Kam filosofui sėlinti ir brautis į visiškai jam svetimas ir nereikalingas, anot Platono, dvi teritorijas:

1) imti į rankas amatininkų padarytus daiktus, vadinamus fotoaparatais, ir fiksuoti pasaulio akimirkas, slenkančias į visa apgaubiantį praeities rūką bei šiuo judesiu rizikuoti virsti šamaniško pasakojimo apie egzotiškų kraštų neįtikėtinus dalykus autoriumi arba amatininko pameistriu;

2) vis didėjant užfiksuotų įvykių (tapusių empiriniais daiktais, saugojamais absoliučioje skaičių aibėje – skaitmeninėje laikmenoje) sluoksniui ir nuolat šiuos empirinius/skaitmeninius dalykus rodant, eksponuojant, publikuojant, priartėti prie statuso tų, kurie, būdami tik dalykų imituotojais, vėl, anot Platono, turi būti palikti už vartų.

Alphonso Lingio, vieno iš įdomesnių Amerikos filosofų, kurio netikėti darbai sulaukė šiame žemyne įvairiapusio dėmesio, kūrybinė mintis persmelkta kontinentinės filosofijos mintijimo. Anapus „didžiosios balos“, kuri po Kolumbo paliktų pėdsakų ir nužymėto tako tapo „nežymia kliūtimi“ ieškantiems laimės, kur jau beveik šimtmetį pagrindinė filosofinio mąstymo, rašymo ir akademinių kredencialų gavimo tvarka glaudžiai ir masiškai susijusi su analitinės filosofijos srautu, tai gana svarus rodiklis, nurodantis bent jau autoriaus ekstraordinarinę vietą akademiniuose filosofijos koridoriuose. Lingio atlikti vertimai, nuolatinė diskusija su Emmanuelio Levino, Maurice’o Merleau-Ponty, Martino Heideggerio, George’o Bataille, Gilles’io Deleuze’o, Félixo Guattari, Pierre’o Klossowski, Friedricho Nietzsche’s, Michelio Foucault atliktais mąstysenos epizodais jo mąstymą susieja su pagrindinėmis XX a. kontinentinės filosofijos problemomis. Tačiau Lingio įnašas nėra tik komentatoriaus ar kitos filosofavimo tradicijos adaptatoriaus vaidmuo.

Šios įvadinės nuorodos ir provokuojantys klausimai yra siekis kreipti mintį į atitinkamą apmąstymų profilį, tuo pačiu atskleidžiant probleminius taškus ir prieigas. Demaskuojant šio teksto siekį, jis formuluotinas taip: atsižvelgiant į Lingio fotografijas ir jo apmąstymus, sietinus su fotografijomis, pasitelkus atitinkamą filosofijos tradiciją, siekiama aptarti/išskirti/apmąstyti du svarbius dalykis – intenciją ir meditaciją. Fenomenologinėje tradicijoje šie du dalykai žymimi techniniais terminais – intencionalumu ir praktine filosofuojančiojo laikysena.

Intencionalumo išskyrimas šalia redukcijos yra visuotinai laikomi esminiais dalykais, kuriuos ypatingai svarbu suvokti siekiant suprasti fenomenologinio filosofavimo specifiką. Sugrąžintas dėmesys kasdieniam pasauliui ir fenomenologinės praktikos taikymas, kaip neatskiriamas teorinio filosofavimo dėmuo, taip pat yra nauji puslapiai filosofijos tradicijoje. Ar tikrai nauji, klausimas diskutuotinas, nes, matyt, posakis „nauja yra užmiršta sena“ kaip niekur kitur gyvybingas, aktualus ir nuolat aptariamas filosofijos cechuose.

Totalinė intencionalumo svarba visų pirma atsiskleidžia bandant šį fenomenologinį konceptą išskirti esminėje moderniosios filosofijos įtvirtintos skirties tarp objekto ir subjekto įveikos pastangoje. Intencionalumas yra fiksuojamas kaip sąmonės nukreiptumas į objektą, kaip bet kokia žmogiška veikla, siekianti ko nors, ką radikaliai galima apibrėžti taip: nėra neintencionalių žmogiškos veiklos aktų. Remiantis Daliumi Jonkumi, galima tarti, kad „fenomenologinė analizė pradedama ne nuo svarstymo, kas yra pirmiau, – sąmonė ar objektyvi tikrovė, bet nuo patirtyje atrandamo intencionalaus santykio, kuris apima išgyvenimą ir išgyvenamą dalyką“[1]. Šioje pozicijoje blanksta ir menksta skirtis, kuri tarsi atskiria tą, kuris patiria, nuo to, kas patiriama, nes intencionalumo fenomenas atskleidžia kitokią pasaulio patirties struktūrą: „Išgyvenimas – tai pasaulio intencionavimas [Die-Welt-Meinen], pats pasaulis – tai intencionuotas dalykas [intendiere Gegenstand]“[2], o tai reiškia, kad visa, ką patiriame, yra išgyvenimų kontinuumas, turintis atitinkamą teleologiją, kuomet atskiri atlikti suvokiniai yra siejami į rišlią grandinę, kad būtų išpildytas siekis kito suvokimo atlikties/jo pratęsimo, kaip judėjimo nuo dalinio suvokimo link išsamesnio. Sukonkretinant ir siekiant dar išsamesnio aiškumo intencionalumo suvokime, galima aiškiai ir neabejojant teigti, kad fenomenologinė intencionalumo samprata numato pastarojo kasdienės sampratos pratęsimą ir korekciją kaip panaikinamą to, kas šiame santykyje galimai glūdi kaip supratimas, tai yra, kad intencionalumas yra tik vidujybės ryšys su išorybe, kaip subjekto santykis su objektu, o šios korekcijos/pratęsimai reiškia ir tai, kad pakoreguojama transcendencijos statuso duotis: transcendencijos duotis iš statiškos aptikimo ir buvimo struktūros perkeliama į vyksmo transcendencijos patyrimo plotmę.

Lingio fotografijos šį intencionalumą, kaip pirminį buvimo pasaulyje santykio modusą, aiškiai suponuoja. Didelė, gal net didžioji dalis filosofo fotografijų, bent jau tų, kurios patenka į viešą erdvę ir tampa prieinamos eiliniams informacinės visuomenės vartotojams, gali būti techniškai priskirtos ir apibūdintos kaip egzotiškų šalių įvairialypiai žmonių portretai. Žvilgsniai įbesti į žiūrintįjį, pozos sustingusios ir atviros fotografuojančiam/žiūrinčiam, veidai pasiruošę būti nužiūrimi ir apžiūrimi, judesiai sustingę suplėšytos pasaulio vieningumo skutuose, emocijos įsispraudę kūno verbalikos ar judesio gesto pėdsakuose. Žvelgiant į Lingio nuotraukas, toks pirminis provokuojantis užfiksuotų fotoakimirkų poveikis nuolat ištinka. Šis pirminis suglumimas, kylantis suvokus, kad žvelgiantis iš fotoakimirkos žvilgsnis, įspaustas kaip pėdsakas pasaulio judesio ir gesto žiūrinčiojo dabar arba anuomet fotografuojančio link, yra momentas, verčiantis iš objektinės smalsulio situacijos, kai vietoje smalsumo išvysti kelionių dienoraščius keliaujančio akademiko, fotografinių vaizdų būdu atlikto nukakto kelio aprodymo, pradeda smelktis kitos patirtys kaip intencijos, slypinčios štai tame prieš tave atsiveriančiame vaizde, poveikyje.

Daugelis, na, bent kai kurie, gali atsakyti, kad tai, kas ką tik buvo pasakyta/parašyta, tėra paties rašančiojo vaizduotės marmalas arba įsikaltos haliucinacijos, nes tos balto popieriaus lakštuose atspaustos spalvų ir linijų išklotinės jokių intencijų neatneša, o tuo labiau tikrai jų neturi. Šioje vietoje vėl tektų grįžti prie intencionalumo sampratos ir atsitraukti nuo fotoakimirkų aptarimo, atsiduodant maloniam intelektualiniam disputui, bet dera nepamiršti praktinės intencijos, išreikštos pažadu aptarti atitinkamus dalykus, todėl dar kartą žvilgtelkime į Lingio knygos Contact puslapius, ir po aprašytos suglumimo situacijos bei intencionuojančio iš to suglumimo kylančio poveikio, matome akivaizdų Lingio, kaip autoriaus, sprendimą: prieš seriją ar grupę nuotraukų (po kuriomis tik metai ir vietovė, nurodančios fotoakimirkos lokaciją/erdvėlaikio akimirką praeityje) surandamas sakinys arba keletas, kurie nei paaiškina, nei interpretuoja, nei apmąsto, nei komentuoja tai, į ką greitai nukryps mūsų žvilgsnis, bet kartu atlieka ir aiškinimo, ir interpretavimo, ir apmąstymo, ir komentavimo judesius.

Ar ne kiekviena vizija įtraukia apimtąjį ja į didžią riziką? Įsivaizduojančiųjų vizijos akina, neregina, žeidžia.“[3] Tai – intencija. Autoriaus intencijos koncentruota žymė, mus pagaunanti, paliečianti ir išvedanti į atitinkamą santykį su tolesniu žvilgsnio pagaulumu, jo kryptingumu ir sustojimu verčiant sekančius knygos puslapius. Nuo 161 iki 170 puslapio vien tik fotoakimirkos su susitingusiomis erdvėlaikio stigmomis: netikėtinos konstrukcijos molinių pastatų fragmentas su kasdienės buities akimirkos sustingdytu epizodu, regint malkų, avių, žmonių judesius, garsiakalbiu ant sienos, dviračiu, atremtu į sieną ir pajauta, jog esi ten;

Alphonso Lingio nuotrauka. Djenė, Malis (1999)

dar vienas molinis ansamblis, verčiantis abejoti ir neleidžiantis aiškiai suvokti jo paskirties, dydžio, vietos; dar viena molinių statinių virtinė, be žmonių, bet su avimis ir absoliučiai nesuvokiama konstrukcija, kurią matant norisi manyti ją esant gyvenamaisiais namais, tik be langų ir įėjimų; štai vienas molinis statinys, išskirtas ir atremtas į begalybę ištįsusią plokštumą su žmogaus paliktais dirbinių pėdsakais; dykuma, kupranugariai, vėjo dvelksmas, žmonės iš toli ir arti; dar kartą dykuma, moters siluetas, krūmokšniai, besiilsinčios ožkos; vėl dykuma, žmonės, sustabdyti dykumos vėjo ir žmogaus apsiausto sąlyčio bei persipynimo, kai vienas pereina į kitą, tuo pačiu nepalikdami tarp savęs skirties ir jos, šios skirties, nebūties akimirką vienas kitą atskleidžiantys; dykuma, kylantis smėlis ir molio sienos, smengančios laiko tėkmėje, kuri akimirkoje pasirodo kaip vykstanti vienu metu čia ir dabar šioje fotoakimirkoje, slepiančioje viską nesančio laiko gelmę ir… nauja intencijos serija: „Mūsų judesiai yra persipynę su kraujo judėjimu ir vėjo pulsu, su spengiančia cikadų ritmika rudeniniuose medžiuose, su pralekiančių mašinų švilpesiu, šuoliuojančiomis voverėmis ir akimirkai sustojusio elnio įsitempimu“[4]. Nauja serija fotoakimirkų, pažymėtų erdvėlaikio praeityje spaudais, ir vėl intencinuojantis žodžių gausmas.

Ir vėl, ir vėl, ir vėl… Lygiai toks pats Lingio judesys atliekamas kitoje su fotografijomis siejamoje knygoje. Tokios pačios intencionuojančios struktūros, judesio pasekmės atveju, knygoje Wonders Seen in Forsaken Places nuotraukos virsta fotoakimirkomis, kai Lingio tekstas persipina su Marko Coheno vaizdais. Tačiau šiuo atveju Lingio žodinis pėdsakas esti prie kiekvienos įamžintos baigtinybėje akimirkos, o serijas sukibusių intencionuojamų epizodų skiria platesnė mintinė stotelė. 90 – 91 puslapiuose nutrūksta viena serija fotoakimirkų ir pereina į kitą epizodą: nuotraukoje regimas tarsi nevisiškai tikslus deja vu efekto mirksnis: du nemenką metų skaičių šios žemės grumstus atgal į dulkes trinantys vyriškiai lėtu žingsniu toliau atlieka atlikusio deja vu efekto į ateitį misiją – būti dar kartą užtiktais. Tikro deja vu būti negali, nes žmogiškos sąmonės „talpykloje“ niekada negali susitikti tikrai buvęs su tikrai esančiu, kad būtų vienas ant kito užkloti, tad nutrūkusi serija atlaisvina kitai serijai vietą:

Senas vyras, sulinkęs nuo metų ir rūpesčių naštos, velkasi tuščia gatve, bet kitas senas vyras, einantis šaligatviu priešakyje, sudvejina jį ne tik kaip esantį dviejose gatvės pusėse, bet ir kaip apspręstą metafizinės erdvės“[5];

Marko Coheno nuotrauka

o tuomet serija intencionuojančių pėdsakų.

Tačiau šios knygos kompozicija pasireiškia nebe tokiu būdu, kaip knygoje Contact, kurioje intencionuojanti gija esti priešais fotoakimirkų seriją, čia ji yra prie kiekvienos iš jų, tuo atveria reikmę/būtinybę/esatį kito įvesto fenomeno – meditacijos būtinumą, tačiau tai kita minties trajektorija, o dabar toliau sekime paskui intencionuojantį motyvo spaudą: tvora tolumoje, skirtingose vaizdo „gelmėse“ išdėlioti besiskiriantys trys langai, sodo epizodas, neaiški augalų kombinacija, ir gausa kitų, tarsi nežymių „dirbtinės gamtos“ detalių:

Daiktai atlieka labai keistus dalykus, kai mes juos apleidžiame: trys langai yra palikti, kad vieną dieną būtų nuplauti; vienas iš jų įrėmina krūmą, taip padarydamas iš jo ir savęs paveikslą, kiti du langai yra tolimesnėje kiemo dalyje ir visi trys šviečia“[6];

Vielinės tvoros kilpų kontūrai persišviečia ant dviejų mergaičių šortais apvilktų sėdmenų“[7]; šalia regimas išsiliejęs vaizdas su besprogstančiais išpūstais muilo burbulais ir už blyškiai matomų juodų kontūrų esančių kažkuo apvilktų kojų ir liemens fragmentais;

Marko Coheno nuotrauka

absoliučiai sunkiai suvokiamos vaizdinės „košės“ fragmentas;

„kriaušės graužtukas šalia kolonos pamato įgyja impozantišką senovės griuvėsių didybę“[8];

Marko Coheno nuotrauka

pirma mintis, kad tai yra labai keistos struktūros sluoksnių daiktas, galbūt mūšyje nukirsta ausis, bet Lingis sako: „išmestas sumuštinis, virstantis moliusku“[9];

sekančiuose puslapiuose – „butelis plastikiniame maišelyje, šokantis flamenko“[10], tačiau norisi prieštarauti ir teigti, kad tai vėjo gairiname peršviečiamame plastikiniame maišelyje paliktos dažų skiediklio liekanos, laukiančios sugrįžtant jį uostančių vaikų gaujos;

baltos medžiagos gumulas ant juodo dirvožemio, kuris galbūt atveria, „servetėlė, tarsi būtų apimta dviejų įsimylėjėlių jausenos situacijos“[11];

sekanti mintis: „virvės dalis, tūnanti ant tvoros kuolo, atsiveria kaip pastarojo garbingumas, atskleistas elegantišku mazgu“[12] ir eliminuoja už fotoakimirkos priekinėje dalyje tūnančios tvoros epizodo, kiemo dalį, augalų gausą, lentų krūvą, atidžios rankos prižiūrimą paprastą kiemą ir nežinia kur skubėjusių namiškių žingsnių aidą;

tačiau sekančiame epizode tarsi užtvirtinamas prieš tai įvykęs akimirkos monumentalumas atskiriant ir išskiriant: „tačiau ant sekančio kuolo virvė taip įvairialypiai išdėliota, kad viskas jos tarytum absorbuojama“[13];

ši serija baigiama dviejų duonos kriaukšlių vaizdu, kurių sočios gulbės nepastebėjo, krykštaujantiems vaikams pasišalinus paskui juos lydėjusius suaugusius, arba „sulaužyti duonos gabalėliai, numesti ant žemės paviršiaus šaltame lietuje, švyti grožiu, kuris nėra triumfuojantis, bet atgrasus ir vienišas“[14].

Marko Coheno nuotrauka

Pasaulio turiningumas, jo uždengtumas ir tvarumas pradeda smelktis į intencionuoto žvilgsnio genamą mintį, susidūrus su savo bejėgyste, atvirai atsiskleidžiančia semantinio žodžių dermės raizgyne.

O kokiu būdu galima fiksuoti, kad sakinyje prieš šį sakinį vyksta aprašytos patirties iškilimo galimybė, o ne tiesiog dar viena plokštumos interpretacija? Fenomenologinė tradicija šį kritinį argumentą atremia, teigiant, kad fenomenologinė mąstysena ir žiūra neįmanoma be šalia einančios ir kartu esančios ją atliekančiojo praktinės veiklos, be pozicijos, kuomet atsisakoma žiūrėti ir mąstyti į čia išskleistą struktūrą lyg esant šalia šios struktūros, o priimant poziciją, kad bus mąstoma, žvelgiama ir patiriama „iš vidaus“, t. y. priimant fenomenologines žaidimo taisykles. Intencionuojantis, Lingio fotoakimirkas lydintis spaudas numato reikmę atitinkamos pozicijos ir santykio atsakyti į šią intenciją, atsakyti ir priimti patirties galimybių paletę, išsiveržiant iš nuotraukų egzotiškumo majos skraistės. Nuolatinis kasdienių vaizdų, sustabdytų pasaulio gestų, išplėštų gyvenimo mirksnių, ištisai besikartojančių veidų, jų mimikų, šypsnių, emocijų, jausmų, minčių monumentai sustabdo besiblaškantį žvilgsnį ir nerimastingą patiriančiojo būseną, ir leidžia bei reikalauja ilgam apsistoti viename knygos puslapyje. Užsibūti ir leistis į galimybių plotmę. Matyt, šioje vietoje geriausia prisiminti Ludwigo Wittgensteino jau sakralia tapusią frazę „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, pripažįstant, jog šioje vietoje verčiau atsiversti Contact ir sekti Lingio intencija: „fotokameros dėka suglausdamas įvykusį skilimą, sutinki štai šiuos žmones.“

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra čia: [15]

 

  1. [1]Dalius Jonkus, 2009. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. VDU: Kaunas, p. 127.
  2. [2]Dalius Jonkus, 2009. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. VDU: Kaunas, p. 128.
  3. [3]Alphonso Lingis, 2010. Contact. Baltos lankos: Vilnius, p. 160.
  4. [4]Alphonso Lingis, 2010. Contact. Baltos lankos: Vilnius, p. 170.
  5. [5]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 90.
  6. [6]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 92.
  7. [7]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 94.
  8. [8]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 96.
  9. [9]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 98.
  10. [10]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 100.
  11. [11]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 102.
  12. [12]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 104.
  13. [13]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 106.
  14. [14]Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA, p. 108.
  15. [15]Naudota literatūra:

    Alphonso Lingis, 2010. Contact. Baltos lankos: Vilnius.

    Alphonso Lingis, 2010. Wonders Seen in Forsaken Places. Chester Perkowski: USA.

    Encounters with Alphonso Lingis, 2003. Ed. A. E. Hooke and W. W. Fuchs. Lexington books: Lanham.

    Dalius Jonkus, 2009. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. VDU: Kaunas.

    Liudvigas Vitgenšteinas, 1995. Rinktiniai raštai. Mintis: Vilnius. Vertė R. Pavilionis.

Tagged with: CohenfenomenologijaFotografijafotosofijaintencionalumasLingis
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.