Istorija Nr. 1
Mykolo Saukos skulptūra Viršuliškių parke // nuotr. aut. Linas J. Jankauskas
Beveik prieš metus periodinėje spaudoje (ar skaitmeninis kasdienių naujienų žiniatinklis, atsinaujinantis tik pagal jam vienam suvokiamą logiką, gali būti taip vadinamas?) perskaičiau, kad žinomų Lietuvos tapytojų sūnus Mykolas Sauka „įspaudė“ savo kūrybos „pėdą“. Jo pasirinkimas man tuo metu pasirodė intriguojantis ir savitas. Ši skaitmeniniu būdu atskriejusi žinia išliko atmintyje su žyme „reikės aplankyti tą parką ir apžiūrėti ten pastatytas skulptūras“.
Viešoje erdvėje Saukos betoninės skulptūros sulaukė nemažai dėmesio. Kultūrinių naujienų sraute jų atsiradimas atrodė daugiau mažiau taip:
https://vilniausgalerija.lt/fotogalerija/m-saukos-skulpturos-pastatytos-virsuliskiu-misko-parke/
Menininkas ieško savo „vietos ir raiškos būdo“. Be jokios ypatingos ŠMC ar MO muziejaus pompastikos ir reklaminių / skatinančių / formuojančių nuomonę specialistų / kultūros autoritetų žinučių / deklaracijų / raginimų / dūsavimų / dėkojimų. Tokia kultūrinio isteblišmento laikysena tik dar labiau masino aplankyti „tą vietą“ ir pažiūrėti „tuos dalykus“.
Bendrame žinučių (90% tekstinių nuorodų, atrandamų vadinamojoje internetinėje žiniasklaidoje, žiniomis tikrai nepavadinsi, tad renkuosi jas vadinti žinutėmis) sraute šis įvykis buvo užfiksuotas taip:
Menininkas labai aiškiai formuluoja savo poziciją apie išcentruojantį kultūros būvį ir kultūrinės atminties kūrimo poreikį; apie tai, kaip sąmoningai rinkosi ne tik savo kūrinių išraišką, bet ir jų būsimą „gyvenamąją“ vietą. Paskaičius visą interviu su Mykolu Sauka, susidaro įspūdis, kad jis turi ne tik menininko technê, bet ir pathos. Deja, kaip dažnai būdinga kuriantiems žmonės, Sauka turi ir kiek naivokų lūkesčių: mąstydamas apie tolesnį savo kūrinių „gyvavimo pobūdį“, jis teigia, kad pastarieji Viršuliškių parke gyvens kaip jo „namiškiai“, kaip voverės ar barsukai, ir kad to miško / parko „ne-namiškiai“ / lankytojai, čia atklydę ar su interesu atėję žmonės bus sąmoningi ir „neateis naktį su kūju“, t. y. neniokos jo skulptūrų.
Sauka nenumatė vieno paprasto akcento, o jei numatė, tikėtina, neįvertino jo poveikio galios: gūglinimo būdu ieškodamas vietos savo betoniniams „namiškiams“, negali visiškai įsigyventi į tą vietą. Google retušuoja ir eliminuoja vietos asmeniškumą (uždengiami ar retušuojami žmonių veidai ar mašinų numeriai yra tiesioginis šio „uždengimo“ pavyzdys), todėl dienos šviesoje regima pozityvi aplinka – sutvarkytos vaikų žaidimų aikštelės šalia parko, nieko neišsiskiriančių blokinių namų tvarkingi kiemai, vaikų darželis iš vienos pusės, tyli ir rami vyraujanti atmosfera – neatskleidžia, kas yra „tikrieji šios vietos valdovai“. Tačiau apie tai jau istorijos Nr. 1 moralas.
O dabar dar kartą trumpai, kaip viskas atrodo po Saukos kūrybinės užmačios įgyvendinimo:
https://neakivaizdinisvilnius.lt/po-paskaitu/virsuliskiu-parkas/
Ši nuoroda leidžia suprasti, kokiu būdu pasikeitusi vieta yra formalizuojama kaip jau esanti kitokia: Viršuliškių parkas aprašomas su nauja tapatybe, formaliai nurodant tiek jo aplinką, tiek ir įdomųjį turinį. Saukos kūrybinis veiksmas tampa kultūrinės istorijos su tam tikra intencija kūrimosi faktu.
Visa ši ilga litanija su atitinkamais šio teksto autoriaus apmąstymais skirta tik keliems poleminiams sakiniams užrašyti ir jums pasakyti:
- Faktas: „plikas“ kitokios „kultūros“ Viršuliškių parke užfiksavimo pademonstravimas (nuotraukose matomi kitokios skulptūrų korektorių „kultūros“ intencijos bei būvis).
- Klausimas: ar tai, ką matome nuotraukose, turint omenyje Saukos kūrinių „neprovokacinį pobūdį“, atskleidžia dalies vilniečių psichologinį, mentalinį ir praktinės elgsenos asmenybinį būvį?
- Retorinis teiginys: kultūra, o ypač jos istorinė atmintis, labai sunkiai skverbiasi pro „banalybes ir kasdienybės užkardas“ (todėl šioje vietoje dar kartą iškyla neįtikėtinas Juozo Miltinio žygdarbis Panevėžyje, sovietinio betono ir darbininkijos aplinkoje sukūrus ir išauginus neįtikėtinos reikšmės kultūrinį fenomeną).
O vis dėlto vietoj moralo – trumpas lyrinis nukrypimas: žvelgiant iš toli (nuotraukos, kuriose matome iš tolo rankas išskėtusio žmogaus skulptūrą) ir nematant „pakoreguotų“ skulptūrų, plinta kūrybinės pastangos „dvasia“, jaučiamas kūrinančiojo pažadas ir masinimas, kad ten yra žmogiškos kultūrinės atminties taškas. Įėjus į skulptūrų erdvę, visų pirma užplūsta nusivylimo jausmas, barbariško elgesio pavyzdžio identifikacija ir… kultūrinės auros nebuvimo pajauta. Aiški, banali, kasdienė aplinka. O gal šioje vietoje būtent to ir reikia? Gal tai pats geriausias dalykas, kas gali būti Viršuliškių parke: menininkas atliko savo misiją, o jo misijos atminties archyvuotojai įamžino ją savo korekcijomis ir to meto vyraujančių nuotaikų į-SI-amžinimais – alkoholinių gėrimų stiklo šukėmis, vienkartinių indų liekanomis, lytinių organų vaizdavimo spaudais, užrašais, kurie „varo į priekį tuščios galvos sąmonę“ ir… ką dar jie paliko?
Istorija Nr. 2
Lazdynų pasakų parkas // nuotr. aut. Virginijus Gustas
Šis parkas įkurtas 1987 m. gegužės 26 d. Data šiuo atveju svarbi ir dėl simbolinės abiejų istorijų sąsajos. Mykolas Sauka bando kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės gyventojų kultūrinį paveldą sovietinės sistemos palikimo citadelėje – blokinių, keletą dešimtmečių nepakitusių daugiabučių namų aplinkoje, kurių gyventojų jaunystė / vaikystė / geriausios dienos prabėgo dar menamoje sovietinės santvarkos kapsulėje, o štai Lazdynų / Pasakų parkas yra to laikmečio pabaigoje atsiradęs kultūrinis darinys. Akcentuokime: Viršuliškių parkas – tai svetimkūnis pastangų provokatorius, Lazdynų / Pasakų parkas – tai savas prisiminimų priminėjas.
Lankomės Lazdynų / Pasakų parke. Šalia paruošta net mašinų stovėjimo aikštelė. Vyksta krikštynų atminimo įamžinimas su vaišėmis ir fotosesija ant šalia esančios prižiūrėtos vejos, gamtos suformuotoje lomoje. Miesčioniška popietės idilė. Šis pirminis įvykių išsidėstymas signalizuoja, kad čia bus kitokia istorija nei Viršuliškėse. Pirmieji signalai neapgauna, tolesnė aplinkos apžiūra tik patvirtina tvyrančios harmonijos ir priėmimo / inkorporacijos dvasią: tvarkingos informacinės lentelės, trumpos istorijos apie tai, kas ir kur yra, tvarkingi takeliai, gerai išlikusios senos medinės lietuvių liaudies pasakas simbolizuojančios skulptūros, nauji apšvietimo stulpai, žaidimų ir poilsių aikštelės, suolai, stalai. Neabejotinai matoma „valdžios ranka“ – parkas prižiūrimas, jo aplinka kontroliuojame, kabo kameros. Jų paskirtis neaiški: tai „kontroliuojanti akis“ ar antrinė parko gyvastis? Iš parke esančių informacinių aprašų galima spręsti, kad kabančios kameros yra šiuolaikinė buvusio parko adaptacija: pasitelkus šiuolaikinių technologijų vizualinius efektus demonstruojamos Vilniaus legendos:
Peršasi mintis, kad šis parkas patyrė antrinę kultūrinę identifikaciją ar papildomą ideologinės kūrybos invaziją, tokiu būdu sutvirtinant poreikį vykdyti šio parko lankytojų elgesio kontrolę. Kameros, nuolatinis darbuotojų šurmulys (beje, jų šviečiančios liemenės kažkodėl kelia draugovininkų raiščių reminiscenciją), pakankamas kiekis žmonių (kur tik eitum, nuolat matai bent vieną kitą lankytoją) disciplinuoja elgseną šioje vietoje. Dabar apie pirminę parko atsiradimo, vietos įkultūrinimo istoriją. Kad ji nebuvo visai sklandi, mintis kilo žvalgant parko pakraštyje esančios skulptūros būklę – aplaužyta, kiek „pakoreguota“. Sklaidant internetinės paieškos išnašas,
galima aptikti priminimų, kad šio parko pradžia buvo kažkuo panaši į Viršuliškių parko pradžią: šiukšlės, vandalų niokojamos medinės skulptūros, neaiškių ar aiškių, net maniakinių kėslų lankytojai
visais būdais ignoravo net ideologiškai angažuotą valstybinę įkultūrinimo pastangą, tad, atrodytų, menininko individualių pastanga asmeniškai įkultūrinti erdvę prilygsta Sizifo darbui. Lazdynų parkas atgimė tik po 16 metų, o galutinai tapo švarus dar po 16 metų, veikiant kultūriškai angažuotiems valstybinių įstaigų vadovams bei „įsukus“ priežiūros / stebėsenos / disciplinos mašiną. Homo sovieticus supranta ir priima tokius dalykus tik per prievartą, su ideologiniu pamušalu, stebint akylam kaimyno žvilgsniui.
Viršuliškių parko laukia ilgas kelias, bet kol kas jis turi vieną absoliutų pranašumą: tai tikro meno vyksmas. Menas turi provokuoti, „išstatyti save“ taip, kad būtų absoliučiai „plikas“ ir kritiškam, ir įteisinančiam žvilgsniui; jis turi būti „daromas ne kiekvienam“. Lazdynų parkas, atsiradęs kaip liaudies padavimų medinis eksponavimas miesto miškelyje, nuo pat savo atsiradimo pasmerktas tapti Viešąja Erdve, t. y. stebima ir kontroliuojama bendrai naudojama vieta. Tai pragmatinis, o ne kūrybinis žmogiškos gyvensenos išraiškos sluoksnis. Kažkodėl dabar dar kartą iškilo vykęs krikštynų atsiminimo „įamžinimas“ (keistas lietuvių kalbos žodis tam veiksmui išreikšti, nieko bendro neturintis su to veiksmo esme). Viršuliškių parkas turi absoliučiai skirtingą kilties intenciją – tai individualios menininko pastangos vyksmas, galintis tapti tikru meniniu įsikultūrinimu be bizūno ir „stebinčios akies“.
P. s.: po 45 dienų apsilankius Viršuliškių parke, matomos „taisymo pastangos“. Kažkas padeda išgyventi menininko įkultūrinimo pastangai. Tikėkimės, valstybinė ideologija neįsibraus į šią teritoriją.
[Atskleisti segtuvą ir pažiūrėti nuotraukas]
P. p. s.: apsilankius Lazdynų / Pasakų / Legendų parke vakare, konstatuotina, kad antrinis kultūrinis sluoksnis „daro savo darbą“ ir kitu paros metu: šitaip disciplininė terpė įsteigiama pilnu paros režimu. Štai kodėl čia buvo būtina antrinė ideologijos invazija maskuojantis kultūrine kauke.
[Atskleisti segtuvą ir pažiūrėti nuotraukas]
Virginijus Gustas