George’as Steineris – vienas svarbiausių XX a. žydų kilmės mąstytojų, dėstęs Oksfordo, Kembridžo, Harvardo, Jeilio ir kituose universitetuose. Parašė klasikinėmis tapusias kritikos knygas „Tolstojus ar Dostojevskis“ (Tolstoy Or Dostoevsky), „Tragedijos mirtis“ (The Death Of Tragedy) ir „Mėlynbarzdžio pilyje: kelios pastabos apie naują kultūros apibrėžimą“ (In Bluebeard’s Castle: Some Notes Towards The Redefinition Of Culture). Leidykla University of Chicago Press 2017 m. išleido Steinerio pokalbių knygą „Ilgasis šeštadienis“ (A Long Saturday), kurioje autorius kalbasi su prancūzų žurnaliste Laure Adler. 1984 m. Robertas Alteris Washington Post rašė: „Šiuo metu niekas iš literatų jam neprilygsta žinių gausa ir gyliu, kalbų mokėjimu; vos keletas – minties raiška ir iškalbumu.“

Toliau pateikiame ištrauką iš minėtos pokalbių knygos.

 

George Steiner

George Steiner // Aut. Luca del Baldo

 

Laure Adler: Jus visą gyvenimą persekiojantis žydų klausimas pranoksta paties Izraelio egzistavimą, žydų tautos įsitvirtinimą valstybėje. Tiesa?

George Steiner: Tai esminis klausimas. Niekinu žydus, praktikuojančius sionizmą, bet neketinančius sugrįžti. Kartą teko garbė susitikti su Ben-Gurionu, jis tada pasakė: „Man rūpi viena – atsiųsk savo vaikus.“

L. A. Tačiau to jūs nepadarėte.

G. S. Taip, nepadariau. Save laikau antisionistu. Noriu paaiškinti, nors bijau, kad viskas, ką pasakysiu, bus neteisingai suprasta, ne taip interpretuota. Nuo pirmosios Jeruzalės šventyklos sunaikinimo prieš keletą tūkstančių metų, žydai neturėjo galimybių engti, kankinti ar luošinti kitų. Man tai – aukščiausias kada nors egzistavusios aristokratijos pavyzdys. Kaskart, susidūręs su anglų kunigaikščiu, sakau sau: „Aukščiausias kilnumas – priklausyti tautai, nežeminusiai kitų.“ Nekankinusiai kito. Visgi Izraelis dabar yra priverstas tai daryti. Jis nedvejodamas žudys ir kankins, kad išliktų pats. Jis turi elgtis taip, kaip likusi „normalioji“ žmonija. Esu snobas etikos klausimu, ypač arogantiškas. Mano akimis, tapęs toks, kaip likusi žmonija, Izraelis prarado taurumą, su kuriuo jį tapatinau. Dabar Izraelis – iki dantų ginkluota tauta tarp tautų. Stebėdamas į darbus anapus sienos keliaujančius palestiniečius, stovinčius eilėje kepinant saulei, matydamas šį pažeminimą, galvoju: „Kaina per didelė.“ Izraelis atsako: „Tylėk, kvaily! Atvyk! Gyvenk mūsų gretose! Dalinkimės pavojais! Mes esame vienintelė šalis, priimsianti jūsų vaikus, jei jiems tektų bėgti. Kokią teisę turi pretenduoti į moralinę viršenybę?“ Į šį klausimą atsakymo neturiu. Tam, kad atsakyčiau, turėčiau būti ten, ties gatvės kampu, ir skelbti savo absurdiškas šnekas, kasdien gyventi tame pavojuje. Kadangi nesu, tik pasidalinsiu tuo, kaip suprantu žydų misiją: tai yra buvimas žmonijos svečiu. Paradoksalu (užtai mano kakta pažymėta Kaino ženklu), bet mane įtikino Heideggerio žodžiai: „Esame gyvenimo svečiai.“ Tai nuostabus išsireiškimas – nei jūs, nei aš negalėjome pasirinkti gimimo vietos, aplinkybių, istorinio laiko, kuriam priklausome, neįgalumo ar puikios sveikatos. Esame geworfen, kitaip tariant, „įmesti“ į gyvenimą. Mano nuomone, kiekvienas įmestasis į jį yra įsipareigojęs elgtis tarsi svečias. Ką daro svečias? Tiesiog gyvena tarp žmonių, kad ir kur jie būtų. Geras, vertingas svečias po savęs gyvenamąją vietą paliks bent kiek švaresnę, gražesnę, truputį įdomesnę nei radęs. Ir jei jam reikės išeiti, jis susipakuos daiktus ir išeis. Visos pasaulio vietos, kurias lankiau, kuriose gyvenau, buvo žavingos, vietinės kalbos – vertos išmokti, kultūros – vertos supratimo; kiekvienas bet kur gali rasti sau įdomią veiklą. Pasaulis nepaprastai turtingas. Jei žmonės neišmoks būti vienas kito svečiu, sunaikinsime save, kils religiniai, rasiniai karai. Malraux tai numatė ypač tiksliai. Manau, žydų diasporos užduotis – išmokti būti kitos moters, kito vyro svečiu. Izraelis nėra vienintelis sprendimas. Įvykus tam, apie ką baisu ir pagalvoti – įsivaizdavus Izraelio išnykimą, – judaizmas išgyventų, nes jis didesnis už Izraelį.

L. A. Knygoje „Kalba ir tyla“ (Language And Silence) rašote: „Izraelio valstybė tam tikra prasme yra liūdnas stebuklas.“ Ar šiandien pasakytumėte tą patį?

G. S. Taip sakyti pavojinga, bet vis tiek pasakyčiau tą patį: judaizmas siekia toliau už Izraelį. Pusė tūkstančio metų Ispanijoje – vieni geriausių žydų kultūroje. Penki šimtai metų Salonikuose žymi milžinišką dvasinę ir intelektualinę didybę. Amerikos žydai dominuoja daugelyje mokslo ir ekonomikos sričių. Žiniasklaidoje ir literatūroje vaidmuo dar didesnis. Įsivaizduokime, kad Izraelis pradingsta: ar diaspora psichologiškai pakeltų tokį šoką? Nežinau. Ši mintis siaubinga, tačiau mūsų smegenys pajėgios galvoti apie neįsivaizduojamus dalykus. Tai kasdienė mano, kaip mokytojo ir mąstytojo, užduotis. Dėl jos Dievas mane išleido į pasaulį. Be menkiausios abejonės esu įsitikinęs, kad judaizmas išliktų. Neturiu abejonių ir dėl to, kad tai, ką įvardinau „gyvenimo svečiu“, tęstų savo kelionę. Nors ir baisu, apie tai reikia galvoti.

L. A. Ar klajojančio žydo prototipas skirtas abejoti Izraelio egzistavimo reikalingumu?

G. S. Ne, aš neabejoju. Izraelio valstybės įkūrimas – stebuklas tai išgyvenusiai žydų tautos daliai, kuri rado prieglobstį. Tiesiog nemanau, kad tai yra vienintelis galimas sprendimas. Nuostabus man atrodo klajoklio likimas. Klajoti tarp žmonių – tai ir lankyti juos.

L. A. Ar save apibūdinate kaip žydą, žydų tautybės mąstytoją?

G. S. Tiksliau būtų sakyti, kad esu Europos žydas. Tiesa, man patinka laikyti save studentu – turiu mokytojų.

L. A. Tarp mokytojų, kuriuos turėjote ir turite šiandien, vienas jums ypač svarbus. Tai Geršomas Šolemas. Jo sprendimas buvo palikti Europą ir Palestinoje įsteigti universitetą.

G. S. Jis ten nuvyko pavojingu metu – gyveno siaučiant karui, patyrė tai, kas turėjo vesti prie Izraelio išnykimo pirmaisiais Izraelio ir arabų karo metais. Tačiau Šolemo patirtis kitokia. Jis labai kankinosi dėl nesugebėjimo įtikinti kitus palikti Europą. Panašus atvejis nutiko Walteriui Benjaminui, kurio brolis buvo nužudytas koncentracijos stovykloje. Nepaisant jo raginimų išvykti, įsiklausyta nebuvo. Jis įkūnijo Kasandrą, kuria būti baisu.

L. A. Paskaitas dėstėte visame pasaulyje, daugybė jūsų studentų Pekine, Los Andžele, Kembridže, Ženevoje dabar dirba profesoriais. Nejaugi nesvarstėte vieną dieną grįžti gyventi į Izraelį, tapti jo piliečiu?

G. S. Svarbu paminėti, kad esu didžiulis tinginys. Aš mokiausi hebrajų iki Bar Micvos [ritualo, kuris žymi berniukų brandą, po kurio prisiimama atsakomybė už savo veiksmus]. Metęs hebrajų, iškart po to ėmiausi lotynų ir graikų kalbų. Be to, esu kovotojas prieš nacionalizmą. Gerbiu Izraelį, bet jis ne man. Diaspora šiuo atžvilgiu subalansuoja dalykus. Tiesa tokia, kad grįžimo aš nė nesvarsčiau – iki absurdiško lygio visą gyvenimą didžiavausi savo nepriklausymu vienai valstybei. Vertinu tokį gyvenimą, kai esi apsuptas kelių kalbų, gyveni didžiausioje, kokią tik gali įsivaizduoti, kultūrų maišalynėje, kur nėra šovinizmo, nacionalizmo. Deja, pastarasis jau kuris laikas Izraelyje dominuoja, tapo pagrindiniu veikimo principu.

L. A. Vis tik kelis kartus Izraelyje skaitėte paskaitas.

G. S. Penkis kartus.

L. A. Ar pagunda likti nekilo?

G. S. Būnant Jeruzalėje kilo! Tai pernelyg gražus miestas, sunku nesusigundyti, bet tai bloga priežastis likti.

L. A. Tai jūs nebeginčijate Izraelio teisės į valstybingumą.

G. S. Dabar per vėlu.

L. A. Tuo pačiu metu smerkiate Izraelio vyriausybės vykdomą politiką prieš palestiniečius.

G. S. Taip, nors suprantu šios politikos priežastis. Būnant Kembridže lengva kalbėti, kad [Benjaminas] Netanjahu neteisus. Tačiau sakyti tai reikia būnant ten, esant pilnai įsitraukus į vietinį gyvenimą. Priešingu atveju geriau laikyti liežuvį už dantų. Mintis mano amžiuje persikelti į Izraelį atrodo vis mažiau tikėtina. Būna akimirkų, kai svarstau šią galimybę, kai norėčiau ten būti; akimirkų, kai galvoju, ar to reikėtų.

L. A. Jūs vis dar galite.

G. S. Ne, jau nebegaliu. Nei mano amžius, nei sveikata to neleistų. Be to, ten jiems manęs nereikia – esu persona non grata.

L. A. Kodėl?

G. S. Dėl dalykų, kurių prišnekėjau savo gyvenime. Paprasčiausias pavyzdys – mano tvirtinimas, kad judaizmas siekia toliau už Izraelio išlikimą. Tai yra didžiausia išdavystė, visiškai nepriimtina, aš suprantu. Mane labiausiai žavi žydų intelektinio meistriškumo paslaptis. Neveidmainiauju: mokslo srityje žydų Nobelio laureatų procentas stulbina. Yra sričių, kuriose žydai dominuoja. Tarkime, literatūroje turime šiuolaikinio amerikietiško romano autorius – Philipą Rothą, Josephą Hellerį, Saulą Bellow ir t. t. Panašiai moksle, matematikoje ir žiniasklaidoje, kur, pavyzdžiui, „Pravdos“ leidimui vadovavo žydai. Ar tokius rezultatus lėmė baisus pavojaus jausmas? Ar pavojus tapo išradingumo ir kūrybos tėvu? Drįstu tikėti, kad tai gana dažnai būna tiesa. Judaizmas – vienintelė religija Žemėje, turinti atskirą maldą šeimoms, kurių vaikai siekia mokslo. Tai man teikia didelį džiaugsmą ir pasididžiavimą. Dabar aš turiu (tiesa, netikiu stebuklais) sūnų, kuris dirba labai geros kolegijos dekanu Niujorke, taip pat dukrą, kuri vadovauja Kolumbijos universiteto antikos padaliniui, ir žentą, kuris dėsto senovės literatūrą Prinstone. Tai buvo mano svajonė. Ar mes, žydai, turime dovaną gyvenime kliautis protu, mąstyti abstrakcijomis? Atrodo, esame pasmerkti mylėti išmintį, mąstymą ir meną. Žinoma, visi vyrai ir moterys skirtingu lygiu tą turi, tačiau neįtikėtina, kad žydai, kurių tiek nedaug, kurie per visą istoriją galėjo bent keletą kartų išnykti, vis dar gyvi. Jie, nors nekenčiami bei persekiojami, vis dar yra čia. To niekas negali paaiškinti. Kiekviename antisemitiniame juoke glūdi grūdas tiesos. Pavyzdžiui, Hegelio: „Dievas atvyksta dešinėje rankoje laikydamas Šventąjį Raštą apie Apreiškimą, kairėje – Berlyno laikraštį Die Berliner Gazette. Žydas pasirenka laikraštį.“ Jo anekdote randame gilią mintį – žydai aistringai kalba apie vidinę istorijos ir laiko tėkmę [the ductus]. Galbūt neatsitiktinai Karlas Marxas, Sigmundas Freudas ir Einsteinas (išskyrus Darvino atvejį) gimė tame pačiame amžiuje.

L. A. Jūs dažnai prisimenate koncentracijos stovyklose Dievui besimeldusius rabinus. Manote, jie meldėsi, nes tikėjo jas esant Dievo namų prieškambariu?

G. S. Neturiu atsakymo, bet galiu papasakoti apie tuos, kurie laikyti „gyvomis knygomis“ [living books]. Šių stovyklų įkalintieji, aukos kreipdavosi į rabinus, mintinai žinančius tūkstančius knygų puslapių (įskaitant Torą ir Talmudą). Būti „gyva knyga“, kurią puslapis po puslapio skleidi tarsi žmogaus sielą, yra didis dalykas, didelė garbė.

L. A. Jūs gana griežtai kalbate apie Amerikos žydus. Knygoje „Kalba ir tyla“ sakote: „Amerikos žydai savo vaikus stebi ir naktį. Tą daro norėdami įsitikinti, kad mašina sugrįžo į garažą, o ne dėl to, kad jie buvo išvykę pašėlti.“

G. S. Bet šiais žodžiais aš jų nekritikuoju, sakau juos su didžiuliu dėkingumu. Mano paties vaikai bei anūkai yra ten ir noriu, kad jie ten liktų, nes dabar žydams Amerikoje geras istorinis metas kilti aukštyn. Kita vertus, matau didžiulę asimiliacijos riziką. Per mišrias santuokas, toleranciją žydų skaičius Amerikoje pamažu krenta. Tai negalioja prietaringiems, agresyviai savo išgyvenimą ginantiems žydams-ortodoksams. Tuo tarpu sekuliariems, nepraktikuojantiems Amerikos žydams (tokiems kaip aš) yra pavojus išnykti. Kadaise man atvykus į Ameriką įvairūs renginiai, Harvardo, Jeilio, Prinstono universitetai dar taikė kvotas. Jei tada būtumėte pasakęs, kad po keleto metų visų šių universitetų vadovai bus žydai, kad jie bus užėmę vietas literatūros katedrose, iš kurių anksčiau buvo pašalinti, nebūčiau patikėjęs. Paplitęs to laiko elitarizmas vertė žydus jaustis prašaliečiais. Toks mąstymas dabar išnykęs. Paskutinį kartą, kai lankiausi Prinstono Pažangaus mąstymo instituto [Institute for Advanced Thinking] nuolatinių narių sesijoje, vyko rinkimai į matematikos ir logikos dėstytojų vietas. Nors buvo minimi įvairūs kandidatai, netekęs kantrybės Oppenheimeris pastukseno pypke į stalą ir tarė: „Ponai, maldauju vardan geros politikos, pasiūlykite, ką nors, kas nebūtų žydų kilmės.“ Tačiau kitų tokį pasaulinį pripažinimą pasiekusiųjų nebuvo. Dabar, matyt, tai būtų japonas, rytoj – kas nors iš Indijos (ypač moterų tarpo). Pastarųjų metų vizitai universitetuose rodo didelius pokyčius – žydų studentai auditorijose nebūtinai būna pirmi; aukščiausius balus klasikinėse disciplinose (grynojoje logikoje, matematikoje, teorinėje fizikoje ir t. t.) surenka kinų ir indų studentai.

L. A. Jums buvimas žydu nėra priklausymas rasei – tai savęs tapatinimas su mokslo siekiančia tauta iš Šventojo Rašto.

G. S. Nesuprantu verslo, kuris daromas iš mūsų rasės. Būti žydu – priklausyti daugiatūkstantmetei protu vedamo gyvenimo tradicijai, besąlygiškai pagarbai Šventajam Raštui. Tai reiškia, kad daiktai visuomet turi būti supakuoti, paruošti išvykimui, nesiskundžiant, nekaltinant kosmoso neteisingumu. Reikia suprati, kad tai privilegija. Nepamirškite (nors žmonės linkę), kad senovės graikų kalboje žodis „svečias“ sutampa su žodžiu „užsienietis“ – xenos. Mūsų tragišką būklę rodo tai, kad žodis ksenofobija vartojamas per plačiai ir per dažnai, tuo tarpu ksenofilija – išnyko. Esamą krizę apibūdinčiau taip.

L. A. Labai originaliai perrašėte antisemitizmo ištakų istoriją – kai kurių specialistų teigimu, net arogantišku būdu. Aiškinate, kad staigus antisemitizmo iškilimas įvyko dėl krikščionių pavydo žydams jų tarpe gimus Dievo sūnui. Pavydo, atvedusio prie beprotybės ir žmogžudystės. Taip paneigiate versiją, kad antisemitizmą iššaukė pats faktas, kad Jėzus buvo žydų nukryžiuotas.

G. S. Judaizmas žmoniją laikė įkalintą trimis atvejais. Pirmas – su Mozės įstatymu. Monoteizmas pasaulyje – visiškai nenatūralus dalykas. Tuo tarpu senovės graikų mąstymas, kad yra dešimt tūkstančių dievų, yra logiškas, žavingas. Pasaulį jie apgyvendina grožiu ir susitaikymu. Į tai žydas atsako: „Neįsivaizduojama! Negalite turėti Dievo atvaizdo, galima tik etinė ir moralinė jo samprata. Dievas yra visagalis. Jo kerštas siekia tris kartas ir t. t.“ Mozės įstatymas bei monoteistinė moralė – baisūs. Antras šantažo atvejis – krikščionybė. Žydas Jėzus įsako žmonėms: „Visą savo turtą atiduosi vargšams. Aukosiesi kitiems. Altruizmas – ne dorybė, o žmonijos pareiga. Jūs gyvensite nuolankiai.“ Iš esmės tai judaizmo žinia: Kalno pamokslas susideda iš žinomų Izaijo, Jeremijo ir Amoso citatų. Trečias atvejis – Marxas, skelbiantis: „Jei turite gerą namą su trimis tuščiais kambariais, o aplink jus žmonės namų visai neturi, esate niekšinga kiaulė.“ Žmogaus egoizmas, godumas, pinigų troškimas ir sėkmė nėra apginami. Ką sakė revoliucionierius Saint-Just’as? Laimės idėja Europoje nauja. Ką sakė Marxas? Teisingumo idėja Europoje nauja. Gana šios baisios nelygybės. Slampinėjančių vargšų skaičius mūsų sostinių – Paryžiaus ir Londono – šaligatviuose auga. Triskart žydai reikalavo: „Tapk asmenybe. Tapk žmogumi.“ Tai baugina. Ir tuomet iš pašalio pasirodo Freudas, atimantis net sapnus. Jis nebeleidžia mums ramiai sapnuoti. Didis pranašas Izaijas paskelbė, kad jo ašaros prabudins mus naktį ir prikels miestą. Jeremijas ragino: „Pabuskite! Nustokite miegoti!“ Tačiau tikrasis to tikslas yra atimti mūsų menkutį buržuazinį miegą. Išsimiegoti gerai – tai buržuazijos prabanga, kuria mėgaujasi tik viduriniosios klasės. Badaujantys žmonės niekada tuo nesimėgauja. Hitlerio užstalės kalbos (Tischgespräche) teiginys, esą „žydai išrado sąžinę“, išties yra teisingas. Tai gilus pareiškimas, nuskambėjęs blogo žmogaus lūpose. Mano gerbiamas Solženicynas, nors ir apgailėtinai, sako: „Komunizmo virusas, bolševizmas kyla iš žydų, jis užkrėtė šventą Kazanės mergelę ir rusų teokratiją.“ Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jis yra teisus. Galime tuo didžiuotis arba apgailestauti, bet antisemitizmas yra tam tikras žmogaus riksmas: „Palik mane vieną!“ Tai riksmas prieš įkyrią judaizmo atstovaujamą moralę. Nemanau, kad tai gali būti pašalinta. Krizė Artimuosiuose Rytuose vis labiau įsisiūbuoja. Viena vertus, liberaliose šalyse populiari antisemitinė kairė, kita vertus – į fašistinį neokonservatizmą linkstantys baptistai Jungtinėse Valstijose (pietryčiuose jų skaičius siekia penkiasdešimt milijonų) siuntė pinigus ir ginkluotę Šaronui, šiam einant ministro pirmininko pareigas. Šie priešiški aljansai tuomet džiūgauja: „Bravo! Laikyk netikinčiuosius atokiau nuo Nazariečio šalies.“ (Taip, Izraelį jie vadina Nazariečio šalimi.) Pasikartosiu, atrodo, kad ateityje laukia daug pavojų. Kiekvienas gyvena paniręs į savo vidinį pasaulį. Kaskart pabudęs primenu sau istoriją: Dievas skelbia, kad nuo mūsų pavargo. „Atsibodo!“ Per dešimt dienų sulaukiame potvynio, Nojus nepasirodo, nes tai buvo klaida. Bažnyčios tėvai katalikams sako: „Labai gerai. Tai Dievo valia. Melskitės. Jūs atleisite vieni kitiems. Subursite savo šeimas ir lauksite pabaigos.“ Protestantai sako: „Jūs išspręsite savo finansinius reikalus, nes jie iki tol turi būti išspręsti. Subursite savo šeimas ir melsitės.“ Tuo tarpu rabinas sako: „Dešimt dienų? Per tiek laiko galima išmokti kvėpuoti po vandeniu!“ Ši istorija kasdien man teikia jėgų ir gyvenimo džiaugsmo. Aš ja tikiu. Dešimt dienų – pakankamas laiko tarpas.

L. A. Kaip vertinate visuotinį antisemitizmo išaugimą?

G. S. Vyliausi, kad gyvenimo pabaigoje (t. y. dabar) Šoa palikimas įgis švelnesnę formą, tikėjausi, kad susitaikymas Europoje įvyks natūraliai, tačiau taip nėra. Antisemitizmo bangos ir neapykanta žydams šiandien veši visur. Dar prieš keletą metų nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma. Nors Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje žydų beveik visai nelikę, antisemitizmas ten klesti. Net ir mylimoje Anglijoje matau to ženklus – vyksta akademiniai boikotai prieš žydų mokslininkus. Tai akivaizdu, todėl verčia nerimauti. Ironiška, kad ne kas kitas, o Putinas Ukrainoje dabar smerkia antisemitizmą. Tai Kafkos vertas scenarijus! Nepasitenkinimo banga auga visur, išskyrus galbūt Jungtines Valstijas. Kalbu ne apie revizionizmą, turintį sekėjų Prancūzijoje, o apie tuos, kurie save laiko atvirais žmonėmis, tačiau jaučiasi nejaukiai šalia žydų.

L. A. Kaip apibūdintumėte geografiją, į kurią grįžta antisemitizmas?

G. S. Jis dabar yra visur. Neperskaitysite laikraščio neradę incidentų, išpuolių prieš žydų kapines, sinagogas. Taip pat dešiniųjų nacionalistų judėjimas nė neslepia pagiežos, nukreiptos prieš žydus. Bent laikinai siūlau tokią hipotezę: neapykanta žydams yra ir ten, kur jų nebeliko, ir ten, kur jų nė nebuvo. Kur daugiausiai spausdintų „Siono išminčių protokolų“ kopijų? Ogi Japonijoje, kur žydų niekada nebuvo. Būtent čia šis liūdnai pagarsėjęs, bet labai galingas pamfletas parduodamas tūkstančiais kopijų. Todėl derėtų sau užduoti beveik siurrealistinį klausimą: kodėl iš pagrindų atmetama ši susitaikymo galimybė? Kodėl atsisakoma pamiršti? Kitas problemas pamirštame, bet ne žydų klausimą. Turiu paruošęs pirminį atsakymą, kurį norėčiau pasiūlyti (artėjant mano dienų saulėlydžiui, jis vis labiau mane įtikina): žydų gyvavimas užsitęsė. Niekas kitas negali pasakyti, kad „mano žmonės gyveno Temistoklio ar Cezario laikais“. Tuo tarpu etninė ir istorinė žydų tapatybė siekia penkis tūkstančius metų. Iš kur toks ilgaamžiškumas? Žemėje yra tik viena kita tokia tūkstantmetę tradiciją turinti tauta – tai kinai, tačiau reikia atsižvelgti ir į didžiulį jų skaičių. Čia esama skandalo (naudoju šį žodį graikų kalbos skandalone prasme, reiškiantį per didelį skaičių): žydų planetoje dabar yra daugiau nei prieš Šoa. Taip sakyti nepadoru, bet tai tiesa. Gyvenančių ir išgyvenančių žydų šiuo metu daugiau nei prieš baisiausią istorijoje genocidą. Kaip dabar psichiškai žydas išgyvena Šoa? Nederėtų vengti iškilaus Amerikos žydo filosofo Sidney Hooko prieš mirtį kelto klausimo. Užduosiu jį dar kartą. Jei būtų pasakyta, kad jūsų būsimi vaikai gali susidurti su nauju holokaustu, kita Aušvico forma, su vergovės ir sunaikinimo grėsme, ką pasirinktumėte: ar atversti juos į kitą – ne judaizmo – tikėjimą, ar visai negimdyti? Tai filosofinis klausimas. Kiti savęs to klausė, aš taip pat. Žinodami, kad mūsų laukia baisus nežmogiškumas, ar nebandytume nuslėpti savo žydiškos praeities, jos išsižadėti, pereiti į kitą pusę (Ameriką, galbūt Britaniją arba Prancūziją) ar pasirinktume tiesiog neturėti vaikų?

L. A. Išsižadėti? Ar tai reiškia vardo pakeitimą, atsivertimą į kitą religiją?

G. S. Vardo, kultūros pakeitimą, bandymą juos nuslėpti. Galbūt pokyčiui užtektų vienos ar dviejų kartų. Vis tik manau, kad didžioji net ir nepraktikuojančių, sekuliarių žydų dalis to nesirinktų. Tai tik mano spėjimas, nes to įrodančios statistikos nėra. Kodėl žydas turėtų norėti išlikti žydu? Dievas mato, juk tai pasigailėtinas likimas! Manau, žydai su gyvenimu sudarė sutartį – tai paaiškintų jų mistišką gebėjimą išsigelbėti. Leiskite paaiškinti. Rodos, tūkstančius metų vyko derybos tarp žydų ir paties gyvenimo – man tai yra žmogaus gyvybingumo slėpinys. Po dešimties kalėjimo vienutėje praleistų metų Natanas Šaranskis (garsus sionistinis disidentas Tarybų Sąjungoje) ant vieno tilto buvo išmainytas į kitą nuteistą šnipą. Ką darė Šaranskis? Eidamas per tą tiltą šoko ir visaip užgauliojo rusų sargybą! Kolymos lageryje ji Šaranskio net baiminosi. Taigi jis šoko. Šoko kaip Dovydas priešais arką. Šokis, patvirtinantis gyvenimą. Tai tik metafora, bet jeigu svarstome, kas kelia suglumimą, mano atsakymas būtų – išgyvenimo paslaptis, atsisakymas išnykti. Taip prisiliečiame prie karalystės, kuri suprantama tik sociobiologams. Gamtininkas Lamarckas klausia: „Ar yra šitai lemiantis elementas?“ Darvinas atsako: „Ne, konkrečios ypatybės nėra.“ Dabar vyksta Lamarcko idėjų permąstymas. Kodėl net septyniasdešimt procentų visų Nobelio premijos laureatų moksle yra žydai? Kodėl devyniasdešimt procentų visų šachmatų didmeistrių yra žydų kilmės tiek Argentinoje, tiek Maskvoje? Kodėl žydai vieni kitus atpažįsta ne tik racionalaus mąstymo lygmenyje? Prieš daugelį metų Heideggeris pasakė: „Kai esi per kvailas kažką pasakyti, pasakoji istoriją!“ Per grubiai pasakyta. Todėl aš kaip tik vieną tokią papasakosiu! Kai buvau jaunas doktorantas, o tai buvo seniai, nuvykau į Kijevą. Vakare išėjau pasivaikščioti. Vienu metu išgirdau žingsnius už savęs. Vyras pradėjo eiti šalia, jo lūpos iškošė „Jid“. Rusų kalbos nemokėjau, kaip ir jis vokiečių, bet abiems liko aišku, kad truputėlį suprantame jidiš. Jo tada paklausiau: „Juk tu ne žydas?“ – „Ne ne. Tuoj paaiškinsiu. Tamsiais Stalino valymo metais žydai, kaip prašaliečiai, galėjo būti atsiųsti į kaimyninį kaimą vietiniams to nė nežinant. Ir tada mes nieko nežinojome! Žydai turėdavo žinių iš viso pasaulio! Nesuprasdavome kaip, bet jie žinodavo, kas vyksta.“ Veikia pogrindinė masoninė komunikacija [freemasonry of underground communication]. Jis tąkart pridūrė: „Jidiš pramokau tiek, kad galėčiau jų paklausti, kas vyksta Maskvoje. Nes jie žinojo.“

L. A. Ką turite galvoje, minėdamas masoninį informatyvumą?

G. S. Masoninis informatyvumas reiškia žinojimą, kas vyksta pasaulyje, ne tik priklausymą jam. Tos žinios stabdo nuo saviapgaulės, jos išmoko pasakyti „ne“. Dėl to žydai visuomet tą sakė despotizmui, nežmogiškam elgesiui jo aplinkoje. Jie visuomet išlaikydavo bent menkiausią ryšį su pasauliu. Manau, tai rodo transcendentinį gyvybingumą, kuris leidžia derėtis su gyvenimu. Žydai žino, kaip pasakyti: „Baisiai kentėsime, būsime piligrimai, būsime Žemės perėjūnai, bet net ir pabaigoje nežūsime.“

L. A. Ką reiškia būti netikinčiu žydu, nepripažįstančiu Izraelio, kaip politinio darinio, likimo?

G. S. Atsakysiu su gėda ir šiek tiek su džiugesiu: tai reiškia sėdėti su jumis čia, šiame kambaryje su visomis knygomis, visais šiais įrašais, kasdien skaityti, mokytis kalbų, kiekvieną rytą stengtis būti tuo, kuris įsisavina kažką naujo. Būti žydu man reiškia išlikti studentu, tuo, kuris mokosi. Kartu tai reiškia prietarų, neracionalumų atmetimą, atsisakymą žvalgytis į astrologus, klausiant, ką likimui žada žvaigždės. Tai ir intelektualinės, moralinės, dvasinės vizijos turėjimas. Svarbiausia – atsisakyti kito žmogaus žeminimo, taip pat neleisti, kad kitas kentėtų dėl tavo egzistavimo.

L. A. Tačiau taip jūs apibrėžiate ne atskiros tautos ar civilizacijos, o bendrus žmonijos bruožus.

G. S. Priešingai, pasaulis tampa vis labiau sadistiškas, provincialus, nacionalistiškas, šovinistiškas. Šiandien Vakaruose, rodos, triskart daugiau astrologų nei mokslininkų. Prietarai, iracionalumas vėl įgyja vis daugiau svertų. Gyvename augančio kičo, vulgarumo ir žiaurumo visuomenėje.

L. A. Ar manote, kad buvimas žydu nuo tokių dalykų apsaugo?

G. S. Taip, manau. Pateiksiu man daug reiškiantį, nerimą keliantį pavyzdį. Iki šiol nežinomas nė vienas pedofilijos atvejis žydiškose mokyklose. Tai labai svarbu – žydai vaikus laiko šventais. Būtų gerai, kad bent šis faktas būtų patvirtintas, bet aš atsargus, nes esama paslapčių, kurių niekas iš mūsų nežino. Palyginimui: matome augantį pedofilijos atvejų skaičių krikščionių pasaulyje. Nemanau, kad apskritai kada nors žydų mokytojas prisilietė prie vaiko netinkamai. Dėl Dievo meilės, joks rabinas! Tuo tarpu man gerai pažįstamoje Airijoje nėra su šia problema nesusidūrusios mokyklos. Britanijoje taip pat tokių atvejų vis daugiau. Tad galbūt būti žydu man reiškia būti tuo, kuris niekuomet neužgaus vaiko, kuris niekada kito nekankins. Tai reiškia įsitikinimą, kad parašysiu geresnę knygą nei ta, kurią dabar skaitau, rankoje laikydamas pieštuką. Tai nuostabi žydų arogancija, apeliuojanti į žmogaus proto galimybes: „Aš padarysiu dar geriau.“ Jei kažkas, ką pasakiau, yra tiesa, tai manau, kad gyvenime vadovautis protu yra privalumas. Tai man reiškia žmonijos šlovę. Nesakau, kad nėra žiaurių, sugadintų žydų (ypač finansų sektoriuje, tarp superkančių Londoną, taip pat rusų gangsterių, didele dalimi žydų, perimančių prabangos prekių industriją). Bendrai noriu pasakyti, kad žydai ir toliau prisideda keldami mokslą, filosofiją, intelektualinę mintį. Aš pats save visuomet laikiau žydu – tai akcentuoju tiek pirmoje knygoje „Tolstojus ar Dostojevskis“, tiek „Tragedijos mirtyje“, tiek ir kitose. Esu tas, kuris eina pirmyn didžiuodamasis, kad neturi namų. Savo gyvenimo pabaigoje manau, kad tai beveik viskas, kas mane apibūdina.

L. A. Bet jūs vis dar galite!

G. S. Šiek tiek per vėlu.

L. A. Niekada nevėlu.

G. S. Ateina laikas, kai imtis daugelio dalykų yra per vėlu.

 

Vertė Karolina Rimkutė

Versta iš: forward.com/culture/367139/you–really–need–to–read–this–terrific–interview–with–george–steiner/
 

Tagged with: AdlerjudaizmaskritikakultūrakūrybaliteratūrareligijaSteiner
 

One Response to Eiti pirmyn didžiuojantis, kad neturi namų: pokalbis su George’u Steineriu

  1. […] Eiti pirmyn didžiuojantis, kad neturi namų: pokalbis su George’u Steineriu […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.