„Pokalbiai apie esmes“. (Nuotr. aut. Tomas Petryla)

Kažkada buvau sumaniusi parašyti knygą apie Arvydą Šliogerį. Net pasakiau jam, kad rašysiu. Nesuspėjau. Kai pasirodė Virginijaus Gusto ir Arvydo Šliogerio pokalbių knyga („Pokalbiai apie esmes“, 2013), supratau, kad iš esmės knyga apie Šliogerį jau išleista: esminiai dalykai apie filosofą jau pasakyti. Knyga parašyta paties Šliogerio, meistriškai ir kvalifikuotai vedamo jo užauginto mokinio. Geriau nesugalvosi. Pokalbiuose Šliogeris sakosi esąs visiškas savamokslis: „Niekas man nerodė kelio; filosofijoje neturėjau nė vieno gyvo mokytojo.“ „Viską reikėjo pačiam išgraužti savo dantimis“, bet filosofas nesiskundžia, sako, buvę smagu, nes kuo ilgesnis ir sunkesnis vienatvės kelias, tuo galų gale smagiau ir tuo galų gale tvirtesnis jautiesi. Paradoksas tas, kad, neturėdamas mokytojų, pats tapo unikaliu mokytoju ir netgi sulaukė savęs verto mokinio. Prasmingas ir pelnytas gyvenimo išsipildymas.

Ką nauja apie save gali pasakyti filosofas to, ko dar nepasakė jo septyniolika išleistų knygų?

Aš priverstas kartotis, – sako Šliogeris, – nes negaliu papasakoti ko nors nauja, to, ko nėra mano knygose, ypač dabar, kai saulutė jau leidžiasi ir mano svečiavimasis šioje žemėje eina į pabaigą, ir šie mūsų pokalbiai yra ne kas kita kaip sugrįžtantis prisiminimas.“ Filosofas sako, kad jį guodžia tik tai, kad vis dėlto neįmanoma tiksliai fotografiškai prisiminti. Filosofas įvardija save prustišku filotopu, labai mėgstančiu prustišką prisiminimų matricą. Tarsi girdėta, bet kartu ir visiškai naujai nuskamba mintis: „prisiminimas visada yra ir sugrįžimas, ir kartu – negalėjimas sugrįžti“. Tam tikra prasme, kas jau yra buvę, jau yra mirę ir bet koks bandymas dabartyje restauruoti tai, kas yra nutikę, kaip gyvos dabarties akimirką, tampa beviltišku reikalu. Tačiau filosofas pripažįsta, kad sugrįžti galima ne tiksliai į tą pačią vietą ar griežtą kontūrą, o į aurą. Ką pamato filosofas, atgręžęs žvilgsnį į savo paties aurą?

***

Labai daug dalykų laikinai atsitraukia į mąstymo foną, todėl labiau išryškėja pamatinės įžvalgos. Skaitytos ir studijuotos knygos susisluoksniuoja, kai kurios nuplaukia – kai kurios esmiškai lieka. Filosofas sako, kad svarbūs lieka tik graikai: filosofai (Herakleitas, Ksenofanas, Platonas, Aristotelis), istorikai (Tacitas, Tukididas, Svetonijus), tragedijų autoriai (Aischilas, Sofoklis, Plutarchas). Iš naujųjų autorių beliko tik rašytojai: Faulkneris ir Proustas. O kaip filosofai? Filosofo mokiniams seniai žinomas jo priešiškumas postmoderniajai filosofijos pakraipai bei analitinei jos tradicijai. Suprantama, juk Šliogeris visada mąstė egzistencinės ontologijos plotmėje. Tačiau Šliogeris sako, kad ir šie filosofai palaipsniui tolsta: „Net jeigu dabar reikėtų skaityti Heideggerį arba Kierkegaardą, kuriuos laikau savo mokytojais filosofijoje, skaityčiau tik prisiversdamas. Man jie jau svetimi.“

Mąstymo autentika visada suponuoja tam tikrą pamatinę vienatvę. Gebėjimas ar drąsa kalbėti iš absoliučiai autorinės perspektyvos reikalauja pamiršti, kad apskritai esi kažkada kažką skaitęs.

Bet ar įmanoma pamiršti? Ar įmanoma išvaryti iš savo mentalinės erdvės kažkada buvusius knyginius dialogo partnerius? Kiek betoltum nuo jų, – jie turi įprotį grįžti. Kažkada išgirstos jų mintys atgyja, net jei jų nesišauki. Todėl pokalbyje vėl grįžtama prie Kierkegaardo, sakant, kad jis galbūt yra vienintelis keltogermanų mąstytojas, kuris truputį nuvokia, kas apskritai yra ta filosofija. Vėl medituojama apie ankstyvąjį Heideggerį, apie jo puikią kasdienybės analizę, sakiusį, kad būtis apsireiškia per esinį, pavyzdžiui, per Van Gogho paveikslą arba Hörderlino tekstą, nesvarbu, kad vėlyvasis jau klydo.

Nepaisant to, kad Husserlis ir Nietzsche įvardijami kaip pseudofilosofai, visgi Šliogeris siūlo prisiminti Nietzsche’s ir Kierkegaardo likimą mąstant apie visuomenės sąmokslą prieš filosofą. Grįžta ir teorinis dialogas su Nietzsche amžinu nihilizmo klausimu. Iš visų čia minimų filosofų pagal mąstymo stilistiką Šliogeris iš tiesų artimiausias Nietzsche’i, nors jis pats su tuo niekada nesutiktų. Šliogeris artimas Nietzsche’i drąsa atsiremti būtent į savo paties patyrimą ir gebėjimu pažvelgti į pačią patyrimo bedugnę. Kita vertus, Šliogeris, kaip ir Nietzsche, minties išraiškai neieško politiškai korektiškos kalbinės formos: abu kartais žiebia stipriai ir net arogantiškai. Nietzsche Kantą išvadina Tartiufu. Šioje Šliogerio knygoje mes visi, kitaip mąstantys ir kitaip dirbantys, „gaunam į kailį“. To nereikėtų sureikšminti. Siekiant išskirtinio minties grynumo, kaip sakytų Nietzsche, „filosofuojant kūju“, kartais neišvengiama beprasmių purslų.

Su Nietzsche Šliogerį artina ir siekis sugrįžti į antikinę tradiciją, nors toje antikoje jie įžvelgia visai skirtingus dalykus. Labiausiai suartina polemika su krikščionybe. Šiuose pokalbiuose Nietzsche’i artima netgi Šliogerio išskleista antropologinė žmogaus samprata. Nietzsche pasitelkė tilto ir lyno metaforą žmogaus prigimčiai apsakyti: „Žmogus – tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, tai lynas virš bedugnės.“ „Žmogus – jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas.“ Šliogeris irgi sako, kad „žmogus yra tiltas, siejantis jame tūnantį žvėrį ir jame tūnančią mašiną – negyvą žvėrį.“ Šioje tarpinėje būsenoje filosofas įžvelgia tragišką hominido egzistencinę lemtį, tačiau, skirtingai nei Nietzsche, kuris akcentavo neišvengiamą rizikingą ėjimą tiltu, Šliogeris pabrėžia, kad visgi nereikėtų bėgti nei nuo savo gyvūniško, nei nuo mašininio prado. Nes ir norėdamas, vis tiek nepabėgsi. Likimas lėmė taip, kad turi likti tarp. Išsigelbėjimas nuo šios tragikos būtų gebėjimas išlaikyti aristoteliškąjį saiką. Tačiau tai irgi neįmanomas dalykas, svarsto filosofas: „Pagunda tapti kikiliu arba mašina yra neįveikiama.“

Kodėl kikiliu? Tiesiog tokia metafora. Šiaip minčiai paryškinti filosofas pasitelkia ir kitų gyvūnų. „Man pradeda trūkti tigro maurojimo, jo iššieptų nasrų!“ – sako Šliogeris, pabrėždamas šėtonišką, nežmogišką, tačiau neišvengiamą žmogaus prigimties pusę. Siekdamas išryškinti sąmonės ir sielos perskyrą, filosofas pasišaukia šunį. Sąmonę filosofas sutapatina su kalba, o sielą mato kaip bekalbę. Siela esanti tuštumos ertmė ir sugebėjimas matyti. Sąmonė kaip kalba esanti mašininės prigimties, o siela esanti mūsų gyvastingoji pusė. Ji mus siejanti su gyvūnais. „Pavyzdžiui, – sako filosofas, – aš ruošiuosi vesti pasivaikščioti šunį, jis iš karto tai supranta, nors ir nesugeba kalbėti. Kalbos nėra, o bendra patirtis yra. Vadinasi, ir šuo, ir aš turime kažką tokio, kas mus esmingai sieja. Tas kažkas nėra sąmonė, nes šuo nekalba, bet supranta tai, ką suprantu ir aš. Prisiminkime, jau graikai žinojo, jog mes, aš ir šuo, turime sielą.“

O kas yra toji siela? Šliogeris prisipažino, kad jį nuo ankstyvos jaunystės, dar tik pradėjus studijuoti, kankinęs šis klausimas. Kas yra toji idealybė? Kaip ji esti? Kaip ji man duota? Taip galų gale atsidūręs visiškoje aklavietėje, supratęs, kad pozityviai sielos apibūdinti neįmanoma. Jis bandys įvardyti kalba, sakydamas, kad siela yra Grynojo Niekio vieta, tas krateris, iš kurio veržiasi Niekis. Tačiau, kita vertus, prisipažins, kad jam visgi nepavykę Niekio klausimo iki galo išspręsti: „Jo metafizinė vieta manyje buvo, yra ir liks mįslė, jau nebesitikiu jos išspręsti.“

***

O ar turi filosofas atsakyti į visus jam kažkada iškilusius klausimus? Negebėjimo atsakyti pripažinimas liudija pirmapradį mąstymo tikrumą. Apskritai, sako Šliogeris, esama tik akimirkų, kai matai pasaulį filosofo akimis. Paskui iškrenti iš jų ir sugrįžti į kasdieniškiausio gyvenimo rutiną. Tačiau, kaip sako Platonas, lieka prisiminimas, anamnezė.

Kyla klausimas: ką apskritai veikia filosofas šiame pasaulyje?

Šliogeris vaizdingai apsako pasaulio ir filosofo susitikimo dramą. Įsivaizduokime, sako jis, kad esame dykumoje, aplink smėlio laukai. Eini ta dykviete praradęs bet kokią viltį, „tave kamuoja fatamorganos, visokie žmogiški miražai – velniai, angelai, dievai, didieji sprogimai, kvarkai, dieviškosios dalelės, kapitalizmai, investicijos, doleriai ar automobiliai – ir staiga… prieš tavo akis atsiveria nedidelė oazė, ir joje visa yra gyva, visa ji yra gyvybės koncentratas“. „Vaizdingai sakant, filosofas ir yra šios gyvybės salelės sargybinis.“

Filosofas kaip egzistencinis tipas esąs sodininkas. Jis – anapus kultūros. Jis nieko nekuria, tik puoselėja tai, kas ir taip ontologiškai duota. „Menininko tipas dabar man nėra joks idealas. Filosofui kur kas artimesnis valstietis“, – apibrėžia Šliogeris savo profesinę jauseną.

Iš karto atplaukia vaizdinys: Šliogerio knygos „Bulvės metafizika“ viršelis. Matome Šliogerį jo žmonos Zitos Šliogerienės nuotraukoje su „kerzavais batais“ nueinantį bulvių laukais. Labai paprasta ir labai tikra. Tikriau tarsi nebūna.

Jūratė Baranova

 

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Dialogas“ Nr.10, 2013 m. kovo 7 d.
www.dialogas.com

 

Tagged with: BaranovaknygametafizikaŠliogeris
 

One Response to Arvydo Šliogerio sugrįžimo metafizika

  1. Išimties būklė parašė:

    […] Įdomi ir išsami ontologinė/sociologinė totalitarizmo analizė pateikiama Arvydo Šliogerio ir Virginijaus Gusto knygoje „Pokalbiai apie esmes“. Taip pat siūlome perskaityti šios knygos recenzijas: Tautvydas Vėželis, „Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte“, aplinkkeliai.lt; Jūratė Baranova, „Arvydo Šliogerio sugrįžimo metafizika“, aplinkkeliai.lt […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.