinėse aplinkose, pvz., Platonas/Herakleitas/Epikūras/Gorgijas lygintini su Mencijumi/Zhuangzi/Yangu Zhu/Gongsunu Longu: Platonas/Mencijus = Herakleitas/Zhuangzi = Epikūras/Yangas Zhu = Gorgijas/Gongsunas Longas. Tada galime pridėti dar vieną kultūrinį sluoksnį: Kinija/Indija/Europa, pvz., Platonas/„Upanišados“ su Herakleitu/Sâmkhya (Garbe 1894). Santykis „/“ + „=“ reiškia ne bet kokį tapatumą, o skirtumų analogiją. Viskas čia yra grynai preliminaru; pagrindinė mintis yra tokia: „komparatyvistinė filosofija“ galėtų būti kur kas kūrybiškesnė, nei dabar, jei į ją įtrauktume tam tikrą transkultūrinę sistemą.
Kaip jūs, remdamasis savuoju transkultūrinės filosofijos klausimo konceptualizavimu, vertinate paties Taivano mąstymo būdus ir transkultūrines praktikas? Kokios yra pagrindinės Taivano transkultūrinės filosofijos kryptys? Ar didžiosios ir mažosios filosofijos sąvokas būtų galima pritaikyti Taivano kontekste?
Pats Taivano, koks jis yra šiandien, egzistavimas yra gyvybiškai svarbus transkultūrinės filosofijos praktikai. Jei Taivano skirtumai vieną dieną liausis egzistuoti, transkultūrinė filosofija patirs beveik nepataisomą praradimą. Norint tai suprasti, reikia grįžti prie Heideggerio Vakarų metafizikos sampratos. Anot Heideggerio, įveikti vakarietišką metafiziką buvo įmanoma tik grįžtant prie graikų: be to, būdamas graikiškesnis už graiką, gali tapti tikru… vokiečiu (šis konceptualinis posūkis yra ypatingai heidegeriškas). Nacionalistinio kiniškų studijų atgimimo, – prasidėjusio po 1989-ųjų Kinijos Laudies Respublikoje, – kontekste Heideggerio siekis įveikti Vakarų metafiziką buvo suprantamas kaip grįžimas prie Kinijos intelektualinės tradicijos.
Tačiau, žvelgiant iš Kinijos, atrodė, kad postkolonijiniai, postmodernūs mąstytojai, dekonstruojantys Vakarų metafiziką, nežinojo apie pačios „kinų metafizikos“ egzistavimą. Vakarų metafizika heidegeriška prasme reiškia mąstymo ir technikos artikuliaciją: Būtį užmiršęs žmogus viliojamas vaikytis buvinių ir taip plėtoti techniką, kuri dominuotų gamtoje. „Kinų metafizika“ atitinka kitą logiką, kurios rezultatas yra ne techninis gamtos užvaldymas, o politinis žmonių valdymas: ji pagrįsta civilizacijos ir kiniškumo, kultūrinio tapatumo ir politinio identifikavimo ryšiu. Žinoma, šiam teiginiui reikia svarbios išlygos: Vakarų metafizika yra pagrindinių, Vakarų ortodoksinių mąstytojų (šventoji triada Platonas–Descartes’as–Kantas) diskursyvinis produktas, o kinų metafiziką daugiausia įkūnija pagrindiniai ortodoksiniai Kinijos mąstytojai, daugiausia todėl, kad Konfucijaus mokinių atliktas socialinis vaidmuo imperatoriškoje Kinijoje suteikė jiems visapusišką pirmenybę.
Kalbant apie Taivano tarpkultūrinę situaciją, ji turėtų būti suprantama istoriškai. Pasibaigus karinei padėčiai Kinijos Respublikoje1, įvyko laipsniškas desinizacijos [de-Sinicization] procesas, o tuo pačiu metu Kinijos Liaudies Respublikoje įvyko atvirkštinis resinizacijos [re-Sinicization] procesas2. Todėl atrodo, kad šiandien dauguma kinų laikosi „vokiškos“ tautos sampratos, kur tautybė apibrėžiama pagal kultūrinį ir kalbinį bendrumą, o daugelis taivaniečių šiandien yra artimesni „prancūzų“ tautos sampratai, kur tautybė apibrėžiama kaip politinis intencionalumas. Tuomet puikiai supranti, kad jeigu mąstymas yra mąstymas, nukreiptas prieš save, desinizacija yra ne grėsmė, o galimybė nutolus mąstyti apie kinų kultūrą. Pats kultūrinių ir politinių priklausomybių dekoreliacijos veiksmas yra tai, kas leidžia įveikti „kinų metafiziką“.
Tačiau atkreipkite dėmesį, kad kalbu tik apie galimybę: tai, kad įveikti kinų metafiziką leidžia pats Taivano, kaip sinofoniško [sinophone] singuliarumo, egzistavimas, nereiškia nei kad šią galimybę suvokia patys Taivano mąstytojai, nei kad to negali padaryti žemyno mąstytojai. Taigi, kalbant apie paskutinę jūsų klausimo dalį, leiskite man patikslinti, kad „didumo“ ir „mažumo“ negalima suvesti į geografines empirines vietas: visiškai suprantama, kad šiuo metu dėl politinio spaudimo prisitaikyti prie Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybės nuostatų yra daug sunkiau plėtoti tokią filosofiją, kuri išreikštų mažąją kinų minties kryptį, t. y. tokią, kuri galėtų dekonstruoti nacionalistinį naratyvą apie kiniškumą ir ginčyti kultūros ir imperijos, vadinamos „civilizacija“, artikuliaciją. Tačiau tai nėra neįmanoma ir bet kuriuo atveju įgyja dar didesnę vertę. Galų gale, turint mintyje formozietišką3 kontekstą, ar galėtume apmąstyti šią galimybę: gal laisva Taivano šiuolaikinės visuomenės dvasia, – kaip unikalus, sinofoniškus ryšius Austronezijos erdvėse išlaikantis pono Mokslo ir ponios Demokratijos vaisius, – atsižvelgiant į jos vietinį gyvybingumą ir geopolitinį trapumą, galėtų būti saugoma pagal UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvenciją? Kaip būdas tokią transkultūrinės filosofijos galimybės sąlygą įtvirtinti tarptautinėje teisėje.
Vertė Tautvydas Vėželis
On Transcultural Philosophy: Interview with Jean-Yves Heurtebise
Susiję įrašai:
Apie Vakarų ir Rytų civilizacijų skirtumus bei jų perskyrų dirbtinumą. Pokalbis su Tadu Snuviškiu
Heideggerio nihilizmo įveikos perspektyvos dialoge su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis
- Kitaip sakant, Taivane. Kinijos Respublika yra oficialus šalies pavadinimas. – Vert. past.
- Sinizacija (angl. sinicization, sinofication, sinification arba sinonization; sąvokos priešdėlis sino– reiškia „kiniškas“, „susijęs su Kinija“): procesas, kurio metu nekiniškos visuomenės ar grupės yra akultūruojamos arba asimiliuojamos į kinų kultūrą, ypač į hanų – didžiausios Kinijos etninės grupės – kalbą, visuomenės normas, kultūrinius papročius ir etninę tapatybę. Įtakos sritys: mityba, raštas, pramonė, švietimas, kalba ir (arba) žodynas, teisė, architektūros stilius, politika, filosofija, religija, mokslas ir technologijos, vertybių sistema ir gyvenimo būdas. Sąvoka „sinizacija“ taip pat dažnai vartojamas kalbant apie Kinijos normų akultūracijos ar asimiliacijos procesus ar politiką kaimyninėse Rytų Azijos visuomenėse arba mažumų etninėse grupėse Kinijoje. Šio proceso įrodymai atsispindi Korėjos, Japonijos ir Vietnamo istorijoje, šalims perimant kinų rašto sistemą, kuri ilgą laiką buvo vienijantis sinosferos bruožas, kaip kinų kultūros eksporto į kitas Azijos šalis priemonė. Pastaruoju metu sąvoka „sinizacija“ kartais vartojama siauriau, kalbant apie konkrečią Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybės politiką mažumų, ypač religinių mažumų, atžvilgiu. Tokia politika apima religinės architektūros ir tautinių kostiumų naikinimą, mėginimą sujungti religines tradicijas su tradicijomis, kurios laikomos kiniškomis, taip pat „etninės vienybės“ skatinimą. // Šaltinis: Wikipedia.org/Sinicization. – Vert. past.
- Turima mintyje Formoza. Tai yra istorinis Taivano salos pavadinimas. – Vert. past.