Alaino Robbe-Grillet žaidimai labirinte

Kadras iš filmo Palaipsninis slydimas į malonumą (1974).

Prieš pasineriant į žaidimų labirintą, reiktų tarti keletą žodžių apie prancūzų rašytoją, scenarijų autorių ir režisierių Alainą Robbe-Grillet. Jis gimė 1922 metais Breste, šiaurės vakarų Prancūzijoje. A. Robbe-Grillet literatūrinis kelias prasidėjo 1951 metais, kai buvo išleistas jo romanas Trintukai (Les Gommes), po kurio autorius tapo vienu Naujojo romano srovės lyderių.

Kaip režisierius jis debiutavo 1963 metais su filmu Nemirtingasis (L’immortelle), kuriam pats parašė scenarijų. Reiktų paminėti, jog kai kuriuos jo filmus kritikai vadina filmais-romanais (ciné-romans). Įdomu dar ir tai, kad prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as savo knygose Cinéma I ir Cinéma II apie A. Robbe-Grillet kalba išskirtinai tik kaip apie režisierių, niekur neužsimindamas apie jo literatūrinį kelią¹. Tačiau kyla klausimas, ar toks požiūris yra teisingas. Gal jo tekstuose galima rasti nuorodų, kaip žiūrėti jo filmus? Kaip išplėsti filmuose dėstomas mintis ir vaizdinius?

Kino režisierius Alainas Robbe-Grillet, savo filme Transeuropinis ekspresas (1967) vaidinantis kitą kino režisierių Žaną.

A. Robbe-Grillet romanas Labirinte (Dans le labyrinthe, 1959)², atidžiau įsiskaičius, tampa galimu raktu į jo kinematografijos pasaulį. Viena režisieriaus vystoma idėja – daugybės skirtingų dabarčių patalpinimas į vieną ir tą pačią akimirką, kai atrodo, jog personažai ima stebėti patys save būdami skirtingose erdvės vietose tuo pat momentu. Šį kinematografijos triuką, kurį G. Deleuze’as įvardija kaip „neįmanomų dabarčių vienalaikiškumą“³, galima aptikti net keliuose A. Robbe-Grillet filmuose – Meluojantis žmogus (L’homme qui ment, 1968) ir Transeuropinis ekspresas (Trans-Europ-Express, 1967). Pastarajame filme viename momente patalpinamas tas pats personažas iš skirtingų erdvinės dabarties vietų. Šie skirtingų dabarčių to paties personažo personažai nesąveikauja tarpusavyje, kiekvienas tiesiog užima tam tikrą erdvės dalį. Susidaro įspūdis, lyg personažas pats save kopijuoja ir daugina erdvėje, ir tuo pačiu pasakojimas įgauna iliuziškumo bei sapno formą.

„Jūs ką, jo nepažinote? Juk tai Trintignantas!“ Aktorius Jeanas-Louisas Trintignantas traukinyje sutinka kino režisierių Žaną (atsispindi veidrodyje), kurį vaidina kitas kino režisierius Alainas Robbe-Grillet. „Nagi nufilmuokime jį mūsų filme.“ Aktorius tuoj gaus pagrindinio filmo veikėjo Elijo vaidmenį. // Epizodas iš filmo Transeuropinis ekspresas (1967).

Kyla klausimas, kam viso to reikia. Vieną iš atsakymų pateikia pagrindinis filmo veikėjas Elijas: „Šitos tikroviškos istorijos visada nuobodžios.“⁴ Tokį patį skirtingų dabarčių patalpinimą į vieną ir tą pačią akimirką galima aptikti ir knygoje Labirinte: „Dabar čia esu vienas patikimoje priedangoje. Lauke lyja, lauke kažkas vaikštinėja per lietų, palenkęs galvą, ranka prisidengęs akis, ir vis tiek žvelgia tiesiai priešais save, kelis metrus priešais save, į kelis metrus šlapio asfalto; lauke šalta, tarp juodų nuogų šakų švilpauja vėjas; tarp lapų švilpauja vėjas, sūpuoja ištisas šakas, sūpuoja ir sūpuoja, meta šešėlius ant balto sienų tinko. Lauke šviečia saulė, nėra nei medžio, nei krūmo, kuris mestų šešėlį, visi vaikštinėja kaitinant saulei, ranka prisidengę akis, ir žvelgia priešais save, vos kelis metrus priešais save, į kelis metrus dulkino asfalto, kuriame vėjas nubrėžia lygiagretes, išsišakojimus, spirales.“⁵

Dar vieną atsakymą į klausimą, kam reikalingos kelios skirtingos dabartys viename momente, galima aptikti režisieriaus filme Žaidimas su ugnimi (Le jeu avec le feu, 1975). Šiame filme žaidžiama ne su ugnimi, bet su žiūrovu: kelios skirtingos dabartys pačiam žiūrovui suteikia galimybę pasirinkti, kuria siužetine linija jam sekti ir kaip užbaigti filmą.

Filme Palaipsninis slydimas į malonumą (Glissements progressifs du plaisir, 1974) režisierius tęsia savo žaidimus su laiku ir erdve. Visas veiksmas vyksta labirinto principu, kuomet veikėjai tarsi ieško išėjimo iš labirinto ir kiekvieną kartą pasiekus akligatvį suteikiama proga viską pradėti nuo pradžių. Šį labirinto įvaizdį puikiai atspindi pradžios scena, kuomet į nužudymo vietą atvyksta inspektorius, – jo įėjimas į patalpą žiūrovui demonstruojamas tris kartus iš skirtingų pusių. Tokiu pat principu veiksmas vyksta ir knygoje Labirinte: „Laikas išnyksta, vakar ir šiandien susilieja į viena. Pasakojimas sukasi apie vieną situaciją, kuri kartojasi vis tose pačiose vietose, dalyvaujant tiems patiems personažams.“⁶ Šiame filme ypatingai jaučiasi laiko nebuvimas: pagrindinė veikėja, apkaltinta žmogžudyste, uždaroma vienuolių prižiūrimame kalėjime, kol vyksta tyrimas; atrodo, kad tik ši vieta tampa realia filmo vieta, o visa kita, kas vyksta filme, tėra pagrindinės veikėjos fantazijų labirintai, kuriuose dabartis susilieja su praeitimi, tikrovė keičiama įsivaizdavimu apie ją.

A. Robbe-Grillet žaidžia ne tik su laiku bei erdve ir leidžia žaisti filmo veikėjams – į šį keistą žaidimą labirinte įtraukiamas ir žiūrovas. Jau ir ankstesniuose savo filmuose režisierius nevengdavo į naujo filmo veiksmą įtraukti prieš tai buvusių savo filmų nuotrupas. Taip vienos dirbtinės tikrovės pagrindu tapdavo kitos tokios pat dirbtinės tikrovės pagrindas. Pavyzdžiui, filme Meluojantis žmogus pasakojama istorija, nutikusi kitame filme, tačiau pasakojama taip, lyg tai būtų realiai įvykęs atsitikimas. Būtent pasakojimas apie merginą vardu Eva, kuri savo namuose slėpdavo kurjerius, o tada buvo įtarta esanti dviguba agente ir nužudyta, yra aiški nuoroda į ankstesnį A. Robbe-Grillet filmą Transeuropinis ekspresas. Susidaro įspūdis, jog tai ne du atskiri pasakojimai, bet vienas kito tęsiniai, nepaisant skirtingo laikmečio ar kitų nesuderinamų faktų. Palaipsniniame slydime į malonumą inspektorius užduoda klausimą „Ar pažįstate Borisą?“, o tai aiški nuoroda į filmą Meluojantis žmogus, nes Borisas yra pagrindinio veikėjo vardas šiame filme. Dar vienas žaidimo su žiūrovu momentas apnuoginamas advokatės pokalbyje su viena iš kalinių:

– Tai galėtų būti įdomu.

– Įdomu kam?

– Na, nežinau… žiūrovui, pavyzdžiui.⁷.

A. Robbe-Grillet į filmą Palaipsninis slydimas į malonumą įtraukė ne tik savo romano Labirinte schemas, tačiau naudojosi ir kito prancūzo rašytojo ir filosofo Georges Bataille romane Akies istorija aprašytais vaizdiniais bei mintimis. Tiek filme, tiek knygoje gausu susišaukiančių momentų: nuolatinis kiaušinio simbolio naudojimas, daugybė panašių erotinių scenų, tačiau labiausiai filmą ir knygą suartina scena su šventiku klausykloje. Bataille romano Akies istorija herojai yra du šešiolikmečiai (pasakotojas ir Simona X…), kurie pasineria į nesibaigiančias naujų erotinių pojūčių paieškas; tai istorija apie „nuolatinę transgresiją – siekimą peržengti kiekvieną draudžiamą ribą“⁸. Šiems knygos veikėjams artima ir pagrindinė filmo Palaipsninis slydimas į malonumą herojė, kurios erotinis patyrimas svyruoja nuo homoseksualių santykių iki įvairių seksualinių fetišų. Šie veikėjai vaikšto erotinio patyrimo užribiais. Tiek knygoje, tiek filme užribio kulminacija pasiekiama bažnyčioje, kuomet pagrindinės veikėjos atlieka išpažintį. „Didžiausia nuodėmė, mano tėve, yra tai, kad aš masturbuojuosi kalbėdama su jumis,“⁹ – atlikdama išpažintį, prisipažįsta Simona romane Akies istorija. „Glamonėkite mano krūtis, glostykite mano klubus, prisilieskite prie mano kūno,“ – kužda filmo Palaipsninis slydimas į malonumą veikėja kunigui klausykloje. Tiek vienoje, tiek kitoje scenoje kunigas miršta: knygoje jis pasmaugiamas lytinio akto metu, o filme jis, užverstas gašliais kuždesiais, ima dūsti lyg iš tiesų būtų smaugiamas.

Filmas Palaipsninis slydimas į malonumą turi dar vieną sąsają su kitu garsiu prancūzų filosofu Micheliu Foucault, kuris didelį dėmesį skyrė žmogaus seksualumui ir seksualumo vietai visuomenėje. M. Foucault teigia: „Dabar jau vengiama gilintis į detales, kurias tokie autoriai kaip Sanchezas arba Tamburinis ilgai laike būtinomis, kad išpažintis būtų visapusiška: abipusė partnerių padėtis, priimtos pozos, gestai, prisilietimai, tikslus pasitenkinimo momentas – pedantiška paties lytinio akto apžvalga. <…> Prisipažinimų, liečiančių kūną, sfera nepaliaujamai plečiasi, nes visuose katalikiškuose kraštuose kontrreformacija siekia dažnesnių negu kartą per metus išpažinčių, nes ji bando įpiršti pedantiškos savianalizės taisykles. <…> [S]eksas turi būti įvardijamas ypač atsargiai; bet jo aspektus, koreliacijas, padarinius privalu sekti iki pačių subtiliausių atšakų: susimąstymą persmelkęs šešėlis, per ilgai sąmonėje užlaikytas vaizdas, neužkirstas kelias bendrininkauti kūno mechanikai ir lengvažiūrei dvasiai – visa tai turi būti išsakyta.“¹⁰ Visas šis M. Foucault teiginys puikai iliustruojamas vienoje filmo scenų: kuomet kunigas ateina pas kalinčią pagrindinę veikėją, ši užsimena apie vienuolyne vykstančias orgijas tarp vienuolių ir kalinių. Kunigas tuojau pat sušunka: „Papasakok viską, viską iki menkiausių smulkmenų – visa tai tik tavo pačios labui; papasakok kuo greičiau, kitaip Dievas sudegins tave gyvą!“¹¹ Tampa visiškai nesvarbu, ar tos orgijos vyksta iš tiesų ar jos yra tik kalinčios moters fantazijos vaisius. Noras įsiskverbti į slapčiausias sąmonės kerteles numeta bet kokius padorumo rūbus.

A. Robbe-Grillet filmą Palaipsninis slydimas į malonumą galima susieti ir su lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės novele Labai nemalonus atsitikimas. Tiek filme, tiek novelėje gvildenama žmogaus tapatumo problema. Keliamas klausimas, kaip vieną asmenį paversti kitu. Kaip Kitą priversti tapti Kitu? Ar tai įmanoma? Atsakymas į šį klausimą teigiamas, tačiau tik su viena sąlyga – asmenys turi būti identiški kūnais.

Filme advokatė savo išvaizda yra identiška nužudytajai Norai. Nuo pat pirmųjų akimirkų, kuomet ji pasirodo kaltinamosios kameroje, ši nepaliaujamai apie tai kalba. Ji ne tik apie tai kalba, tačiau ir siekia, jog advokatė taptų Nora: sušukuoja jos plaukus taip pat kaip Noros, aprengia Noros drabužiais ir t. t. Tačiau tikrasis advokatės virtimas Nora įvyksta tada, kai atkuriamas nusikaltimo veiksmas: advokatė pririšama prie lovos tokia pat poza kaip Nora ir galiausiai nužudoma. Būtent mirties akimirką viena asmenybė įgyja kitos tapatumą.

J. Ivanauskaitės novelėje pagrindinis veikėjas priverstas nuolat keisti savas tapatybes: vieną akimirką jis mylintis tėvas, kitą – mylimasis, trečią – brolis. O viskas prasideda gan mistiškai, kai prie kavinėje sėdinčio vyriškio prisėda mergina ir paprašo leisti jį mylėti, nes jis labai panašus į jos mirusį tėvą ir, kad patvirtintų tuos žodžius, parodo nuotrauką: „Vyriškis fotografijoje tikrai nepaprastai į mane panašus: liesu veidu primena kurtų veislės šunį, o ir kreivos šypsenėlės neatskirtum nuo manosios. Apžiūrinėjau fotografiją, lyg tai būtų mano paties atvaizdas.“¹² Identiškumas su kito žmogaus atvaizdu priverčia pagrindinį novelės veikėją tapti tuo Kitu žmogumi. J. Ivanauskaitė lengvai žaidžia šia asmens tapatumo idėja. Novelės finalas dvelkiantis siurrealizmu ir stebina: „Aš pajutau, kad mažėju, o daiktai aplinkui – skleidžiasi ir plečiasi tarsi milžiniškų tropikų augalai sulėtinto filmavimo juostoje. <…> Aš netapau Ilonos VAIKU. Aš pavirtau… to vyriškio FOTOGRAFIJA. Ilona pakėlė mane nuo lovos. Pajutau vėsų jos pirštų prisilietimą.“¹³ Virtimas fotografija anaiptol neatitolina novelės nuo filmo, o tik dar labiau suartina, nes kuomet filme advokatė mirdama virsta Nora, ji tuo pat metu tampa dekoro elementu – manekenu.

Kadras iš filmo Palaipsninis slydimas į malonumą (1974).

A. Robbe-Grillet filmo Palaipsninis slydimas į malonumą labirintiškumą puikiausiai iliustruoja pabaigos scena, kuomet inspektorius pasilenkia ties nužudytosios advokatės-Noros kūnu, ištaria „Štai kaip“ ir pratęsia, atsisukęs veidu į kamerą, lyg kreiptųsi tiesiai į žiūrovą: „Vadinasi, viską reikia pradėti iš pradžių.“¹⁴

Mantas Bacevičius

1. Remtasi prof. Jūratės Rubavičienės paskaitų medžiaga.
2. Alaino Robbe-Grillet romanas Labirinte lietuvių kalba išleistas 1998 m.
3. Жилль Делёз Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, Ad Marginem, Москва, 2004, p.441.
4. Iš Alaino Robbe-Grillet filmo Transeuropinis ekspresas (Trans-Europ-Express, 1967).
5. Alain Robbe-Grillet. Labirinte, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1998, p.7.
6. Galina Čepinskienė Žmogus ir daiktai Alaino Robbe-Grillet kūrinių pasaulyje, A. Robbe-Grillet knygoje Labirinte, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1998, p.127.
7. Iš Alaino Robbe-Grillet filmo Palaipsninis slydimas į malonumą (Glissements progressifs du plaisir, 1974).
8. Jūratė Baranova Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto Alba, Vilnius, 2006, p.180.
9. Georges Bataille Akies istorija, Charibdė, Vilnius, 1997, p.80.
10. Michel Foucault Seksualumo istorija, Vaga, Vilnius, 1999, p.18–19.
11. Iš Alaino Robbe-Grillet filmo Palaipsninis slydimas į malonumą (Glissements progressifs du plaisir, 1974).
12. Jurga Ivanauskaitė Pakalnučių metas, Tyto alba, Vilnius, 2003, p.134.
13. Jurga Ivanauskaitė Pakalnučių metas, Tyto alba, Vilnius, 2003, p.143.
14. Iš Alaino Robbe-Grillet filmo Palaipsninis slydimas į malonumą (Glissements progressifs du plaisir, 1974).