2011–2012 m. Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedroje vyko šiuolaikinei filosofijai skirtų seminarų ciklas. Seminaruose daugiausiai nagrinėti filosofai Gilles’is Deleuze’as, Jeanas Baudrillardas, Alainas Badiou, Merabas Mamardašvilis, tyrinėta Franzo Kafkos, Marcelio Prousto kūryba, Michaelio Haneke’s, Larso von Triero filmai.

Siūlome susipažinti su vieno seminaro transkripcija. Seminaro tema – Deleuze’o koncepto samprata. Raktiniai žodžiai: nepakankamumas, metodas, perkūrimas, tretieji daiktai, terpė, ženklas, konceptas, problema, konsistencija, autoreferentiškumas, įvykis, afektas, prekė, mada.

Pokalbio dalyviai: Audrius Račkauskas (A), Karolis Vaitkus (K), Dovilė Rusytė (D), Rimantas Žilionis (R).

Seminarą vedė ir transkripciją redagavo VDU Filosofijos katedros doktorantas Audrius Račkauskas.

•••

Gilles’io Deleuze’o koncepto samprata

I dalis

1.

A: Kas yra konceptas? – Prieš atsakydamas, noriu aptarti vieną metodologinę problemą, kylančią kaskart, kai imamės aiškintis kokią nors filosofinę sampratą. Jos aptarimas leis geriau suprasti metodą, kurį taikysime mūsų seminare. Ką turiu omenyje? Pastebėkite, kad užduodami klausimą „kas yra konceptas?“, mes imamės aiškintis tai, ką pats Deleuze’as jau yra pristatęs. Yra visa knyga apie konceptą[1], o tai reiškia, kad atsakymas į mūsų iškeltą klausimą jau egzistuoja. Ir ieškodami atsakymo, galime tiesiog paimti koncepto apibrėžimą ar konkretų knygos skyrių ir paskaityti. Bet kažkodėl šito nepakanka. O gal pakanka? Sakykime, kad nepakanka, antraip mūsų čia nebūtų. Taigi neužtenka tiesiog perskaityti Deleuze’o knygą ir „absorbuoti“ visa, kas ten parašyta. Ar dėl to, kad Deleuze’as per daug sudėtingai rašo, o mes per daug kvaili, kad jį suprastume? Kaip sakė Descartes’as, niekas paprastai nesiskundžia savo protiniais sugebėjimais. Bet apie Deleuze’o sudėtingumą kalba bene kiekvienas. Iš tiesų, šitaip problemą tiesiog psichologizuotume. Kad ir kaip nuodugniai viskas būtų išdėstyta, supratimui visuomet reikalingas papildomas veiksmas, – veiksmas, kuris faktiškai egzistuojantį atsakymą paverstų mums prieinama prasme.

K: O kaip tais atvejais, kai klausiu, pavyzdžiui, apie traukinio išvykimo laiką? Ar stoties informacijoje negaliu gauti paprasto atsakymo ir reikalingas tas kažkoks papildomas veiksmas?

A: Bet mes kalbame ne apie informacijos sužinojimą, o apie supratimą. Juolab, kad gavęs informaciją, tu nesusiduri su nepakankamumu. Yra bendras kodas (tai toks lingvistinis terminas), užtikrinantis, kad informacija tave pasiekia be iškraipymų. Jei tau reikėtų ne traukinio išvykimo laiko, o suprasti, ką apskritai reiškia traukinio išvykimas, akivaizdu, kad nepakaktų atsakymo „Traukinys išvyksta 19 val.“; ir nepakaktų tautologijos „Traukinio išvykimas reiškia traukinio išvažiavimą iš stovėjimo vietos“. (Ir šiaip, būtų įdomu pažiūrėti, kaip sureaguotų stoties informacijoje, jei prikibtum su klausimu: „Sakykite, o ką reiškia traukinio išvykimas?“ Tikriausiai būtų kaip filmuose, kai kasininkė po prekystaliu turi policijos iškvietimo mygtuką.)

K: Bet ar negali būti kodo, kuris padėtų be problemų suprasti Deleuze’ą?

A: Manau, kad negali. Dar daugiau, manau, kad net ir informacijos gavimo atveju papildomo veiksmo poreikis, bent jau struktūriškai, išlieka.

Šiaip ar taip, dabar kalbame ne apie pasidalinimą faktais. Esamo atsakymo faktas (kalbu apie tai, kad konceptas jau paaiškintas, o tai reiškia, kad faktiškai egzistuoja atsakymas į mūsų iškeltą klausimą) yra nepakankamas būti atsakymu. Atsakymas turi būti tai, kas priklausytų mums, tai, ką mes patys atliktume, nesistengdami galva pramušti esamo atsakymo sienos. Kitaip tariant, aš noriu suprobleminti ir patį poreikį kažką paaiškinti, kai autorinis paaiškinimas jau yra. Tiesmukas pirminio šaltinio skaitymas, kad ir koks kantrus būtų, nėra geriausias būdas suprasti. (Tai anaiptol nereiškia, kad nuvertinu dėmesingą darbą.) Jei supratimui pakaktų vien šaltinio skaitymo, nebūtų ir mūsų iškelto klausimo. Bet mes klausiame, ir tai byloja, kad esama skirtumo tarp… Panašiai, kaip stikliniame labirinte. Štai už pertvaros, čia pat yra išėjimas, tu jį matai, bet turi pereiti visą labirintą, kad grįžęs atgal galėtum pagaliau išeiti. O pertvaros galima ir nematyti, ir ramiai galvoti, kad reikia tik žingsnio ir tu jau lauke.

Klausimas „kas yra konceptas?“ yra supratimo judesys. Grubiai tariant, tas, kas nepaklausia „ką tai reiškia?“, tas apskritai nesupranta, nors ir žinotų viską nuo A iki Z. Supratimas, netgi kiekvienas supratimas reikalauja papildomo veiksmo. Koks tai veiksmas? Jis nėra niekuo ypatingas; jūs ir be paaiškinimo tikriausiai jį numanote ir dažniausiai vadinate interpretavimu. Bet aš kalbu ne apie įprastą interpretavimą, ir tai pagrindinė šios mano įvadinės pastabos mintis. Interpretacija nėra vienintelis kelias, mėginant suprasti filosofinį tekstą. Interpretacija yra susijusi su žodžiais, jų reikšmėmis, jų kilme, jų prasmės išaiškinimu, ji turi gilią tradiciją ir įvairialypę metodologiją, bet kartu ji turi ir savo ribas. Todėl noriu pasiūlyti būdą, kuris, mano manymu, yra produktyvesnis, dirbant su tokiais tekstais, kaip Deleuze’o. Šį būdą kol kas vadinsiu tiesiog perkūrimu. Ir, žinoma, turėdamas omenyje, kad perkūrimas interpretavimui neprieštarauja ir jie vienas kito neeliminuoja.

Taigi aš siūlau suprasti perkuriant. Perkurti nereiškia sudėlioti Deleuze’o tekstą kita tvarka, nereiškia, kad turime parengti Deleuze’o referatą. Ko gero, tai pats blogiausias ėjimo būdas, nepaisant to, kad taip dažnai praktikuojamas ir netgi skatinamas praktikuoti. Tai nereiškia, kaip sakiau, ir interpretavimo. Bet nereiškia ir savivalės, nevaržomo vaizduotės polėkio ar laisvų improvizacijų. Pirmiausiai perkūrimas reiškia naujos probleminės situacijos kūrimą, situacijos, iš kurios paskui ir kiltų supratimas. Turime suformuoti naują kontekstą tarsi plokštumą ir šioje plokštumoje nubraižyti mus dominančią koncepto figūrą.

Tiesa, dėl „konteksto“. Pavartojau šį terminą. Deleuze’as jo beveik nevartoja ir, manau, neatsitiktinai, todėl turiu perspėti, kad jį reikėtų imti į kabutes. Beje, kaip ir eilę kitų terminų (pvz., interpretacija). Būtų sudėtinga ir galbūt net neteisinga iš karto dirbti su paties Deleuze’o sąvokomis. Turime naudotis kitomis (net žinodami, kad jos netinkamos ir paskui bus atmestos). Kontekstas nėra nekaltas žodis, jis turi savo istoriją ir visą pluoštą asociacijų, todėl, jei ir galime jį pasiimti, turime suprasti galimą riziką. Sąvokos labai dažnai suveikia kaip užkratas. Nespėsi apsisukti, o jau mąstai tomis kategorijomis, kurių nuo pradžių baideisi.

Vietoje konteksto perkūrimo galime pamėginti vartoti reteritorializacijos sąvoką. Tai Deleuze’o konceptas. Jo sudėtis sufleruoja, kad kalbama apie teritorijos pakeitimą. Jei pamenate, metodas reiškia būtent kelią, t. y. turi būtent erdvinę prasmę. Bet tai paviršutiniškas traktavimas, neabejotinai. Šiaip ar taip, spręsdami savo užduotį, turime pereiti į kitą vietą. Nes pirminio šaltinio interpretavimas irgi yra veikimas tam tikroje vietoje. Ypač toks persikėlimas reikalingas, jei šaltinio vieta neperbrendama. Tuomet, užuot klampojus, reikia pamėginti eiti kitu keliu. Bet kodėl gi ne…

D: Bet ar tai negresia iškraipymu?

A: Ką turite omenyje?

D: Noriu pasakyti, kad perkūrimas jau yra kito teksto kūrimas, kuriame yra ne Deleuze’o samprata, o jūsų samprata, ir išeina, kad mes aiškinamės jau ne Deleuze’ą, o šiuo atveju jus (arba save).

A: Taip, čia taikli pastaba. Ji taikli, nes kaip tik norėjau prisiminti Mamardašvilį, kuris, kalbėdamas apie principinę negalimybę komunikuoti, sako, kad negalima nieko suprasti tiesiog perimant, negalima iš vienos galvos (ar teksto) supratimo perkelti į kitą, „galima tik kartu su ‘kitu’ suprasti kažką trečia“(Мамардашвили, 1996: 58). Ką Mamardašvilis nori pasakyti? – Mėgindami suprasti, ir šiuo tikslu kreipdamiesi į ką nors kitą, kuris, tarkime, šį tą jau supranta, galime suprasti tik tai, kas bus trečia ir mūsų, ir kito atžvilgiu. Todėl nei jūs suprasite mane, nei aš jums perduosiu Deleuze’o idėjas, greičiau įvyks kažkas trečia, kurį mes inicijuosime kartu ir tuo pačiu atskirai, kiekvienas sau. Kitaip tariant, tai, ką mėginame suprasti klausdami „ką Deleuze’as vadina konceptu?“, bus ne tai, ką dabar vaizduojamės; tai bus kažkas trečia ir aš nesu šio supratimo komunikatorius. Bet tai nereiškia, kad supratimas bus ne apie konceptą; tai prieštarautų mūsų užduočiai. Ir tai ne šiaip graži figūra, kai suponuojama, neva yra mano supratimas, jūsų supratimas ir Deleuze’o supratimas, ir kad jie skirtingi dėl to, kad mes skirtingi, o tas trečias supratimas yra dar vienas teksto variantas, kurį kiekvienas sau pasigaminsime. Čia kalbama ne apie empirinius skirtumus, o vienas į kitą neredukuojamus prasmės srautus. Trumpai tariant, visi turime užsiimti kažkuo savu, nors ir atrodo, kad mūsų reikalas bendras. „Kūryba visuomet vienetinė“(Делёз, 1998: 16). Ir seminaras nėra bendros tiesos kūrimas. Kiekvienas lieka savo pusėje. Seminaras yra tarsi sociumo be konsensuso kūrimas, kurį įkūnija savarankiški prasmės vektoriai. Jūs žinote, kad menas neatskiriamas nuo bendruomenės, nors joks menininkas nekuria bendro meno ir meno bendruomenei. Filosofijoje tas pat: „tai, kas subjektyviausia, tampa objektyviausiu“(Делёз, 1998: 21), bet ne dėl to, kad būtų visiems bendra ir priimtina.

K: O kodėl?

A: Todėl, kad tiesa nėra bendra. Nors ir nesubjektyvi.

Kaip bebūtų, noriu tik pasakyti, kad supratimo aktas reikalauja tam tikros konstruktyvios pastangos. Ir kuriamas ne supratimo objektas, ne tai, ką paskui suprasime, o tai, kuo suprasime. Vėl noriu prisiminti Mamardašvilį. Jis tokius dalykus vadina trečiaisiais daiktais (arba technosais, organais), o Deleuze’as – gal ir pritemptai pasakysiu – konceptais. Tai ne giminingos sąvokos, bet turi šį tą bendra: ir viena, ir kita yra kuriama, ir kuriama tam, kad suprastume. Autentiškas, betarpiškas, tiesioginis supratimas yra ne tai, kad neįmanomas, bet yra, kaip čia pasakyti… neteisingai mąstomas. Yra iškreipiama pati betarpiškumo samprata. Turiu omenyje, kalbant apie tiesioginį supratimą, įsivaizduojama (nors ši samprata jau nėra populiari) kažkokia išgryninta autoriaus nuomonė, kurią įmanoma perimti taip, kad tai, kas yra autoriaus galvoje (ar tekste) ir kas yra mūsų galvoje, sutaptų vienalyčiame supratimo komunikacijos akte. Betarpiškumas čia laikomas grynos tapatybės galimybe. Kita vertus, tokio požiūrio kritika šauna pro šalį, kai postuluoja laisvų interpretacijų erdvę, kur kiekvienas yra laisvas suprasti taip, kaip nori. Gerai yra sakęs Ricoeuras Interpretacijos teorijoje: „nors visuomet egzistuoja daugiau negu viena teksto interpretacija, tačiau būtų nepagrįsta teigti, kad visos interpretacijos lygiavertės“(Ricoeur, 2000: 93). Taigi reikia atmesti ne tik įsitikinimą, kad interpretacijų gali būti tiek, kiek yra interpretuotojų, bet ir priimti, kad interpretacijos anaiptol nėra lygios. O gal reikėtų tarti dar griežčiau? Gal iš tiesų visuomet egzistuoja tikslaus supratimo galimybė, tačiau nuo pradžių yra iškreipta pati tapatybės idėja? Turiu omenyje, kad tai paradoksali tapatybė, skirtumų tapatybė, kurioje nei turinio, nei formos lygmenyje nėra nieko, kas būtų tas pats. Kiekvienas ateiname iš savo tolumos ir vis dėlto sutinkame tą patį. Kad kažką suprastume kaip gyvą dalyką, kad koncepto sąvoką suprastume kaip gyvą sąvoką, gyvą mūsų mąstymo erdvėje, turime ją perkurti. Šiuo atveju autorinis tekstas yra tarsi žemė, kurioje sąvoka užkasta (nesakau, kad tai lavonas, nors tokia konotacija peršasi) ir mums reikia iškasti bei atgaivinti, įkvėpti jai gyvybę. Gal tai skamba kiek patetiškai, bet noriu pasakyti, kad iš tiesų suprasime Deleuze’ą tik tuomet, jei pajėgsime jo sąvokas paversti nuosavomis gyvomis sąvokomis. Ir jei pajėgsime joms suteikti gyvybę, galbūt gyvybės intensyvumu jos sutaps su ta gyvybe, kurią joms buvo įkvėpęs autorius. Sąvoka turi būti pakartota kaip įvykis. Ir šia prasme tai bus to paties pakartojimas, nors tai bus „trečia“ ir jūsų, ir mano atžvilgiu. Tai nereiškia savivalės ar iškraipymo, ar laisvo interpretavimo. Labiausiai, ko nenorėčiau, kad manytume, jog čia postuluojamas atsainus savarankiškumas autorinės prasmės sąskaita. Atvirkščiai, noriu pasakyti, kad mūsų užduotis – suprasti Deleuze’ą kaip tokį, jo neapipaišant ir nedekoruojant pagal savo skonį ir neišmanymą. Mums reikia atkurti Deleuze’ą kaip aktualaus mūsų mąstymo galimybę. („Aktualaus mūsų mąstymo galimybę“: pasakiau, o iš tiesų tai Mamardašvilio žodžiai (Мамардашвили, 2009: 9)). Aišku, visa, ką sakau, skamba labai pretenzingai. Nė nesitikiu, kad mums, su mūsų kukliais sugebėjimais, tai pavyktų. Šiaip ar taip, žiūrėkite, aš visai nenutolstu nuo Deleuze’o raidės:

Konceptai nelaukia mūsų paruošti, tarsi dangiški kūnai. Konceptai neturi dangaus. Juos privalu išradinėti, gaminti arba, greičiau, kurti, ir be juos sukūrusio autoriaus parašo jie yra niekas. Nietzsche taip apibūdino filosofijos užduotį: „Filosofai privalo ne šiaip sau perimti jiems duotus konceptus, kad juos valytų ir blizgintų; pirmiausia reikia patiems juos gaminti, kurti, įtvirtinti ir įtikinti žmones jais naudotis. Lig šiol, iš esmės, kiekvienas pasitikėjo savo konceptais, tarsi tai stebuklingas kraitis, gautas iš tokio pat stebuklingo pasaulio“, – tačiau tokį pasitikėjimą reikia pakeisti nepasitikėjimu, ir filosofas ypač turi nepasitikėti konceptais, jei ne pats juos sukūrė (apie tai gerai žinojo Platonas, nors ir mokė priešingai…). (Делёз, 1998: 14)

Tai labai sodri ištrauka, joje galima daug ką įskaityti ir, tikiuosi, mes prie jos dar grįšime, bet dabar norėčiau pabrėžti tik tai, kad perėmimas vyksta perkuriant. Todėl ir neįmanoma perskaityti ir perprasti gatavo atsakymo. Net ir, atrodo, gerai suprastas dalykas turi būti perkurtas, kitaip jis liks arba deklamacija atmintinai, arba klaidinga savimone, kokią paprastai nešiojamės, kai apsiskaitę galvojame, kad daug suprantame, bet iš tiesų menkiausias filosofinis iššūkis mums parodo, kad patys save mulkinome. Beje, atkreipkite dėmesį, kad kalbame ne apie ką kita, o apie koncepto konceptą.

Taigi šis mūsų seminaras yra ne kas kita, kaip bandymas konstruoti supratimo terpę arba, kaip pasakytų Deleuze’as, supratimo laboratoriją (Deleuze, 2012: 217). Iš esmės, tai kūrybinis atsakas, kuris nereiškia interpretavimo, kuris yra konstruktyvus, bet konstruoja ne supratimą, o tai, kuo supratimas bus įgytas. Tai terpės konstravimas, kurioje paskui gims supratimas. Arba negims, garantijos čia nėra.

Beje, juk seminaras yra savarankiškas filosofavimo žanras, nors pas mus jis suprantamas kaip pagalbinė studijų forma. Į seminarą susirenkama paplepėti, greta paskaitų ir darbo namuose. Bet iš tiesų seminaras yra tas pat, kas paskaita, dialogas ar tekstų rašymas. Kažkada pats šios minties priėjau, bet neturėjau kuo jos sutvirtinti, kol vienoje Badiou knygoje neperskaičiau: „Seminaras yra žanras, kuriam Lacanas suteikė pavyzdinį orumą. […] Idealus seminaras – tai efektyvaus tęstinumo, tam tikrų sugrįžimų, pastabų ir rašto darbų mišinys.“(Badiou, 2009: xxxix) Gerai pasakyta, ir tokią citatą visuomet gali išsitraukti kaip kozirį. Tuo tarpu dėl intrigos, ir kad seminaro nesuplaktume su diskusijos žanru, priminsiu Deleuze’o požiūrį: „[…] filosofai nelinkę diskutuoti. Kiekvienas filosofas bėga šalin, kai girdi ką nors sakant: ‘Padiskutuokime!’. Diskusijos tinka prie apskrito stalo, bet filosofija meta savo žaidimo kauliukus ant kitokio stalo. Daugiausia, ką galima pasakyti apie diskusijas, yra tai, kad jos nepastūmėja reikalų į priekį, nes pašnekovai niekuomet nekalba apie tą patį.“(Делёз, 1998: 41) Ir po šių Deleuze’o žodžių noriu dar sykį priminti Mamardašvilį – suprasti galima tik kažką trečia.

Seminare mes bendrais bruožais, remdamiesi ne vien filosofinėmis sampratomis, bet ir pavyzdžiais, mėginsime apibrėžti lauką, kurį paskui detaliau tyrinėsime. Seminaro tikslas turėtų būti nužymėti tam tikrą trajektoriją, išvaikščioti tam tikrą vietą. Norėtųsi sakyti „leistis į kelią“, bet tai skamba per daug saldžiai. Kelio metaforoje per daug pasyvumo ir aplaidumo. Šiandien kelionė nėra joks iššūkis. Geriau pasinaudosiu Deleuze’o palyginimu ir pasakysiu, kad leidžiamės ne į kelią, o į derybas; į tokias derybas, kai ilgainiui tampa neaišku, ar buvę priešai vis dar yra priešai, ar jau draugai: „Kartais derybos trunka taip ilgai, kad nebežinai, ar jos – dar karo, ar jau taikos dalis.“(Deleuze, 2012: 7)

Gali susidaryti įspūdis, kad mes labai sparčiai tolstame nuo savo temos, bet iš tiesų, ieškodami vietos, kurioje galėtume analizuoti Deleuze’o koncepto sampratą, toli nuo Deleuze’o nenueisime. Kitaip tariant, nereiškia, kad nauja vieta yra neįžiūrimai nutolusi nuo tiesioginės sandūros su Deleuze’o tekstu. Mes labai dažnai kreipsimės į pažodinį Deleuze’o tekstą, bet vis dėlto, pradėsime iš kitos vietos. Beje, atkreipiu dėmesį, kad mes jau pradėjome ir šį tą apie konceptą pasakėme, regis, nė nepradėję apie jį kalbėti.

2.

Kokia ta mūsų vieta ir nuo ko galėtume atsispirti, kad dabar jau be didesnių užuolankų kalbėtume apie konceptą? Mano siūlymas toks: pradėti analizuoti koncepto sampratą pirmiau, bent minimaliai, atsiribojus nuo išankstinio žinojimo. Turiu omenyje, kad nepultume ieškoti to, ką apie konceptą jau žinome, ar kokias koncepto sampratas mums siūlo kitos teorijos (juk žodis „konceptas“ nėra vien Deleuze’o). Reikia išsimušimo iš įprasto mąstymo ritmo, žinote, kai būrys žengia koja kojon, tai galima šiek tiek stabtelėti ir nesutapti. Kita vertus, nereikia suspenduoti viso išankstinio supratimo. Aš siūlau atlikti savotišką epoche ir atspirties tašku pasirinkti tą koncepto sampratą, kuri cirkuliuoja mūsų kasdieniame vartojime, pažiūrėti į tai, kaip ji mums duota, o paskui žiūrėti, kuo Deleuze’o samprata skiriasi ir kuo yra ypatinga.

Taigi suskliaudžiame ne apskritai bet kokį žinojimą, o visa, ko esame išmokyti, ir pasiliekame tik tai, kas mus pasiekia per asociacijas ir bendrą supratimą. Šis paprastas mintinis judesys reikalingas tam, kad iš įpročio neįjungtume filosofinės vaizduotės ir nepradėtume žongliruoti abstrakcijomis. Paprastai kalbant, siūlau tiesiog neskubėti. Pirmiau reikia pamėginti savyje pažadinti klausimą, praktikuoti nežinojimą, išsimušti. Kaip mes suprantame konceptą? Kas tai yra? Atliekant tokį atsiribojimo judesį, žodis „konceptas“ pasirodo gan patogus, nes kasdienėje kalboje jis beveik nevartojamas, todėl neteks per daug išsiplėsti: kažką žinome apie Delueze’ą; žinome, kad konceptas yra kažkoks filosofinis terminas, bet daugiau nelabai ką galime pasakyti.

Tikriausiai šį tą daugiau pasakytume apie kitą žodį, kuris susijęs su konceptu, bet su juo nesutampa – tai „koncepcija“; gan populiarus žodis, giminingas konceptui. Jis jums nieko neprimena?

D: Man koncepcija asocijuojasi su snobais. Nežinau, gal todėl, kad tai įmantrus žodis. Dar su menininkais. Pavyzdžiui, kai padaroma kokia nors instaliacija, ji visada turi koncepciją. Dar su paslėpta prasme. Ir dar su sudėtimi.

A: Kodėl su sudėtimi?

D: Nežinau, tiesiog jūs paklausėte ir man kilo tokia asociacija.

A: Sudėtis yra neblogas žodis. Netgi labai tinkamas. O kaip jūs suprantate koncepciją mene?

D: Kažkas, ko tu nematai, bet ji ten yra ir reikia ją arbą pamatyti, perskaityti arba tau ją paaiškina. Bet tai nėra kūrinio idėja. Koncepcija turi platesnę prasmę. Kažkoks tarsi pranešimas.

A: Iš to, ką pasakėte, kaip aš dabar matau, galima skirti bent tris sampratas. Pirmiausia jūs pasakėte apie termino vartojimą, t. y. apie socialinius sluoksnius, kuriuose terminas cirkuliuoja (snobų tarpe); paskui pasakėte, kad yra kažkoks meninis veiksmas, instaliacija, kuri turi koncepciją ir tikriausiai koncepcija nėra tas pat, kas kūrinio turinys, ar ne?

D: Turbūt, taip.

A: Ir su šia perskyra yra susiję tai, ką pasakėte apie paslėptą prasmę, nes ji suponuoja atvirą prasmę; ir galiausiai sudėtis. Manau, mums geriausiai tinka antra ir trečia sampratos. Apie socialinius sluoksnius kol kas galime nekalbėti (iš tikrųjų tai įdomi tema, bet ji nuvestų į šalį). Remdamiesi dviem likusiom sampratom, galėtume sakyti, kad koncepcija yra kažkokia kūrinio mintis, kurią kūrinys reiškia, kuri jame yra užkoduota, užkoduota pagal autoriaus sumanymą arba glūdinti savaime, tačiau ji skiriasi nuo turinio. Pavyzdžiui, paveikslas gali turėti siužetą ir kartu turėti koncepciją, kuri su juo nesutampa, ar ne?

D: Sakyčiau, kad menininkas nuo pradžių nori išreikšti koncepciją ir dėl to kuria. Arba, jei pats nežino, ką sukūrė, tai paskui ką nors prigalvoja.

A: Tai, ką pasakėte, iš esmės, turi simbolio arba ženklo struktūrą. Nors ir neketinome leistis į teorijas, visgi galime trumpai aptarti, kas yra ženklas ir simbolis. Taip turėsime ir bendrą vaizdą šia tema, ir minimalų foną, kuriame bus ryškesnės koncepto charakteristikos. Turiu omenyje, kad į konceptą galima pažvelgti tarsi į ženklą arba simbolį.

Taigi meno kūrinio koncepcija būtų simbolio antrasis dėmuo. Priminsiu, kad simbolis turi materialią pusę – tai pirmasis dėmuo; tarkime, ką nors vaizduojantis paveiksliukas, ir šis dėmuo susietas su kažkuo kitu, su reikšme – tai antrasis dėmuo, kurį įskaitome tarpininkaujant pirmam dėmeniui. Paprasčiausias pavyzdys yra kelio ženklas. Tai sutartinis simbolis ir mes žinome, kaip reikia elgtis, kai matome ženklą „Stop“. Šiuo atveju simbolio prasmė yra taisyklė, pagal kurią turime atitinkamai elgtis. Aišku, simboliai būna ir mažiau reglamentuoti. Tarkime, medis simbolizuoja tradiciją, bet ši prasmė nebūtina, nes medis gali reikšti ir ką kita. Tokia yra bazinė simbolio samprata. Tačiau pirmas simbolio dėmuo irgi gali būti išskaidytas: stop ženkle yra žodis „stop“, kuris turi reikšmę, nepaisant, ar žinome kelių taisykles, ar ne. Taigi savarankiškas ženklas gali būti naudojamas kaip kito ženklo pirmasis dėmuo. Ką čia reikia pastebėti? Reikia matyti, kad abiem atvejais yra du svarbiausi elementai: reikšmė – tai, kas susieta su simbolio materialia puse („šis ženklas žymi vietą, kurioje turite sustoti, nes esame apie tai susitarę“) ir pati ši materiali pusė (išdažyta metalo plokštė su užrašu „Stop“). Simbolio materiali pusė egzistuoja nepriklausomai nuo to, yra reikšmė, ar jos nėra, yra koncepcija, ar jos nėra, tačiau simbolio elementu ji tampa tik sąjungoje su reikšme. Atimkime iš simbolio reikšmę ir ji taps daiktu tarp daiktų (medžiu ar skardos plokšte). Kitaip tariant, vienas nuo kito šie du elementai simbolyje neatskiriami. Ir todėl semiotikoje sakoma, kad iš tiesų reikia kalbėti ne apie du, o apie tris struktūros narius. Imkime semiotikoje labiau paplitusius terminus, ženklo sampratą, tai būtų signifikantas ir signifikatas. Skiriasi tik viena raide, lengva susipainioti. Šiaip ar taip, kartu jie sudaro ženklą – trečią narį. Ženklas, žinoma, nėra atskiras elementas, ženklas yra signifikanto ir signifikato koreliatas, bet struktūriškai jis atskiriamas. Signifikantas, t. y. koks nors materialus objektas, pats savaime nėra ženklas. Čia mes lentynoje turime Barthes’o knygą, joje yra geras skyrelis apie ženklus; galime paskaityti, kaip jis apibūdina šį ryšį; skyrius vadinasi „Mitas šiandien“. Barthes’as rašo: „Paimkime tamsų akmenuką; aš galiu jį skirtingais būdais paversti kažką reiškiančiu, kol kas jis tėra tiktai signifikantas; bet pakanka man suteikti akmenukui tam tikrą signifikatą (pvz., jis reikš mirties nuosprendį slaptu balsavimu), ir jis taps ženklu.“(Bartas, 1991: 86) Vadinasi, ir meno kūrinys gali būti paverstas koncepcijos nešėju, bet ji jam nėra būtina, nes ir be jos jis turės reikšmę. Bet koncepcijos, jei šią sąvoką suprantame meno kontekste, jis negali…

R: Bet koncepcija gali egzistuoti ir atskirai nuo kūrinio, kai kūrinys dar nesukurtas. Pavyzdžiui, menininkas sugalvoja ką nori pasakyti, o po metų sugalvoja kūrinį, kuriuo tai pasakys.

A: Bet struktūros požiūriu čia nelabai kas kinta. Kol nešiojiesi koncepciją galvoje, ji yra tekstas. Koncepcija turi signifikantą ir signifikatą, net jei tai tėra neaiškiai artikuliuotas mintinis objektas. Ar menininkas sugalvoja tekstą iš anksto ir paskui sukuria jam išraišką, ar pirmiau sukonstruoja instaliaciją ir tik tada jam šauna, ką ji reiškia ir ką jis papasakos meno kritikams, nesvarbu. Beje, žiūrėkite, ką Barthes’as rašo toliau (šiaip, Barthes’o mito struktūra mums labai tinka, būtų gerai ją aptarti): „Saussure’ui, turėjusiam reikalą su ypatingos rūšies semiologine sistema, pavyzdine metodologiniu požiūriu, būtent su kalba, signifikatas yra konceptas, o signifikantas – akustinis vaizdas (psichinio pobūdžio); koncepto ryšys su akustiniu vaizdu sudaro ženklą (pvz., žodį), t. y. konkrečią esmę.“(Bartas, 1991: 86) Su šituo konceptu, atrodo, mes jau savam darže. Bent jau fonetiškai, ir dabar galime pažiūrėti, kaip tai susiję, jei apskritai susiję, su Deleuze’o konceptu.

Kokius klausimus galime suformuluoti? Manau, galime paklausti, ar konceptas, apie kurį kalba Deleuze’as, yra ženklo dėmuo? O gal jis yra ne ženklo dėmuo, o ženklo sinonimas ir pats turi savo dėmenis? Pažiūrėkite, kokius konceptų pavyzdžius Deleuze’as analizuoja.

D: Draugas, Kitas, Idėja, cogito.

A: Akivaizdu, kad tai nėra ženklo dėmenys, greičiau tai ir yra ženklai, ar ne? Vadinasi, jie turi turėti du minėtus elementus. Pirmas, regis, jau yra: „draugas“, „kitas“, „idėja“, „cogito“ – tai signifikantai. O kur reikėtų ieškoti signifikatų? Pats paprasčiausias kelias, kuriuo, beje, paprastai ir einama, tai žiūrėti į šių žodžių reikšmes. Mes visi daugmaž žinome, ką reiškia draugas, ar kitas, ar idėja. Deleuze’as tokį žinojimą vadina iki-konceptiniu (Делёз, 1998: 80). Bet štai čia ir tyko pavojus, ir netgi dvigubas, nes kai šitaip pradedame vartoti konceptus, jie virsta paprastais žodžiais, ir tuomet jau negalime suprasti, kas yra konceptas. Kita vertus, Deleuze’as sako, kad mokslas nedisponuoja konceptais. Taigi išeitų, kad moksle nėra ženklų ir žodžių?

Konceptas yra specifinė filosofinė sąvoka, ne veltui knygoje greta konceptų atskirai aptariami funktyvai, prospektai, perceptai, afektai. Funktyvai ir prospektai yra tai, kuo operuoja mokslas ir logika. Menas dirba su perceptais ir afektais. Tuo tarpu konceptai yra filosofijos dalykas. Ir Deleuze’as sako: „tik filosofija pajėgi kurti konceptus griežtąja prasme.“(Делёз, 1998: 14)

Taigi kas yra konceptas? Imkime Deleuze’o analizuojamą konceptą Kitas ir pabandykime jį trumpai aptarti. Pažvelkime į jį kaip į kalbos ženklą. Turime signifikantą „kitas“, ir eilę signifikatų, kuriuos paėmiau tiesiog iš žodyno: „ne tas, kitoniškas, antras (iš dviejų), ateinantis, tolesnis, esantis po šito, neįeinantis į šį būrį.“ Dabar pastebėkite, kad ši kompleksinė reikšmė turi vieną ryškų bruožą – ji suponuoja du narius, iš kurių vienam suteikiamas pirmumas: kitas gali būti tik šito atžvilgiu, ir šitas yra pirmesnis. Tačiau pirmumas galimas tik tuomet, jei implikuojamas stebėtojas; šiuo atveju tai aš, kuris sakau, kad yra šitas, jis man artimesnis ir yra kitas, nuo manęs nutolęs. Dabar nesvarbu klausti, kokio pobūdžio šis pirmumas ir kokie čia santykiai, nes taip atsivertų ištisa aibė įprasminimo galimybių. Svarbiau pamatyti išvedimo logiką, kai vienoje sąvokoje glūdi keli susiję komponentai: šitas, kitas ir jų perskyrą palaikantis stebėtojas. Tiesa, galima naudotis ir mažiau formaliu būdu, pavyzdžiui, galime sakyti, kad kitas – tai svetimas, nepažįstamas, neturintis nieko bendra su manimi, kažkas, kam trūksta esminių mūsų savybių ir pan. Taip pasigamintume dar kelis Kito komponentus.

Kam to reikia? Reikalas tas, kad komponentai yra tai, kuo apibrėžiamas konceptas (Делёз, 1998: 25).

Tačiau savaime tokia dalyba dar nėra griežtai konceptinė. Ji lieka savavališka ir priklausoma nuo vaizduotės atsitiktinumų, jei nesusiejama su kokia nors problema. Problema yra dar viena svarbi Deleuze’o filosofijos sąvoka. Jai Deleuze’as yra skyręs daug dėmesio, tai nėra eilinis terminas, ir Deleuze’o filosofijoje ji figūruoja, pradedant ankstyvuoju traktatu Bergsonizmas (Le Bergsonisme). Problemos gali būti teisingos ir klaidingos, gerai iškeltos ir blogai iškeltos, bet dabar į tai nesileiskime, tiesiog pasižymėkite, kad problema yra neatskiriama koncepto palydovė ir jos vaidmuo anaiptol nėra antraeilis. Ji užtikrina koncepto konsistenciją, vidinę komponentų sąveiką, plėtojimosi ir jungimosi galimybes ir t. t. Cituoju Deleuze’ą: „Visi konceptai yra susieti su problemomis, be kurių jie neturėtų prasmės ir kurios gali būti išskirtos arba suprastos tik jas sprendžiant.“(Делёз, 1998: 26) Atskirtas nuo problemos, konceptas virsta bendrybe, terminu arba atsitiktiniu žodžiu. Galite kiek norite dalinti žodį į komponentus, bet jei nėra ryšio su problema, jis liks beprasmis. Tačiau net ir sąryšyje su problema konceptai gali būti silpni ir netvarūs. Arba, kaip pasakytų Deleuze’as, – be konsistencijos: „Konsistencijos neturintys konceptai – tai, ką Nietzsche vadino ‘beforme ir skysta konceptine terlione’.“(Делёз, 1998: 109) Kitaip tariant, reikia aiškiai suprasti, kad konceptą charakterizuoja ne tik formalūs elementai, funkciniai sąryšiai ir sąsaja su problema, bet ir kur kas sunkiau apibrėžiamos savybės. Šiuo atveju tai konsistencija. Tokių savybių yra ir daugiau, bet kol kas užfiksuokime tik tai, ką jau žinome: konceptai yra komponentų rinkiniai, pajungti problemoms, jų eksplikavimui ir sprendimui, ir jas rutulioja sutinkamai su tam tikra perskyrų įvedinėjimo logika.

Problema užtikrina koncepto sudėtį ir konsistenciją, tačiau koncepto ryšys su problema jo neatplėšia nuo to, su kuo jis paprastai painiojamas – nuo sąvokos. Šia pastaba noriu pereiti prie vieno keblesnių epizodų – prie koncepto ir sąvokos trinties. Ką turiu omenyje? Konceptą nuolat knieti vadinti sąvoka. Ir dėl paprastumo kartais galima taip daryti, bet reikia nuolat turėti omenyje, kad konceptas ir sąvoka nėra tas pat. Šis netapatumas sunkiai pripažįstamas. Antai Sverdiolas konceptą laiko sąvoka. Jam atrodo, kad šitaip nieko neprarandama (Sverdiolas, 2006: 8), nors, tarkime, Deleuze’o vertėjas į rusų kalbą, užuot vartojęs понятие (liet. sąvoka), aiškiai apsisprendžia palikti konceptą (Зенкин, 1998: 281). Bet tai nėra vertimo problema. Yra įvairių priežasčių, kodėl sąvoka negali pakeisti koncepto. Aišku, galima manyti, kad sąvoka tėra bendresnis terminas, apimantis konceptą, bet šitaip niveliuojamas jų abiejų individualumas ir labiau „nukenčia“ būtent sąvoka, o ne konceptas.

Konceptas yra autoreferentiškas (Делёз, 1998: 33-34), jis nėra abstrakti idėja ar universalija (Делёз, 1998: 48), juolab, kad sąvoka kyla iš suvokimo, kai tuo tarpu konceptas yra kūrinys. Žinoma, kas nors tuojau pultų įrodinėti, kad viskas yra priešingai ir panašumų yra gerokai daugiau, nei skirtumų, bet prieš tokius blokavimo triukus būtina atsilaikyti. Reikalas tas, kad koncepto ir sąvokos skirtumas glūdi tiesiog kitame lygmenyje. Svarbiau, man regis, suprasti tai, kas plaukia iš koncepto autoreferentiškumo principo.

R: O kas yra referentiškumas?

A: Referentiškumas? Tai ženklo susietumas su ženklui išoriniu objektu. Pavyzdžiui, ženklas „paukštis“ turi ir signifikatą (paukščio apibrėžimą) ir referentą – konkrečią varną. Taigi ir konceptas, ir sąvoka yra žodžiai, abu gali neturėti referento ir tuomet nelieka jokio skirtumo, kaip tai vadinti. Tačiau pats Deleuze’as juk koncepto nevadina sąvoka, ar ne? Kodėl? Ar vien norėdamas fonetinio ir semantinio žaismo su perceptais ir prospektais? Labai abejotina.

Aš noriu pasakyti ką kita. Konceptas nėra įprasta sąvoka, ir pirmiausiai jis nėra įprastai mąstoma sąvoka. Konceptą reikia mokėti ne apibrėžti, o atpažinti. Kad tai paaiškinčiau, pasinaudosiu analogija su poezija. Jūs tikriausiai žinote, kad joks poetinis tekstas, nors ir kalbėtų apie realiai egzistuojančius daiktus ir įvykius, nėra apie realius daiktus ir įvykius. Tekste figūruojantys medeliai ir paukšteliai nėra apie medelius ir paukštelius. Poetinis tekstas, savo vidinių santykių dėka, sukuria savarankišką, poetinę tikrovę, kuri neredukuojama į realius faktus, net jei, atrodytų, juos aprašo. Tas pat ir prozoje. Apskritai bet koks literatūros kūrinys, net kiaurai persmelktas realizmu, tiek, kiek jis yra literatūra, neaprašo realybės. Jis kuria nuosavą pasaulį, nuosavą tikrovę. Ne vidinį romano pasaulį, ne siužetinius vingius, ne turinį; jis kuria autoreferentišką literatūrinių kokybių ir būtybių pasaulį, neredukuojamų į savo realius prototipus ir sąveikaujančių ne pagal fizinio pasaulio priežastinę logiką. Tai tarsi skaidri plėvelė, pakimbanti virš fizinio teksto ir nenurodanti nieko anapus savęs. Tai save grindžianti visuma (Делёз, 1998: 21), ir tokia pat visuma yra konceptas.

O šito galima ir nejusti, ir tuomet galima konceptą suplakti su sąvoka. Dar sykį, kartoju: pastebėkite, kad problema glūdi ne substitucijoje, o atsisakyme matyti skirtumus. Ši skirtumų matymo problema mus grąžina į pradžią, kai kalbėjome apie faktinio atsakymo nepakankamumą. Juk nepakankamumo galima ir nejusti ir manyti, kad viskas yra aišku. Bet tai nereiškia ir priešingos nuostatos, neva viskas turi būti neaišku ir šitokiu naivumu pasitenkinti. Reikalas tas, kad šitaip tiesiog nepastebimas esminis skirtumas, – skirtumas, kuris neištrinamas jokiu, net ir pačiu nuodugniausiu paaiškinimu, o kita vertus, neįrodomas atviru bukumu ir nesugebėjimu suprasti. Gebėjimas manyti, kad viskas daugmaž aišku, laikytinas netgi pranašumu, nes tuomet nereikia dėl kiekvienos smulkmenos aikčioti iš nuostabos ir laužyti galvą, kodėl paskaitęs kažko nesupratai. Bet aš noriu parodyti, kad tai, kas čia pateikiama kaip sveiko proto dorybė, nėra joks pranašumas. Pasinaudosiu ištrauka iš Prousto, kurioje jis kalba apie du vaizduotės ir atminties tipus. Viename, ne ypač prustologijos akcentuojamame epizode, Proustas sako, kad „sunku įsivaizduoti mirusį buvus gyvą arba vakar buvusį gyvą šiandien esant mirusį“(Proust, 1997: 193). Ką Proustas tuo nori pasakyti? Juk, regis, visai nesunku įjungti atmintį ir vaizduotę ir prisiminti gyvą žmogų, ypač, jei jį gerai pažinojai, ir, žinoma, ne ką sunkiau įsivaizduoti, kad gyvas žmogus rytoj gali gulėti karste. Ir todėl tokį neįsivaizdavimą mes veikiau linkę laikyti atminties trūkumu ir vaizduotės stygiumi. Bet iš tiesų Proustas nori pasakyti ką kita. Jis kalba apie ypatingą suvokimą, apie gebėjimą matyti tokį pavidalų skirtumą, kuris neredukuojamas į faktinius ir niveliuojančius vaizduotės skirtumus. Mirusiame kūne nėra nieko, kas leistų jį susieti su vakar gyvu žmogumi. Visi empiriniai skirtumai čia niekuo dėti. Yra toks skirtumas, kurio nekompensuoja jokia empirinė, faktais ir patirtimis grįsta vaizduotė. Ir šis negebėjimas įsivaizduoti, negebėjimas mirusiame žmoguje atpažinti gyvą, yra ne suvokimo trūkumas, o atvirkščiai, dar vienas suvokimo būdas. Taigi ir konceptą reikia išmokti suvokti, – suvokti jo skirtumą nuo sąvokos, nors, atrodytų, kad jokio esminio skirtumo nėra ir jis lengvai užglaistomas nesudėtingais teoriniais išvedžiojimais.

Bet iš karto noriu perspėti, kad nenuklystume per toli; Deleuze’as aiškiai skiria filosofinius ir lingvistinius konceptus, ir šioje vietoje nereikia susipainioti. Juolab nereikia šios problemos ignoruoti. Jau Įvade Deleuze’as rašo, kad lingvistika tėra pretendentas į konceptus (tiksliau, tik vienas pretendentų), todėl dabar, kai kalbame apie ženklo ir koncepto bei koncepto ir sąvokos ryšį, nereikia puoselėti vilties, kad viskas neprieštaringai išsisluoksniuos.

Šioje vietoje tiesiog įbeskime gairę: konceptas nėra sąvoka, konceptas nėra ženklas, nors turi jų bruožų; konceptas yra autoreferentiškas; jo kūryba tiek pat artima menui, kiek ir mokslui, bet tai nereiškia vaizduotės savivalės ar faktų diktato; konceptas betarpiškai susijęs su problema, ją artikuliuoja, dalina, steigia perskyras ir užsitikrina sąryšingumą.

Prie visų šių dalykų dar grįšime. Kai vieta pažymėta, galime išbandyti kitą trajektoriją. Kaip sakiau, šį kartą svarbiau apeiti temą lanku, paklibinti, pažiūrėti, kaip viskas suręsta. Antai Deleuze’as sako, kad nepaisant to, jog konceptas priklauso filosofijai, istoriškai susiklostė, kad į konceptus visuomet kas nors kėsinosi: humanitariniai mokslai, sociologija, epistemologija, lingvistika netgi menai (Делёз, 1998: 20-21). Ir Deleuze’as sako, kad žemiausią tašką šių pretendentų kova pasiekė, kai į konceptus ėmė kėsintis marketingas, dizainas ir reklama. Visi tie humanitariniai mokslai, lingvistika nelabai įdomus dalykas, ar ne? Užtat marketingas, dizainas, reklama yra šis tas linksmesnio. Taigi toliau siūlau pakalbėti apie juos. Pamatysite, kad taip irgi galima šį tą sužinoti.

Bet prieš tai dar norėčiau perskaityti, mano manymu, visai vykusį koncepto apibūdinimą, nes jūs tikriausiai jau pasiilgote konkretumo. Tai ištrauka iš pabaigos žodžio rusiškam vertimui, kurį parašė Deleuze’o vertėjas į rusų kalbą. Ištrauka gera tuo, kad joje beveik viskas paimta iš Deleuze’o ir nieko neprifantazuota. Ir, be to, paminėtos svarbiausios sąvokos, susijusios su konceptu. Turiu omenyje įvykį, konsistenciją, konceptinį personažą. Gal tai galutinai ir nenuskaidrins koncepto sampratos, bet bus nors šioks toks medžiagos užtvirtinimas. Cituoju:

Konceptai, pasak Deleuze’o ir Guattari[2], – būtybės „sukurtos“, turinčios anaiptol ne procesualų, o erdvinį pobūdį. Jie nors ir laikomi kintančiais, bet iš principo yra aprėpiami žvilgsniu: jie turi „dėmenis“, netaisyklingus išorinius kontūrus, jie klojami vienas ant kito, jungiami „tiltais“… Tiesa, kiekviename koncepte yra tam tikras mintinis „įvykis“, kurį dažnai atlieka ypatingas „konceptinis personažas“ (ne realus mąstytojas, o jo vidinis-mintinis pavaduotojas, gynėjas, tartum šventas sargas danguje), bet tai anaiptol ne visuomet supratimo įvykis. Konceptai daugybiniai, atsiranda atsitiktinai, sąveikauja kaimynystėje ir taip pat atsitiktinai reorganizuojasi atsiradus naujiems „kaimynams“. Skirtingai nuo chaoso darinių, kurie išnyksta vos atsiradę, konceptai – pastovūs prasmės telkiniai. Jiems būdinga „konsistencijos“ savybė, kai kuriuose kontekstuose įgyjanti abstrakčią-loginę, nekūnišką „neprieštaringumo“ prasmę. Konceptai yra tarsi kristalai ar prasmės grynuoliai – absoliučios erdvinės formos. (Зенкин, 1998: 281)

3.

Taigi konceptai yra filosofijos reikalas. Bet ką reiškia kitų sričių pretenzijos? Ar tai reiškia, kad, tarkime, reklama ir filosofija, disponuoja tuo pačiu konceptu? O gal čia kalbama apie kažkokį neteisėtą pasisavinimą? O gal, vis dėlto, marketingas, dizainas, reklama užsiima kuo kitu?

Deleuze’as sako, kad marketingas ir reklama koncepto sąvoką vartoja kalbėdami apie prekes. Pasako jo, prekė ir yra konceptas. Be to, marketingas vartoja dar vieną mums svarbią sąvoką – įvykio sąvoką, kuri reiškia prekės prezentaciją. Cituoju: „Nėra kitų įvykių, išskyrus prezentacijas, ir nėra kitų konceptų, išskyrus prekes, kurias galima parduoti.“(Делёз, 1998: 20) Bet Deleuze’as čia kalba sarkastiškai, norėdamas parodyti, kokioje apgailėtinoje padėtyje atsidūrė tai, kas turėtų priklausyti filosofijai. Tačiau jei konceptas ir įvykis reklamoje būtų atsidūrę atsitiktinai, Deleuze’as apie tai neužsimintų. Todėl nepaisant Deleuze’o sarkazmo, siūlau pasiaiškinti, kas yra marketingo ir reklamos konceptas ir kuo jis skiriasi nuo filosofinio koncepto. Tiesa, pirmiau apie įvykį, nes matau, kad be jo neišsiversime. Pasistengsiu trumpai, bendrais bruožais, nes tai didelė tema ir aš neketinau jos pradėti.

Apskritai Deleuze’o filosofija vadinama įvykio filosofija. Tiksliau, yra dvi partijos: viena Deleuze’ą laiko virtualumo filosofija, o kita – įvykio filosofija. Nors didelio skirtumo tarp jų nėra. Taigi kas yra įvykis? Įvykį siūlau mąstyti santykyje su nutikimu; man atrodo, kad kol kas tai būtų patogiausia perskyra. Ne kiekvienas nutikimas yra įvykis, nors kiekvienas nutikimas gali tapti įvykiu. Nuo medžio nukrito obuolys. Tai nutikimas ar įvykis? Galima sakyti, kad įvykis, ypač, jei nukrito Newtonui ant galvos. (Pradėjau kalbėti ir matau, kad čia tiesiog neįmanoma išsiversti keliais sakiniais.) Įvykio konceptas glaudžiai susijęs su istorijos ir tapsmo kategorijomis, ir su eile išlygų galima sakyti, kad įvykis yra ten, kur yra istorija. Šiaip ar taip, aš pateiksiu paties Deleuze’o apibūdinimą, kuriame yra konkretūs pavyzdžiai, kad bent vizualiai jums įsitvirtintų įvykio bendriausi bruožai, o paskui pateiksiu vieną įvykio charakteristiką, kurios netrukus prireiks kalbant apie prekės konceptą.

Knygoje Klostė (Le pli) Deleuze’as sako: „Įvykis – tai ne tik ‘žmogų suvėžino’: ir didžioji piramidė – tai įvykis, ir jos trukmė 1 valandą, 30 minučių, 5 minutes…“(Делёз, 1997: 133) Taigi įvykis yra ne tik nutikimas, kokius paprastai vadiname įvykiais, bet ir daiktas, ir jo trukmė. Kad tai suprastume, turime atjungti įprastą, „fizikalistinį“ mąstymą. Reikia pasistengti mąstyti daiktą kaip trukmę, kaip tapsmą, kaip vibruojančią, laikinai susimetusią situaciją. Pagalvokite: daiktas kaip situacija. Šis aspektas iš tiesų svarbus, bet per daug platus, kad tilptų į mūsų laiko rėmus. Trumpiau tariant, esmė yra tokia: kaip nutinka, kad kažkas įvyksta, užuot paklusus nepertraukiamai serijų sampynai, skaidymosi ir jungimosi srautams? Čia klausiama ne vien apie atsitiktinį elementų susijungimą, bet apie tokį susijungimą, kuris tampa produktyvia pradžia. Įvykis ir yra tokia pradžia, skirtingai nei nutikimas. Kad šitas skirtumas išryškėtų, reikia įsidėmėti, kad tarp chaotiško elementų srauto ir įvykio konsistencijos yra tam tikras šuolis; įvykis neįvyksta ir paskui nepersilieja į mikrochaosą be tam tikro slenksčio. Kaip tai suprasti? Sakykime, kad įvykyje įvyksta autofiksacija, tam tikras efektas, tampantis perviršiu materialių sankabų atžvilgiu. Visa tai ir žymi perskyrą tarp chaoso ir įvykio, tarp tolydžios, savavališkos elementų sankaupos ir koncepto. Kitaip tariant, įvykis nėra vien elementų suma. Arba kitaip: ne kiekviena konsteliacija yra konsistencija. Tikiu, kad tai sunku pagauti, ypač, kai viskas pateikta tokia koncentruota forma.

Kitas svarbus įvykio bruožas yra tas, kad įvykis neatsiejamas nuo pasekmių; įvykis turi inicijuojančią galią, kuri vadinama paplitimu arba ekstensija (Делёз, 1997: 135). Kitaip tariant, įvykis yra tai, kas veikia, sklinda, persiduoda, išjudina, transformuoja, įtraukia ir t. t. Ir visa tai, visos šios poveikių serijos yra įvykio dalis. Kažkas įvyksta, trunka, plinta, įgyja konsistenciją, o paskui vėl išsiskaido į sankabų serijas. Taigi tokios pagrindinės įvykio charakteristikos, kurių mums prireiks. (Jų yra ir daugiau, bet tam skirsime atskirus seminarus.)

O dabar, kas yra prekės konceptas? Aš jums pateiksiu keletą pastebėjimų iš kasdienybės, todėl labai nenusivilkite dėl paprastumo ir pernelyg žemo tono. Bet tuo pačiu būkite atidūs, nes pavyzdžiai, nepaisant jų euristinio patogumo, lengvai virsta nesusipratimų šaltiniu. Tai bus pavyzdžiai apie telefonus ir madą. Tikiuosi, kad per šiuos pavyzdžius geriau išaiškės tam tikri mūsų temos aspektai.

Taigi kas yra prekės konceptas? Gal jūs ir patys nujaučiate, kad tai ne šiaip sau prekės idėja ar naujas dizainas. Ir, ko gero, prekė nėra tarsi signifikantas lingvistiniame ženklo modelyje, nors formaliame lygmenyje panašumų yra ir ne kartą bandyta lingvistikos atradimus pritaikyti vartojimo analizei. Bet pirmiausia prekės konceptas yra tai, – ir čia mes pasinaudosime specialia šiuolaikinės filosofijos sąvoka, – dėl ko prekė yra geidžiama. Prekė juk negeidžiama dėl pačios prekės, jos praktinės naudos, ar ne? Net ir vadinamieji baziniai produktai kartais paklūsta šiam principui. Tai skamba šiek tiek supaprastintai, – iš tikrųjų taip ir yra, nes prekės konceptas nėra vien geismas, – bet dabar svarbu išryškinti afekto matmenį, būdingą konceptui.

Prekės konceptas yra tai, dėl ko ji mus traukia, kas perorganizuoja ir net uzurpuoja mūsų valią. Apie tai gerai išmano modernūs dailininkai, kai vien formaliomis priemonėmis moka sutvarkyti medžiagą taip, kad ji mus prikaustytų. Aišku, šio geismo dažnai nepripažįstame, dangstome praktiniais sumetimais. Juolab jis nėra visuotinis, tiksliau, veikdamas visuotinai, jis veikia skirtingais kanalais, skirtingose situacijose, skirtingų objektų atžvilgiu ir t. t. Prekė yra kažkas, ko tau reikia, bet tu negali pasakyti, kodėl. Tu sakai, kad ji labai naudinga, tu ją turi, kur pritaikyti, ji tiesiog graži, bet atidžiau pažiūrėjus, kas tokioje situacijoje vyksta, vyksta ne tarp tavęs ir daikto, o visai kitame lygmenyje. Pavyzdžiui, kai pristatomas naujas telefono modelis, kaip jūs gerai žinote, vyksta ne tiek susisiekimo priemonės pristatymas, ne jos naujų galimybių, ne patobulinimų pristatymas, nors salonuose vyksta būtent tai, o koncepto pristatymas, ir tai reiškia, kad pristatoma dar viena proga kanalizuoti geismą. Šia prasme dramatiškiausia yra situacija tų, kurie nakvoja prie salonų durų, kad pirmi nusipirktų naujausią telefoną. Juk tai nėra šiaip sau – nuėjau, pamiegojau prie durų ir nusipirkau. Kartais tai būna gėda pripažinti, todėl gėda kartu atlieka ir demaskavimo vaidmenį. Veikia kažkas, kas yra daug stipriau, nei tie psichiniai mechanizmai, kuriais suvaldome ir racionalizuojame savo potraukius. Taigi konceptas, kai jis veikia, nėra antraeilis, nekaltas, žavus, simpatiškas prekės atributas, paįvairinantis vartojimą, kuris gali patikti ar nepatikti ir kurio geismą galime įsisąmoninti ir vienareikšmiškai pateisinti praktiniais sumetimais. Bet nepulkite manyti, kad šitaip ieškau progos vartojimo kritikai. Mano tikslas – parodyti, kad egzistuoja ne tik prekė, bet ir jos konceptas, ir kad jis įkrautas geismo afektu. Vartojame konceptą, o ne daiktą.

Prisimenu, kokiais 1995-6 metais, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, buvo viena, gal ir ne itin ryški, bet užsifiksavusi, mada. Tikriausiai jos neišsaugojo jokia sociologinė ar etnologinė madų studija, todėl, manau, verta prisiminti. Buvo toks madingas daiktas, vadinamas „organaizeriu“. Organaizeris – tai tokia pusiau piniginė, pusiau dokumentų dėklas, su užrašų knygute ir skaičiavimo mašinėle, odiniame aplanke, su dirželiu. Organaizerius nešiodavosi rankoje. (Beje, tai buvo vyriškas atributas, moteris su organaizeriu atrodė kaip su ūsais.) Tai gal ir nėra labai svarbi detalė…

K: Moteris su ūsais?

A: Ką? Ne, turiu omenyje laikymą rankoje. Šita smulkmena gerai parodo, kad madingu gali tapti ne tik koks daiktas, bet ir daug smulkesni, mažiau pastebimi dalykai: organaizerius nešiojo ne pasikabinę ant rankos su tuo dirželiu, bet šiek tiek kilstelėję, delne, panašiai, kaip šiandien merginos nešioja dideles rankines ant rankos linkio ir delne telefoną. Taigi laikysenos irgi paklūsta mados dėsniams ir tampa net laikmečio ženklu (todėl tokie neįtikinantys būna istoriniai filmai, nes atkūrę visus praeitos epochos materialius atributus – daiktus, interjerus, kostiumus, – filmų kūrėjai nepagalvoja apie laikysenas, gestus, kalbos stilių ir t. t., žodžiu, tokias smulkmenas, kurios nuolat kisdamos, stabilizuojasi trumpalaikėse praktikose, ir kurios tik ir kuria tikrumą). Šias laikysenas irgi galima motyvuoti praktiniais sumetimais: kad nepamestų, kad neišbarstytų dokumentų, ar kad nepavogtų. Bet tada lieka nepaaiškinama, kodėl jų nebuvo anksčiau, ir kodėl visa tai paskui dingo praėjus vos porai metų? Kur dingo nauda, praktiškumas, grožis? Ką aš noriu pasakyti… Nutinka įvykis, staiga plyksteli kokia nors masinė elgesio forma, kurios negali redukuoti į praktines funkcijas ar tikslus. Tai, kas šitokiu būdu racionalizuojama, kas aiškinama kaip nauda, praktiškumas ar grožis, ar tiesiog noras, yra ne kas kita, kaip koncepto, jo faktinio poveikio racionalizavimas. Konceptas suveikia kaip blyksnis. Jokia prekė neturės sėkmės, jei ji neturi koncepto. Konceptas nėra reklaminis šūkis, įvaizdis ar prilipinta prekės idėja. Ir dabar atkreipkite dėmesį, kaip tai susiję su tuo, ką sakėme apie simbolio struktūrą. Prekės konceptas sudarytas iš paties objekto medžiaginių dalių, tačiau tai tokia specifinė, tokia gerai sutvarkyta struktūra, kad blyksteli kaip perviršis, ir daiktas suveikia kaip geismo objektas. Kitaip tariant, viena vertus, turime skirti konceptą ir prekę kaip daiktą, o kita vertus, suprasti, kad konceptas nėra kažkas nuo prekės atskira. Konceptas suveikia, prekės konceptą kartais galima išreikšti sakiniu, apibūdinti, galų gale jis juntamas (tiesa, ne visuomet), bet konceptas nėra išorinis daiktui. Ir Deleuze’as sako: „Konceptas nekūniškas, nors ir įsikūnija, įvyksta kūnuose. Bet jis iš principo nesutampa su ta būsena, kurioje įsikūnija.“(Делёз, 1998: 32) Ir marketingas mąsto ne daiktų apyvartos kategorijomis, ne pelno kategorijomis, o konceptais; konceptas yra marketingo, dizaino, reklamos minčių orientyras, apie tai sukasi jų vaizduotė ir būtent šia prasme tai kūrybos sritis, nes kiekvienas reklamos specialistas galvoja apie konceptą, kadangi iš jo, o ne iš daikto, paskui valgys duoną. Ir kaip tik čia marketingas ir reklama atsiduria akistatoje su filosofija, nes filosofija, pasak Deleuze’o, – ir kaip jūs jau žinote, – yra konceptų kūrimas. Tačiau, akivaizdu, kad marketingo ir filosofijos konceptas nėra tas pats. T. y. net nežinodami, kas yra filosofijos konceptas, galime jausti, kad pretenzijos objektas yra tik panašus. Vis dėlto filosofijai čia reikia kažko kito. Galų gale, ji nekuria prekių. Taigi kas tarp jų bendra?

D: Atsiprašau, noriu paklausti. O kaip tai dera su tuo, kas jau buvo citatoje, kur Nietzsche sakė, kad reikia įtikinėti konceptais naudotis? Turiu omenyje, kad reklamos konceptas yra patrauklus pats savaime, o dėl filosofinio koncepto, tai juo reikia įtikinėti naudotis.

A: Taip, jūs čia gerai pastebėjote. Marketingas neįtikinėja. Marketingo tikslas nuo pradžių kurti geismą žadinantį konceptą. Ir marketingo specialistas nėra privilegijuota, šia prasme, persona. Tai tos pačios geismų mašinos dalis. Įsitikinimas, neva mums kažkas įbrukama yra, švelniai tariant, klaidingas. Net ir tie telefonų fanai, nakvojantys prie salonų durų; naivu manyti, kad jie yra veikiami vien telefono koncepto; taip pasakiau tik dėl paprastumo, nes, kaip sakiau, ir elgesys, ir laikysenos paklūsta analogiškiems dėsniams, ir galima geisti nakvynės prie salono durų, kaip, tarkime, geidžiama valgyti ant laužo pagamintą maistą, ne mažiau, nei geidžiama kokia nors technologinė naujovė. Elgesys, praktika, daiktas, kaip sakiau, tėra kanalas. Ir jei pajėgsite šį kanalą nutiesti per jums naudingą teritoriją, sėkmė, kaip sakoma, bus jūsų rankose.

Yra pasakymas „formuoti paklausą“. Marketingas ir reklama labai norėtų mokėti suformuoti paklausą, bet tai tas pat, kas norėti, kad tavo kuriama muzika būtų populiari. Lietuviai jau, berods, dvidešimt metų bando atrasti populiarios muzikos formulę ir užkariauti Europą, bet, kaip žinome, jiems nelabai sekasi. Ir nenuostabu. Kitaip tariant, noriu pabrėžti, kad įvykyje glūdi nebūtinumo, atsitiktinumo momentas. Mamardašvilis (visiškai pritardamas Deleuze’ui) šia proga pasakytų, kad negalima pamąstyti naują mintį tiesiog užsimanius. Kūrybinis aktas visuomet yra eksperimentavimas su neprognozuojamu rezultatu.

Mada yra koncepto ekstensija, banguojantis koncepto paviršius. Mada yra ne atsakas į konceptą, o būtina prekės koncepto sudedamoji dalis, nes ir įvykis yra jo dalis, ir mada, žinoma, yra ne kas kita, kaip prekės koncepto įvykis. Deleuze’as tą ir sako: „konceptas – tai įvykis, o ne esmė ar daiktas.“(Делёз, 1998: 32) Kiekviena mada yra nedidelė vartojimo revoliucija. Bet nereikia koncepto ir įvykio suplakti. Tai ne tas pat. Įvykis yra tik vienas koncepto komponentas. Pamenate, konceptas turi sudėtines dalis, komponentus? Štai kodėl atkreipiau dėmesį į Dovilės asociaciją. Ji sakė, kad koncepcija jai asocijuojasi su sudėtimi. Ir, kaip sakiau, įvykiui būdinga ekstensija, išplitimas. Ji sklinda tarsi obertonai: tolsta, kinta, bet yra tos pačios pirminės garso bangos judesys (Делёз, 1997: 140). Todėl čia ir tinka sugretinimas su mada.

Toliau, reikia skirti konceptą ir įvaizdį, nes gali kilti mintis juos sutapatinti. Konceptas nėra prekės įvaizdis. Politikoje priimta kurti įvaizdį, bet iš tiesų norima sukurti konceptą. Įvaizdis yra tarsi nepavykęs konceptas. Galima sakyti, kad įvaizdis yra tai, kas lieka iš bandymo kurti konceptą. Plakatai, lankstukai, programos, politikas, apsikabinęs senukus ir vaikus. Nemanau, kad politikos technologai ar viešųjų ryšių specialistai šias dvi kategorijas aiškiai skiria (kaip matote, filosofija nėra jau toks nepritaikomas užsiėmimas), bet intuicijos lygmenyje neabejotinai orientuojasi būtent į konceptą. Nes nuo šito priklauso politiko ar partijos sėkmė. Aišku, politikoje sėkmę galima nusipirkti arba sufabrikuoti, reikia tik pinigų, bet tai ne tas pat. Nepateiksiu pavyzdžio iš Lietuvos, bet Rusijos politikas „be koncepto“ būtų Medvedevas [buvęs prezidentas]. (Apie Putiną atskira tema.) O politikas, neabejotinai paženklintas konceptu, yra, pavyzdžiui, opozicionierius Navalnas. Iš tiesų politinis įvykis, politinė persona kaip įvykis; per pastarąjį dešimtmetį ten, Rusijoj, nieko panašaus nebuvo. Tai nereiškia, kad politinis įvykis būtinai yra pozityvus ar visuotinai pripažintas. Juolab jis nėra nekintamas. Leninas irgi buvo įvykis.

Taigi galime dar kartą pabrėžti koncepto įvykį ir jo ekstensyvų pobūdį. Konceptas yra tai, kas suveikia. Ir todėl konceptai turi būti atkurti arba perkurti. Koncepto kūrimas, – nors, skaitant Deleuze’ą, gali susidaryti priešingas įspūdis, – nėra vien naujadaro kūrimas. Konceptas gali būti perkurtas, atkurtas arba aktualizuotas.

Beje, sakiau, kad mada yra prekės koncepto įvykis, bet kartais tas pat nutinka ir filosofinėms sąvokoms. Tikriausiai tai reikėtų laikyti filosofinių konceptų nesėkme… Kartais filosofiniai konceptai išpopuliarėja ne mažiau nei prekės ir cirkuliuoja pagal tuos pačius principus. Taip, tarkime, yra nutikę simuliakro konceptui. Savo laiku jis labai išpopuliarėjo, nepaisant Baudrillardo perspėjimų dėl netinkamo vartojimo. (Apie tai šiame seminare jau buvo kalbėta, pirmus tris kartus.) Simuliakras atitiko ore sklandžiausias nuotaikas ir tapo patogia šių nuotaikų pakuote. O apie teorinį turinį ir funkciją buvo pamiršta. Bet mada greitai praėjo, ir praėjo su praėjusioms madoms būdingu liekamuoju efektu (šiandien kalbėti apie simuliakrą yra beveik nepadoru), nors konceptas, reikia pasakyti, įdomus ir vertas dėmesio.

K: O kokios tos idėjos, kurios simuliakre?

A: Klausi apie konceptą ar apie tai, dėl ko jis tapo madingas?

K: Dėl ko madingas.

A: Na, kaip sakiau, apie tai jau buvo kalbėta pirmuose seminaruose, bet jeigu trumpai, tai simuliakro sąvoka paplito, viena vertus, nes aprašė santykį tarp kopijos ir originalo, labai aktualų masinės gamybos situacijoje, o kita vertus, leido patogiu vardu pavadinti visus tuos, kurie nesugeba atskirti ir vertinti originalo ir apskritai „tikrų dalykų“. Ir šis aspektas, ko gero, buvo svarbesnis. Kitaip tariant, simuliakro sąvoka virto patogia priemone pademonstruoti savo pranašumą ir kritinį pažiūrį į svetimas vertybes, „neautentišką“ egzistenciją, „nemąstymą“, nesugebėjimą skirti tikra nuo netikra ir pan. Ir simuliakras ėmė figūruoti jau ne kaip filosofinis konceptas, o kaip iškraipyta klišė arba etiketė, daugiau pasakanti apie tuos, kurie ją vartoja, nei tuos, kuriems ji taikoma. Bet iš tiesų reikalas šiek tiek gilesnis. Simuliakro konceptas suveikė kaip tam tikras išgąstis, išgąstis akistatoje su siaubą keliančia sąmonės būsena, būsena, kai masiškai tikima, kad tikra yra tai, kas iš tiesų nėra tikra. Jūs žinote, kad ant šitos idėjos pastatyti netgi filmai. Ir problema ne ta, ar yra tokia sąmonė, ar jos nėra. Ji gimsta kaip idėja, kaip ontologinė ir kartu estetinė figūra. Deleuze’as sako, kad pakanka išsigąsti ir galimas pasaulis tampa realiu (Делёз, 1998: 27). Jis kalba apie Kitą, ir simuliakras yra išraiška, susidūrimo su gąsdinančia kitybe. Tai išgąstis dėl sąmonės nebuvimo, išgąstis akistatoje su mirtimi, kuri apsimeta gyvybe. Juk šmėkla yra viena simuliakro reikšmių. Ir atkreipiu dėmesį, kad čia vėl, kaip ir prekės koncepto atveju, iškyla afektyvumo aspektas. Filosofinis konceptas irgi yra paženklintas afektu. Šiuo atveju išgąstis ir simuliakro sąvoka yra bandymas su juo susidoroti. Ir Deleuze’as sako: „iš tiesų, konceptas, kaip toks, gali būti afekto konceptas, o afektas – koncepto afektas.“(Делёз, 1998: 87) Bet vis dėlto afektas priklauso menui, yra meninės kūrybos dispozicijoje, ir ne filosofijos užduotis konstruoti afektus. Kai konceptas virsta afektuota kliše, turime reikalą jau ne visai su filosofija (o gal ir apskritai ne su filosofija).

Grįžkime prie mūsų pagrindinės temos. Kuo marketingo ir reklamos konceptas skiriasi nuo filosofinio koncepto? Galima manyti, kad bendras yra tik pats žodis, bet tuomet nebūtų konflikto, nes yra daug žodžių, kuriais naudojasi ne vien filosofija. Kita vertus, jūs žinote, kad konceptas yra autoreferentiškas ir šia prasme jis taip pat yra glaudžiame santykyje su marketingo ir reklamos konceptu, nes, kaip jau išsiaiškinome, reklaminis konceptas taip pat nesutampa su daiktu ir jo neaprašo, nors ir yra neatsiejamas. Nepaisant to, kad reklaminį konceptą galima išreikšti arba įvardyti jo komponentus, pavyzdžiui, galima išvardinti, dėl kokių savybių išmanusis telefonas yra populiarus, bet šiuo išvardijimu nesukursime poveikio arba įvykio. Papasakojęs apie telefoną, nesukursi mados, reikalingas daiktas, įkūnijantis konceptą. Čia neabejotinai yra tam tikra dialektika. Bet galbūt kaip tik ji ir nulemia, kad yra konfliktas.

Jei prisimenate Įvadą[3], Deleuze’as tiesiai neatsako, kokio pobūdžio šis konfliktas. Ir manau, kad po visų ekskursų į reklamos ir madų sritį, turime įbesti dar vieną gairę ir palikti klausimą atvirą. Atsakymas išlys kitoje vietoje. Man tik norisi išsaugoti koncepto, įvykio ir afekto ryšį ir Dovilės pastebėtą įtikinėjimo aspektą. Taigi užfiksavome keletą koncepto bruožų: konceptas yra tampriai susijęs su įvykiu ir pats tampa įvykiu; konceptas yra autoreferentiškas, gali būti afektyvus, ir konceptais galima raginti naudotis (tikriausiai yra pavykę, jei Nietzsche siūlo tai daryti… Nors reikėtų pasižiūrėti originalą, nes nežinia, ar ten tikrai kalbama apie įtikinėjimą).

Kas toliau? Aš matau, kad mes jau neturime daug laiko, bet matau ir tai, kad vaikščiodami įvairiomis kryptimis, visai nedaug pasiekėme. Norėjau dar šį tą pasakyti apie koncepto ir metaforos ryšį, nes jie dažnai painiojami, bet atidėkime kitam kartui. Įvykis, ekstensyvumas, afektiškumas, konsistencija, problema, autoreferencija – visai neblogai. Tik pabaigai, peršokdamas, noriu užduoti klausimą, kuris galbūt jums kirbėjo nuo pradžių: kam apskritai reikalingas konceptų kūrimas? Kokio čia velnio? Deleuze’as pats užduoda šį klausimą Įvade, susiraskite. Ir kaip jis į jį atsako? Šiaip jau, yra vienas atsakymas, pateiktas netgi šiek tiek anksčiau, nei užduotas šis klausimas. Filosofija yra pažinimo būdas konstruojant konceptus (Делёз, 1998: 16). Konceptais pažįstame. Ar toks atsakymas pakankamas? Akivaizdu, kad ne, nes nepaaiškėja, kuo filosofinis pažinimas yra ypatingas. Turiu omenyje, kad metodo skirtumas dar nereiškia žinojimo skirtumo. Neatsitiktinai Deleuze’as greta filosofijos plėtoja ir mokslo bei meno temas. O gal Deleuze’as turi omenyje ne pažinimą? Pagalvokite.

 

LITERATŪRA

Deleuze G. 2012. Derybos 1972 – 1990. V.: Baltos lankos.

Badiou A. 2009. Theory of the Subject. NY: Continuum.

Bartas R. 1991. Teksto malonumas. V.: Vaga.

Proust M. 1997. Atrastas Laikas. V.: Alma littera.

Ricoeur P. 2000. Interpretacijos teorija. V.: Baltos lankos.

Sverdiolas A. 2006. Gilles’is Deleuze’as: mėginimas jį suprasti // Baltos lankos, Nr. 21/22.

Делёз Ж. 1997. Складка. Лейбниц и барокко. М.: «Логос».

Делёз Ж., Гваттари Ф. 1998. Что такое философия? Спб .: Алетейя.

Зенкин, С. 1998. Послесловие переводчика // Что такое философия? Спб .: Алетейя.

Мамардашвили M. 2009. Лекции по античной философии. М.: Прогресс-Традиция.

Мамардашвили М. 1996. Стрела познания. М.: Язык русской культуры.

Мамардашвили М. 2010. Классический и неклассический идеалы рациональности. М.: Азбука-Аттикус.

 

  1. [1]Turima omenyje Deleuze’o knyga Kas yra filosofija?, kurioje detaliai aptariama koncepto samprata.
  2. [2]A: Beje, aš visuomet kalbu tik apie Deleuze’ą, nors knygos autoriai yra du. Ten neaiški istorija, nes, kiek man pavyko sužinoti, Guattari labai sirgo, kai buvo rašoma knyga, ir Deleuze’as beveik viską rašė pats, bet paprašė, kad viršelyje būtų dvi pavardės. Guattari maždaug po metų mirė, 1992-ais.
  3. [3]Turimas omenyje Deleuze’o knygos Kas yra filosofija? Įvadas.
Tagged with: DeleuzekonceptasMamardašvilisRačkauskassupratimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.