Veidrodžio funkcija. Laiko spaudimas plano viduje remiantis Tarkovskio filmu „Veidrodis“

pagal | 2012 12 15

Kiek laiko trunka žmogaus gyvenimas? Tikras, nesuvaidintas žmogaus gyvenimas? Kova su pačiu savimi ir su tikrove, supančia ir supančiojančia kiekvieną. Koks tuomet tas laikas, kai augi priešingų politinių jėgų kovoje, lauki grįžtančio tėvo iš fronto ir basomis kojomis lieti tave vieną globojančią žemę? Kiek laiko trunka dvasios augimas gamtos prado smelkimęsi? Iki paukščio saujoje mirties patale? Į nė vieną klausimą atsakymo nėra. Visi atsakymai tegali būti išgyventi arba ne. Patirti arba ne. Atpažinti arba atmęsti sąmoningumo. Laikas nesitęsia. Jis it dėlionė klijuojasi. Kada paimi vieną paveikslo dalį, dar nežinai, kurią tuščią erdvę ji užpildys, gali tik numanyti ieškodamas dar vienos panašų bruožą žyminčios detalės. Taip klijuojamas ir Andrejaus Tarkovskio filmas „Veidrodis“.

Filmo prologe mikčiojantis vaikinas pirmą kartą ištaria sakinį neužsikirsdamas: „Aš galiu kalbėti.“ Šie žodžiai kaip slenkstis, prieš kurį liko baimės ir suvaržymai; peržengus jį, jauti galimybę pagaliau prabilti, parodyti savąją istoriją ir savąjį laiką visiems. Pagaliau jau tai gali. Filmas „Veidrodis“, kaip filmo pristatyme Lietuvoje yra sakiusi A. Tarkovskio sesuo Marina Tarkovskaja, – tai filmas pirmiausia apie patį A. Tarkovskį ir tik po to apie visą jų šeimą. Veidrodis yra daiktas, rodantis atspindį, niekada nesumeluotą – tokį tikrą, koks jis tik gali būti. Absoliuti tiesa, kurios nenuslėpsi. Galbūt būtent todėl filmo prologas tampa toks svarbus ir skvarbus. „Aš galiu kalbėti“, sakinys, nurodantis perspektyvą, poziciją, iš kurios bus pasakojama, bei bylojantis laiką, mistiškai įaustą, be aiškios priešistorės, rodantis tik kažkokį lūžio tašką.

Filme „Veidrodis“ nėra vienos siužetinės linijos, nėra daugybės aktorių (tie patys aktoriai įkūnija skrtingus personažus), nėra nuoseklaus laiko, linijinės jo tėkmės. Kino juosta sukonstruota lygiai, kaip žmogaus gyvenimas, – lūžtantis, įtakotas, sąlygotas, painus, sąryšingas, bet ne visada nuoseklus, tačiau neišvengiamai einantis į pabaigą – myriop. Tačiau A. Tarkovskis meistriškai išvengia pabaigos, visiškos žmogiškosios gyvenimo tikrovės pabaigos, galima tik nujausti mirtį, visada tvyrančią šalia (dokumentiniai fronto vaizdai, branduolinio ginklo panaudojimas, pasenusios motinos veidas, paties pasakotojo ligota būklė), tačiau ji neužbaigia juostos. Filmas baigiasi pradžia – vaikyste. Šį kino filmą neatsitiktinai mini ir Gilles’is Deleuze’as kalbėdamas apie laiką savo veikale „Cinema 2“. G. Deleuze’ui pasirodo svarbi paties A. Tarkovskio mintis, kad „svarbiausia – būdas, kuriuo laikas įteka į planą“. „Veidrodyje“ tą galime stebėti akivaizdžiai: faktiškos laiko gijos nėra. Filmo pradžioje matoma moteris – motina, kurios gyvenimas bėga atnešdamas išsiskyrimą, laukimą, rutiną, senatvę, tačiau pabaigoje, nors moteris jau pasenusi, savo vaikus vedasi lauku vis dar tokius pat mažus, kokie jie buvo pradžioje. Šio personažo laikas senka, tačiau jo vidinė būklė išlieka visada tokia pati: vaikai motinai visada ir liks tokiais, kuriais ji turės pasirūpinti, nes jie vis dar kažko nesugebės, kažkur klys ir kažko jiems trūks. Laiką A. Tarkovskis sutrauko: iš faktinio-valandinio laiko jis išima jausminį laiką ir vidinės žmogaus būklės laiką, išryškindamas būtent jį. Šiam režisieriui laiką įleisti į planą yra vienintelis būdas – ji dekonstruojant ir vėl sujungiant. Nėra vienos laiko sampratos, jų gali būti daugybė; žiūrovo valia, kuriai suteikti pirmaplanį kontekstą.

Faktiniame laike senstančios motinos bruožus filme atkartoja jos pačios marti Natalija. Ši moteris visiškai kitokia savo vidumi ir savo būkle istoriniame laiko kontekste: ji tvirta, nesvyruojanti, aštri, tačiau savo vyrui ji primena jo motiną, bet tiktai išoriniais bruožais. Deja, šie bruožai jau nutrinti valandinio laiko motinos veide. Kino juosta gali pasirodyti paini dėl to, kad motiną ir jos marčią vaidina ta pati aktorė Margarita Terechova, taip pat epizodai iš šių moterų gyvenimų, persipinantys vienas su kitu, iš tiesų yra nesunkiai įtraukianti ir atvira interpretacijoms. Kino planas visada išlaikomas įtampoj, nežinant, ko tikėtis dabar, formalus laikas egzistuoja tik epizoduose, visa kino juosta jo lyg ir neturi. „Veidrodis“ daugiasluoksnis, lygiai toks, koks yra ir daiktas, atitinkantis šį pavadinimą. Mistiškai persipinantys vienos šeimos dviejų kartų gyvenimai išlieka svarbiu uždaviniu žiūrovui. Uždaviniu, į kurį vienintelio atsakymo neįmanoma rasti. Mistiškas ne tik filmas, kuriame skamba rusiškos eilės, staiga įterpiami dokumentiniai istoriniai kadrai ar vaiko nuojautos, tačiau ir pats veidrodis, kaip kiekvieno žmogaus kasdienos atributas.

Veidrodis fiksuoja žmogaus sąmoningumą, fiksuoja kiekvieną jo pasikeitimą, augimą, žvilgsnį, požiūrį ir laiką. Bet viską jis stebi tik fragmentiškai. Iš fragmentų, gyvenimo nuotrupų pasirodo ir susideda kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Veidrodžio mistiškumas glūdi jame atsispindinčiose trumpose akimirkose, iš kurių galima suklijuoti ne tik fizinę žmogaus mozaiką, tačiau taip pat ir jo jausmų bei potyrių dėlionę. Galbūt A. Tarkovskis veidrodį rinkosi būtent todėl, kad tai vienintelė galimybė žmogui pamatyti save, savo veidą ir išraiškas, tai vienintelis būdas suprasti save – priešpastatant. Nes kitokiu atveju nematome nei vientiso savo kūno, nei vientisos esmės. Matomas kūno dalis veidrodyje net ne iš visų pusių galime „surinkti“, suklijuoti ir regėti ne padrikus, o apjungtus dalykus. Tokį atitikmenį matau ir filme „Veidrodis“: atskiri dviejų kartų epizodai suklijuoti į vienį leidžia manyti, kad visa tai matome tik todėl, kad žvelgiame į veidrodį.

Lina Meilutė-Datkūnienė

 

[youtube width=”560″ height=”315″]http://www.youtube.com/watch?v=CMUmmitABOM[/youtube]

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *