Kaip aš bandžiau skaityti „Ulisą“

pagal | 2010 11 25

Marilyn Monroe skaito Jameso Joyce’o „Ulisą“

Gavusi užduotį perskaityti vieną Jameso Joyce’o knygos „Ulisas“ skyrių „Scilė ir Charibdė“, pamaniau, gal pradėti nuo pradžių, nes nesuprasiu siužeto ir bus neįdomu, ir galų gale, ar galima kitaip elgtis su didžiuoju XX a. literatūros šedevru?

Ką gi, pabandžiau nuo pradžių kelis puslapius ir nusprendžiau, kad užteks man ir vieno skyriaus. Tik dėl to lengviau nepasidarė, nes pirmuoju bandymu jis liko neįveiktas.

Paskaitoje kažką pasakyti ar pristatyti žodžiu visada lengviau, gali pasakyti kelis sakinius, o koks aktyvesnis bendramokslis, žiū, tave gali dar ir papildyti. Bet ką daryti, kai reikia parašyti raštu apie kūrinį, kurio, tiesą sakant, nesupratai? Skyrių įveikiau kažkelintu bandymu ir tada pradėjau ieškoti, kas ką yra rašęs apie šį kūrinį. Pačioje knygoje radau gana daug informacijos. Knyga –  tai savotiškas Homero „Odisėjos“ šiuolaikinis variantas, kur atskleidžiami naujųjų laikų žmogaus bruožai. Jei Odisėjo kelionė – tai grįžimas po karo namo, tai kur Ulisas turėtų keliauti? Po Dublino gatves ar po šiuolaikinio žmogaus mintis? Žinia, kiekvienas knygos skyrius yra dedikuotas vis kitai žmogaus kūno daliai, paros laikui, spalvai ir menui, taipogi skyriai parašyti skirtingais stiliais (technikomis).

„Scilės ir Charibdės“ veiksmo vieta – biblioteka; skyrius parašytas dialektine technika, o skirtas literatūrai. Taigi bibliotekoje susirinkę knygas, veikėjai kalbasi apie Shakespeare’ą. Skaitant susidaro įspūdis, kad esi net kažkiek protiškai neįgalus, nes paskui autoriaus minčių srautą tiesiog nespėji. Ieškodama pastiprinimo, puoliau skaityti internetinius komentarus ir šiaip įvairaus plauko straipsnius. Štai vienas komentaras, kuris mane kiek nuramino: „pasiskundziau vienam intelektualiam draugeliui, kad neiveikiau “Uliso”. pasake, kad Ulisa skaito ir supranta gal 7 zmones pasaulyje, o visi kiti, kas bando, yra durniai ir snobai.“[Kalba netaisyta]1 Ką gi, į šį septynių išrinktųjų ratą nepatenku, bet, kaip filosofijos studentė, negaliu nuleisti rankų ir tiesiog konstatuoti, kad esu arba „durnė“, t. y. nesuprantanti „Uliso“ ir tai pripažįstanti, arba snobė, sakanti, kad supranta „Ulisą“, kai iš tiesų taip nėra.

Kaip prieiti prie teksto, kuris tau yra neįkandamas, nesuprantamas, svetimas, tolimas? Prancūzų filosofas Rolandas Barthes’as sukūrė naują literatūrinės kritikos rūšį, akcentuojančią fizinį bendravimą su tekstu. Kūrinyje „Teksto malonumas“ jis rašo, kad  mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių, kartais net vargina nuoboduliu, išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, vertybes ir prisiminimus, išprovokuoja jo santykių su kalba krizę2. Galiu tikrai pasakyti, kad „Ulisas“ man kėlė nuobodulį, bet tai nieku gyvu ne priekaištas Joyce’ui, gal tik jo genialumo patvirtinimas, nes tas nuobodulys kyla tiktai todėl, kad nesupranti gero gabalo teksto. Anot Barthes’o, skaitymas nėra tik informacijos gavimo būdas, o knyga – informacijos perteikimo priemonė. Skaitydamas žmogus įsijaučia į siužetą, išgyvena kartu su herojais, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio ir tokiu būdu ilsisi – pajunta malonumą. Ar galima sakyti, kad Joyce’as tiesiog išspjauna  visą turimą informaciją iš galvos ant lapo, tuo siekdamas pademonstruoti savo išprusimą? (Ko jau ko, bet erudicijos stokos autoriui prikišti negali.)

Kaip man, gyvenančiai 2010-aisiais Lietuvoje, apskritai gali būti įdomios XX a. pradžios Airijos gyvenimo aktualijos? Diskusijoje kažkuris mano bendramokslių pasakė, kad ši knyga galbūt yra bandymas parodyti, kaip atrodo šiuolaikinio miesto žmogaus galva, tai savotiška kelionė po ją. Kas, palyginus su paprastu, aiškiu antikinio žmogaus Odisėjo gyvenimu, yra bet kurio šiuolaikinio didmiesčio žmogaus gyvenimas? Kiek informacijos prigrūsta mūsų galvose, kokia sumaištis jose tūno? Mes tikrai negalime pasakyti apie pasaulį, kad jis aiškus. Jokios proto pergalės, kurias skelbė Apšvieta, paprastumo gyvenime mums nepridėjo, tik uždavė dar daugiau klausimų ir turbūt kažkur tūnančią  nuojautą, kad atsakymo iš viso nėra.

Barthes’as teigia, kad rašytojas visada stengiasi rašyti maloniai, tačiau nėra tikras, kad ir jo skaitytojas patirs malonumą. Tekstą, anot jo,  taip pat skaitome ne visą, kai ką praleidžiame, o  į kai kurias vietas įsigiliname labiau, perskaitome ne vieną kartą. Kuris nors teksto momentas taippatraukia, kad norisi vėl perskaityti. Barthes’as pastebėjo, kad tą patį tekstą skaitydami antrą kartą, labiau įsigilinsime jau į kitas teksto vietas, todėl skaitant kūrinys atrandamas iš naujo. Turbūt tai yra raktas į Joyce’o kūrybą: vieni skaitytojai neranda jokios prasmės, bet nenuleidę rankų bando vėl ir vėl, nes iš teksto, kad ir grožinės literatūros, nelaukiame atsakymų, mums tiesiog malonu skaityti, nerasti prasmių, atrasti jas, vėl rasti iš naujo, suprasti, kad prieš tai suvoktos prasmės pasikeitė. Ir keičiasi ne kūrinys, nes jis nepaprastai daugiasluoksnis, – keičiasi skaitytojas.

Paskutinė knygos eilutė tokia: „Trieste – Zurich – Paris, 1914 – 1921.“ Rašytojas su šeima keliavo iš miesto į miestą, kad išvengtų karo baisenybių ir parašytų taip trokštamą DIDŽIĄJĄ knygą, o Europa tuo metu naikino pati save. Todėl labai natūraliai nuskambėjo ir humoristinis, ir žiauriai rimtas Joyce’o atsakymas (Tomo Stoppardo pjesėje Travesties):

– Ir ką jūs veikėte per Didįjį karą?

– Aš rašiau „Ulisą“. Ką veikėte jūs?“3

Giedrė Braškutė

 

  1. James Joyce „Ulisas“: http://www.ore.lt/2006/08/james-joyce-ulisas
  2. Roland Barthes Teksto malonumas: http://www.mokslai.lt/referatai/analize/rolan-bartes-quot-teksto-malonumas-quot.html.
  3. ‘And what did you do in the Great War?’ – ‘I wrote Ulysses. [What did you do?]’: The Cambridge Companion to Tom Stoppard.

5 komentarai

  1. Gintaras

    Galvoju pasiimt ”Ulisą” ir pažiūrėt kas ten tie septyni. Negi jie galėjo įlipt į medį, o aš nesugebėsiu būti aštuntas. Ak ta Intriga. Oi, suklydau. Ak ta Giedrė.

    Atsakyti
  2. Linas lj

    Reikėtų kuriais nors metais birželio 16 d. nulėkti į Dubliną ir sudalyvauti Bliumo dienoje bei viešai paskaitinėti “Ulisą”. Gal tokia patirtis apšviestų džoisišką kelių labirintą, a? 🙂

    Atsakyti
  3. Rita

    Kankinausi su tuo “Ulisu” tikra to žodžio prasme.Jau galvojau palikt ramybėje.Netikėtai vienos pauzės metu perskaičiau Murakamio “Avies medžioklę” ir grįžau vėl prie Džoiso.Nežinau,kokia ten mistika suveikė,kokios čakros atsivėrė,bet eina kaip per sviestą(beveik).
    Matyt viena keistenybė pamėtėjo artyn prie kitos.

    Atsakyti
  4. Linas lj

    „Visi žmonės, vienykitės, girdami „Ulisą“, nes tie, kurie negiria „Uliso“, priklauso žemesniems intelektualiniams sluoksniams.“ (Ezra Pound)

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *