Kelios pastabos apie kritinę ontologiją

pagal | 2012 11 30

„Kodėl gamta žmogui buvo tokia nedosni, kad neleido jam šviesti – vienam skaisčiau, kitam blankiau, kiekvienam pagal tai, kiek jo viduje esama šviesos?“

Friedrich Nietzsche

 

Praėjo kiek daugiau nei šimtas metų nuo Nietzsche’s. Ar nihilizmas ir iškiliausia jo vėliavnešė metafizika jau įveikti? Ar metafizikos ir nihilizmo slibiną galutinai pribaigė Heideggeris? O gal metafizikos pabaigą, jos įveiką (Verwindung), galime sieti su kitais vardais, su dviem prancūzais Derrida ir Deleuze’u? Ir visgi mes, išgyvenę ištisą pabaigų ir mirčių plejadą (filosofijos ir Dievo mirtį, žmogaus ir moderno pabaigą), šiandien galime konstatuoti: metafizikos ir nihilizmo įveika nėra pasibaigusi. Šią mintį taikliai išreiškia italų filosofas Vattimo, sakydamas, jog gyvename nepasibaigusios modernybės, t. y. nepasibaigusios metafizikos įveikos, epochoje. Tokioje situacijoje atsiranda filosofijos, bandančios vaduotis iš šios situacijos, – Habermaso filosofija, ar spekuliatyviojo realizmo judėjimas. Tokioje situacijoje randasi ir kritinė ontologija.

Pasaulis yra ne esinių, ar faktų, o būsmų visetas. Kiekvienas būsmas nuolatinos kinta, visgi nenustodomas išlikti tuo pačiu. Būsmas yra paniręs kismo tėkmėje, jis išeina iš savo pradinės situacijos, kartu nesiliaudamas buvęs tas pats. Grynoji tapatybė kaip ir grynasis kismas tėra kitas mirties vardas.

Kiekviena kalba yra hermeneutika. Kiekviena kalba interpretuoja, vertina ir atveria pasaulį. Todėl būtent kalba yra pirmoji kritinės ontologijos tema. Kiekviena kalba neišvengiamai yra centruota, Ji numato kalbos tapatumą kiekviename hermeneutiniame akte, reprodukavime, begalines pakartojamumo serijas, todėl kiekviena kalba, kaip hermeneutika, yra neišvengiamai klystanti. Platonas, Kratile teigęs, jog vieni kalbos žodžiai yra herakleitiški, o kiti parmediški, klydo. Kalba yra parmediška. Centruota kalba redukuoja būsmus iki savo statiškų formų, kurių pati kalba negali pralaužti. Šis pamatinis kalbos, kaip hermeneutikos, ir būsmų logikos (nors iš to, kas pasakyta, aišku, jog privalu peržvelgti ir pačią logikos sampratą) neatitikimas pasmerkia kiekvieną hermeneutinį aktą.

Kalbos vidus (šneka, phone) yra kalbos išorė (raštas, gramme). Todėl visa kalba pavaldi tam tikrai archicentruotumo logikai1. Faidras ir Diseminacija žymi kritinės ontologijos užduotį, kurią mes dar tik atskleisime šiame tekste. Bet viena aišku: mes turime skaityti Faidrą kaip kūrinį, parašytą jau po Diseminacijos.

Tik todėl, jog kalba, kaip hermeneutika, yra centruota, įmanoma logika, kaip mokslas. Centruoto žodžio bei logikos ir būvinio, kaip būsmo, ryšys tėra menamas. Maža to (manau, įdėmiam skaitytojui tai akivaizdu), tokia būsmo samprata verčia mus atsisakyti neprieštaravimo dėsnio. Ankstesnės filosofijos klaida, ypač analitinės, – centruota kalba, o ne pačiais būsmais grįstos filosofijos kūrimas, filosofijos, kurios visas sąvokas ir sampratas bei patį mąstymo būdą valdo archicentruotumo logika.

Kalba, kaip hermeneutika, nėra būties namai, ji pati esmingai skiriasi nuo būties. Dažnai Heideggerio filosofijoje pasirodanti rinkimo (Versammlung) tema atskleidžia, jog Heideggeriui būtis visų pirma yra vienovė, atsispindinti kalboje (bet ar ne atvirkščiai?), jog mąstyti ir būti yra tas pats.

Todėl netgi kai Heideggeris apriboja metafizinę tapatybės idėją, jis tai daro ne kažko panašaus į Différance paieškai, bet ieškodamas aukštesnės, arba gilesnės ‘priklausymo kartu’ sampratos (Zusammengehören).“2

Kalbos, kaip hermeneutikos, samprata atskleidžia, jog kalba visada yra įrankis, ji išvis negali būti jokie namai, netgi išcentruotą kalbą su būsmais sietų ne tapatumas, bet panašumas (resemblance). Mums dar labiau svetima kažkurios vienos kalbos, kaip hermeneutikos, išskirtis, vokiečių, kaip graikų vaikaičių, fantasmagorija.

Kalbos, kaip hermeneutikos, interpretaciniai aktai (kalbėjimas, raštas, archicentruotumas) link būsmų logikos gali būti privesti tik kalbėjimu-sporavimusi. Sporavimasis yra priešingas centruotai kalbai ir yra būdas įgyvendinti vieną pagrindinių kritinės ontologijos uždavinių – išcentruoti kalbą. Kaip anksčiau minėjome, centruota kalba numato nepagrįstą tapatumą, kuris svetimas kiekvienam būsmui, tačiau užtikrina kalbos reprodukuojamumą ir dauginimą be referentų. Sporuoti kalbą – tai kurti naujus terminus interpretacijai, bet kurti juos ne per definicijas, bet per funkcinį nusodinimą. Funkciniu nusodinimu laikome termino išnešiojimą nuo kamieninio į substratinius laukus, kuriuose terminai mutuoja. Terminus su kamieniniu dariniu sieja nebe tapatumas (reprezentavimas), bet panašumas3. Nusėdę terminai išlaiko genetiškai apspręstą formą, tačiau išsiskleisdami įjungia substratinę materiją į save ir taip pakinta. Dėl šios priežasties kiekvienas terminas su savimi nusodina reikšminius kontekstus, tačiau paiso būsimo kismo ir įsijungia į jo buvojimą absorbuodamas jo kontekstą. Sporavimosi modelis išlaiko genealogijos galimybę ir radikalizuoja hermeneutikos, kaip nesibaigiančio pokalbio, įžvalgą.

Kritinė ontologija yra ne sistema, o procesas. Ji save galintis peršnekėti procesualumas, gyvatė, ryjanti savo uodegą. Negalime leisti, jog pati kritinė ontologija taptų metafizika, kad jos kalba taptų centruota, ji kreipia save įsteigti būsimo logiką, siekia tapti permanentiniu kismu. Dėl šios priežasties sunku sulyginti kritinę ontologiją su klasikinėmis ir net poklasikinėmis sistemomis, nes jis visą laiką turi vykti. Tai neperstojamas būsimų perkalbėjimas, permąstymas, siekiant išlaisvinti jų tapsmą. Kritinė ontologija buvo įsteigta apčiuopus net pometafizinės (Deleuze ir kt.) filosofijos negrabumą iškelti į prieinamybės plotmę patį būsmą, o ne jo modalinius aspektus ar atributus.

Mantas Jurevičius

 

  1. Jacques Derrida, „Apie gramatologiją“, Baltos lankos, vertė Nijolė Keršytė, 2006, p. 63.
  2. John D. Caputo, „Deconstruction in a Nutshell“, Fordham University Press, 1997, p. 152.
  3. Gilles’io Deleuze’o Paryžiaus universitete 1983 m. vestų seminarų konspektas (nepublikuotas).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.