Iš skirties perspektyvos: apie kūrybiškumo ir socialumo nebendramatiškumą

pagal | 2012 12 04
Šiame straipsnyje keliamas tikslas artikuliuoti kūrybiškumo ir socialumo skirtį. Skirties artikuliacijos pastanga susiduria su tapatumo problema, todėl analizės strategija remiasi netiesioginės prieigos būdu, kuris įvardintinas tokiu metodu, kuomet atitinkamų atributų priskyrimas analizuojamiems dalykams įvyksta apmąstančios analizės metu jiems patiems ir išsiskiriant. Taip pat teigtina, kad „pačių dalykų“ svarstymas suponuoja teologinio diskurso, kaip „nekviestionuojamų tiesų“, prielaidas, todėl analizei pasirenkami minimaliai kūrybiškumu ir socialumu persipynę probleminiai laukai: politinis socialumo laukas ir meninė kūryba. Šiame tyrime kreiptinas dėmesys į dabartines filosofinės minties aktualias problemas, besiejant jas su tradicija, bei įtraukiamas lietuviškas kontekstas. Raktiniai žodžiai: metafizika, riba, kūrybiškumas, skirtis, socialumas.

 

Iš skirties perspektyvos: apie kūrybiškumo ir socialumo nebendramatiškumą

 

Probleminio lauko horizontas

Šio straipsnio strategija remiasi idėja, kad, norint suvokti ir pradėti svarstyti socialumo ir kūrybiškumo fenomenų arba žmogiško veikimo/atributų tarpusavio persiklojimo ar įtakos zonas, būtina pradėti nuo pastangos artikuliuoti skirtumus tarp šių dalykų. Kasdienybės plotmėje vyraujanti nuostata, kad viskas su viskuo susiję ir iš to plaukiantis požiūris, kad pirminė nuostata, bandant teorinėje plotmėje svarstyti probleminį klausimą, yra panašumų arba net tapatumų artikuliacija, konstatuotina kaip netinkama prielaida, nes suponuoja tolesnę selektyvaus tyrimo kryptį, bandant ieškoti dažnai neįtikinamų dalykų suartėjimo aspektų. Tokia skirtumo, svarstymo strategija susiduria su keblia problema, kurią visų pirma nužymi dar prieš gerus keturis dešimtmečius Michelio Foucault ištarti žodžiai „Intelektualas neturi teisės kalbėti už kitą, ir tai didžiausias nusikaltimas, kurį jis gali padaryti“. Tai viena probleminė paties svarstymo kryptis – bandymas artikuliuoti aiškius skirtumus visuomet balansuoja ties teologinio kalbėjimo diskurso riba, nes tokio pobūdžio kalbėjimas artėja prie tezinio arba „pamatinio“, „esminio“, kaip „nekvestionuojamų ir visuotinių bei amžinų tiesų“, atskleidimo ribos. Jei aklai ir beatodairiškai, be jokios kritinės distancijos laikytis šių Foucault žodžių, atsiranda ir antra skirties artikuliacijų sunkumo perspektyva1 – polinkis naudoti bei kurti kalbos masyvą apie atitinkamus dalykus, kalbant tik sau, tai, kas kalbama, suprantant tik pačiam kalbančiajam. Kad būtų išlaikyta skirtumo supratimo intencija, svarbu išvengti abiejų nužymėtų teorinio samprotavimo galimybių, nes tiek vienu, tiek kitu atveju dalykų skirtumai yra redukuojami. Paprasčiausias būdas, kuriuo verta naudotis skirtumo artikuliacijos pastangai įvykdyti, yra spręsti problemą netiesioginės argumentacijos ir analizės būdu.

Koks tokios netiesioginės prieigos prie problemos būdas galėtų būti? Atsakymą į šį klausimą yra pateikęs jau Platonas, kurio daugumoje dialogų, svarstant filosofines problemas, tekstas suręstas taip, kad teksto pabaigoje tiesioginio atsakymo nėra pateikiama, bet jei skaitantysis mąstė kartu su Platonu, netiesioginį atsakymą gavo2. Kokie du svarbiausi dalykai nuolatos persipina Platono dialoguose problemos svarstymo metu? Aukštas spekuliatyvaus mąstymo, Platono įvardinto dialektikos menu, lygis ir nuolatinis argumentacijos (naudojantis pavyzdžiu) būdas. Kad būtų suvokta ir inspiruota diskusija, konkrečiame probleminiame lauke svarbiausia atverti/iškleisti/artikuliuoti šį lauką/iškelti probleminius momentus. Šio straipsnio kontekste būtina kuo radikaliau atskirti socialumą ir kūrybiškumą. Kiekvieno dalyko unikalumas pasirodo tik tame, kiek ar kuo jis skiriasi nuo kito. Tik atlikus šį radikalų atsiejimą per skirtybių artikuliavimą, galima įsteigti/galima atsirasti probleminio lauko aiškioje pradžioje, – kuri konstatuotina kaip pasirodančių galimybių svarstyti iš teorinės problemos supratimo pozicijos, – socialumo ir kūrybiškumo santykį, besisiejantį atitinkamose perspektyvose.

Socialumo sampyna – atstumo išsaugojimo būtinybė

Svarstymo pradžioje keltinas paprastas klausimas, kokioje kultūrinėje tradicijoje apie socialumą kalbama, o atsakant į jį atsiranda aiški perspektyva suvokimui, kokį minties pavyzdį rinktis, kad jis galėtų šį, socialumo unikalumą, aiškiausiai išskleisti ir artikuliuoti. Kalbama Vakarų filosofinės minties tradicijos rėmuose, taigi geriausias pavyzdys yra Aristotelio koncepcija bei ja sekančių tolesnių, vėliau gyvenusių teoretikų pastangos mąstyti socialumo probleminius aspektus. Po šios įvadinės pastabos galima dar labiau susiaurinti ir sukonkretinti svarstymo lauką tam, kad būtų galima dar radikaliau išgliaudyti socialumo „branduolį“: kokią socialinio tinklo plotmę galima įvardinti kaip pačią aiškiausią socialinių santykių svarstymui? Kadangi analizuojama kombinuotu spekuliatyvaus ir pavyzdžio svarstymo būdu bei filosofinės problemos perspektyvoje, remiantis Aristoteliu, teigtina: politika; senovės Graikijos polio politika yra puikus pavyzdys, kuriuo remiantis galima pradėti nužymėti socialumo ribas.

Įvadiniame straipsnyje į Aristotelio Politikos vertimą, Carnes Lordas, aptardamas garsiąją Aristotelio frazę apie žmogų kaip politinį gyvūną, pažymi, kad ją reikia suprasti platesniame kontekste, tai yra Aristotelis gina valstybės natūralumo idėją(Lord 1997: 34). Nors Aristotelis nurodo, kad žmogus iš prigimties linkęs labiau rūpintis savo asmeniniais reikalais, t. y. kad jo natūralioji prigimtis visų pirma ribota ir individuali, tačiau žmogui lygiai taip pat būdingas poreikis gyventi bendruomenėje, anot Aristotelio, savo idealią formą išpildo atitinkamos santvarkos valstybėje(Aristotelis 1997: 67; 266-268). Taigi šis Aristotelio išskirtas „poreikis gyventi bendruomenėje“ ir yra unikalusis politinio gyvūno dėmuo, kuris moksliniame diskurse aprėpiamas „socialumo“ sąvoka. C. Lordas, plėtodamas šį Aristotelio teiginį, mano, kad „Žmogus yra pilietinis gyvūnas par excellence, nes jis yra mąstantis ir moralus gyvūnas“. Ką nurodo visi šie trys „socialumo“ bruožai – gyventi bendruomenėje, mąstyti ir moralu? Visų pirma, aiškiai suponuojama kitų, tokių pačių, kaip aš, egzistavimo galimybė, nes nei bendruomenė, nei mąstymas, t. y. kalbinis mintijimas, nei tuo labiau moralė neįsivaizduojami ir nebūtini vienišo būvio, – be absoliutaus kontakto su kita būtybe, kuriai šie dalykai svarbūs, – situacijoje.

Aptarinėdamas geriausiai įmanomą valstybės, t. y. gyvenimo bendruomenėje, t. y. socialumo išraiškos, sąlygas Graikijos polyje, Aristotelis kalba, kad tokiai situacijai svarbios net konkrečios aplinkybės: reikalingas ribotas kiekis laisvųjų piliečių, susirenkančių Agoroje stovint vienas kito akivaizdoje, besprendžiant svarbius ir bendrus reikalus; ribota teritorija, kurioje šis bendrabūvio reikalas gali išpildyti, kaip toks; paprastai sakant, socialumo raiškai, kaip poreikiui gyventi bendruomenėje, išsipildyti gryniausiu pavidalu reikalingos pažįstamų žmonių žinomoje teritorijoje sambūrio aplinkybės(Aristotelis 1997: 290-299). Šis akivaizdumo kriterijus, šalia kitų, Aristoteliui atrodė tiesiog būtinas, nes atskleidžia, jo manymu, būtiną socialumo santykio, kaip žmogui būdingo „poreikio gyventi bendruomenėje“, kriterijų – lygių ir laisvų piliečių santykių santvarką. Lygių ir laisvų visų pirma reiškia autonomiškų, bet kartu įsipareigojusių vienas kitam. Algis Mickūnas išryškina ir kitus iš tokios santvarkos sekančius momentus, turinčius svarbų poveikį tolesnėms politinės sampratos plėtotės variantams: bendru sutarimu įsteigtų įstatymų puoselėjimo; pagarbos kitiems piliečiams, nepaisant socialinės padėties, nuostatą; laisvos ir viešos erdvės nuolatinį išlaikymo rūpestį(Mickūnas 2007: 17). Šie, išskirti fenomenai, leidžia Mickūnui, ginant pavyzdinį politinės visuomenės vaizdinį, kuriame tik ir galėtų rastis išgryninto socialumo formos, apibūdinti kaip turintį tris svarbiausius bruožus: 1) kiekvienas bendruomenės narys yra laisvas; 2) iš laisvės išplaukia visų narių lygybės principas; 3) kiekvienas narys yra ir šioje bendruomenėje egzistuojančių įstatymų bendraautorius(Mickūnas 207: 45-49). Jei laikomasi aiškios Aristotelio duotos krypties, kad „poreikis gyventi bendruomenėje“ yra prigimtinis žmogui dalykas, tuomet netgi jo aptariamų santykių bendruomenėje aspektas („<…>valdyti ir būti valdomam yra ne tik neišvengiama, bet ir naudinga, ir kai kurie dalykai skiriasi tiesiog nuo gimimo – vieni linksta valdyti, kiti – būti valdomi“(Aristotelis 1997: 70)) visų pirma yra suprantamas ir reikalingas ne kaip hierarchijos teigimas ir steigimas, bet kaip neišvengiamų santykių raiška, kuri bendruomenėje leidžia abiems, ir valdomajam ir valdančiajam, išlikti laisvais, autonomiškais, lygiais, taigi politiškais ir socialiais. Šie du atributai, autonomiškų ir įsipareigojusių, leidžia suspenduoti daugelį socialumą apibūdinančių bruožų ir atidėti jo kintančių formų ir struktūrinių transformacijų įvardijimą bei suformuoti keletą elementarių dalykų, be kurių apie socialumą neįmanomą būtų kalbėti: a) socialumas gali įvykti/atsirasti/būti įsteigtas mažiausiai dviejų skirtingų individų akivaizdoje/priešstatoje, o kalbant Aleksandro Piatigorskio žodžiais, tuomet, kai vienas sako kitam, kad atliktų atitinkamus veiksmus trečiojo atžvilgiu; b) kad tam, kas vyksta, galėtume priskirti sąvoką „socialumas“, o ne kokią nors kitą, pavyzdžiui, amžina meilė, būtina dalyvaujančių intencijų/interesų susikirtimo/sandūros situacija ir bent minimalus šių dalyvaujančių savos pozicijos atsisakymas dėl bendros situacijos išlaikymo; c) socialumo būvis aiškiai nurodo į nekintamos esamybės turinį, nes socialumo vyksmui svarbiausi tęstinumo ir išlaikymo modusai, kurie neįmanomi be minimalaus nekintamumo.

Kad aiškėtų aptarto socialumo unikalumo sandūros su kūrybiškumu kontekstas, pravartu nurodyti keletą probleminių perspektyvų. Alvydas Jokubaitis, aptarinėdamas politikos ir estetikos3 sprendinius, nurodo gilesnių studijų atskleistus jų panašumus: abiejose srityse remiamasi sveiku protu, vaizduote, įžvalga ir intuicija(Jokubaitis 2005: 78). Koks ryšys tarp kūrybiškumo ir estetikos, bent kol kas nėra aiškus, tačiau būtent šio santykio perspektyvoje galima suvokti, kaip Jokubaitis traktuoja politiškumo ir kūrybiškumo plotmių sandūrą. Jis, tolesnėje šios temos plėtotėje pristatydamas Isaiah Berlino požiūrį, teigia, kad politikoje, kaip ir mene, būtinas vadinamasis „realybės pojūtis“, kuris atsietinas nuo teorinių samprotavimų, taigi kyla poreikis abiejose srityse kalbėti apie neeilines asmenybes, vaizduotės reikšmę, įžvalgų poreikį, ir suponuojama bendrumo pozicija tarp politiko ir menininko abiejų tipažų prielaidose(Jokubaitis 2005: 82-83). Svarbus momentas čia slypi tame, kad galimas politiko ir menininko sutapatinimas vyksta vadinamajame „pamatiniame sluoksnyje“, nes, svarstant neaiškioje, estetikos ir politikos sankirtos, pozicijos perspektyvoje, įvyksta supanašinimo slinktis tarp politiko ir menininko, kai lieka visiškai neaiški skirtis tarp estetikos ir meno, o tuo labiau – kūrybiškumo. Šio neaiškumo atitinkamas nuskaidrėjimas įvyksta Jokubaičiui aptariant antrą, anot jo, svarbų autorių, kalbėjusį apie meno ir politikos sandūrą, – Hannah Arendt. Šio aptarimo metu aiškėja, kaip santykį tarp politiškumo ir meno traktuoja Jokubaitis. Anot Jokubaičio, Arendt laikėsi kritinės pozicijos Kanto suformuotos meno koncepcijos atžvilgiu, bei manė, kad menas nėra vien tik subjektyvios vaizduotės šėlsmas, tačiau nurodo į bendrus visai žmonių giminei dalykus, ir tuomet estetinis sprendinys atsiranda kaip sukuriantis “<…>politiškai reikšmingą nuotolį tarp aktoriaus ir stebėtojo ir moko nesuinteresuotai žiūrėti į kitų žmonių norus, interesus bei troškimus“(Jokubaitis 2005: 89).

Šiame straipsnyje laikantis dalykų aptarimo strategijos, šiuose samprotavimuose išryškėja probleminis neaiškumas, kaip traktuoti estetinio sprendinio poziciją: ar jam priskirti sprendinio, t. y. teorijos, taigi ir politiškumo, atributo, t. y. sprendinį laikyti ir socialumo užtikrinimo poliumi, ar konceptualizuoti estetiškumo, t. y. meniškumo, taigi ir kūrybiškumo, polių. Šis probleminis momentas išlieka ir tolesniame Jokubaičio svarstyme, nes pereinama prie meno aptarimo, bet šis artikuliuojamas per susiliejimo su politika perspektyvą, nuolatos siekiant išlaikyti mene glūdinčius kūrybiškumo motyvus, kurie šio suliejimo dėka drasko politiškumą „iš vidaus“. Jokubaitis laikosi tradicinės tezės, kad „politinis gyvenimas prasideda nuo socializacijos“(Jokubaitis 2005: 133) ir redukuoja meno unikalumą, priskirdamas jam socialinę funkciją: „Meno kūriniai atlieka tam tikrą socialinę funkciją vien koordinuodami juos suvokiančiųjų žmonių jausmus. Jie sukuria bendras emocijas, sentimentus ir vaizdinius, kurių pagrindu vėliau gali būti formuojamas socialinio, kultūrinio ir politinio veiksmo bendrumas. Menai vienija visuomenes ir siūlo jų solidarumui formuoti svarbius klijus. Meninės kūrybos pasaulis – muzika, teatras ar literatūra – moko žmones būti kartu, dalytis tam tikrais bendrais jausmais, sentimentais ir išgyvenimais. Tai turbūt viena galingiausių iš biologiškai nepaveldėtų, bet išugdytų žmogiškosios empatijos formų. Menas leidžia sukurti jokiomis kitomis priemonėmis nesukuriamą emocijų, vaizdinių ir išgyvenimų bendrumą.“(Jokubaitis 2005: 189) Ši citata leidžia suprasti, kad Jokubaičio mintis yra absoliučiai priešingas teorinis judesys, nei Platono ir Aristotelio, nes, pastarųjų manymu, menas ir yra tai, kas negali laiduoti socialumo santykio sukūrimo, nors galbūt dalinėmis formomis galėjo padėti išlaikyti socialumo susiklosčiusias plotmes.

Jokubaičio priskiriamas menui vaidmuo, žmonių socialinių santykių plotmėje suponuoja radikaliai skirtingą, nei Platono ar Aristotelio, bendrumo sampratą, taigi ir socialumo supratimą, nes graikų filosofų artikuliuotas bendrumas, kaip laisvų ir autonomiškių individų sambūris, pakeičiamas į bendros jausenos ir vaizdinių tinklą, kuriame individų skirtis nebesvarbi arba atlieka antrinį vaidmenį, o tokioje išeities pozicijoje redukuojami socialumui rastis būtini elementai: individų priešstata; skirtingų pozicijų situacija ir pratęsimo, taigi absoliutaus nesuredukuojamumo, momentas. Šios poleminės pastabos išveda tolesnį svarstymą į kūrybiškumo ir į jo meninės raiškos artikuliacijos dalį.

Kūrybiškumo kryptis: ribos įveika (Antonin Artaud)

Kalbant apie kūrybiškumą, taikytina tokia pati strategija, kaip ir pirmuoju atveju. Kalbant apie socialumą, keltinas klausimas, kokioje plotmėje kūrybiškumas skleidžiasi patogiausiais analizei būdais ir raiškos formomis? Jei, artikuliuojant socialumo dėmenis, buvo pasirinkta politinė plotmė, teigtina, kad, siekiant aiškiai suprasti kūrybiškumo skirtį nuo socialumo, verta rinktis plotmę, kurioje kūrybiškumo koncentracija didžiausia ir ši plotmė minimaliausiu santykiu kontaktuoja su bendruomene, vaizdžiai kalbant, yra „minimaliai užsikrėtusi socialumu“. Toks iškeltas teorinio svarstymo imperatyvas suponuoja rinktis meninės kūrybos plotmę, ieškant ribinės ją atstovaujančios figūros.

Atsižvelgiant į sankabą su mąstymo ir kultūros tradicija, kuri buvo svarbi socialumo artikuliacijoje, pasirinktinas teatrinis menas, o atsižvelgiant į įtaką dabarties teatro raidai ir būviui4 bei turint omenyje, kad radikaliausios raiškos formos, gryniausiu modusu svarstant, tampa geriausiu pavyzdžiu, norint suprasti probleminį lauką, aptartinas meninės kūrybos pavyzdys, Antoninas Artaud. Dar vienas argumentas, sutvirtinantis pasirinkimą, galėtų būtų vedama paralelė tarp Artaud tekstuose, skirtų kino kūrybos kriterijams aptarti, randamos pagrindinės Artaud tezės, teigiančios, kad siekiant atlikti kūrybinį aktą, reikia išpildyti vieną svarbiausių meninės kūrybos imperatyvų – būtina peržengti/sugriauti/pralaužti/panaikinti ribą tarp scenos ir žiūrovo(Artaud 1997: 72; Artaud 1988: 185). (Dabar vizualinės kultūros amžiuje tai bandoma išpildyti 3D virsmu.) Meninis kūrinys yra tiek meninės Everesto viršūnės artumoje, kiek jis sugeba įsteigti vientisą/neatskiriamą/aktyvią erdvę. Ši Artaud suformuluota tezė (apie meninio kūrinio svarbiausią tikslą ir jo vertinimo, kaip kūrinio pagrindinį kriterijų) yra pagrindinė tezė, kurios laikantis ji artikuliuotina kūrybinio turinio aspektu, siekiant demarkuoti paties kūrybiškumo bruožus.

Iš šios suformuluotos pagrindinė tezės (ribos panaikinimo siekio), apibūdinančios Artaud kūrybos intenciją, pozicijos, pastebėtinas kitas glaudžiai su ja besisiejantis imperatyvas, iš kurio seka tolesnės pasekmės meninio veiksmo erdvėje – dalyvavimas. Visi minimi dalykai, siekiant problemiškai iškelti kūrybiškumo unikalumo faktorius, artikuliuotini iš aiškios, visus aptartus dalykus susiejančios Artaud supratimo prielaidos „Aš visiškai aiškiai matau tai, kas egzistuoja, o tai, kas neegzistuoja, aš sukursiu, jei šis dalykas yra mano lemtis“(Artaud 2006a: 131). Siekiant pagrįsti arba atmesti šį teiginį bei suprasti, kokį probleminį rakursą atskleidžia šis ribos panaikinimo, o kartu dalyvavimo, sukūrimo, ko nėra, atmetant aiškumą, kas yra, momentas, būtina paanalizuoti paties meninio kūrinio struktūrą ir jam keliamus reikalavimus.

Artaud dalį savo kūrybinės veiklos susiejo su kinu. Analizuodamas kino situaciją, Artaud pastebi, kad tuometinis kinas (kalbama apie trečią XX a. dešimtmetį) yra atsidūręs priešais dvi alternatyvas: „grynojo kino“ – abstrakčių formų kūrimo ir vaizdavimo5, tai yra judėti link „kūrybos tik sau“; arba sukti į kūrybos vyksmą naikinančio ir paliekančio vaizdinio pusę, kuris bet kuria kaina siekia perkelti į kalbą psichologizuotas kasdienio gyvenimo situacijas atvaizdavimo principu6. Tačiau Artaud teigia, kad kinui, kaip menui, netinka nei viena, nei kita kūrybinė alternatyva, ir kad kiną būtų galima vadinti menine kūryba, būtina kurti tokius filmus, kurie atsiranda tokioje kūrybinėje situacijoje, kai ieškoma grynai vizualinės situacijos, kurioje dramatizmas pasirodo iš susidūrimų, skirtų tik akims, tačiau kuris apvelkamas verbalinės emocijos rūbu, be jokios žmogiškos psichologizacijos.

Šis Artaud bandymas nužymėti kūrinio iškilimo situaciją yra ta mąstymo pastanga, kurioje Merabas Mamardašvilis, mąstydamas apie Artaud metafiziką, įžvelgė: „Aš jį sutikau būtent čia, tame dalyke, kuris dabartyje daugumos labai jautriai priimamas – minties vyksmo procese ir mąstytojo situacijoje šiuolaikinėje kultūroje“(Мамардашвили, 1992: 375), ir tiek savo mąstymo, tiek Artaud kūrybiniams judesiams priskiria esminį metafizikai bruožą, minties kilties bruožą, kurį gruzinų kilmės filosofas apibrėžia kaip „galima negalimybė arba negalima galimybė“(Мамардашвили, 1992: 376).

Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į pačią kilties situaciją/vietą/momentą – negalimybės teritorija. Jokios mistinės reikšmės šioje teritorijoje nėra: Artaud teigia, kad kinas atsiranda visų pirma kaip žaismė su paviršiumi, su tikrovės odos epidermiu(Арто, 1988: 185), bet dėl to, kad kinas žaidžia ne su tuščiu turiniu o su „pačiu materialumu, jis sukuria situacijas, kurios atsiranda iš paprasčiausio daiktų, formų susidūrimo metu vykstančio atstūmimo arba pritraukimo. Kinas neatsiskiria nuo gyvenimo, jis kaip tik iškelia pirminius daiktų sąryšius“(Арто, 1988: 186). Kyla probleminis klausimas: kokiu pagrindu/kokio postūmio dėka gali atsirasti tokio pobūdžio kinematografinė kūryba? Artaud atsakymas atveria tolesnio svarstymo perspektyvą: „aptarta išraiškos forma geriausiai pasirodo tikrovės konvulsijose ir traukuliuose, bei atrodo, tarsi būtų iki ribos privestos dvasios klyksmas, ironijos būdu atliekant savinaikos judesį.“(Арто,1988: 186) Koks savinaikos aktas Artaud fiksuojamas, bei kokia tikrovė paskęsta konvulsijose ir traukuliuose?

Anot Mamardašvilio, toks radikalus Artaud siekis jį atvedė prie kūrybinio proceso atsiradimo išgryninimo, tačiau tuo pačiu metu toks individo veikimo būdas yra jo paties egzistencijos nuolatinė griūtis, kuri paties Artaud įvestais terminais apibūdinama kaip „<…>‘avortement‘, kas, grubiai išvertus į rusų kalbą, būtų ‘абортивные рождения’ [abortiniai gimdymai]. Būties abortai, minties abortai, kurie šiuo atveju yra tikri abortai. Yra dirbtiniai abortai, tačiau šie yra tikri. ‘L‘existence avortee’ – abortinis egzistavimas“(Мамардашвили, 1992: 382). Šis „abortinis egzistavimas“ aiškiai atskleidžia Artaud radikalios pastangos kūrybos pasekmes, kurios kelia klausimą apie tokio „abortinio gimdymo“ metu atsiradusio kūrinio egzistavimo statusą, kas šiame straipsnyje bandoma artikuliuoti kaip „minimaliai socialumu apkrėstas meno kūrinys“, bei apie paties gimdančiojo/kuriančiojo situaciją šio proceso metu. Šią situaciją socialinio santykio rakursu Artaud nužymi taip: „Aš visada, bandydamas egzistuoti, kovojau, bandžiau taikytis prie formų (įvairiausių formų) beprotiško egzistavimo vaiduoklio, kurį į pasaulį atneša tikrovė.“(Арто,2006a: 132) Beprotiška laikysena, kūrybą griaunančios tikrovės apsuptyje, arba vidiniame gyvenime uždarančios pastangos įgyvendinimas. Jacques’as Derrida šiame Artaud judesyje įžvelgė metafizikos radikalizavimo pastangą, nes „<…>argi jo projektas nenurodo (panaikindamas kūrinį ir ribą, taigi ir istoriškumą) į pačią beprotybės esmę? Tačiau ši beprotybė, kaip neatskiriamo gyvenimo ir istorijos, kurioje nėra skirties, metafizika, kaip teiginio ‘aš kalbu virš istorijos (čia guli)’, metafizika, gestu, kuris nebuvo susijęs su jokia kita metafizika, tvirtai demaskuodavo kitą beprotybę, kuri buvo metafizika, gyvuojanti skirties, metaforos ir kūrinio dėka, tai yra atsiskyrimo dėka šios dvi metafizikos ir niekada nesusimaišydavo bei nesutapdavo, nes nebuvo sumaišomos jų esmės“(Деррида,2007: 311). Mamardašvilio ir Derrida teiginiai nurodo į savotišką Artaud pastangų išsipildymą, į beprotybės metafiziką, kuri gali išsipildyti, žvelgiant iš socialumo faktoriaus pozicijos, kaip solipsistinis būvis.

Ar meninio kūrinio struktūrinė sąranga kituose, teatrinei kūrybai skirtuose, Artaud tekstuose patvirtina ryškėjantį kūrybos, kaip solipsizmo/beprotybės metafizikos išeities pozicijoje, „abortinio kūrinio gimdymo“ vyksmą? Artaud konstatuoja, kad su Vakarų teatru nutikę netoleruotini dalykai, iškraipę visą teatrinės kūrybos esmę: į antrą planą nustumta teatrinė specifika, t. y. tai, ko neįmanoma išreikšti kalba, žodžiais. Todėl į kūrinio centrą būtina sugrąžinti erdvės poeziją, suteikti teatrui, kaip sako Artaud, metafizinę plotmę, kurios išraiška ir yra poetinis sluoksnis, gimstantis spontaniškame kūrybos kvaitulyje, savo gyvybiškumą semdamasis iš grumtynių su scena tiesiogiai(Artaud 1999: 35). Po šių probleminį lauką artikuliuojančių teiginių, atveriančių kūrybiškumo ir socialumo santykio lauką, kalbėdamas apie socialumą, kaip jis artikuliuotas šiame straipsnyje, supančią išraišką, Artaud skelbia „O aš manau, kad dabartinis visuomenės socialinis būvis yra neteisingas ir jį reikia iš pagrindų sugriauti. Gal ir galėtų tuo susirūpinti teatras, bet dar geriau būtų pasitelkti patrankas“(Artaud, 1999: 36). Kūryba yra maža patrankėlė prieš socialinę sąrangą. Kodėl? Derrida tiksliai fiksuoja Artaud veiklos tikslą, kuris, laikantis maksimaliai įmanomos kūrybinės pozicijos, šiame tyrime artikuliuota kaip solipsistinė metafizika, sandūroje su socialumo raiška tampa siekiu „vienu mostu sugriauti viską palaikančią metafiziką, religiją, estetiką ir t. t., bei tokiu būdu atverti pasaulio Pavojingumą, kuriame maskavimo struktūros nebesuteikia jokio prieglobsčio“(Деррида,2007: 287).

Toks menininko kūrybinis įsispraudimas į socialinį pasaulį jį sprogdina, nes yra, Artaud žodžiais tariant, šio menininko savyje atvertos tuštumos, Niekio, rasto kaip atspiriančios pozicijos, grįžimas į supantį pasaulį, nes jų atvėrimas/suradimas/sukūrimas neleidžia menininkui nurimti dėl nuolatinio šios tuštumos, Niekio užsipildymo kokiomis nors būties formomis(Арто,2006b: 75). Poezija, kurios reminiscencijos tampa esminė žiaurumo/metafizinio/atnaujinto/tikro teatro sudedamoji, anot Artaud, yra „…anarchiška, nes ji kvestionuoja kiekvieną daikto ryšį su kitu daiktu ir kiekvieną formos ryšį su jos reikšme. Ji anarchiška ir todėl, kad atsiranda iš netvarkos, priartinančios mus prie chaoso“(Artaud 1999: 37). Chaosas ir socialumas?

Paskutinis akcentas, aiškinantis, ar Artaud išlieka nuoseklus savo apmąstymuose, teigdamas kūrybiškumo kiltį iš maksimaliai įmanomos solipsistinės laikysenos, sietinas su paties mąstymo traktavimo artikuliacija. Kad žmogaus mąstymą ištiktų mintis, Artaud konstatuoja: būtinas toks teksto poveikis, kai suvokiama, kad aplink tave yra suplėšyta atmosfera ir sukuriama apgaubianti tuštuma(Арто,2006b: 70). Mamardašvilis, teigdamas skirtingą minties atsiradimo situaciją, kad „yra mintis su ketinimais, bet yra ir mintis – įvykis. Tai skirtingi dalykai“(Мамардашвили, 1992: 383), Artaud pozicijai priskiria minties-įvykio atvejį. Artaud aiškiai ir tiksliai įvardija, kokia tokių minčių-įvykių situacijoje pasekmė kyla kūrybiškumo akte: „<…>užklumpa suvokimas, kad protingumas yra tik plati galimybė ir kad ji gali būti prarasta, bet ne kaip išprotėjusio, kuris gali būti sulygintas su mirusiu, bet kaip pasinėrusio į gyvenimą stačia galva ir betarpiškai alsuojančiu bei kvėpuojančiu protingumu.“(Арто,2006b: 72) Tokiu būdu protingumo perteklius ir betarpiškas jo užkratas, vedantis į išprotėjimą, nukreipia į vidujybę, o vidujybės patirtis leidžia aiškiai suvokti, kad žmogaus centre plyti tuštuma, taigi meninės kūrybos siekius užtikrinti ir įgyvendinti gali tik individas, kuris šią veiklą kildina iš egzistencinės situacijos „Aš aiškiai žinau, kad šis pasaulis neegzistuoja, aš žinau būtent kaip jis neegzistuoja“(Арто,2006a: 131). Derrida šį kūrybiškumą ir jo vietą individe, analizuodamas Artaud veiklą, vadina „grynuoju subjektu“, iš kurio pozicijos yra griaunama tradicinė metafizika, taigi tokioje situacijoje menas yra galimas tik kaip neturintis kūrinio, kaip žiaurumo teatro įkūnijimas be paties kūrinio, taigi menas tampa gyvenimu(Деррида,2006: 297-298).

Kokia gali būti egzistencinė stovėsena, jei kūrinio struktūros aptartyje konstatuota, jog esminė kūrinio kryptis įkūnyti/įmedžiaginti/įjuslinti, taigi ir sunaikinti pačią kūrinio išraišką? Anot Artaud, neegzistuoja dieviškos kūrybos ar kokios nors kitos kreacionistinės sąrangos pasaulis, nes gyvuliškumas yra primestas, todėl tiek jis, tiek protingumas veda į vidujybę, o kūrybiškumas pasirodo kaip vidujybėje besilaikančio individo pirminis veiklos aktas, išlaikantis abi plotmes, kurios jas atskyrus įvardintinos solo in ipse. Konstatuotina ir apibendrintina: kūrybiškumas kyla iš gyvūniškos vidujybės arba protingumo perviršio, kurie konkretaus individo situaciją apibūdina kaip solipsistinę poziciją, taigi atitvertą neperžengiama siena kitam.

Išvados

  1. Socialumo profilių analizė leidžia išskirti jo bruožus, kurie formuluotini apimant viena teze, kaip toks socialumo apibrėžimas: socialumas atsiranda individų, turinčių aiškią esamybės apibrėžtį, sandūroje, kaip skirtingų interesų derinimo laukas, kuriam būdinga formų kaita ir turinio išlaikymas.

  2. Kūrybiškumo artikuliacijos analizė leidžia teigti, kad jis kyla iš maksimaliai įmanomos solipsistinės individo pozicijos, ir toks veikimo aktas suponuoja bet kokių saitų ir struktūrų griovimą.

  3. Kūrybiškumas ir socialumas kyla iš absoliučiai skirtingų pamatų: pirmasis iš maksimaliai solipsistinės, o antrasis iš minimaliai intersubjektyvios pozicijos. Tačiau gryni/idealūs dalykai egzistuoja tik samprotavimo lygmenyje, o gyvenimas vyksta vidutiniškoje kasdienybėje, kurioje tiek kūrybiškumas, tiek socialumas pasirodo su vienas kito atributais, todėl, suponuojant artikuliuotą skirties momentą tarp kūrybiškumo ir socialumo, nuolatos sudaromos sąlygos aiškioms ir kryptingoms šių dalykų persipynimo analizėms.

 Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra

1. Aristotelis, 1997. Politika. Pradai/ALK: Vilnius. Vertė M. Strockis.

2. Artaud, A. 1999. Teatras ir jo antrininkas. Scena: Vilnius. Vertė D. Linčiuvienė.

3. Jokubaitis, Al. 2005. Trys politikos aspektai; praktika, teorija, menas. VUL: Vilnius.

4. Mickūnas, A. 2007. Demokratija šiandien: straipsniai ir esė. Versus Aureus: Vilnius. Vertė R. Kalinauskaitė, G. Milašius, I. Tatolytė, N. Vasiliauskaitė.

5. Арто, А. 2006a. Гелиогабал. Митин: Тверь. Перевод Н. Притузова.

6. Арто, А. 1988. Кино и реалность. В Немое кино. Искусство: Москва. Перевод М. Б. Ямпольский. Ст. 182 – 186.

7. Арто, А. 2006b. „Нервометр“ В Locus Solus. Санкт Петербурт : Амфора. Перевод В. Е. Лапицкий. Ст. 70 – 78.

8. Деррида, Ж 2007. „Вкрадчивое слово“ В Письмо и различие. Академический проект : Москва. Перевод Д. Ю. Кралечкина. Ст. 277 – 320.

9. Мамардашвили, М. 1992. „Метафизика Арто“ В Как я понимаю философию. Прогрес: Москва. Ст. 375 – 387.

10. Пятигорсккий, А. 2007. Что такое политическая философия: размышления и соображения. Европа: Москва.

 

Pirmą kartą publikuota leidinyje Inter-studia humanitatis 14

  1. Geriausias pavyzdys filosofijos tradicijoje, kuriame aiškiai atsiskleidžia šio sunkumo išsipildymas, yra Edmundo Husserlio fenomenologinis projektas.
  2. Puikus pavyzdys yra dialoge „Puota“, kai Platonas bando pateikti skirtumą tarp filosofo ir sofisto, kuris taip ir lieka neįvardintas, bei tarsi neužbaigtas visa apimančia teze, bet skirtumo svarstymas palieka jausmą/supratimą/numanymą, kad skirtumas buvo artikuliuotas.
  3. Iš skirties apmąstymo perspektyvos, estetika yra dar labiau nutolęs dalykas nuo kūrybiškumo nei meninė kūryba, o tuo labiau kalba neina apie kūrybiškumą.
  4. Lietuvoje tą galima sieti su Oskaro Koršunovo paskutinių metų kūrybinių intencijų deklaracijomis, „Atviro rato“ ar aktorių ansamblio „Degam“ atsiradimu, o visame kultūros pasaulyje geras pavyzdys gali būti čekų DOT 504 kūrybinis projektas. Čia tik keli fragmentiškai pateikti konkretūs pavyzdžiai.
  5. Tokios alternatyvos išpildymo puikus pavyzdys galėtų būti Dereko Jarmano filmas Blue.
  6. Serialai yra šios alternatyvos išpildymas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *