Šį tekstą sugestionavo du atsitiktiniai dalykai. Abu susiję su prisiminimu. Su buvusių dalykų prisiminimu. Juos vienija taip pat du dalykai. Pirmas vienijantis dalykas gali būti pavadintas žodžių junginiu disertacija-daktaras. Antras prisiminimo pavadinimas galėtų būti kad ir toks: istorinis įvykis-utopija. Abiejuose galima rasti tiek vieną, tiek kitą, bet analitinio kalbėjimo dėlei paimkime ir priskirkime vienam atsiminimui vieną išskirtą poros žodžių junginį, o kitam kitą. Tad nuo pradžių ir pakalbėkime apie vieną iš prisiminimų (beje, įvykusį daug ankščiau ir kaip tik nuolatos vykstantį net ir šiandieną) per prizmę disertacija-daktaras.

Kiekvienas, bandantis įveikti jau beveik privalomu socialiniu atributu tapusio aukštojo mokslo kliūtį, – kadaise studijos universitete buvo vadinamos Mokslo viršūne, bet jau nekyla pirštai surinkti klaviatūroje tokį raidžių derinį, apibrėžiantį studijas, nes studijos yra nebe kalnų masyvas, o neaprėpiama plokščia lyguma (o gal net dykuma?), – žino labai elementarią sąvokų derinio disertacija-daktaras jungiančiąją giją. Disertacija – tai galimybė, o daktaras yra šios galimybės išpildymas. Arba priežastiniu ryšiu susijusios pradžia bei pabaiga, arba medžiaga ir rezultatas, ir taip galima ad infinitum. Kad šie du dalykai yra neatskiriamos dalys, lydinčios jose dalyvaujantį, seniai tapo pamirštu, o gal ir būtinai neprisimintinu dalyku, nes siekis kuo greičiau įgyti išpildymą/pabaigą/rezultatą yra tapęs šio proceso totaliniu (ir, matyt, reiktų sakyti, vieninteliu) telos, taigi kita pusė yra nepageidautina šio siekio prielipa.

Net jei prisimintume jau praeito amžiaus pradžią ir žvilgteltume į Ludwigo Wittgensteino disertacijos gynimo procedūrą[1], kuri vyko ypatingai egzotiškomis bei įdomiomis aplinkybėmis (bet tai kita istorija) ir iškeltume klausimą, kam pripažintam filosofijos traktato, laikyto genialiu, autoriui, – kuris kažkada buvo taręs, kad filosofijoje jis atliko viską ir joje nebėra ką veikti, – sulaukus 40 metų staiga prireikė atlikti banalią ir formalią procedūrą – apsiginti filosofijos daktaro disertaciją… Skaitant disertacijos gynimo peripetijas (Aristotelis to nelaikytų peripetijomis), tikrai nekyla klausimas, kad tiek ginantysis, tiek gynimo procedūroje dalyvaujantys siekia atlikti gynimo procedūrą, kaip tokio pobūdžio veikimą, kuomet šiame vyksme išaiškėja ginančiojo situacija ir kokioje mokslo kalno viršūnės vietoje pastarasis esti. Manytina, kad viskas vyksta visiems aiškiai besidairant į mintinį horizontą ir siekiant nusistatyti, kuris tą horizontą identifikuoja esant tolesnį. Lygumų išžvalgymo metas, plokštumų triumfo metas jau ankstyvoje dvidešimto amžiaus pradžioje. Bet galbūt viskas nėra taip vienpusiška ir net toje pačioje Wittgensteino disertacijos gynimo procedūroje galime įžvelgti ne tik formalų siekį užkabinti filosofijos daktaro antpečius (bent jau Russello ir Moore’o pastangose), kurių kažkodėl prireikė filosofijos genijui, bet ir apsvarstyti ginamos disertacijos vertę. – Žinoma, filosofijoje, o ne pačių dalyvaujančių galvose ar asmeniniuose simpatijų/antipatijų sprendimuose. Bingo, visai puikus sprendimas!

Galbūt šis vertės nustatymo motyvas ir gali tapti išgelbėjančiu svarstymu, kuris leis atmesti absoliutų skepsį ir pesimizmą, teigiant, kad disertacijos-daktaro to ti ên einai liko tik daktaro sąvokos apibrėžties siekis konkrečiam individui kaip jo socialinio statuso fragmentas, o jam ir visiems – kaip vienintelė ir tikra tiesa apie jį, kaip to ti esti.

Susiformavę šį hipotetinį klausimą, galime atlikti tiesiog neįtikėtiną šuolį ir prisiminti dar vieną, jau ne tokį seną ir labai artimą įvykį – Liutauro Kraniausko ir Aldžio Gedučio tyrimą apie lietuviškų disertacijų gynimus[2]. Minėti autoriai, bent jau viešai, tyrimo tikslu įvardija būtent disertacijos vertės nustatymo, disertacijos vertės suvokimo analizę. Jei eliminuotume inicialus, asmeninių gyvenimų aplinkybes, kitus svarbius ir atpažinimą įgalinančius niuansus bei selektyviai palygintume kai kuriuos klausimus bei atsakymus, atrastume panašumų tarp Wittgensteino gynimo procedūros ir lietuviško mokslo lygumų plotelio siekiančiųjų. Kodėl galimas toks suartėjimas ir tokio panašumo (čia dar neišdrįsta teigti, kad tai vienoda) išsikristalizavimas? Todėl, kad ir Moore’as su Russellu apeliavo į formalias gynimo procedūras ir būtinybę jas išpildyti, o beveik po šimtmečio, lietuviško mokslo laukuose, remiantis Kraniausko ir Gedučio tyrimu, galima drąsiai teigti, kad vienintelė disertacijos vertė ir liko tik kuo geresnis, tikslesnis ir mažiau problematiškesnis „ritualinių“ gynimo procedūrų išpildymas. Kompetencija nebeaiški. Supratimas kažkur dingęs. Dissertatio, kaip viso gyvenimo veiklos ir priklausymo atitinkamo, apspręsto gyvenimo išpildymui, ne tik kad neliko, apie tai būtų bergždžia klausti bet kurį, dalyvavusį minėtų procedūrų „mišiose“. Kraniauskas ir Gedutis sąžiningai išsikelia tikslą svarstyti vertę, vis dar mano, kad jie tai ir atliko, bet tyrimo rezultatų/išvadų besiklausiantis aiškiai girdima, kad jokios vertės nebėra, yra tik vertės įsteigimo procedūra, gal net ne įsteigimo procedūra, bet įsteigimo procedūros mantrinis pakartojimas, kurį – labai trokštant išlaikyti „vertės“ sąvoką – ir galima laikyti vienintele disertacijos verte. Įvaizdis valdo!

Matyt, būtų pernelyg daug manyti, kad Wittgensteino atveju jo, kaip „filosofijos genijaus ir ekscentriškos asmenybės“, įvaizdis, palaikomas gynimo procedūrų, buvo daktaro laipsnio gavimą lemiantis veiksnys; bet kuriuo atveju, net jei taip ir buvo, faktas, kad Wittgensteinas visą savo gyvenimą skyrė filosofijai kaip dissertatio, t. y. gyvenime siekė filosofinio supratimo (tai atsiskleidžia ir gynimo procedūroje šmėstelėjusiame Moore’o atsiminime apie jų susitikimą Norvegijoje), – netgi manant, kad kažkuriuo gyvenimo periodu Wittgensteinas atsidavė rezultato, daktaro, siekiui, – neleidžia suabejoti, kad tuo momentu šalia buvo neeliminuotas antrasis mūsų aptariamos poros dėmuo – disertacija, kaip lygiavertis ir neatšaukiamas dėmuo. Procedūrų pakartojimo dalyviai į tokį dalyvavimą nepretenduoja. Juos veda vienintelis siekis – procedūros visus legitimuoja ir patvirtina juos esant atitinkamojoje socialinio tinklo vietoje.

Nepretenduodami į požiūrio išsemtumą ir teisingumą, šioje vietoje palikime atvirus atsišakojimus požiūrių ir diskusijų daugiui bei žvilgtelkime į kitą prisiminimą, kurį pavadinome įvykis-utopija. Aptartas pirmasis prisiminimas iškelia klausimą apie mus supantį būvį. Vieną kartą vieno universiteto vienos krypties vieno doktorantūros komiteto vienas pirmininkas konstatavo elementarų faktą – doktorantūros studentų, hipotetiškai esančių dissertatio situacijoje, yra du kartus daugiau nei priklausančių magister pakopai. Galbūt todėl temos apie disertacijas susilaukia tiek daug dėmesio dabartiniame tinkle/internete? Atsižvelgiant į konkrečią esančiųjų situaciją, turint omenyje komplikuotą sąvokos disertacija-daktaras vyksmo eksplikaciją, galime hipotetiškai klausti apie mus supantį socialinį būvį ir kur link tai veda.

Čia padeda absoliuti fantazija. Jei pirmosios sąvokos aptarime rėmėmės tik daline fantazija, tai yra prisiminimu, šis klausimas reikalauja absoliučios fantazijos – praeities ir ateities suliejimo į vieną dermę. Puikiausią ir tikslų pavyzdį tokios fantazijos mums paliko Kurtas Vonnegutas knygoje „Pianola“:

Kuo gi jūs pats save laikote? – su pašaipa pasiteiravo Polas. – Viršvalstybiniu Sokratu, ar kokį galą?

Mano pavardė Lašeris, dvasiškasis tėvas Džeimsas Dž. Lašeris, R – 127 ir VM – 55. Dirbu Restauracijos, urbanizacijos ir remonto asociacijoje.

Pirmasis numeris – protestantų pastorius, o ką reiškia tas VM? – paklausė Finertis.

Visuomenės mokslai, – paaiškino Lašeris. – Skaičius 55 – antropologijos magistras.

Ką gali veikti antropologas mūsų laikais? – apstulbęs paklausė Polas.

Ogi tą patį, ką ir šventikas su tokiu kilometriniu numeriu – tapti visuomenės veikėju, bambekliu, keistuoliu, o galbūt net biurokratu.

Lašeris kurį laiką susidomėjęs žvilgčiojo čia į Polą, čia į Finertį.

Jus aš pažįstu, jūs daktaras Proteusas. O jūs?

Finertis. Edvardas Fransis Finertis, filosofijos daktaras, kadaise VK – 002.

Juk tai nepaprastai retas numeris – net su dviem nuliais priekyje! – apstulbo Lašeris. – Pažinojau keletą su vienu nuliu, bet su dviem nepasisekė sutikti nė sykio. Jūs aukščiausios kvalifikacijos žmogus, su kuriuo man kada nors yra tekę štai šitaip draugiškai šnekučiuotis. Net jeigu pats Romos popiežius sumanytų atidaryti savo kromelį šioje šalyje, tai būtų tik vienu punktu aukščiau už jus, R serijoje, savaime suprantama. Jo numeris būtų R – 001. Aš kažkur girdėjau, kad šis numeris iš tikro saugomas jam, nepaisant mūsų vyskupų purkštavimo. Mat jie patys būtų nieko prieš gauti tą numerį. Itin subtilūs niuansai, ar ne?[3]

K. Vonneguto knygos „Pianola“ viršelio fragmentas (virš. aut. Milton Charles; Bard Books #YN235, 1970 m.)

Tikras, pilnateisis, neabejotinas, pilnakraujis, teisingas visuomenės narys yra su daktaro laipsniu. Jo neturintis yra anapus. Jį turintis gali tik lygintis ir sapnuoti raidžių bei skaičių derinį, kuris nurodo ne tik jo priklausomybę sociumui, bet ir jo vertę. Raidžių, kuo mažesnių skaitmenų, priskirtų tau, buvimas apibrėžia jau ne tik tavo dissertatio vertę, bet ir tavo paties, kaip esančio, vertę. Štai utopinė aptartų dalykų plėtotė: gyvenimas anapus sociumo; inkorporavimas į sociumą, bet antrarūšėje terpėje; pilna narystė su numeriu, apsprendžiančiu tave pilnai ir amžinai. Ką renkies? Ar yra kitų variantų?

Kad medinių namų statyba nėra išgelbėjanti alternatyva, Ludwigas mums jau parodė, tačiau ar įvykdoma nuolatinė permanentinė kasdienybės revoliucija ir ar tokiu būdu individas gauna laisvės oro nuo procedūrų, verčių ir gali vykdyti savo, o ne kieno nors projektą, yra tik veikimo kryptį nužymintis klausimas, bet ne atsakymo laukiantis smalsumas.

Virginijus Gustas

 

  1. [1]Plačiau apie tai skaitykite Laurence’o Goldsteino tekste „Kaip Wittgensteinas disertaciją gynė: įvykių atkūrimas“: http://aplinkkeliai.lt/vertimai/kaip-wittgensteinas-disertacija-gyne/
  2. [2]Apie tai išsamiai dėsto L. Kraniauskas ir A. Gedutis savo pranešime „Epistemologinė agonistika ir galia: kas yra gera disertacija?“: http://aplinkkeliai.lt/pranesimai/kas-yra-gera-disertacija/
  3. [3]K. Vonnegut, „Pianola“, Vilnius: Viltis, 1994, psl. 84 – 85.
Tagged with: disertacijaGedutisKraniauskasVonnegutWittgenstein
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.