Deleuze’o koncepto samprata. I dalis

pagal | 2013 09 13

2011–2012 metais VDU filosofijos katedroje vyko šiuolaikinei filosofai skirtų seminarų ciklas. Seminaruose nagrinėti G. Deleuze‘o, J. Baudrillard‘o, A. Badiou, M. Mamardašvilio tekstai. Siūlome susipažinti su vieno iš seminarų transkripcija. Seminarą vedė ir transkripciją redagavo VDU filosofijos katedros doktorantas Audrius Račkauskas.

Pokalbio dalyviai: Audrius Račkauskas, Karolis Vaitkus, Dovilė Rusytė, Rimantas Žilionis.

•••

G. Deleuze'as Chaoso buveinėje.

Gilles’io Deleuze’o koncepto samprata

I dalis

1.

A.R.: Kas yra konceptas? Toks šiandien yra mūsų klausimas. Netrukus pamėginsime į jį atsakyti, bet pirmiau aptarkime vieną bendro pobūdžio problemą, kurią būtų galima pavadinti metodologine ir kuri kyla kaskart, kai tenka aiškintis kokią nors filosofijos sąvoką ar sampratą. Taip geriau suprasime mūsų seminaro darbo eigą. Pastebėkite, kad užduodami klausimą „kas yra konceptas?“, imamės aiškintis tai, ką Deleuze‘as jau yra paaiškinęs: yra visa knyga apie konceptą, kupina apibrėžimų ir pavyzdžių, o tai reiškia, kad atsakymas į mūsų iškeltą klausimą jau yra duotas. Vadinasi, reikia paimti koncepto apibrėžimą ar konkretų knygos skyrių, kuriame konceptas aprašytas, ir perskaityti… Bet šito, kažkodėl, nepakanka. O gal pakanka? Tikrai daugelis skundžiasi Deleuze‘o tekstų sudėtingumu, bet problema anaiptol nėra jo pagarsėjęs painumas ar skaitytojų intelektualinės patirties stoka. Taip problemą tiesiog psichologizuotume. Nes, kad ir kaip nuodugniai viskas būtų išdėstyta, supratimas niekada nėra paprastas betarpiškas „informacijos“ perėmimas. Štai koks reikalas: supratimui, kad jis įvyktų (dabar palieku nuošaly klausimą apie pačią supratimo prigimtį), reikalingas papildomas veiksmas, kuris faktiškai egzistuojantį atsakymą – turiu galvoje, tarkime, konkretų aprašomąjį tekstą – paverstų mums prieinama ir mums bendramate prasme. Pagalvokite: viena yra tai, ką vadiname supratimu – tai, kas glūdi mumyse, mums priklauso ir nuo mūsų, galima sakyti, neatskiriama, ir kita yra tai, kas mums pranešama arba pateikiama suprasti, kažkoks išplėtotas, struktūruotas ir savyje jau aiškus turinys. Tarp šių dviejų, vadinkime, „pusių“, nors tai nėra dvi to paties pusės, nėra nuoseklaus arba tolydaus perėjimo. Ir problema, kaip sakiau, nesusijusi su intelektualine patirtimi ar terminų išmanymu. Kalbu apie permanentinį netolydumą, kurio nebuvimas gali būti tik regimybė. O ką reiškia „nėra tolydaus perėjimo“? Tai, kad turi būti kažkas papildoma, kažkoks papildomas veiksmas arba operacija, sukabinanti abi tas mano minėtas „puses“.

K.V.: O kaip tais atvejais, kai, pavyzdžiui, klausiu apie traukinio išvykimo laiką, stotyje? Ar stoties informacijoje negaliu gauti paprasto atsakymo ir reikalingas tas kažkoks papildomas veiksmas?

A.R.: Bet mes kalbame ne apie informacijos gavimą, o apie supratimą… gaudamas informaciją, tu nepatiri nepakankamumo…Yra bendras kodas, dėl kurio informacija tave pasiekia be iškraipymų.

K.V.: Bet ar negali būti kodo, kuris padėtų be iškraipymų suprasti Deleuze‘ą?

A.R.: Manau, kad negali. Dar daugiau: informacijos gavimo atveju papildomo veiksmo poreikis taip pat išlieka, bent jau struktūriškai.

Esamo atsakymo faktas (turiu galvoje tai, kad koncepto samprata jau yra paaiškinta) yra nepakankamas būti atsakymu – atsakymu mums. Ne todėl, kad neišmanytume kokių nors filosofinių poteksčių ar kontekstinių užuominų… Atsakymas yra tai, kas priklauso nuo mūsų, ką patys atliekame, o ne tai, link ko turime prasibrauti…

Apskritai, tiesmukas skaitymas, kad ir koks būtų kantrus, nėra geriausias būdas suprasti. Jei supratimui pakaktų teksto skaitymo, atidaus, kaip sakoma, „gilinimosi“, nebūtų ir mūsų iškelto klausimo. Bet mes klausiame ir tai reiškia, kad yra skirtumas… Panašiai, kaip stikliniame labirinte, įsivaizduokite: čia pat už skaidrios pertvaros yra išėjimas, tu jį matai, bet turi pereiti visą labirintą, kad grįžęs beveik į tą pačią vietą, pagaliau galėtum išeiti. O pertvaros galima ir nematyti ir ramiai galvoti, kad reikia tik žingsnio ir tu jau lauke.

Pats klausimas „kas yra konceptas?“ jau yra supratimo judesys. Gali žinoti viską nuo A iki Z, bet jeigu nepasidomi „ką tai reiškia?“, nesupranti. Teksto skaitymas gali būti lengvas ir glotnus, be jokių prasmės kauburių ir slenksčių, tačiau tai – supratimo regimybė. Supratimas visada numato perdirbimą, atsakymo pasigaminimą. Priešingu atveju kartoji kadaise jau pasigamintą supratimą, dabar sustingusį, negyvybingą ir netinkamai vadinamą supratimu.

Taigi, supratimas reikalauja papildomo veiksmo. Jis nėra kuo nors ypatingas, tikriausiai patys jį numanote. Dažniausiai jis vadinamas interpretavimu. Bet aš turiu galvoje ką kita ir tai pagrindinė šios mano įvadinės pastabos mintis. Interpretacija nėra vienintelis būdas suprasti filosofinį tekstą. Deleuze‘as – kadangi bandome laikytis jo linijos – buvo gana nuožmiai nusiteikęs interpretacijos atžvilgiu. Interpretavimo menas turi gilią tradiciją ir išpuoselėtus įrankius, bet kartu ir savo ribas. Ne viską galima interpretuoti, netgi ne visus tekstus… Todėl noriu pasiūlyti būdą, kuris, man regis, yra produktyvesnis dirbant su Deleuze‘u ir į jį panašiais autoriais. Šį būdą kol kas vadinsiu tiesiog perkūrimu arba eksperimentavimu (žinoma, turėdamas omenyje, kad perkūrimas arba eksperimentavimas – nežinau, kuris terminas geresnis – interpretavimui neprieštarauja).

Taigi, siūlau suprasti perkuriant arba eksperimentuojant (kad būtų mažiau pretenzijų, vartokime žodį „perkūrimas“). Perkurti nereiškia sudėlioti Deleuze‘o tekstą kita tvarka ar parengti išsamų Deleuze‘o referatą; nereiškia, kaip sakiau, ir interpretavimo… Bet tai nėra ir savivalė ar nevaržomos improvizacijos polėkis. Pirmiausiai perkūrimas yra naujos probleminės situacijos sudarymas (arba surinkimas), – situacijos arba vietos, kurioje įvyktų supratimas. Todėl tai yra tartum bandymas ir todėl – eksperimentavimas. Kitaip tariant, turime suformuoti naują „kontekstą“, tarsi plokštumą, kurioje paskui nubraižytume mus dominančią koncepto figūrą.

Tiesa, dėl „konteksto“. Pavartojau šį terminą… Deleuze‘as jo beveik nevartoja. Jį reikėtų imti į kabutes, kaip ir daugybę kitų iš pažiūros parankių terminų… Kita vertus, būtų sudėtinga ir turbūt neteisinga iš karto dirbti su Deleuze‘o sąvokomis. Jeigu nutarėme paeksperimentuoti, bandykime plėtoti kitą žodyną, net ir žinodami, kad vėliau jo teks atsisakyti. „Kontekstas“ nėra nekaltas žodis; jį vartodami, prisiimame galimą riziką. Žodžiai kaip užkratas – nespėsi apsisukti, o jau mąstai klišėmis, kurių nuo pradžių baideisi.

Galbūt vietoje konteksto perkūrimo būtų galima vartoti naujo įteritorinimo (reteritorializacijos) terminą… Tai Deleuze‘o konceptas. Pažodžiui jis reiškia teritorijos pakeitimą ar kažką panašaus, ir jeigu prisiminsite, kad metodas (lot. methodus) reiškia kelią, t. y. turi erdvinę ir topologinę prasmę, tai… Bet neįsikibkime šios sąsajos, nes tai kiek paviršutiniška (turiu galvoje – spręsti apie konceptą iš žodžio reikšmės). Šiaip ar taip, atlikdami savo užduotį, turime pereiti į kitą vietą, vadinasi, reikia pasitraukti iš esamos vietos, nes skaityti ar interpretuoti pirminį šaltinį, netgi jo nesuprantant, irgi reiškia būti tam tikroje vietoje. Ir jeigu ši vieta dėl kokių nors priežasčių yra neišbrendama, tai gal verta pradėti nuo kitos vietos?

D.R.: Bet ar tai negresia iškraipymu? Noriu pasakyti, kad perkūrimas jau yra kito teksto kūrimas, kuriame yra ne Deleuze‘o samprata, o, tarkime, jūsų samprata, ir išeina, kad mes aiškinamės jau ne Deleuze‘ą, o šiuo atveju jus arba save.

A.R.: Taip. Kaip tik norėjau prisiminti Mamardašvilį ir tai, ką jis kalba apie supratimo komunikacijos ribas. Jis sako, kad negalima suprasti tiesiogiai perimant, t. y. negalima informavimo kanalu perkelti supratimo iš vienos galvos (ar knygos) į kitą. Antras dalykas – „galima tiktai kartu su ‚kitu‘ suprasti kažką trečia“ (Мамардашвили, 1996: 58). Kitaip tariant, tai, kas apskritai gali būti suprasta, yra ne tik nekomunikuojama, bet ir kažkas kita visų mūsų atžvilgiu ir nesutampa su tuo, kas glūdi arba ką numanome esant, tarkime, tekste, kurį skaitome. Griežtai imant, nei jūs suprasite mane, nei aš jums perduosiu Deleuze‘o idėjas (jeigu įsivaizduotume, kad aš jas išmanau); greičiau įvyks kažkas trečia, ką sugeneruosime kartu ir tuo pačiu kiekvienas sau. Iš to neplaukia, kad supratimas bus ne apie konceptą – štai kas svarbu. Tik šis supratimas, akivaizdu, yra kažkas kita, nei parašyta Deleuze‘o knygoje. Yra kažkas, kas dar ne mumyse, bet jau ir ne Deleuze‘o knygoje. Ir tai ne šiaip graži figūra, kai sakoma neva yra mūsų supratimas ir Deleuze‘o supratimas, ir kad jie skirtingi dėl to, kad mes skirtingi. Čia kalbama ne apie individualios raiškos skirtumus, o apie nesuvedamus, heterogeniškus prasmės laukus arba pasaulius arba vadinamąjį daugialypumą. Trumpai tariant, visi turime užsiimti kažkuo savu, savo teritorijoje, nors ir atrodo (nors tai ne fikcija), kad mūsų reikalas yra bendras. Reikalas bendras, o „kūryba vienatinė“, – sako Deleuze‘as (2019: 13). Truputį nukrypdamas į šalį noriu pasakyti, kad seminaras nėra bendros tiesos kūrimas. Kiekvienas galiausiai liekame savo pusėje, todėl seminaras greičiau yra sociumo be konsensuso kūrimas (pažodžiui consensus – bendra prasmė), o ne visus tenkinančios išvados paieška. Tikriausiai žinote, kad menas neatskiriamas nuo bendruomenės, nors joks menas nekuriamas bendru sutarimu. Filosofijoje tas pat: „tai, kas subjektyviausia, yra objektyviausia“ (Deleuze, Guattari, 2019: 17).

K.V.: O kodėl?

A.R.: Todėl, kad tiesa nėra bendra. Nors ir ne subjektyvi.

Kaip bebūtų, noriu pasakyti, kad supratimo aktas reikalauja tam tikros – dabar vartosiu kitus terminus – konstruktyvios pastangos. Ir konstruojamas ne supratimo objektas ar tai, ką paskui suprasime, o tai, kuo suprasime. Aš vėl seku Mamardašviliu. Jis tokius dalykus vadina trečiaisiais daiktais (arba technosais, organais), o Deleuze‘as – pasakysiu galbūt šiek tiek pritempdamas, bet ne per daug – konceptais. Tai ne giminingos sąvokos, bet turi šį tą bendra: ir viena, ir kita yra kuriama, ir kuriama tam, kad šis tas įvyktų. Dabar sakau – įvyktų supratimas. Betarpiškas, tiesioginis supratimas yra ne tai, kad neįmanomas, bet yra… kaip tai pasakyti… neteisingai mąstomas. Yra iškreipiama pati betarpiškumo samprata. Kalbant apie tiesioginį supratimą, įsivaizduojama išgryninta autoriaus nuomonė, kurią įmanoma perimti taip, kad ji sutaptų su mūsų nuomone kažkokiame vienalyčiame supratimo komunikacijos akte arba kontinuume. Betarpiškumas čia laikomas gryna tapatybe arba akistata kažkokiame tiesos vienyje. Kita vertus, tokio požiūrio kritika klysta remdamasi interpretacijų įvairove ir skelbdama, kad kiekvienas yra laisvas suprasti taip, kaip nori. Paulis Ricoeuras yra pasakęs: „nors visuomet egzistuoja daugiau negu viena teksto interpretacija, tačiau būtų nepagrįsta teigti, kad visos interpretacijos yra lygiavertės“ (2000: 93). O gal reikėtų tarti dar griežčiau? Gal egzistuoja tikslaus supratimo galimybė, bet nuo pradžių yra iškreipta tikslumo arba tapatybės idėja? Turiu omenyje, kad esama paradoksalios tapatybės, skirtumų tapatybės, kurioje nei turinio, nei formos lygmenyje nėra nieko, kas būtų tas pat ir vis dėlto tai būtų tas pat… Tarytum Kiekvienas ateitume iš savo tolumos ir niekur nesusikirsdami vis dėlto atrastume „tą patį“.

Kad kažką suprastume kaip gyvą dalyką, kad koncepto sąvoką suprastume kaip gyvą sąvoką, turime ją perkurti. Autorinis tekstas yra tarsi žemė, kurioje sąvoka užkasta. Gal skamba per daug metaforiškai, bet noriu pasakyti, kad iš tiesų suprasime Deleuze‘ą tik tada, kai pajėgsime jo sąvokas perkelti į naują vietą ir paversti gyvomis nuosavomis sąvokomis. Ir jeigu jos pas mus prigis, galbūt gyvybės intensyvumu jos sutaps su ta gyvybe, kurią joms buvo įkvėpęs Deleuze‘as. Ir tai būtų ne loginis ar terminologinis ir net ne dalykinis tapatumas, o jėgos arba stiprybės tapatumas. Sąvoka turi būti pakartota kaip įvykis. Tai reiškia – pratęsta. Šia prasme tai bus to paties pakartojimas, net jeigu nesutaps nei vienas žodis. Tai bus „trečia“ ir mūsų, ir Deleuze‘o atžvilgiu. Kaip jau sakiau, tai nereiškia savivalės ar laisvo interpretavimo. Labiausiai reikėtų vengti manyti, kad šitaip postuluojamas atsainumas autorinės prasmės atžvilgiu. Priešingai, mūsų užduotis – suprasti Deleuze‘ą kaip tokį, jo neapipaišant ir nedekoruojant pagal savo skonį ir neišmanymą. Mums reikia atkurti Deleuze‘ą kaip aktualaus mūsų mąstymo galimybę. („Aktualaus mūsų mąstymo galimybę“ – tai Mamardašvilio žodžiai (2009: 9)). Aišku, skamba miglotai ir pretenzingai. Bet, žiūrėkite, aš visai nenutolstu nuo Deleuze‘o raidės:

Konceptai mūsų nelaukia gatavi, nelyginant kokie dangaus kūnai. Nėra jokio konceptų dangaus. Jie turi būti išgalvoti, pagaminti ar veikiau sukurti; jų nebūtų be autoriaus parašo. Nietzsche apibrėžė filosofijos uždavinį, rašydamas: „Gana filosofams tenkintis konceptais, kurie jiems duodami vien tam, kad būtų iki spindesio nušveisti. Reikia pradėti konceptus gaminti, kurti, įsteigti ir įtikinti žmones jais naudotis. Apskritai iki šiol kiekvienas pasitikėjo savo konceptais, tarsi tai būtų stebuklingas kraitis, atsigabentas iš kažin kokio stebuklinio pasaulio“, bet pasitikėjimą reikia pakeisti nepasitikėjimu, ir būtent konceptais filosofas turi nepasitikėti labiausiai, nes ne pats juos sukūrė (Platonas tai gerai žinojo, nors ir mokė priešingai…). (Deleuze, Guattari, 2019: 11-12)

Tikiuosi, kad prie šios sodrios ištraukos dar grįšime, o dabar norėčiau pabrėžti tik tai kas sustiprins jau išsakytus žodžius: perėmimas vyksta perkuriant. Todėl ir neįmanoma perskaičius perprasti gatavo atsakymo. Net ir gerai suprastas dalykas – iš pažiūros gerai suprastas – turi būti perkurtas, netgi kaskart perkuriamas, antraip jis liks deklamacija atmintinai arba klaidinga savimone, kokią paprastai įgyjame visko iš eilės prisiskaitę… Niekas taip neglumina, kaip įsitikinimas žinojimo pastovumu. Paskui menkiausias filosofinis iššūkis mums parodo, kad klydome (aišku, jei sau pripažįstame).

Beje, atkreipkite dėmesį, kad kalbame ne apie ką kita, o apie koncepto konceptą…

Taigi mūsų seminaras yra bandymas konstruoti supratimo terpę arba, kaip pasakytų Deleuze‘as, supratimo laboratoriją (2012: 217). Iš esmės tai kūrybinis atsakas, kuris nereiškia interpretavimo, kuris yra konstruktyvus, bet konstruoja ne supratimą, o tai, kuo supratimas bus įgytas arba atliktas. Arba nebus, nes garantijos čia nėra.

Beje, dėl seminaro sampratos. Ar esate pagalvoję apie tai, kad seminaras yra savarankiškas filosofijos žanras? Mums jis suprantamas kaip pagalbinė studijų forma – susirenkama paplepėti, greta paskaitų ir darbo namuose. Iš tiesų seminaras yra tas pat, kas paskaita, dialogas ar tekstų rašymas. Aišku, ne bet koks seminaras… Kažkada pats šios minties priėjau, bet neturėjau kuo jos sutvirtinti. O paskui vienoje Badiou knygoje perskaičiau: „Seminaras yra žanras, kuriam Lacanas suteikė pavyzdinį orumą. […] Idealus seminaras – tai efektyvaus tęstinumo, tam tikrų sugrįžimų, pastabų ir rašto darbų mišinys.“ (2009: xxxix) Dėl intrigos, ir kad seminaro nepainiotumėt su diskusijos žanru, pacituosiu kiek netikėtą Deleuze‘ą: „[…] filosofas turi itin menką polinkį diskutuoti. Kiekvienas filosofas sprunka į šalį vos išgirdęs ‚padiskutuokime‘. Diskusijos tinka apskritajam stalui, tačiau filosofija savo kauliukus mėto visai ant kitokio stalo. Apie diskusijas galima pasakyti tik tiek, kad jos nepastūmėja darbo į priekį, nes pašnekovai niekuomet nekalba apie tą patį dalyką.“ (2019: 35). Nelabai dera su mūsų aukštinama diskusijų kultūra, ar ne? Ir noriu dar kartą priminti Mamardašvilį – suprasti galima tik kažką trečia.

Šiandien remdamiesi keliomis filosofinėmis sampratomis ir pavyzdžiais mėginsime apibrėžti lauką, kurį paskui detaliau tyrinėsime. Seminaro tikslas, kaip aš jį matau, turėtų būti toks: nužymėti tam tikrą trajektoriją, išvaikščioti tam tikrą vietą. Nesakau „leistis į kelią“, nes skamba pernelyg pakylėtai. Šiandien kelionė, virtusi turizmu, yra iššūkio priešybė. Geriau pasinaudokime Deleuze‘o palyginimu ir sakykime, kad leidžiamės į derybas – į derybas, trunkančias „taip ilgai, kad nebežinai, ar jos – dar karo, ar jau taikos dalis“ (2012: 7).

Gali susidaryti įspūdis, kad ieškodami savo supratimo vietos tolstame nuo Deleuze‘o, tai netiesa. Mes labai dažnai kreipsimės į pažodinį jo tekstą. Bet vis dėlto, pradėsime iš kitos vietos. Beje, atkreipkite dėmesį, kad mes jau pradėjome ir šį tą svarbaus apie konceptą jau pasakėme.

2.

A.R.: Kur yra ta mūsų vieta ir nuo ko galėtume atsispirti, kad pagaliau be didesnių užuolankų pradėtume kalbėti apie konceptą? Siūlau štai ką: pirmiausiai koncepto sampratą aptarkime atsiriboję, kiek tai įmanoma, nuo visko, ką šia tema žinome ir ko esame išmokyti. Turiu galvoje ir nuo Deleuz‘o, ir nuo kitų koncepto teorijų. Tai bus tam tikras techninis žingsnis filosofinei minčiai pradėti. Reikia išsimušimo iš įprasto mąstymo ritmo, panašiai kaip, žinote, kai žengia kareivių būrys, koja kojon, galima šiek tiek stabtelėti ir nesutapti. Aš kalbu apie savotišką epoche – mokyklinių frazių suskliautimą ir siūlau atspirties tašku pasirinkti mažiau akademizuotą kalbėjimą, tarkime, panagrinėti koncepto sampratą, paplitusią mūsų kasdieniame vartojime, o paskui galėsime ją palyginti su Deleuze‘o samprata ir per jų skirtumą pamatyti, kuo pastaroji yra ypatinga.

Taigi, pirma padėkime į šalį ne bet kokį žinojimą, o viska, ko esame išmokyti ir pasilikime tik tai, kas mus pasiekia per laisvas asociacijas ir bendrąjį supratimą. Šitaip įveiksime įprotį žongliruoti filosofijos istorikų abstrakcijomis. Pamėginkite savyje pažadinti nežinojimą arba, kaip sakiau, pasistenkite išsimušti, kad šis išsimušimas virstų nesupratimu to, kas šiaip jau atrodo savaime suprantama. Kaip mes suprantame konceptą? Kas tai yra? Atliekant tokį atsiribojimo judesį, žodis „konceptas“ pasirodo gana patogus, nes kasdienėje kalboje jis beveik nevartojamas: kažką žinome apie Deleuze‘ą, žinome, kad konceptas yra kažkoks filosofinis terminas, bet daugiau nelabai turime ką pasakyti.

Taigi imame žodį „konceptas“ ir žiūrime, kas ateina į galvą. Tegul tai būna žodis „koncepcija“. Gana populiarus žodis, susijęs su konceptu, bet su juo nesutampa, jis jums nieko nesako?

D.R.: Man „koncepcija“ asocijuojasi su snobais. Nežinau, gal todėl, kad tai įmantrus žodis. Dar su menininkais… Pavyzdžiui, kai padaroma kokia nors instaliacija, ji visada turi koncepciją. Dar su paslėpta prasme. Ir dar su sudėtimi.

A.R.: Kodėl su sudėtimi?

D.R.: Nežinau, tiesiog jūs paklausėte ir man kilo tokia mintis.

A.R.: „Sudėtis“ yra geras žodis, labai tinkamas. O kaip jūs suprantate koncepciją mene?

D.R.: Kažkas, ko tu nematai, bet ji ten yra ir ją reikia arba pamatyti, arba tau ją paaiškina. Bet tai nėra kūrinio idėja. Koncepcija turi platesnę prasmę. Kažkoks tarsi pranešimas.

A.R.: Iš to, ką pasakėte, man atrodo, galima išvesti tris sampratas. Pirma jūs pasakėte apie žodžio vartojimą, t. y. apie socialinius sluoksnius, kuriuose žodis sukasi (vadinamieji snobai), paskui pasakėte, kad yra kažkoks meninis veiksmas ar instaliacija, turinti koncepciją, ir tikriausiai koncepcija nėra tas pat, kas kūrinio turinys, ar ne?

D.R.: Turbūt, taip.

A.R.: Ir su šia perskyra yra susiję tai, ką pasakėte apie paslėptą prasmę, kuri kaip savo priešybę numato atvirą prasmę; ir galiausiai sudėtis. Manau, mums geriausiai tinka antra ir trečia sampratos. Apie socialinių sluoksnių žargoną kol kas nekalbėkime (ši tema nuvestų mus į šalį). Remdamiesi dviem likusiomis sampratomis galėtume sakyti, kad koncepcija yra tarsi kūrinio reiškiama mintis, besiskirianti nuo turinio (nesvarbu, ar ją kūrinyje užkodavo autorius, ar ji jame glūdi savaime). Pavyzdžiui, paveikslas gali turėti siužetą ir kartu – koncepciją, kuri su juo nesutampa, ar ne?

D.R.: Sakyčiau, kad menininkas nuo pradžių nori išreikšti koncepciją ir dėl to kuria. Arba, jei pats nežino ką sukūrė, tai paskui ką nors sugalvoja.

A.R.: Tai man primena simbolio arba ženklo struktūrą. Turiu vieną mintį: neketinome iš karto leistis į teorijas, bet, manau, bus naudinga trumpai aptarti, kas yra simbolis. Taip gausime šiokį tokį foną, kuriame, tikiuosi, išryškės kai kurios koncepto savybės. Į konceptą tikrai galima pažvelgti kaip į simbolį arba ženklą… Galima bent jau pabandyti. Meno kūrinio koncepcija būtų antrasis simbolio dėmuo… Priminsiu, kad simbolį – plačiausia prasme – sudaro du dėmenys: materialus (tarkime, ką nors vaizduojantis piešinys) ir su juo susieta reikšmė – tai antrasis dėmuo. Simbolio reikšmę įskaitome tarpininkaujant pirmajam dėmeniui. Paprastas pavyzdys yra kelio ženklas. Visi žinome, kaip reikia elgtis pamačius ženklą „Stop“. Taisyklė, kurios turime laikytis būdami kelyje yra simbolio reikšmė arba prasmė: „sustok, nevažiuok, pavojinga“ ir t. t., o materialus dėmuo yra atitinkamomis spalvomis nudažyta ir užrašyta kelio ženklo skarda. Aišku, būna ir mažiau reglamentuotų simbolių. Tarkime, medis, pavaizduotas herbo piešinyje gali simbolizuoti tradiciją, o gali reikšti ir ką nors kita, priklausomai nuo konteksto. Šiaip ar taip, bendroji simbolio struktūra yra tokia: du dėmenys, iš kurių vienas išreiškia kitą arba kai per vieną įskaitome ar įžvelgiame ką nors kita.

Atkreipkite dėmesį, kad pirmas simbolio dėmuo (tas, kuris nurodo į reikšmę) irgi gali būti suskaidytas į dvi dalis: stop ženkle yra žodis „stop“, kuris turi reikšmę nepriklausomai nuo to, ar žinome kelių eismo taisykles, ar ne. Žodis jau savaime yra simbolis (lingvistinis). Kitas pavyzdys: ženkle „perėja“ yra simbolis, vaizduojantis žmogų, bet pastatytas prie gatvės jis reiškia ne žmogų, o vietą kur vaikšto pėstieji. Vadinasi, savarankiškas simbolis gali tapti kito simbolio pirmuoju dėmeniu ir šitaip atstovauti jam priskirtą reikšmę. Nežinau, ar pagaunate, kas iš to plaukia, bet filosofai savo laiku iš to padarė gana toli siekiančias išvadas… Kita vertus, materiali simbolio pusė gali apskritai nepriklausyti nuo reikšmės: atimkite iš simbolio reikšmę ir jis taps daiktu tarp daiktų (bereikšmiu medžiu ar spalvota skardos plokšte). Aišku, dar klausimas, kiek iš tiesų bereikšmių daiktų yra mūsų aplinkoje. Sakoma, kad tokių nėra. Nebūna „tiesiog“ medžio ar juo labiau nežinia iš kur atsiradusio „stop“ ženklo. Bet griežtai žiūrint, materialus objektas simbolio elementu tampa tik sąjungoje su reikšme.

Imkime semiotikoje labiau paplitusius terminus, tai būtų signifikantas ir signifikatas (skiriasi tik viena raide, nepainiokite). Tiesa, neperspėjau, kad apie simbolį ir ženklą dabar kalbu kaip apie analogiškus dalykus, į jų skirtumą kol kas nesigilinkime. Taigi mano minėti terminai daugiausiai vartojami lingvistinėse ženklo teorijose: signifikantas yra materialus arba fizinis dėmuo, o signifikatas – reikšmė arba sąvoka arba, kaip kartais sakoma pabrėžiant šios instancijos prigimtį, psichinė esmė. Kartu jie sudaro ženklą… Vertėtų įsidėmėti vieną svarbią ženklo ypatybę: ženklas yra signifikanto ir signifikato koreliatas, bet jis nėra paprasta signifikanto ir signifikato suma. „Ontologiškai“, jei galima taip sakyti, ženklas yra šis tas daugiau nei tai, kas jį sudaro… Paskui pamatysite, kad tuo pačiu pasižymi ir konceptas. Tai reiškia, kad ženklo funkcionavimui arba tiksliau – gyvavimui, neužtenka mechaniškai sujungti laisvai pasirinktą signifikantą su signifikatu…

Lentynoje1 turime Roland’o Barthes’o knygą, kurioje yra skyrelis apie ženklus. Kaip jis apibūdina ženklo elementų ryšį? Skyrius vadinasi „Mitas šiandien“. Štai ką jis rašo: „Paimkime tamsų akmenuką; aš galiu jį skirtingais būdais paversti kažką reiškiančiu, kol kas jis tėra tiktai signifikantas; bet pakanka man suteikti akmenukui tam tikrą signifikatą (pvz., jis reikš mirties nuosprendį slaptu balsavimu), ir jis taps ženklu“ (1991: 86).

Vadinasi, tokiu pat būdu koncepcijos nešėju gali būti paverstas ir meno kūrinys: pasirenki kokį nors objektą ir suteiki jam reikšmę. Pafantazuokime. Tarkime, yra didelė balta plokštuma, apskritimo formos, o jos cente – mažas juodas kūgis. Ką toks objektas galėtų reikšti? Tegul jis simbolizuoja absoliutų viešumą arba absoliučią individo kontrolę, pagrįstą nepertraukiamu stebėjimu arba ką nors panašaus… Tai signifikatas. O signifikantas – pati plokštuma su kūgiu centre. Štai turime konceptualų objektą, pilnai atitinkantį ženklo schemą, ar ne? Yra koncepcija ir yra ją įkūnijantis arba išreiškiantis objektas… Aišku, ne viskas taip paprasta, nes kūrinys, vertas meno vardo, yra šis tas daugiau nei savavališka signifikanto ir signifikato sankaba. Kita vertus, kaip sakiau, kūrinys gali turėti ir nuosavą reikšmę, tiek, kiek jis yra daiktas tarp daiktų: baltas apskritimas su juodu kūgiu centre yra tiesiog baltas apskritimas su juodu kūgiu centre, ir nieko daugiau…

R.Ž.: Bet koncepcija gali būti ir atskirai nuo kūrinio, kai kūrinys dar nesukurtas. Pavyzdžiui, menininkas sugalvoja ką nori pasakyti, o po metų sugalvoja kūrinį, kuriuo tai pasakys.

A.R.: Bet ar struktūros požiūriu kas nors pakinta? Kas yra koncepcija, kol ją nešiojiesi galvoje? Ji yra tekstas. Nesvarbu, kad neužrašytas. Juk ją kažkokiu būdu laikome, ar ne? Kokiais nors, tarkime, psichiniais intensyvumais ar neuronų sampynomis… Nežinau, ką šia tema galėtų pasakyti empirinis mokslas, bet man atrodo akivaizdu, kad vadinamosios mintys visada yra susietos su kokia nors fizine artikuliacija, kitaip tariant, yra sutvirtintos ir laikomos kokiu nors materialiu signifikantu. Tiesiog minties nebūna. Net jeigu ji yra santykis arba forma… Paskaitoje apie kūrybą Deleuze’as sako: „idėjos yra tarytum potencialai, jau įtraukti į vieną ar kitą išraiškos būdą ir neatskiriami nuo išraiškos būdo, taigi aš negaliu pasakyti, kad tiesiog turiu idėją“ (2007: 317). Ar menininkas sugalvoja tekstą iš anksto ir paskui sukuria jam išraišką, ar pirmiau sukonstruoja instaliaciją ir tik tada jam ateina į galvą jos prasmė, – nesvarbu. Bet kuriuo atveju esama sukabinimo tarp dviejų instancijų: tos, kuris išreiškia ir tos, kuri yra išreiškiama…
Beje, žiūrėkite ką Barthes’as rašo toliau: „Saussure’ui, turėjusiam reikalą su ypatingos rūšies semiologine sistema, pavyzdine metodologiniu požiūriu, būtent su kalba, signifikatas yra konceptas, o signifikantas – akustinis vaizdas (psichinio pobūdžio); koncepto ryšys su akustiniu vaizdu sudaro ženklą (pvz., žodį), t. y. konkrečią esmę.“ (1991: 86)

Su šituo „konceptu“, regis, jau esame savam darže: tai, kas pirmiau buvo pavadinta signifikatu dabar yra vadinama konceptu, o akustinis vaizdas arba garsas, kuriuo išreiškiame konceptą yra materialus ženklo dėmuo, kitaip tariant, signifikantas. Tik reikia patikslinti, kad kalbotyroje pabrėžiamas ne garso materialumas ar fiziškumas, o jo psichinė reprezentacija, t. y. tas faktas, kad tardami žodį ir girdėdami garsą, vis dėlto turime reikalą ne su garsu, o su jutimų apdorotu psichiniu jo atspindžiu. Tokiu būdu signifikanto ir signifikato pora praranda „ontologinį“ dualumą ir ima priklausyti vienai stichijai. Šiaip ar taip, stipriai nesuklydome manydami, kad simbolio arba ženklo struktūra tinka paaiškinti ryšiui tarp meno kūrinio ir jo koncepcijos. Tiesą sakant, tai jau seniai daroma… Kitas paaiškėjęs dalykas – mūsų terminas „koncepcija“ gali būti pakeistas terminu „konceptas“. Iš to neplaukia, kad meno kūrinio koncepcija ir tai, ką Deleuze‘as vadina konceptu yra tas pat, bet vis dėlto gauname teisę paklausti, ar konceptas, apie kurį kalba Deleuze‘as, nėra tiesiog ženklo dėmuo? Kitaip tariant, ar jis nėra signifikatas? O gal jis yra ženklo sinonimas ir pats turi analogišką struktūrą?

Pažiūrėkime, kokius konceptų pavyzdžius Deleuze’as siūlo?

D.R.: Draugas, Kitas, Idėja, cogito…

A.R.: Kas tai? Ženklo dėmenys? Greičiau – patys ženklai, ar ne? Vadinasi, jie gali būti suskaidyti į du minėtus elementus, kurių pirmasis, regis, jau yra: „draugas“, „kitas“, „idėja“, „cogito“ – tai signifikantai, materialūs, grafiniai arba akustiniai objektai, užrašyti arba ištarti balsu. O kur reikėtų ieškoti signifikatų arba konceptų? Paprastai žiūrima į žodžių reikšmes. Mes daugmaž žinome, ką reiškia „draugas“, „kitas“, „idėja“… Galima pagalvoti, kad žodžių reikšmė arba pats reikšmės žinojimas kaip tam tikras psichinis aktas, kurį vadiname signifikatu, ir yra konceptas. Pagaliau, juk semiotikos terminai leidžia taip manyti. Bet konceptai apie kuriuos Deleuze‘as kalba nėra tai, kas mums ateina į galvą išgirdus pažįstamą žodį… Apskritai, ką turime galvoje sakydami, kad žinome, ką reiškia, pavyzdžiui, žodis „draugas“? Ar tai, kad žinome „draugo“ apibrėžimą? Kažin. Ir vis dėlto mes iš tiesų šį tą žinome. Tačiau, kartoju, žinoti ką reiškia „draugas“ – tai dar nėra konceptualus žinojimas. Taip, jis susijęs su ta specifine konceptine plotme, prie kurios dabar mėginame prieiti, bet vis dėlto su ja nesutampa. Tokiam žinojimui Deleuze‘as turi kitą terminą, jis jį vadina ikikonceptualiu (2019: 68): visi žino, kas yra draugas…

Konceptas yra specifinė „filosofinė“ sąvoka. Tuo noriu pasakyti, kad konceptas nėra tiesiog suvokinių ir vaizdinių mišinys, kurį turime galvoje ir mokame savaip išreikšti. Ir ne terminas, turintis savo reikšmę arba signifikatą. Kalbame apie dalykus, turinčius savitą, ne lingvistinę prigimtį. Ne šiaip sau knygoje greta konceptų aptariami funktyvai, prospektai, perceptai, afektai. Taip tarytum mėginama išryškinti kažkokį savitą, sakytume, ne kalbos, o minties registrą… Funktyvai ir prospektai yra tai, kuo operuoja mokslas ir logika. Menas dirba su perceptais ir afektais… Deleuze‘as sako, kad mokslas nedisponuoja konceptais. Nejaugi sakysime, kad moksle nėra žodžių? Konceptai yra filosofijos dalykas. Ir Deleuze‘as sako: „tik filosofijai pavyksta sukurti konceptus griežtąja prasme“ (2019: 11).

Taigi, kas yra konceptas? Panagrinėkime vieną iš Deleuze’o pavyzdžių – konceptą kitas. Pradžiai tarkime, kad „kitas“ yra tiesiog žodis. Vadinasi, turime signifikantą ir keletą signifikatų, kuriuos per daug negalvodami galime paimti iš žodyno: ne tas, antras (iš dviejų), ateinantis, tolesnis, esantis po šito, neįeinantis į šį būrį ir pan. Ką reikia pastebėti? Tarp visų šių reikšmių yra tam tikras struktūrinis bendrumas: pirma, yra du nariai, iš kurių vienas yra apibrėžiamas kito atžvilgiu ir, antra, vienam iš jų suteikiamas kažkoks pirmumas. Pagalvokite: jeigu yra ne tas arba antras iš dviejų, kyla klausimas, kuris iš jų ir kodėl tampa tuo „ne tuo“ arba antruoju arba kitu? Juk formaliai žiūrint, visi įmanomi ir neįmanomi visatos esiniai, kad ir kokia būtų jų prigimtis ar savybės, vieni kitų atžvilgiu visuomet yra kiti. Taškas A yra kitas taško B atžvilgiu lygiai taip pat, kaip taškas B yra kitas taško A atžvilgiu. Išeina, kad kito sąvoka numato kažkokią hierarchiją: kitas yra atskiriamas nuo šito ir šitam yra suteikiamas kažkoks pirmumas. Iš to plaukia dar vienas svarbus dalykas (dabar jau galime sakyti, kad tai yra konceptualus dalykas): turi būti instancija, atskirianti du esinius, vienam iš jų suteikdama pirmumą. Reikia, kad būtų tas, kuris pasakys, kad šitas yra pirmas, o šitas – antras (arba kitas), nes savaime nėra požymių, dėl kurių vienas esinys būtų šitas, o kitas – kitas.

Dabar nesvarbu, kiek ši hierarchija iš tiesų yra pagrįsta, nesvarbi jos, sakykime, „etinė pusė“, svarbiau yra pamatyti tam tikrą sąrangą, kai vienoje vietoje (netrukus pamatysite, kad ši vieta ir yra konceptas) atsiduria keli susiję komponentai [dedamosios]: šitas, kitas ir jų santykį reguliuojanti instancija (net jeigu ši instancija sutampa su esiniu, kuris pats nuo savęs atskiria kitą). Šitaip mes jau gvildename konceptualią logiką. Tiesa, galima sakyti ir kitaip, pavyzdžiui, kad kitas – tai svetimas, nepažįstamas… Arba kitas – tai kas nors, stovintis už jūsų eilėje, todėl pasižymintis kokia nors privilegija jūsų atžvilgiu. Arba kitas – tai ateinantis, naujesnis… Taip pasigamintume dar kelis konceptualius kito komponentus. Bet tai būtų jau tolesnė darbo eiga, o mums svarbiau įsidėmėti, kad žodis ir jo reikšmių laukas numato tam tikrus, sakytume, „struktūrinius“ komponentus ir jų santykius.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad konceptas yra komponentų rinkinys. Deleuze’as taip ir sako: „konceptas turi dedamąsias [komponentus] ir yra jomis [jais] apibrėžiamas“ (2019: 21).

Konceptas nėra žodžio reikšmė, kad ir kaip ją suprastume, nėra supratimų ir numatymų debesis, kybantis kažkur sąmonės danguje. Geriau pagalvojus, reikšmė tėra konceptą žyminčio žodžio išplėtimas kitais žodžiais… O pats tas žodis, žymintis konceptą, yra veikiau koncepto pavadinimas, tiksliau, tam tikros komponentų sąrangos įvardijimas, nei tiesioginė išraiška. Žinoma, tarp jų labai dažnai yra glaudus ryšys, netgi galima sakyti poetinis ryšys, bet vis dėlto koncepto sąranga yra anapus žodžio, į žodį supakuota, žodžiais artikuliuojama ir iš jų daug ką paimanti, bet su jais nesutampanti. Konceptas yra tarytum forma, išreiškiama skirtingais turiniais… Žiūrėkite: konceptas monada. Argi žodis „monada“ ir jo numanoma reikšmė ką nors sako apie koncepto turinį, jo komponentus, jų skaičių, jų santykius? Beveik nieko. Žodį „monada“ galėtume pakeisti kokiu nors kitu žodžiu ir konceptas dėl to stipriai nenukentėtų. Kita vertus, kaip sakiau, žodis nėra laisvai keičiama koncepto etiketė. Deleuze‘as sako: „kiekvienu atveju esama keistos būtinybės šiems žodžiams ir jų parinkimui, tarsi stiliaus pradui“ (2019: 14).

Tarp kitko, dėl koncepto vidinės sąrangos… Lotynų kalbos žodis ratio, iš kurio paskui buvo nukaltas terminas racionalizmas, reiškia ir protą, ir proporciją, t. y. tam tikrą darnų, ne atsitiktinį santykį. Vadinasi, protas turi reikalą ne su bet kokiais santykiais, o su darniais ir tvarkingais santykiais. Kodėl tai sakau? Konceptai yra proto objektas, tiksliau, tai, kuo protas operuoja, jo darbo medžiaga arba jo stichija. Todėl tai, kas su konceptais turi būti padaryta, gali būti pavadinta protinga tvarka arba protinga derme. Noriu pasakyti, kad konceptas nėra komponentų krūva ar sąvarta, nėra reikšmių ir asociacijų migla, o rišlus ir galima sakyti gražus darinys.

Tiesa, savaime dalinimas į komponentus dar nėra griežtai konceptinis arba, sakytume, filosofinis užsiėmimas. Jis tinka pratyboms, bet lieka savavališkas ir priklausomas nuo vaizduotės atsitiktinumų, jei neturi ryšio su kita Deleuze’o teorijos instancija, vadinamąja problema. Terminas „problema“ jus gali klaidinti. Turiu galvoje jo vartojimą akademinėje ir viešojoje erdvėje, kur jis yra virtęs eiliniu kanceliarizmu, sunkumo sinonimu arba suprantamas kaip pagalbinė priemonė tekstų turiniui tvarkyti. Mes nepagalvojame apie problemos ryšį su mąstymu, su tuo, kaip ji organizuoja mąstymą ir fiksuoja intelektualinį rūpestį, be kurio visokie konceptualūs išvedžiojimai yra tuščias žaidimas. Cituoju Deleuze‘ą: „Kiekvienas konceptas nurodo į kokią nors problemą, į problemas, be kurių jis neturėtų prasmės ir kurios tegali būti išryškintos ar suprastos tik jas sprendžiant“ (2019: 22). Atskirtas nuo problemos konceptas virsta bendrybe. Jei atsiversite Deleuze‘o ankstyvąjį veikalą Bergsonizmas (Le Bergsonisme), rasite, kad problemos problemą jis svarsto labai rimtai. Ši tema keliauja per daugelį Deleuze‘o veikalų. Problemos gali būti teisingos ir klaidingos, gerai iškeltos ir blogai iškeltos, kartais filosofas gali jų aiškiai net ir nežinoti… Kol kas į tai nesigilinsime, bet pasižymėkite, kad problema yra neatskiriama koncepto palydovė ir jos vaidmuo anaiptol nėra antraeilis. Dabar noriu išskirti tik vieną jos funkciją, kuri labiau susijusi su koncepto prigimtimi – problema užtikrina tai, kas vadinama koncepto konsistencija arba jį sudarančių komponentų rišlumu.

Taigi konceptai nėra bet kaip sujungtų komponentų suma. Jie turi savitą tvarką ir rišlumą, ir net sąryšyje su problema, jeigu ją suvokiame vien kaip dalykinę kategoriją, konceptai gali būti silpni ir netvarūs. Arba kaip pasakytų Deleuze‘as – be konsistencijos: „netvirti [konsistencijos neturintys] konceptai, kuriuos Nietzsche vadino ‚beformėmis ir takiomis konceptinėmis teplionėmis’“ (2019: 92). Kitaip tariant, konceptą apibūdina ne tik komponentai, jų tarpusavio santykiai ir ryšys su problema; esama ir sunkiau nustatomų savybių, tokių kaip konsistencija. Atitinkamai konceptualiam darbui neužtenka gerai išlavinto proto, reikia ir dar vienos, gana įdomios savybės – filosofinio skonio. Na, menuose skonis atrodo suprantamas, o kas jis yra filosofijoje? Deleuze’as sako: „filosofijos skonis – tai pomėgis gerai padarytam konceptui“ (2019: 86). Štai taip.

Dabar truputį apibendrinkime: konceptai yra komponentų rinkiniai, jie gali būti gerai padaryti ir blogai padaryti (tai leidžia iškelti koncepto kokybės ribos klausimą), jie turi konsistenciją arba gali būti netvarūs, konceptai yra įvilkti į žodžius ir pajungti problemoms, jų plėtojimui ir sprendimui ir jas rutulioja sutinkamai su tam tikra perskyrų įvedinėjimo logika, kuri remiasi ne tik racionaliomis procedūromis, bet ir tuo, kas vadinama skoniu.

Tiesa, kas yra pats konceptas, kokio pobūdžio tai dalykas? Regis, šito nepasakiau. Konceptas yra mąstymo vienetas, labai paprasta. Jeigu mums pavyksta ką nors pamąstyti, ką nors kaip iš tiesų esantį, tai tik koncepto pavidalu, niekaip kitaip.

3.

A. R.: Toliau yra dar viena tema. Sakiau, kad problema (jos tinkamas iškėlimas ir vystymas) daro įtaką koncepto sudėčiai ir konsistencijai, bet šito nepakanka konceptui atskirti nuo to, su kuo jis paprastai yra painiojamas – nuo sąvokos. Šitaip noriu pereiti prie vieno ginčytino momento – koncepto ir sąvokos trinties.

Labai dažnai terminai „sąvoka“ ir „konceptas“ vartojami kaip sinonimai. Jie iš tiesų gali būti (ir kartais turi būti) vartojami kaip sinonimai, bet iš to neplaukia, kad koncepto konceptas ir sąvokos konceptas yra tas pats. Terminai gali būti vienodi, o jais pažymėti konceptai – skirtingi. Negalima substitucijos iš terminų srities lengvabūdiškai permesti į konceptų sritį. Tai klaida. Kita klaida yra manyti, kad sąvoka tėra bendresnis terminas, apimantis konceptą, nes šitaip niveliuojamas jų abiejų savitumas ir dar nežinia, kas labiau dėl to nukenčia: sąvoka, virstanti bendrybe, ar konceptas. Antai Arūnas Sverdiolas konceptą laiko sąvoka. Jam atrodo, kad šitaip nieko neprarandama (2006: 8). Nors, pavyzdžiui, Deleuze’o vertėjas į rusų kalbą, užuot prancūzišką concept vertęs į понятие, palieka originalą ir paaiškina, kodėl taip daro (Зенкин, 1998: 281)2. Tai nėra tik vertimo problema, kartoju: kalbama apie skirtingus konceptus, todėl nuo pradžių turime reikalą su skirtinga, sakykime taip, „mintine konfigūracija“.

Išgirdę žodį „kitas“, mes iš tiesų šį tą suvokiame, ir nagrinėdami kito konceptą neabejotinai judame tam tikrame suvokimo lygmenyje, bet, kaip jau tikriausiai sakiau, sąvoka yra suvokimo vienetas, o konceptas – mąstymo vienetas. Sakysite: mąstymas neatskiriamas nuo suvokimo. Neprieštarauju, bet sąvoka pirmiausiai yra tai, kas suvokiama, o konceptas yra tai, kas kuriama tam, kad būtų suvokiama. Kalbu supaprastintai, konceptai kuriami anaiptol ne vien tam, kad per juos ką nors suvoktume ar suprastume… dabar specialiai ieškau grubaus retorinio atskyrimo. Sąvoka priklauso epistemologinei ir kognityvinei problematikai, ji numato refleksiją, o konceptas yra kūrimas… Na, atrodytų, sąvokos irgi gali būti kuriamos… Juk nemanome, kad jos nukrenta iš dangaus. Bet koncepto kūrimui Deleuze‘as suteikia visai kitą rangą: tu nieko nesuvoksi arba nesuprasi, jei pats nesukursi konceptų, kuriais mėgini suprasti, tiksliau, kuriuos kurdamas mėgini suprasti… Būtent kūrimas arba konstravimas, taigi tam tikras darbas, nesuvedamas į psichologines ar intelekto funkcijas, čia yra paverstas centru. Koncepto negali perimti ar perduoti naudotis, kaip kad perduodame žodžius ar sąvokas, paaiškinę jų reikšmę ir turinį. Sąvokos, pagal nusistovėjusią jų traktuotę, yra komunikuojamos, dažniausiai jos priklauso bendrajam žinojimui ir jų galima išmokti, ir tai suprantama – be jų nevyktų viešoji ir mokslo diskusija, o konceptai yra sąvokų konstravimas ir todėl, kaip sakiau, veiksmas vyksta visai kitoje plotmėje, nei komunikacija ar diskusija. Tiesa, konceptu vadinamas ne pats kūrimo aktas, o tam tikras minties tvarinys, apimantis kūrimo aktą kaip neatskiriamą savo dalį. Todėl jis nėra produktas, paruoštas perduoti. Jo kaip žuvies negali ištraukti iš vandens nenumarinęs. Juk sunku diskutuoti sąvokomis ir apie sąvokas, kurios dar nėra visuotinai suprantamos. O konceptai yra būtent tokie – savaime nesuprantami, be to – su parašu, kaip sako Deleuze‘as. Kitaip tariant, su autorine funkcija. Apie konceptą negali pasakyti: visiems daugmaž aišku, kas yra Heideggerio Dasein ir dabar apie tai padiskutuokime.

Atitinkami reikalavimai keliami ir kuriančiajam. Turiu galvoje skirtumą tarp konceptų vartotojo ir kūrėjo. Prireikia netgi specialių gebėjimų, nesuvedamų į gerą atmintį ar intelektualumą, kad pajėgtum formuoti konceptus. Jau sakiau apie skonį, bet yra ir dar vienas dalykas (ir jis tikrai ne paskutinis). Paskaitoje apie Leibniz‘ą Deleuze‘as klausia: ar konceptų kūrimas yra intelektualinė veikla? – jis turi galvoje įsitikinimą, kad intelektas kaip sąvokų organas gali būti ir konceptų kūrimo organas – ir atsako: nemanau. (2015: 16) Kuriant konceptus – nepamirškime, kad tai reiškia užsiimti filosofija – reikia kažkokio specifinio įtrauktumo, mokėjimo persmelkti savimi tai, kas vyksta arba gebėjimo tapti paviršiumi, galbūt jautriu paviršiumi (kaip kad esama fotojuostų jautrumo), fiksuojančiu savitą organizaciją… Kieno organizaciją? Sakydami „būties“, atstovautume reprezentacijos arba atspindžio teoriją, o filosofija nėra tikrovės atspindys. Ji yra konstruktas ir steigtis. Su ja kai kurie dalykai pasirodo pirmą kartą, ir šia prasme tai yra dar vienas argumentas, kodėl filosofija nėra intelektualinė disciplina.

Filosofas pasirodo išvien su konceptų kūrimo aktu, – tai kitas Deleuze‘o sakinys iš minėtos paskaitos apie Leibniz‘ą. Jei konceptas būtų specialus terminas, kurį užtektų žinoti, pavyzdžiui toks, kaip „transcendencija“ arba „substancija“, tai filosofavimas niekuo nesiskirtų nuo paprasto kalbėjimo viena ar kita tema. Tuo tarpu filosofija yra kūrimas ir filosofui svarbiau mokėti užčiuopti konceptų sąrangos principus, tarkime, tai, kas vadinama koncepto autoreferencija (Deleuze, Guattari, 2019: 29), nei kompetentingai dalyvauti bendrajame žinojime. Aišku, sąvokos irgi gali būti autoreferentinės…

R.Ž.: O kas yra referencija?

A.R.: Ženklo ryšys su išoriniu objektu. Pavyzdžiui, žodis „paukštis“ turi ir signifikatą – paukščio apibrėžimą, ir referentą – konkrečią varną, tupinčią medyje, kurią šiuo metu matau ir galiu parodyti pirštu.

O žodis „Dievas“, ar turi referentą? Ne, neturi. Žodis „demokratija“ irgi neturi referento, nors mums atrodo, kad žinome, kur jos ieškoti ir galime pačiupinėti.

Kas ta autoreferencija? Konceptas yra į save orientuota komponentų sistema (nors tai nereiškia, kad negali būti konkretaus daikto koncepto, tarkime, medžio koncepto). Tiesiog – išoriniu referentu konceptas neapibrėžiamas. Jį verifikuoja vidinė sąranga ir logika ir santykis su kitais konceptais.

Taigi ir konceptas, ir sąvoka gali neturėti referento ir tada, atrodytų, jokio skirtumo kaip tai vadinti. Tačiau pats Deleuze‘as juk koncepto nevadina sąvoka, ar ne? Prancūzų kalboje yra žodžiai notion (sąvoka) arba idee, kuris irgi gali būti verčiamas kaip sąvoka. Kodėl Deleuze‘as vartoja concept? Ar norėdamas fonetinio žaismo su perceptais ir prospektais? Labai abejotina.

Neginčiju ir netgi pritariu nuogąstavimams dėl to, kad šiandien žodis „konceptas“ yra pavojingai nuvalkiotas. Tiesą sakant, kartais pagalvoju, ar nevertėtų tyliai grįžti prie termino „sąvoka“ ir šitaip apsisaugoti nuo daugybės nesusipratimų ir patikslinimų, kurių prireikia vartojant žodį „konceptas“… Bet netgi tokiu atveju kalbėtume apie terminų substituciją, o ne konceptų sutapatinimą.

Ok, tegul konceptas būna sąvokos porūšis. Šiaip ar taip, aš noriu pasakyti ką kita: konceptas nėra įprasta sąvoka, ir pirmiausiai jis nėra įprastai mąstoma sąvoka. Konceptą reikia mokėti ne apibrėžti ar abstrakčiai atskirti nuo sąvokos, o savaip atpažinti arba „pajusti“… (man nepatinka šis žodis, bet dabar kito nesugalvoju, nors ir galiu nurodyti į Deleuze‘o sensibilia). Pasinaudosiu viena analogija. Tikriausiai pastebėjote, kad joks poetinis tekstas, kalbantis apie realiai egzistuojančius daiktus ir įvykius, tiek, kiek jis yra poetinis, nėra apie realius daiktus ir įvykius. Tekste figūruojantys, sakykime, medeliai ir paukšteliai nėra apie medelius ir paukštelius… Vidinių santykių pagrindu poetinis tekstas sukuria savarankišką tikrovę, neredukuojamą į realius daiktus ar faktus, net jeigu nuosekliai juos aprašo. Tas pat ir prozoje… Apskritai, ko gero, bet koks literatūros kūrinys, net kiaurai realistinis, neaprašo realybės. Neprarasdamas referentinių funkcijų, jis kuria nuosavą imanentinę tikrovę. Ne siužeto vingius ar veikėjų charakterius, o autoreferentišką literatūros kokybių ir būtybių pasaulį, veikiantį pagal nuosavą logiką, nesuvedamą į fizinio pasaulio priežastingumus. Tai tarsi skaidri plėvelė, pakimbanti virš skaitomo teksto ir nenurodanti nieko anapus savęs. Save steigianti visuma, savisteiga, kaip pasakytų Deleuze‘as (2019: 17). Ir tokia pat visuma yra konceptas – konceptas kaip filosofinė tikrovė.

O šito galima nejusti ir tada konceptą prilyginame sąvokai, kuri pernelyg dažnai papildoma referentine koordinate. Pakartokime: problema glūdi ne terminų substitucijoje, atseit klausimas būtų viso labo tas, kokį terminą geriau vartoti: „konceptą“ ar „sąvoką“, o negebėjime arba atsisakyme matyti gana specifinius koncepto ir sąvokos skirtumus. Tam tikra prasme ši problema mus grąžina į seminaro pradžią, kai kalbėjome apie esamo atsakymo nepakankamumą. Primenu: kad ir kaip nuodugniai būtų paaiškinta kokia nors teorija, paties paaiškinimo nepakanka, kad ją suprastume. Yra netolydumas arba plyšys, skiriantis paaiškinimą ir supratimą, kuris turi būti užpildytas specialiu darbu. Nemanykite, kad kalbu apie kokius nors išimtinius sudėtingos interpretacijos atvejus. Problema yra jums pažįstama labiau, nei manote. Tarkime, yra filosofijos specialistas, išmanantis Platono idėjų teoriją. Jis nuosekliai ją papasakoja ir atsako į užduotus klausimus. Neneigsime, kad jis ją supranta. Tačiau, jeigu jis kartoja tai, ką žino, vadinasi, jau nebesupranta. Kodėl? Todėl, kad protas nėra atmintis, pripildyta ruošinių. Ką nors žinodami (atminties ir žinių turinio prasme), mes neprotaujame arba nemąstome. Protas lieka snausti. Nemąstome bent jau ta prasme, kuri rūpi filosofijai, minties judėjimą numatančiai kaip pagrindinę savo realizacijos sąlygą. Todėl ir sakoma, kad filosofui kaskart tenka suspenduoti tai, ką jis žino, kad vėl pajėgtų mąstyti. Šia prasme filosofija, tiek kiek ji yra protinė ir mintinė veikla, o ne faktų, tezių ir argumentų rinkinys, visuomet pradeda nuo pradžių. O tai nėra nei lengva, nei patogu. Taigi, kaip sakiau, nepakankamumo galima nejusti (nes šitaip patogiau) ir manyti, kad ką nors paskaitei ir viskas tau yra aišku… Kita vertus, reikia pasisaugoti, kad nepradėtume aukštinti priešingos, irgi labai patogios nuostatos neva viskas turi būti neaišku, „žinau, kad nieko nežinau“ ir pan. Įsitikinimas tuo, kad viskas yra daugiau mažiau aišku laikytinas netgi pranašumu, apsaugančiu nuo aikčiojimo iš nuostabos dėl kiekvienos smulkmenos ar galvos laužymo, kodėl ką nors paskaitęs, nieko nesupratai. Pagaliau, be gerai išlavinto kartojimo nebūtų filosofijos kaip profesijos. Ką veiktų filosofijos dėstytojai, jeigu jiems kaskart reikėtų mąstyti?

Bet aš noriu parodyti, kad tai, kas čia pateikiama kaip sveiko proto dorybė, nėra joks savaimis pranašumas. Tai kažkokia kita mąstymo sąranga ir ji, man regis, netinka siekiant suprasti, kas yra konceptas. Pasinaudosiu ištrauka iš Prousto, kurioje jis kalba apie du vaizduotės ir atminties tipus. Viename, ne ypač prustologijos akcentuojamame epizode, Proustas sako, kad „sunku įsivaizduoti mirusį buvus gyvą arba vakar buvusį gyvą šiandien esant mirusį“ (1997: 193). Ką Proustas nori tuo pasakyti? Regis, visai nesunku įtempti atmintį ir prisiminti gyvą žmogų, juolab, jeigu jį pažinojai, ir ne ką sunkiau įsivaizduoti, kad šiandien gyvas žmogus rytoj gali gulėti karste. Tokį negebėjimą įsivaizduoti esame linkę laikyti atminties ir vaizduotės stygiumi. Bet Proustas nori pasakyti ką kita. Jis kalba apie ypatingą gebėjimą matyti tokį dviejų būsenų skirtumą, kuris nesuvedamas į empirinius neatitikimus ar vaizduotės trūkumus. Reikia gebėti įžvelgti, kad mirusiame kūne nėra nieko, kas jį sietų su vakar gyvu žmogumi, ir tai net sunku įsivaizduoti. Ne todėl, kad matytųsi ir vaizduotei trukdytų kokie nors radikalūs empiriniai pakitimai… Empirinis skirtumas, regis, nedidelis, vaizduotei jis netrukdo, bet esama tokio skirtumo, kuris yra nebendramatis įprastai empirinei, faktais ir patirtimis grįstai vaizduotei. Todėl tai, kas iš įprastos perspektyvos atrodo kaip negebėjimas įsivaizduoti, negebėjimas mirusiame žmoguje atpažinti vakar gyvą žmogų, yra ne suvokimo galių silpnumas, o atvirkščiai – dar vienas suvokimo būdas. Kaip įmanoma nepajėgti vaizduotės galia paversti mirusiojo gyva būtybe? Tačiau, iš tiesų vaizduotė, sugebanti atlikti šią transformaciją yra pernelyg grubi ir apgaulinga. Ji dedasi atlikusi tai, kas neįmanoma. Tai abstrakti vaizduotė, priešinga, vadinkime, „konkrečiai“ vaizduotei. Todėl, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, kartais reikia mokytis atminties ir vaizduotės „nepajėgumo“ arba konkretumo, o ne vaizduotės „kūrybingumo“… Juk nesistebime, kad mirusieji neatgyja, tai kodėl vaizduotė negali pasižymėti tokiu pat negrįžtamumu? Vaizduotė, fabrikuojanti gyvus numirėlius nėra kažin koks laimėjimas, man atrodo…

Gal tai ir komplikuotas palyginimas, bet noriu pasakyti, kad konceptą reikia išmokti suvokti ir tam neužtenka įprastų suvokimo galių arba įprastos suvokimo konfigūracijos, dėl kurios mums aišku, kas yra sąvoka ir dėl kurios nematome koncepto skirtumo jos atžvilgiu arba lengvai jį užglaistome nesudėtingais teoriniais išvedžiojimais. Trumpiau tariant, mąstydami tuo būdu, kuriuo sąvoka ir konceptas yra vienas kitu pakeičiami, prie koncepto esmės nepriartėsime.

Gerai, bijau nuklysti per toli; tiesiog įsidėmėkime tai, kad Deleuze’as skiria filosofinius, lingvistinius ir kognityvinius konceptus (arba sąvokas) ir jų nepainiokime. Jau Įvade Deleuze’as rašo apie tai, kad į konceptus pretenduoja keletas sričių, todėl dabar, kai kalbame apie ženklo ir koncepto bei koncepto ir sąvokos ryšį, nereikia puoselėti vilties, kad viskas neprieštaringai ir galutinai išsisluoksniuos.

Reikalas ne tas, kad tuoj pat konceptą atskirti nuo sąvokos. Kaip sakiau, tegul konceptas būna sąvokos atmaina. Svarbiau yra suprasti, kad Deleuze‘as sukuria savitą sąvokos teoriją, sąvokos, kurią vadina konceptu, ir šitaip sukuria galimybę iš naujo pamąstyti filosofinės veiklos prigimtį, kuri dėl įsisenėjusių, išsikvėpusių ir nepaveikių mąstymo būdų daugeliui filosofijos polinkį ir skonį turinčių protų tampa atgrasi.

Tiesiog įbeskime gairę: konceptas nėra sąvoka, konceptas nėra ženklas, nors turi jų bruožų; jo kūryba tiek pat artima menui, kiek ir mokslui, bet tai nereiškia meninės vaizduotės ar empirinių faktų diktato; konceptas yra autoreferentiškas, jis betarpiškai susijęs su problema, kurią artikuliuoja, dalina ir per ją užsitikrina sąryšingumą.

Prie visų šių dalykų dar grįšime. Kai vieta pažymėta, galime išbandyti kitą trajektoriją. Kaip sakiau, šiandien svarbiau pasivaikščioti temos ribose, paklibinti, pažiūrėti kaip viskas suręsta. Štai, pavyzdžiui, Deleuze‘as sako: konceptas priklauso filosofijai, tačiau istoriškai susiklostė, kad į jį visuomet kas nors kėsinosi: humanitariniai mokslai, sociologija, epistemologija, lingvistika netgi menai. Gėdos dugnas, – sako Deleuze‘as, – buvo pasiektas tuomet, kai į konceptus teises pareiškė rinkodara, dizainas ir reklama (2019: 16)…

Visi tie humanitariniai mokslai, lingvistika ir taip toliau… nelabai įdomu, ar ne? Siūlau toliau pakalbėti apie rinkodarą ir reklamą. Pamatysite, taip irgi galima šį tą sužinoti.

Bet prieš tai noriu perskaityti, mano manymu, visai vykusį koncepto apibūdinimą, nes jūs tikriausiai jau pasiilgote konkretumo. Tai ištrauka iš pabaigos žodžio rusiškam vertimui, kurį parašė Deleuze‘o vertėjas į rusų kalbą. Joje beveik viskas paimta iš Deleuze‘o, tuo ji gera. Be to, paminėtos svarbiausios sąvokos, susijusios su konceptu, turiu omenyje įvykį, konsistenciją, konceptinį personažą, apie kurį dar nieko nesakiau. Galbūt ji galutinai nenuskaidrins koncepto sampratos, bet bus šioks toks medžiagos užtvirtinimas. Cituoju: „Konceptas, pasak Deleuze‘o ir Guattari“…  tarp kitko, aš visuomet kalbu tik apie Deleuze‘ą, nors knygos autoriai yra du. Istorija yra neaiški; kiek man pavyko sužinoti, Guattari sunkiai sirgo, kai buvo rašoma knyga, ir Deleuze‘as dirbo vienas, bet leidėjų paprašė, kad viršelyje būtų įrašytos dvi pavardės. Guattari maždaug po metų mirė, 1992-ais. Taigi, pasak Deleuze‘o ir Guattari, „konceptai yra ‚sukurtos‘ būtybės, turinčios anaiptol ne procesualų, o erdvinį pobūdį. Nors jie ir laikomi kintančiais, bet iš principo yra aprėpiami žvilgsniu: jie turi ‚komponentus‘ [dedamąsias], netaisyklingus išorinius kontūrus, jie klojami vienas ant kito, jungiami ‚tiltais’… Tiesa, kiekviename koncepte yra tam tikras mintinis ‚įvykis‘, kurį dažnai atlieka ypatingas ‚konceptinis personažas‘ (ne realus mąstytojas, o jo vidinis-mintinis pavaduotojas, gynėjas, tartum šventasis sargas danguje), bet tai anaiptol ne visuomet supratimo įvykis. Konceptai daugybiniai, atsiranda atsitiktinai, sąveikauja kaimynystėje ir taip pat atsitiktinai reorganizuojasi atsiradus naujiems ‚kaimynams‘. Skirtingai nuo chaoso darinių, kurie išnyksta vos atsiradę, konceptai – pastovūs prasmės telkiniai. Jiems būdinga ‚konsistencijos‘ savybė, kai kuriuose kontekstuose įgyjanti  abstrakčią-loginę, nekūnišką ‚neprieštaringumo‘ prasmę. Konceptai yra tarsi kristalai ar prasmės grynuoliai – absoliučios erdvinės formos“ (Зенкин, 1998: 281).

4.

A. R.: Konceptai yra filosofijos reikalas. Taip sako Deleuze‘as ir Guattari. O kaip suprasti kitų sričių pretenzijas? Koks yra šių pretenzijų pagrindas? Ar rinkodara ir filosofija operuoja tais pačiais konceptais? O gal turimas omenyje koks nors neteisėtas pasisavinimas, dėl kurio filosofija gali pareikšti priekaištus? O galbūt nesutariama tik dėl termino?

Pažiūrėkime. Įvade rašoma, kad rinkodaros ir reklamos srityse žodis „konceptas“ vartojamas kalbant apie prekes. Tiksliau, prekė ir yra konceptas. Jūs sugalvojate greitai paruošiamus makaronus ir tai jau konceptas… Be to, rinkodara vartoja dar vieną svarbią sąvoką – įvykis. Čia ji reiškia prekės pristatymą arba, kaip dabar sakoma, prezentaciją. Vieninteliai įvykiai – prezentacijos, vieninteliai konceptai – prekės, kurias galima parduoti, – sako Deleuze‘as (2019: 16). Būkim atviri, iš tikrųjų Deleuze‘as skundžiasi: tik pažiūrėkite, kokioje apgailėtinoje padėtyje atsidūrė tai, kas pagal teisę priklauso filosofijai!

Kažin, ar Deleuze‘as nerimautų, jei koncepto ir įvykio sąvokos rinkodaroje būtų atsidūrusios trumpam ir per klaidą. Panašu, kad konceptas yra tai, ką iš principo gali perimti kitos sritys – perimti ir sėkmingai naudoti, ir tai kažkaip atsiliepia filosofijai, antraip Deleuze‘as nesuktų sau dėl to galvos.

Vadinasi, nepaisant Deleuze‘o sarkazmo (pripažinkime, skatinančio ir mus, užsiropštusius į kažkokias pseudofilosofines aukštumas,  niekinti rinkodaros pastangas), reikia pasiaiškinti, kas gi yra rinkodaros ir reklamos konceptas ir kuo jis skiriasi nuo filosofinio koncepto.

Tiesa, pirmiau reikia tarti keletą žodžių apie įvykio sąvoką, nes matau, kad be jos neišsiversime. Pasistengsiu trumpai. Tai plati tema ir aš, jei atvirai, neketinau jos pradėti.

Pirmas dalykas – pati Deleuze‘o filosofija kartais vadinama įvykio filosofija, toks svarbus šis konceptas. Tiksliau, yra dvi Deleuze‘o tyrinėtojų partijos: viena jį laiko virtualumo filosofu, kita – įvykio filosofu. (Nors, mano supratimu, didelio skirtumo tarp jų nėra.)

Kas yra įvykis? Šį terminą Deleuze‘o ir Guattari knygoje sutiksite labai dažnai, bet aš siūlau jį mąstyti santykyje su nutikimu, gal taip bus paprasčiau. Ne kiekvienas nutikimas yra įvykis, sutinkate? Nors, kiekvienas nutikimas gali tapti įvykiu. Nuo medžio nukrito obuolys. Tai nutikimas ar įvykis? Galima sakyti, kad įvykis, ypač, jei nukrito Newtonui ant galvos…

Įvykio konceptas glaudžiai susijęs su istorijos ir tapsmo sąvokomis, ir padarius daugybę išlygų (ypač jų reikia kalbant apie Deleuze‘o įvykio sampratą) galima sakyti, kad įvykis yra ten, kur yra istorija, nes tam tikra prasme kiekviena istorija yra įvykio istorija. Su tapsmu yra šiek tiek sudėtingiau… Kad ir kaip būtų, aš pateiksiu vieną Deleuze‘o įvykio apibūdinimą, kuriame yra konkretūs pavyzdžiai; galbūt jie padės susigaudyti, o paskui pateiksiu vieną įvykio charakteristiką, kurios netrukus prireiks kalbant apie prekės konceptą.

Knygoje Klostė (Fold: Leibniz and the Baroque) Deleuze‘as sako: „Įvykis reiškia ne tik tai, kad ‚žmogų suvėžino‘. Didžioji piramidė irgi yra įvykis, ir jos trukmė 1 valandą, 30 minučių, 5 minutes…“ (1993: 76). Ką iš to sužinome? Įvykis nelygu bet koks nutikimas, tarkime, kelių objektų susidūrimas, kaip autoavarijos atveju, ar ryškus pasikeitimas, kurį paprastai vadiname įvykiu, tarkime, valstybės perversmas ar vestuvės, bet ir daiktas, ir jo trukmė yra įvykis. Reikia atsisakyti įprasto “objektizuojančio” matymo. Pasistenkite suvokti daiktą kaip trukmę, kaip tapsmą, kaip laikinai susimetusią, vibruojančią situaciją. Daiktas yra tai, kas nutinka, ko vakar nebuvo, o šiandien  jau yra arba – įvyko. Štai įvyko piramidė ir ji tęsiasi, kaip kad tęsiasi kokia nors šventė ar koncertas ar karas su visomis iš jo išplaukiančiomis pasekmėmis. Tarp autoįvykio ir daikto yra šis tas bendra – štai ką reikia pamatyti. Susimeta sąveikaujantys elementai, sudarydami tvarią aibę, kuri jau yra šis tas, apie ką galima pasakyti, kad tai vyksta ar bent jau laikosi kartu (ta prasme, kad pasižymi pastovumu laike). Ir karas vyksta, ir stalas vyksta… Įvykis yra šis skirtingos kilmės elementų laikymasis kartu, galima sakyti – tam tikra fiksacija, besipriešinanti ardomajam ir niveliuojančiam išorės poveikiui.

Nespėsime visko pilnai aptarti, tad trumpai problema yra tokia: kaip nutinka, kad kažkas susimeta į tvarkų vienį ir laikosi, užuot paklusus nuolatiniam, jokio pastovumo nenumatančiam irimui, vadinamam chaosu? Klausiu ne apie atsitiktinę elementų samplaiką, sudarančią kokį nors daugmaž pastovų vienį, tarkime, žemių grumstą. Įvykiui apibrėžti reikia tęstinumo ir pasekmių; kalbama apie tokį junginį, kuris tampa produktyvia pradžia su užmoju į ateitį. Įvykis ir yra tokia pradžia ir netgi naujumas. Kaip tai įmanoma?

Iš čia ir kitas svarbus bruožas – įvykio padariniai. Na, atrodytų, anoks čia požymis – viskas turi padarinius. Bet įvykis pasižymi tam tikra inicijuojančia galia, kurią Deleuze‘as vadina paplitimu arba ekstensija (1993: 77). Įvykis yra tai, kas sklinda, išjudina, įtraukia, subordinuoja, transformuoja ir pan. Šios poveikio formos yra įvykio dalis. Jei vyksta valstybės perversmas, tu negali sakyti, kad tavęs tai neliečia. Įvyko internetas ir tai paveikė net kaimo bobutes, niekada nemačiusias kompiuterio.

Tarp chaotiško elementų srauto, tarp besimainančių, nuolat suyrančių ir užmirštamų paskirybių, o iš kitos pusės – įvykio tvarumo yra tam tikras šuolis. Įvykis numato tam tikrą, kaip sakiau, autofiksaciją ir perviršį materialių sankabų atžvilgiu. Jis laikosi ir generuoja kažką, kas nesuvedama į jį sudarančių elementų sumą. Pasinaudokime jau įvestu žodžiu „konsistencija“: ne kiekviena konsteliacija yra konsistencija. Bet yra konsteliacijų, pasižyminčių tvarumu, kuris priverčia mus pasakyti: šis tas įvyko.

Pakartosiu: įvykis yra atsiradimas ir pradžia, ar tai būtų tik daiktas ar susimetusi sudėtinga, heterogeniška situacija, kaip antai karas ar pergalė čempionate ar viso labo eilėraštis, truputį nepanašus į kitus, besipriešinantis užmiršimui ir vis išnyrantis kalbai jautriose galvose. Daugmaž taip ir nužymimas skirtumas tarp chaoso ir įvykio, tarp klampios, savavališkos komponentų sąvartos ir koncepto.

Tikiu, kad tai sunku iš karto pagauti, aš ir pats painiojuosi…

O dabar, kas yra prekės konceptas? Pateiksiu porą pastebėjimų iš kasdienybės. Tai bus pavyzdys apie telefonus ir vienas nežymus, seniai praėjusios mados atvejis. Tik prašau suprasti teisingai, nes paprasti buitiški pavyzdžiai lengvai virsta nesusipratimų šaltiniu ir apskritai, kaip manoma, nedera su filosofiniais samprotavimais. Iš filosofijos tikimasi globalių temų ir pompastikos, juk taip? O štai ateina, tarkime, Žižekas ir rodo į klozetų konstrukcijas, kaip jos atspindi skirtingų valstybių ideologijas. Bet visi juokiasi, nes tai „nefilosofiška“. Knapsėti su Heideggerio tomeliu panosėje – filosofiška, o suprasti, kaip mąstymas reprezentuojamas kasdienėse ir obsceniškose praktikose – nefilosofiška.

Kas yra prekės konceptas? Tikriausiai patys numanote, kad tai nėra vien prekės idėja, jos – prekės – sąrangos ir paskirties prasme, ar jos naujas išskirtinis dizainas. Ir, ko gero, prekė nėra tarsi signifikantas lingvistiniame ženklo modelyje, nors formaliai žiūrint, panašumų esama ir lingvistikos atradimus ne kartą bandyta pritaikyti vartojimo analizei. Pirmiausiai prekės konceptas yra, – ką aš noriu pabrėžti, ir čia mes pasinaudosime specialia šiuolaikinės filosofijos sąvoka, – tai, dėl ko prekė yra geidžiama. Geismas. Juk prekė negeidžiama tiesiog dėl jos daiktiškumo ar pritaikymo naudos. Kai jums reikia plaktuko viniai įkalti, jūs jo negeidžiate ir netgi nenorite. Poreikio buvimas dar nėra noras. Jums reikia viso labo įkalti vinį. Taigi tokiu mastu, kokiu prekė yra konceptas, ji nėra reikmuo. Netgi vadinamieji baziniai produktai paklūsta šiai taisyklei ir jūs ne visuomet renkatės maistą vien tam, kad numalšintumėte alkį. Tai skamba šiek tiek supaprastintai, – iš tiesų taip ir yra, nes prekės konceptas nėra vien geismo objektas, – bet pradžiai man atrodo svarbu išryškinti šį, sakykime, „afekto“ matmenį: konceptas yra tai, dėl ko prekė mus traukia, kas užvaldo mūsų mintis, vaizduotę, uzurpuoja valią ir t. t., o ne tai, kas apibrėžia būdą, kuriuo gali būti patenkinti mūsų biologiniai ar buitiniai poreikiai.

Aišku, dažniausiai geismo nepripažįstame, prekės poreikį teisindami praktiniais tikslais. Racionali būtybė sutrinka paaiškėjus, kad ją kaip lėlę valdo iracionalios jėgos.

Taigi, konceptuali prekė yra kažkas, ko tau reikia, bet tu negali tiksliai ar atvirai pasakyti, kodėl. Tu sakai, kad ji yra naudinga, kad tu esi numatęs kur ją pritaikyti, ji tau tiesiog graži ir t. t. Kita vertus, daiktas gali pilnai atitikti mūsų reikmes, bet mes jo nenorime, nes norime kito, gulinčio šalia, turinčio tas pačias funkcijas ir dar šį tą… Šio „šio to“, kaip jūs suprantate, ir geidžiame. Man reikia šio telefono, nes jis gerai fotografuoja, turi talpią atmintį, yra stilingas… Bet atidžiau pažiūrėję, matome, kad veiksmas vyksta ne tarp tavęs ir daikto, materialios jo sudėties ir paskirties prasme, o visai kitame lygmenyje. Tu psichologiškai esi prikaustytas prie kažko, kas, tavo manymu, suvedama į daiktą ir iš jo kildinama. Pavyzdžiui, kai pristatomas naujas telefono modelis, kaip jūs gerai žinote, pristatomas anaiptol ne prietaisas, skirtas skambinti ir turintis papildomų funkcijų, – nors salonuose tik apie tai ir kalbama, – o koncepto pristatymas arba jo įvedimas į vartojimo apyvartą, ir tai reiškia, kad pristatoma arba mėginama sukurti dar viena proga kanalizuoti ir kapitalizuoti geismą. Stengiamasi, kad šis daiktas, atsidūręs tarp analogiškų daiktų, jums taptų įvykiu.

Šia prasme, pagalvokite, kokia yra dramatiška padėtis tų, kurie nakvoja prie salono durų, kad pirmi nusipirktų naujausią telefono modelį. Ne šiaip sau, dėl smagumo – nuėjau, pagulėjau, kad ryte būčiau pirmas. Veikia tai, kas yra daug stipriau, nei tie psichiniai mechanizmai, kuriais tvarkome ir teisiname savo potraukius.

Vadinasi, paveikus konceptas nėra antraeilis, nekaltas prekės atributas, pagyvinantis vartojimą. Jo keliamo įtrauktumo negalime aiškiai įsisąmoninti ir vienareikšmiškai pateisinti praktiniais sumetimais.

Nemanykite, kad šitaip ieškau progos pakritikuoti vadinamąjį vartojimą. Mano tikslas – parodyti, kad greta prekės materialios sudėties esama ir koncepto plotmės, susijusios su geismu. Vartojame – būtent vartojame, o ne naudojame ar turime, – konceptą, o ne daiktą, t. y. kažkokią mus įtraukiančią, prikaustančią ypatybę, kurią dėl nežinojimo tapatiname su prekės ženklu ar daikto dizaino subtilumais ar ypatingomis, niekur kitur neaptinkamomis funkcijomis.

Prisimenu, berods 1996 metais, dar prieš plačiai paplintant mobiliesiems telefonams, buvo kilusi viena ne itin ryški, bet savaip užsifiksavusi mada. Vargu ar ją išsaugojo kokia nors sociologinė ar etnologinė madų studija. Tam tikruose sluoksniuose, daugiausiai tarp smulkių prekybininkų, buvo išpopuliarėjęs daiktas, vadinamas organaizeriu. Tai buvo dirbtinės odos dėklas dokumentams, su pinigine, užrašų knygele ir skaičiuotuvu. Kiek pamenu, juos nešiojosi vien vyrai (moteris su organaizeriu atrodė kaip su ūsais)… Organaizerius nešiodavo rankoje… Gal tai nėra labai reikšminga detalė (turiu omenyje laikymą rankoje), bet ji iliustruoja faktą, kad madingais gali tapti iš pirmo žvilgsnio nepastebimi dalykai: organaizeris turėjo dirželį, skirtą pasikabinti ant riešo, bet juos nešiojo kitaip – šiek tiek kilstelėję, delne, panašiai kaip šiandien [2012 m.] merginos nešioja dideles rankines ant rankos linkio, delne laikydamos iškeltą telefoną. Noriu pasakyti, kad laikysenos irgi paklūsta mados dėsniams ir netgi tampa laikmečio ženklais (todėl, beje, tokie neįtikinantys būna istoriniai filmai, atkuriantys praeitos epochos interjerus ir kostiumus, bet pamirštantys laikysenas, gestus, kalbos stilių ir pan., žodžiu, tokias smulkmenas, kurios nuolat besikeisdamos kuria „laiko dvasią“). Laikysenas irgi galima aiškinti praktiniais tikslais: kad nepamestų dokumentų ar kad vagys jų neištrauktų iš užpakalinės kišenės. Bet tada lieka nepaaiškinama, kodėl organaizerių nebuvo anksčiau, ir kodėl jie netrukus dingo, nepraėjus, jei gerai pamenu, nei porai metų? Kur dingo nauda, praktiškumas, grožis?

Ką aš noriu pasakyti… staiga plyksteli kokia nors masinė elgesio forma, kurios nediktuoja pakitusios gyvenimo aplinkybės ar kitokie „praktiniai“ veiksniai. Tai, kas aiškinama kaip nauda, praktiškumas, grožis ar tiesiog noras, yra ne kas kita, kaip koncepto poveikio racionalizavimas. Konceptas tarytum žaibas perskrodžia visas individualias ir visuomenines plotmes. Masė žmonių staiga ima kažko geisti ir kažkaip elgtis. Čia nėra centro, susimokymo ar inicijuojančios valios. Tarytum paukščiai ar žuvų pulkas jie metasi kuria nors kryptimi. Tai įvykis.

Bijau, kad kalbu neaiškiai. Pamėginsiu perkelti akcentus ir sukonkretinti, kas yra prekės konceptas. Eikime nuo pradžių ir tarkime, kad prekė yra koks nors daiktas. Vadinasi, pirmiausiai turi būti jo pirmavaizdis arba idėja, kurią gamintojas turi galvoje imdamasis jį gaminti. (Suprantama, jeigu tai nėra grynas eksperimentas.) Idėja arba projektas bus paverstas objektu, tad kiekvienas pagamintas daiktas yra to pirminio projekto, pirminės idėjos atspindys arba reprezentacija, jį savyje besinešanti. Plaktukas pagamintas remiantis idėja ir savyje turi plaktuko idėją, apimančią ir jo išvaizdą, ir paskirtį, nepaisant to, kad konkretūs plaktukai gali skirtis dydžiu, spalva, išorės kontūru ir t. t. Šia prasme idėja glūdi daikte. Ji gali būti vadinama konceptu, tačiau ji dar nėra tas konceptas, kurį numato šiuolaikinės prekės samprata. Neužtenka, kad prekė atitiks savo „tiesioginę“ reikmens funkciją; ji turi būti patraukli, t. y. patraukti pirkėją ar vartotoją, kad jis būtų pasiryžęs atiduoti savo paskutinius pinigus. Neužtenka, kad atsiradus poreikiui įkalti vinį, jūs eitumėte pirkti plaktuko. Reikia, kad jūs plaktuko norėtumėte nepriklausomai nuo poreikio įkalti vinį. Šitai jau nepasiekiama tiesiog pagaminus funkcionalų daiktą. Ir ne visada pasiekiama siūlant daiktus, sukuriančius jūsų išskirtinę socialinę padėtį (tarkime, brangius laikrodžius ar automobilius). Reikia, kad daiktas taptų jūsų savivokos ir savivertės dalimi, kad papildytų jūsų fantaziją apie save ir t. t. Kitaip tariant, kad jis integruotųsi į tą prasmės ir gyvenimo sistemą, kurioje jūs esate ir su kuria sutampate. Jeigu daiktas bus esmingai ir net, sakyčiau, „egzistenciškai“ svarbus, tada jūs jo geisite. Štai šioje pakopoje mes jau kalbame ne tik apie daikto idėją, o apie sudėtingesnį darinį, kuris ir vadinamas konceptu. Ir, kaip matote, filosofijos pretenzijos čia labai pagrįstos, nes ir filosofija konceptus kuria ne vien kaip intelektualinius instrumentus, tam tikra prasme jie turi tapti integralia jūsų mąstymo, pažinimo ir apskritai buvimo dalimi.

Prekė neturės sėkmės, nesutelks daugelio žmonių geismo, jei neturės koncepto. Tačiau svarbu suprasti, kad konceptas nėra priedas, nėra prekę lydintis reklaminis šūkis, jos įvaizdis ar analitiškai išmąstyta idėjinė puošmena, brukama vartotojui per komunikacijos priemones.

Atkreipkite dėmesį, kaip tai susiję su tuo, ką sakėme apie simbolio struktūrą. Prekės konceptas sudarytas iš paties objekto medžiaginių dalių, tačiau tai tokia specifinė, tokia gerai sutvarkyta struktūra, kad blyksteli kaip perviršis, ir daiktas suveikia kaip geismo objektas. Apie tai puikiai žino modernūs dailininkai, mokantys vien formos priemonėmis sutvarkyti medžiagą taip, kad kūrinys prikaustytų publiką. Kitaip tariant, ir tai gana svarbu: viena vertus, turime atskirti konceptą nuo prekės kaip daikto, o kita vertus, suprasti, kad konceptas nėra kažkas nuo prekės nepriklausoma. Išties, prekės konceptą kartais galima išreikšti sakiniu, apibūdinti, galų gale jis juntamas, bet konceptas nėra išoriškas daiktui ta prasme, kuria tai galėtų būti du greta padėti objektai. Jie sudaro imanenciją. Kaip Deleuze‘as apie tai sako: „Konceptas yra bekūnis, nors įsikūnija ar išsipildo kūnuose. Tačiau jis niekuomet nesusimaišo su daiktų, kuriuose išsipildo, būviu“ (2019: 27-28).

Atitinkamai ir rinkodara – mąsto ne apyvartos ar pelno kategorijomis (tik prastų rinkodaros specialistų galutinis tikslas yra pelnas), o konceptais; konceptas yra rinkodaros, dizaino, reklamos specialistų orientacijos objektas; kaip padaryti, kad daiktas spinduliuotų reikiamą idėją, galiausiai virstančią paklausa arba kapitalu? – apie tai sukasi jų vaizduotė ir būtent šia prasme tai yra jų kūrybos sritis ir duona. Šitaip rinkodara ir reklama atsiduria akistatoje su filosofija, nes filosofija, pasak Deleuze‘o, – jūs tą jau žinote, – yra konceptų kūrimas. Tačiau rinkodaros ir filosofijos konceptas, kaip kad mums sako, nėra tas pats, ar ne? T. y. net gerai nežinodami kas yra filosofijos konceptas, galime jausti, kad pretenzijos objektas yra tik panašus. Filosofijai reikia kažko kito, – juk ji nekuria prekių, – tačiau, ko?

D.R.: Atsiprašau, noriu paklausti. O kaip tai suderinti su tuo, kas jau buvo citatoje, kur Nietzsche sakė, kad reikia įtikinėti konceptais naudotis? Turiu omenyje, kad prekės konceptas yra patrauklus pats savaime, o dėl filosofinio koncepto, tai juo reikia įtikinėti naudotis.

A.R.: Taip, iš tiesų rinkodara neįtikinėja, nors ir vyksta vadinamosios produktų prezentacijos. Mums pakištas tikėjimas rinkodaros priemonių galia. Kaip kitaip rinkos specialistui užsitikrinti savo egzistavimą? Gamintojo tikslas yra kitas – nuo pradžių kurti geismą žadinantį konceptą, nesikliaujant tais, kurie tvirtina galintys pingvinui parduoti šaldytuvą. Šitaip pakeitę subordinaciją, matome, kad rinkodaros specialistas visai nėra „eventmeikeris“; dirba ištisa geismo mašina, kurioje jis tėra vienas iš elementų… Geismas, savo objektu turintis prekę (vadinkime jį vartojimo geismu), visuomet yra tas pats arba toks pats. Vadinasi, jam nereikia kūrėjo ar formuotojo, užtenka, kad jis būtų tinkamai realizuojamas ir aptarnaujamas.

Yra pasakymas „formuoti paklausą“. Rinkodara ir reklama labai norėtų tai mokėti. Bet mes žinome, kaip jiems sekasi… Įvykyje glūdi atsitiktinumo arba veikiau nepaklusnumo momentas. Mamardašvilis (visiškai pritardamas Deleuze‘ui) šia proga pasakytų, kad negalima pamąstyti naują mintį tiesiog užsimanius. Kūrybos aktas yra eksperimentavimas su neprognozuojamu rezultatu, nors ir esama žmonių, gebančių pagauti situacijos ritmą.

Dar šiek tiek apie madą. Noriu, kad įžvelgtumėte daugiau nei tariamai aklą vartotojų paklusnumą primestiems elgesio modeliams. Mada yra prekės koncepto ekstensija, banguojantis koncepto paviršius. Mada yra ne atsakas į konceptą, o jo sklaida, nes ir įvykis yra jo dalis, ir mada, žinoma, yra ne kas kita, kaip prekės koncepto įvykis. Deleuze‘as sako: „konceptas išsako įvykį, o ne esmę ar daiktą-dalyką“ (2019: 26). Kiekviena mada yra nedidelė vartojimo revoliucija.

Bet koncepto ir įvykio nesutapatinkime. Įvykis tėra vienas koncepto sąvokos komponentų. Pamenate, konceptas turi komponentus [dedamąsias]? Štai kodėl atkreipiau dėmesį į Dovilės asociaciją. Ji sakė, kad žodis „koncepcija“ jai asocijuojasi su sudėtimi.

Tiesa, dar reikia atskirti konceptą nuo įvaizdžio, kad nekiltų mintis juos sutapatinti. Tarkime, politikoje yra priimta kurti politiko įvaizdį, nors iš tiesų norima sukurti konceptą. Plakatai, programos, politikas, apsikabinęs pensininkus ir vaikus… Nemanau, kad politikos technologai  ar viešųjų ryšių specialistai skiria šias dvi kategorijas (kaip matote, filosofija nėra nepritaikomas užsiėmimas), bet intuicijos lygmenyje neabejotinai orientuojasi į konceptą. Įvaizdis yra tai, kas lieka iš bandymo kurti konceptą. Aišku, politikoje sėkmę galima nusipirkti arba sufabrikuoti, bet tai ne tas pat. Nepateiksiu lietuviško pavyzdžio, bet yra gerų pavyzdžių Rusijoje. Politikas „be koncepto“ būtų, tarkime, Medvedevas [buvęs prezidentas]. O politikas-konceptas – opozicionierius Navalnas. Per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje nieko panašaus nebuvo – politinė persona kaip įvykis. Iš to neplaukia institucinė ar kitokia jo sėkmė. Leninas irgi buvo įvykis ir žinome, kuo viskas baigėsi.

Taigi dar kartą pabrėšiu konceptą kaip įvykį ir jo ekstensyvų pobūdį. Konceptas skrodžia kūnus, protus ir geismus. Sklinda obertonais. Todėl koncepto kūrimas, – nors skaitant Deleuze‘ą gali susidaryti ir priešingas įspūdis, – nėra vien naujadaro kūrimas… Pretenzijos yra gerokai didesnės.

Jeigu leisite, dar viena pastaba apie madą, nes kartais ji ištinka ir filosofines sąvokas. Nežinau, kuo tai laikyti, sėkme ar nesėkme… Tarkime, simuliakro sąvoka, stipriai išplitusi nepaisant Baudrillard‘o perspėjimų dėl netinkamo jos vartojimo. Galbūt simuliakras atitiko „ore sklandžiausias nuotaikas“ ir tapo patogia jų pakuote, o teorinė sudėtis, suprantama, buvo pamiršta. Bet mada praėjo ir blogiausia, kad su būdingu liekamuoju efektu… Šiandien kalbėti apie simuliakrus yra beveik nepadoru, nors pats konceptas, reikia pripažinti, yra įdomus ir vertas dėmesio.

K.V.: O kokios tos idėjos, kurios simuliakre?

A.R.: Klausi apie konceptą ar apie tai, dėl ko jis tapo madingas?

K.V.: Dėl ko madingas.

A.R.: Galbūt dėl to, kad aprašė santykį tarp kopijos ir originalo, labai aktualų įsivyravus masinei gamybai, o kita vertus, – ir man atrodo, kad šis, vadinkime, socialinis aspektas yra kur kas svarbesnis, – leido patogiu vardu pavadinti visus tuos, kurie nesugeba atskirti ir vertinti originalių, autentiškų, „tikrų“ dalykų, pirmenybę teikdami įvairaus lygmens klastotėms. Simuliakro sąvoka virto patogia priemone pademonstruoti savo etinį, estetinį, intelektualinį pranašumą ir pasmerkti „neautentišką“ egzistenciją, „nemąstymą“, vartotojiškumą ir pan. Žodis „simuliakras“ ėmė figūruoti kaip klišė, praradusi ryšį su konceptu.

Iš tiesų reikalas yra šiek tiek sudėtingesnis. Simuliakro konceptas suveikė kaip tam tikras išgąstis – išgąstis susidūrus su savita, siaubą keliančia sąmonės būsena. Kalbu apie atvejus, kai tikėjimas tuo, kad tikra yra tai, kas iš tiesų nėra tikra, įgyja masinį pobūdį. Tarkime, klasikinių ideologijų atveju. Jūs žinote, kad apie tai sukurti netgi filmai. Ir problema ne ta, ar iš tiesų yra tokia „simuliakrinė“ sąmonė. Ji svarbi kaip idėja, kaip ontologinė ir kartu literatūrinė figūra. Deleuze‘as sako, kad pakanka išsigąsti ir galimas pasaulis tampa realiu (2019: 23). Dabar galima sakyti: pakanka išgąsdinti ir galimas pasaulis tampa realiu. Taip ir nutiko. Publika pati save išgąsdino ir simuliakras tapo išraiška jos susidūrimo su gąsdinančia kitybe. Tai išgąstis dėl sąmonės nebuvimo arba dėl akistatos su mirtimi, apsimetančia gyvybe. Tikriausiai žinote, kad šmėkla yra viena iš simuliakro reikšmių. Atkreipkite dėmesį, kad vėl, kaip ir prekės koncepto atveju, išryškėja afektyvumo aspektas. Filosofinis konceptas irgi yra paženklintas afektu. Šiuo atveju tai išgąstis ir simuliakro sąvoka virsta bandymu su juo susidoroti. Deleuze‘as sako: „konceptas kaip toks gali būti afekto konceptu, ir panašiai afektas gali būti koncepto afektu.“ (2019: 74). Žinoma, ne filosofijos reikalas konstruoti afektus. Kai konceptas virsta afektuotu štampu, turime reikalą jau ne visai su filosofija (o gal ir apskritai ne su filosofija).

Grįžkime prie pagrindinės temos. Kuo rinkodaros ir reklamos konceptas skiriasi nuo filosofinio koncepto? Jei bendras būtų tik žodis, nebūtų trinties, nes yra daugybė žodžių, kuriuos vartoja ne vien filosofija. Filosofinis konceptas yra autoreferentiškas? Išsiaiškinome, kad reklaminis konceptas irgi nesutampa su daiktu ir jo neaprašo. Galima išvardinti dėl kokių savybių išmanusis telefonas yra populiarus, bet šitaip neaptiksime konceptualaus poveikio ir įvykio priežasčių…

Jei prisimenate įvadą, Deleuze‘as tiesiai neatsako, kokio pobūdžio yra filosofijos ir rinkodaros konfliktas. Ir manau, kad po visų nukrypimų į reklamos ir madų sritį, turime įbesti dar vieną gairę, palikdami klausimą atvirą. Atsakymas išlįs kitoje vietoje. Man tik norisi išsaugoti koncepto, įvykio ir afekto ryšį ir Dovilės pastabą apie įtikinėjimą, į kurią neatsakiau. Konceptas yra glaudžiai susijęs su įvykiu ir pats tampa įvykiu; konceptas yra autoreferentiškas, turi afekto matmenį ir konceptais galima raginti naudotis (tikriausiai yra pavykę, jei Nietzsche siūlo tai daryti… Nors reikėtų pasižiūrėti originalą, nes nežinia, ar ten tikrai kalbama apie įtikinėjimą).

Kas toliau? Aš matau, kad laiko mums beveik nelikę, bet matau ir tai, kad vaikščiodami įvairiomis kryptimis, visai nedaug pasiekėme. Norėjau dar šį tą pasakyti apie koncepto ir metaforos ryšį, nes jie dažnai painiojami, bet atidėkime kitam kartui. Įvykis, ekstensyvumas, afektiškumas, konsistencija, problema, autoreferencija – visai neblogai. Tik pabaigai, peršokdamas, noriu užduoti klausimą, kuris galbūt jums kirbėjo nuo pradžių: kam apskritai reikalingas konceptų kūrimas? Deleuze‘as pats užduoda šį klausimą Įvade, susiraskite. Ir kaip į jį atsako? Šiaip jau, yra vienas atsakymas, pateiktas netgi truputį anksčiau, nei užduotas šis klausimas. Filosofija yra pažinimo būdas kuriant arba konstruojant konceptus (2019: 13). Konceptais pažįstame. Ar toks atsakymas pakankamas? Akivaizdu, kad ne, nes nepaaiškėja, kuo filosofinis pažinimas yra ypatingas. Turiu galvoje, kad pažinimo būdo skirtumas dar nereiškia žinojimo skirtumo. Neatsitiktinai Deleuze‘as greta filosofijos, plėtoja ir mokslo bei meno temas. O gal Deleuze‘as turi omenyje ne pažinimą? Pagalvokite.

 

LITERATŪRA

Deleuze G. 2012. Derybos 1972-1990. V.: Baltos lankos.
Deleuze G., Guattari F. 2019. Kas yra filosofija? V.: Jonas ir Jokūbas.
Deleuze G. 1993. Fold: Leibniz and the Baroque. London: The Athlone Press Ltd.
Deleuze G. 2007. What is the Creative Act? // Two Regimes of Madness. Texts and Interviews 1975–1995. NY: Semiotext(e).
Badiou A. 2009. Theory of the Subject. NY: Continuum.
Bartas R. 1991. Teksto malonumas. V.: Vaga.
Proust M. 1997. Atrastas Laikas. V.: Alma littera.
Ricoeur P. 2000. Interpretacijos teorija. V.: Baltos lankos.
Sverdiolas A. 2006. Gilles‘is Deleuze‘as: mėginimas jį suprasti // Baltos lankos, Nr. 21/22.
Делез Ж. 2015. Лекции о Лейбнице. 1980, 1986/87. М.: Ад Маргинем.
Зенкин, С. 1998. Послесловие переводчика // Что такое философия? Спб.: Алетейя.
Мамардашвили M. 2009. Лекции по античной философии. М.: Прогресс-Традиция.
Мамардашвили М. 1996. Стрела познания. М.: Язык русской культуры.

 

  1. Seminaras vyko VDU filosofijos katedroje (Donelaičio g. 52, Kaune), turėjusioje nedidelę filosofijos veikalų biblioteką.
  2. Deleuze‘o ir Guattari veikalo „Kas yra filosofija?“ vertėjų į lietuvių kalbą požiūrį šiuo klausimu galima rasti minėto veikalo 21 puslapio išnašoje.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Deleuze’o seminarai: Foucault | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.