Užkerėtas žmogaus problemos: Søren Kierkegaard

pagal | 2013 09 30

Iliustracija iš S. Kierkegaardo „Filosofinių trupinių, arba Truputis filosofijos“ rusiško leidimo (2009 m.)

Didis danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas Rusijoje laikytas ir vis dar laikomas pirmiausia egzistencializmo pradininku, rečiau – savotišku religiniu filosofu. Bet šie Kierkegaardo įvaizdžiai greičiausiai tik apniaukia tai, ką darė mąstytojas, – jo žmogaus apologiją, poetinių prasmių ir romantinės ironijos tyrimus, ginčą su Hegeliu bei siekį prasibrauti prie pačių daiktų ir pačių įvykių. Rusijoje Kierkegaardas yra vienas skaitomiausių XIX a. filosofų. Tačiau kokios šio paradoksalaus mąstytojo ribos mums žinomos, o kokios ne, ar išsamūs esami vertimai, kuo skiriasi Kierkegaardo filosofijos literatūriškumas nuo rusų literatūros filosofiškumo, kokius raktus gali duoti mūsų kultūra (po)romantinės epochos mąstytojo suvokimui?

Apie visa tai – Aleksandro Markovo („Rusų žurnalas“) pokalbis su Maskvos humanitarinio universiteto Filosofijos fakulteto Kultūrologijos skyriaus moksline vadove doc. Darja Lungina. Pasikalbėjimo priežastimi tapo jos atliktas Kierkegaardo veikalo „Filosofiniai trupiniai“ vertimas, išleistas 2009-aisiais Šv. Tomo filosofijos, teologijos ir istorijos instituto leidykloje.

***

Pirmiausia, kodėl Kerkegoras [Керкегор], o ne Kierkegoras [Кьеркегор] ir ne Kirgegardas [Киргегард]? Siekis išlaisvinti danų skambesį nuo vokiškų apnašų, kurios įtakojo mąstytojo palikimo suvokimą Rusijoje dėl vokiško tarpininkavimo?

Kerkegoras“ geriausiai perteikia danų tarimą, štai atsakymas. Sutartinėje transkripcijoje būtų „Kergegoras“ [Кергегор], kadangi taip perteikiamas silpnas skambumo ir duslumo skirtumas, bet aš siekiau atsižvelgti ir į rašybą.

Kierkegaardas išgarsėjo kaip mąstytojas, kuris užginčijo kietą idealistinės filosofijos, palaikančios individualią patirtį, kaip filosofinių klausimų šaltinį, priešpastatančios gilaus apmąstymo techniką visuotinei sąvokinei refleksijai,  sąvokinį tinklą. Ar galima teigti, kad kova su sąvokomis ir pirmenybė egzistencijai filosofavime yra vienintelis Kierkegaardo minties judintojas?

Man visada atrodė, kad vienintelis Kierkegaardo motyvas buvo pats rašymas, jo ištikimybė savo dovanai. O taip pat – išeities aptikimas žodyje, užkerėtumas ištisu problemų kompleksu, kurio vardas „žmogus“ (žmogaus matymas kaip klausimo – šis impulsas veda nuo Kanto ir Hegelio, čia jūs teisus). Visgi anų laikų danų hėgelizmas, dažnai įgaudavęs sukarikatūrintą bei mokslinei polemikai ne itin tinkamą įvaizdį (tam įtakos turėjo ir paties rašytojo žurnalistinė veikla), Kierkegaardui dažniausiai tapdavo tik pokalbio priežastimi. Kokią kryptį jam suteikti, kokion formon įvesti – sprendė jau pats autorius. Ir dažniausiai nutikdavo, kad jo svarstymų išeities tašku buvo užduotis, nutolusi nuo vokiško idealizmo kritikos ir besiartinanti, tikriausiai, prie antropologijos užduočių: žmogus an sich, žmogus, nepridengtas ir bijantis savo nepridengtumo. Žmogus, besidangstantis socialinėmis epochos kaukėmis, ar tai būtų „estetizmas“, „dorovingumas“, „krikščioniška religija“, „visuomenė“, „masė“ ir pan. Šioms kaukėms priešpastatytas vienišiaus arba atskirai paimto žmogaus vaizdinys (Den Enkelte – pasakymas, kuriam sudėtinga parinkti analogišką sąvoką rusų kalboje1) Kierkegaardui buvo, mano nuomone, būdas įsižiūrėti į žmogų, koks jis yra. Bet šis vaizdinys (ir čia jūs visiškai teisus) tarnavo kritinėms užduotims – išlaisvinti žmogų iš idealizmo sąvokų tinklo ir, iš dalies, nuo įpročio mąstyti žmogaus būtį sociopolitiniais terminais arba gamtinės teologijos terminais.

Kierkegaardas daug publikavo, kol buvo gyvas, bet į filosofinės diskusijos lauką pateko tik XX a. Kažkuria prasme jo palikimas sulaukė likimo tokių XIX a. nesuprastų romantikų, kaip Friedrichas Hölderlinas, Cyprianas Norwidas, Gérardas de Nervalis, Fiodoras Tiutčevas, kurie gyvenime kėlė ažiotažą savo rate, bet į kanoną pateko tik moderno epochoje. Kodėl taip atsitiko, ko reikėjo, kad Kierkegaardas būtų įtrauktas į filosofinį kanoną?

Kierkegaardas, kaip filosofas, ir šiandien priešinasi tokiam „įtraukimui“, kadangi jo mintyje glūdi literatūrinis pradas. Tarkime, Georgui Brandes’ui tai buvo esminė sąlyga („Sørenas Kierkegaardas: kritinis pagrindinių bruožų portretas“, 1877). Bet jau po kelių metų Kierkegaardą sėkmingai įrašė į mokslinės psichologijos istoriją, taigi, turbūt, ir į filosofijos – dėl Haraldo Høffdingo („Kierkegaardas kaip filosofas“, 1892). Tada jį jau vertė į vokiečių kalbą. Po to Kierkegaardą pastebėjo Theodoras Haeckeris (jo verstus Kierkegaardo dienynus skaitė Wittgensteinas), ir tai radikaliai pakeitė mąstytojo įvaizdį: jo idėjas pradėta išvedinėti iš jo asmenybės ypatybių. Tolyn – daugyn: egzistencinė filosofija Kierkegaardą traktavo antihėgelininku; prancūzų neohėgelizmas (pavyzdžiui, Jeanas Wahlis „Etiuduose apie Kierkegaardą“, 1938) šitai ginčijo.

Nuo begalinio jo įvaizdžių dauginimo jausmo galėtų padėti Heideggerio žodžiai: „Kierkegaardas ne filosofas, o religinis mąstytojas, be to, ne vienas tarp daugelio, o vienintelis, atitinkąs savo epochos likimą.“ Aš visada pasitikėjau tuo įvertinimu, nes čia kalbama ne tik apie tai, kad tuo laikmečiu metafizikos ir teologijos vaidmenį perėmė literatūra. Pakeitus griežtą sąvokų prieigą literatūrine, „Dievo, laisvės ir nemirtingumo“ problemos tapo atviromis – tai yra jau ne metafiziniais klausimais.

Prisiminkime Dostojevskį. Visuose jo „paskutiniuose klausimuose“, – ką jis pasirinktų – „tiesą ar Kristų“, ar aukščiausioji proto harmonija verta vaiko ašaros, ar iš tiesų „viskas leista“, jeigu Dievo nėra (cituoju pačius žinomiausius), – į akis krenta tai, kad klausimus kėlė ne teologas, o rašytojas. Kad ir kokiame kontekste jie būtų iškelti, klausimas turi didesnę reikšmę, negu atsakymas. Svarbu ir tai, kad rašytojas religinei tiesai nemato kitos formos, išskyrus meninę. Vadinasi, nemato ir kito sprendimo savo klausimui, išskyrus literatūrinį, netgi publicistinį. Dostojevskiui (skirtingai nei, tarkime, Gogoliui) šioje sumaištyje nebuvo jokio skandalo: poreforminė Rusija buvo pasiruošusi krikščionybės sušiuolaikinimui, tam, kad evangeliniai palyginimai būtų nagrinėjami laikraščiuose ir žurnaluose.

Bet Kierkegaardui su jo teologiniu-filosofiniu išsilavinimu (kolosalia publicisto patirtimi) čia slypėjo ištisa problema. Nes literatūra – tai ne skaidrių ir aiškių idėjų sfera. Priešingai – tai sritis, kur bet koks svarstymas nėra galutinis. Ji teikia vaisius būdama suprantama socialiniame, diskusiniame, o ne abstrakčiame-sąvokiniame kontekste. Kita vertus, Kierkegaardas aiškiai matė, kad jei literatūra pradeda pretenduoti į tikroviškumą (kaip filosofija), tai ji, mažų mažiausiai, gali tapti gundymu. Jau pirmame reikšmingame kūrinyje „Arba – arba“ (1843) aiškiai nuskambėjo šis motyvas: rašytojas suteikia žodį gyvenimo problemoms, bet negali jų spręsti, kaip filosofas arba teologas. Toks žodis, kaip svetimas sprendimas, atima iš žmogaus galimybę pasirinkti pačiam. Bet egzistencinio pasirinkimo pasekme visada bus ne išlaisvinantis idėjos aiškumas, o vienatvė ir baimė. Kierkegaardo „įtraukimas“ į egzistencialistinį kanoną, apie kurį klausėte, įkrovė tuos žodžius prasmėmis, tolimomis nuo to, ką jiems suteikė pats rašytojas: išgyventi ir naratyviai išlaikyti šias būsenas svarbiau, negu suteikti joms konceptualų sprendimą.

Kierkegaardas, tikriausiai, pirmas pajuto ir perteikė pakartojimo baimę, siaubą to, kad visi žodžiai jau pasakyti, kad bet koks naujas žodis tiesiog įsirašys į parengtą parabolę, tačiau nepasieks žmonių sielų. Jis nuolatos nurodydavo žodžių apytiksliškumą, klausimo pakartotų išsakymų neišvengiamumą ir atsakymų judėjimą klausimo atžvilgiu. Koks šios Kierkegaardo minties kontekstas, kas yra jos pirmtakai ir sekėjai?

Žinote, aš susidariau kitą įspūdį. Kaip literatas, jis kultivavo daugiažodiškumą, kadangi neapmąstė savo būsenų post factum ir atsietai, o stengėsi jas išlaikyti rašte. Tai buvo laimingas rašytojas, kuris nebijojo nuskęsti savo vaizdiniuose. Jis nebijojo patikėti savo virtuvės ir skaitytojui. Jo negąsdino literatūros ribų neaiškumas, glaudus rašytojo ir publikos ryšys, frazės netikslumas, atvirkščiai – tai pabrėždavo atveriančias, komunikatyvias žodžio galimybes. Bet kitaip ir negalėjo būti tais dešimtmečiais, kai literatūra stipriai savin įtraukdavo tradicinį filosofinį ir teologinį diskursą.

Tai nulėmė Kierkegaardo santykius su kitais autoriais. Nielsas Jørgenas Cappelørnas, žymus Kierkegaardo tyrinėtojas, jį pavadino „genialiu skaitytoju“. Kierkegaardas citatas, kurias naudojo, netgi kai jas rašydavo kabutėse, laikė savo teksto dalimi. Taip pat – biblijinius ir patristinius vaizdinius bei pasakymus. Pas Dostojevskį aptinkamas „Kapernaumovas“, pas Kierkegaardą, alter ego teisėmis, – „Johannes Climacus“. Jis savo pirmtakais, literatūrą regėjusiais kolosaliai išsikerojusiu biblijiniu tekstu, laikė Lutherį (vertė Bibliją), Hamanną ir Jacobi. Ir savęs pateisinimui pateikdavo argumentą: ar įmanoma skleisti Dievo žodį, nepadarius jo savu?

Filosofinius trupinius“ galima skaityti lyg savotišką protestantų dvasinį vadovą, reikalaujantį įsiklausyti į savo sielą ir atverti specifines sielos ydas, kaip burbėjimas, pavydas arba minties tingumas. Bet šio vadovo kompozicija labai keista: Kierkegaardas neveda sielos labirintu, jis kreipiasi į kažkokį vaizdinį, tarkime, į neįmantrų Sokratą ir gudragalvius sofistus, arba į Kristų ir apaštalus, kuriuos ilgai ekstatiškai tyrinėja. Su kuo susijusi tokia mąstymo strategija?

Manau, su tuo, kad pagrindine traktato tema yra istoriškumas personažų, žmonijai turinčių amžiną – ir tame tarpe amžiną savo pamokymuose – prasmę. Kierkegaardą jaudino paradoksalumas: Kristaus neprilygstamumas, ir būtinybė Juo sekti; Sokrato nežinojimas, ir tokios pozicijos pavyzdys pažinimui. Visiškas kitoniškumas ir nepakartojamumas kaip vienintelė galimybė to, kad su jais, kalbant Ionesco žodžiais, save sutapatins kiekvienas.

Kierkegaardas žmogų mąstė kaip begalinę atvertį Dievui. Šią temą jis tyrinėjo iš visų požiūrio taškų – ir estetinio, ir filosofinio, ir religinio. Protestantiškas auklėjimas (religinė visuomenė kaip pradinis koinonia punktas) jį saugojo nuo komiško žmogaus suvokimo, būdingo, tarkime, Gogoliui, kuris manė, kad žmogaus veidu (ir jo paties, rašytojo, našta) gali būti savanoriškas dieviškos prigimties neigimas, „visas baisus, šiurpulingas smulkmenų dumblas, kuriuo apsivėlęs mūsų gyvenimas, visos gelmės šaltų, smulkių, kasdieniškų charakterių, kurių knibždėte knibžta mūsų žemiškasis kelias“2. Man atrodo, Kierkegaardas nejaučia baimės netgi prieš „numerinį“, serijinį žmogų, minios žmogų, kuriame jis atpažino iššūkį krikščionybei panašiai tuo pačiu laiku, kaip ir Gogolis. Jis ėjo ne uždarumo, žmonių tipų meninio apibrėžtumo, keliu, o atvirkščiai – nuo pat pradžių žmoguje numanydavo galimybę peržengti estetinę tipizaciją. Bet kad padėtų žmogui įžiūrėti tai, kas gimininga, arba sava, „absoliučiame kitoniškume“ ir „pačioje Nežinomybėje“, reikėjo baigti gerą filosofinę mokyklą. „Filosofiniai trupiniai“ buvo parašyti dėkojant Sokratui.

Filosofinių trupinių“ kalba metaforiška ir įnoringa. Kaip atradote savo rusiškąjį Kierkegaardą? Kokia teksto idėja jus paveikė?

Žinoma, kerkegoriškas daugiažodiškumas man kelia asociacijas su Gogoliu. Jo nuopelnus danų prozoje galima palyginti su tuo, ką padarė Gogolis rusų literatūrai3. Kierkegaardas praplėtė danų kultūros ribas; per jį aiškią, „apoloniškąją“ literatūros stadiją (Danijoje Heibergas, pas mus Puškinas) pakeitė nauja stadija, kuri rašytojui kėlė jau ne vien literatūrines, bet greičiau religines (arba visuomenines) užduotis. Bet mano nuojautos taip ir liktų neapdorotais spėjimais, jeigu ne mano bendradarbiavimas su Vitalijumi Machlinu, kuris įteigė man būtinybę perteikti, pirmiausiai, aiškią mintį, o ne autorinius, dažnai mums nežinomus, ketinimus. Dėl Machlino Kierkegaardas prabilo kaip filosofas, tai yra kaip autorius, kurio mintis egzistuoja savo, savarankiškoje stichijoje ir nepaklūsta stiliaus kaprizams arba rašytojiškai fantazijai.

Jums Kierkegaardas – intelektualus mąstytojas ar aistros mąstytojas? Kaip keitėsi jūsų požiūris į Kierkegaardą, dirbant su vertimu, – proto ar aistros linkme?

Filosofiniai trupiniai“ – tai veikalas, kur žodis suteikiamas abiems instancijoms. Tai filosofinis traktatas apie religinį tikėjimą. Klausimas, kurį kelia Kierkegaardas, pradžioje skamba atsietai: „ar galima amžinąją palaimą statyti ant istorinių žinių pamatų?“4 Ir atsakymas, kurį jis pasiekia, įrodomas grynai logiškai: tikėjime galima pamatyti ne tik vidinį judėjimą, „aistrą“, bet ir ontinę apraišką. Tikėjimas – tai kryptingumas link išsigelbėjimo, pakeitusiu pasaulinės istorijos eigą. Be šito kryptingumo nebūtų nei laiko, nei istorijos, nei akimirkos. Kierkegaardas neginčija hėgeliškos istorinių (krikščioniškų) ir neistorinių tautų idėjos, bet prašo atkreipti dėmesį: spekuliatyvus sąvokinis Dievo siekimas, proto siekimas to, kas jam tapatu, pagimdo tik abstrakčią istorijos idėją. Tikroji istorija kuriama ne objektyvia įvykių fiksacija, o į laiką įtraukiant tai, kas amžina, Dievo ir žmogaus susitikimu. Bet kad jis įvyktų, jau turi būti subrendęs pasirengimas žvilgsnio pokyčiui arba, kaip rašo Kierkegaardas, pasirengimas susitikti su absoliučiu Kitu, su paradoksu. Žodžiu, „Filosofiniai trupiniai“ – tai tas atvejis, kai „protas“ ir „aistra“ taip papildo vienas kitą, kad atrodo partneriais.

Ką reiškia Kierkegaardo mįslinga stebuklo neatšaukiamumo idėja? Ar tai reiškia, kad žmogus ir istorija turi nulipti nuo scenos? O gal tai reiškia, kad filosofija turi kažkaip naujai save atrasti?

Aš ilgai ieškojau atsakymo į jūsų klausimą. Jūs idealistinės mokyklos mokinys. Kierkegaardas filosofiją regėjo mokslo ribose ir ją kritikavo, kai šios ribos buvo pažeidžiamos. Juk proto tikslas – pasiekti tai, kas yra, ir tuo pačiu jis akivaizdžiausiai esti. Vadinasi, proto užduotį sudaro ir nuolankus priėmimas to, kad „mums“ viskas visada bus duota pavėluotai (Aristotelis). O štai krikščioniškas tikėjimas, tikėjimas stebuklu – tai, Kierkegaardo manymu, aplenkiantis veiksmas. Tikėjimas yra pripažinimas nematomų, antgamtinių daiktų, ir jis neseka jokios duotybės: nei faktų jėgos, nei kieno nors valios primetimo, nei netgi susitikimo su pačiu Išganytoju. Jame pačiame glūdi sprendimas, kam reikia būti. XIX a. viduriui – istorizmo amžiui, tai buvo kažkaip savaime akivaizdu, epocha buvo susirūpinusi įvairiomis žmogaus išgelbėjimo formomis. Krikščionybė taip tikėjo savo aktualumu, kad nesibaimino devalvacijos. Kaip į tai turėjo atsakyti filosofija? O dėl jūsų klausimo… Man atrodo, sceną paliko filosofija, o ne žmogus ir istorija. Kadangi netrukus kalba pasisuko, jog reikia „pakeisti pasaulį“, filosofijai nebeliko nieko kito, kaip tik nutilti ir vėl laukti sutemų. Ją atkūrė pozityvizmo moksliškumas ir humanitarinis dvasios mokslų orientavimasis. O stebuklo neatšaukiamumo idėja taip ir liko mįsle, kurią uždavė Kierkegaardas.

Vertė M. S.

Дарья Лунгина. Сёрен Керкегор: завороженность проблемой человека

 

  1. Šiame tekste Lungina žodį den Enkelte verčia отдельно взятый человек (išverstus pažodžiui iš rusų kalbos – atskirai paimtas žmogus); Kierkegaardo vertėja į lietuvių kalbą Jolita Adomėnienė den Enkelte verčia žodžiu individas (taip ji verčia, pavyzdžiui, „Filosofinių trupinių“ lietuviškame leidime: Vilnius: Aidai, 2000).
  2. N. Gogolis, Mirusios sielos. / Vilnius: Vaga, 1980, p.127.
  3. Pl.: V. V. Bibichinas. Kierkegaardas ir Gogolis// Kierkegaardo pasaulis. – M.: Ad Marginem, 1994.
  4. S. Kierkegaard, Filosofiniai trupiniai, arba Truputis filosofijos. / Vilnius: Aidai, 2000, p. 21.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *