„Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs, 1992), „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994) ir „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill, 2003 & 2004) turbūt yra patys sėkmingiausi (ir, manau, patys svarbiausi) keturi pilnametražiai filmai, kuriuos režisavo Quentinas Tarantino. Ir kiekviename jų daugiau ar mažiau išties pasakojama apie atpirkimą. O pats Tarantino paprastai laikomas tipišku postmoderniu „naujojo nuaro“ filmų kūrėju. Ponas… Skaityti toliau »
Kai pradedame kalbėti apie Emmanuelio Levino filosofiją, galvoje dažniausiai turime du raktinius žodžius, vedančius į ją, – Kitas ir Veidas. Atsitiktinumas ar ne, tačiau kino režisierius Romanas Polanskis savo filmą „Stūma“ (Repulsion, 1965) pradeda nuo veido. Tiksliau, nuo maksimalaus akies priartinimo ir palaipsnio ėjimo prie stambaus veido plano. Tad kokios sąsajos tarp šio filmo ir Levino filosofijos?… Skaityti toliau »
Prieš pasineriant į žaidimų labirintą, reiktų tarti keletą žodžių apie prancūzų rašytoją, scenarijų autorių ir režisierių Alainą Robbe-Grillet. Jis gimė 1922 metais Breste, šiaurės vakarų Prancūzijoje. A. Robbe-Grillet literatūrinis kelias prasidėjo 1951 metais, kai buvo išleistas jo romanas Trintukai (Les Gommes), po kurio autorius tapo vienu Naujojo romano srovės lyderių. Kaip režisierius jis debiutavo 1963… Skaityti toliau »
Gali kilti klausimas, kodėl, kalbant apie karą, remiamasi būtent šiais dviem filmais – Terrence’o Malicko Plonytė raudona linija ir Milcho Manchevskio Prieš lietų. Atsakymą būtų galima rasti Kurto Vonneguto knygoje Skerdykla Nr. 5. Pagrindinis romano veikėjas rašo knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame jam teko dalyvauti, tačiau jo draugo žmona pyksta: „Jūs pavaizduosit, kad buvot… Skaityti toliau »
Nepagaunami ženklai: Avarijos vietoje dairosi du policininkai. Vyrukai neatrodo labai sumanūs; jų žvilgsniai nei įdėmūs, nei mąslūs. Vienas, laikydamas maišelį su įkalčiais, sako kitam: „Gali būti nesusiję.“ O tada: „Gali būti, kad kažkas dingo.“ Ženklų daugėja: raktai, žvilgsniai, rankinė, liliputas, ūsai, golfo klubas, akiniai nuo saulės, ugnis, perukas, atpilta espreso kava, kaubojus. Rodos, kad kiekvienas… Skaityti toliau »
Francio Fordo Coppolos filmas „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1979) yra pastatytas pagal Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness, 1899), kurioje nagrinėjamas vergystės ir civilizacijos kontrastas, kolonializmas ir rasizmas. Režisierius šios apysakos kontekstą pritaikė tų dienų problemoms išryškinti. Filme pasakojama apie jauną Jungtinių Amerikos Valstijų kapitoną Benjaminą L. Willardą (akt. Martin Sheen), kuris gauna… Skaityti toliau »
Pateikiame rusų kinotyrininko ir kultūrologo Michailo Jampolskio recenziją, kurioje aptariami kino režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentiniai filmai „Laiškas“ ir „Šventojo Antonijaus stebuklas“. – Dokumentika kaip ontologija: 1. Tas faktas, kad pastaruoju metu Tyrimų komitetas pradeda vieną baudžiamąją bylą po kitos remdamasis „dokumentiniais“ televizijos filmais, visai tikėtina, pagamintais NTV to paties Tyrimų komiteto užsakymu, rodo ryžtingą… Skaityti toliau »