Mirtis neatostogauja

pagal | 2013 08 01

Pieterio Bruegelio Vyresniojo „Mirties triumfas“ – ne jautruoliams. Paprastai datuojamas apie 1562 m., jis rikiuojasi tarp bene labiausiai šiurpinančių amžiaus paveikslų, o praėję šimtmečiai tik ženkliai padidino šį rodiklį. Iki pat Goya’os 1810 – 1820 m. „Karo tragedijų“, Europos menas neturėjo nieko panašaus į šią žiaurią apybraižą apie pragarą žemėje.

Paveikslas kabo Prado muziejuje, Madride, priešais Hieronymo Boscho „Malonumų sodą“. Kadangi Bruegelis savo amžininkų buvo laikomas „antruoju Boschu“, čia jie sudaro tinkamą porą. Abu menininkai buvo Pilypo II-ojo favoritai, įvairūs jų darbai buvo saugomi Habsburgų kolekcijose Ispanijoje ir kituose kraštuose.

Mirties triumfas“ savo ryškia pašaipaus nihilizmo potekste – ne jautruoliams.

Didelis ir detalus Boscho triptikas pritraukia kur kas didesnę minią ir nesunku suprasti, kodėl. Nuogi vyrai ir moterys, fantastiniai gyvūnai gali būti suvokiami kaip svaigulinga komedija, labiau panėšėja į Lewisą Carrollą nei į Apreiškimą Jonui. Net mokslininkai nesutaria, ar ši paslaptinga alegorija yra protestas prieš geismo demonus ar svajonė apie rojų be nuopuolio, kai kūniška meilė dar nebuvo tapusi nuodėminga.

Mažesnis Bruegelio (46 x 64 colių) vienos lentelės1 šedevras siunčia kur kas niūresnę žinią. Nėra jokios galimybės išvengti karo nelaimių. Liepsnojančiame peizaže vyrai ir moterys ietimis bei kardais mėgina gintis nuo mirties pakalikų. Tačiau gyvųjų vos keletas, jų pastangos bergždžios. Mirtis yra ne tik neišvengiama ir negailestinga visuomenės privilegijuotųjų ir vargšų atžvilgiu, šito mokyti savo žiūrovų Viduramžių ir Renesanso menininkai ilgai nesiliovė, negana to, mirtis yra ir siaubingai kūrybinga. Kare kančių įvairovė žmogui yra begalinė. Vizija yra tiek pat intensyvi ir dinamiška, kiek Boscho, tačiau čia žiaurumo šaltakraujiškumas nepalieka vietos jokiai užgaidai.

Net ir didelis Bruegelio populiarumas nesuteikė galimybės meno istorikams sužinoti šio to daugiau apie jo biografiją. Kada (apie 1525 – 1530 m.) ir kur jis gimė, vis dar svarstoma, ankstyvosios studijos lieka paslaptimi. Pirmasis jo egzistavimo pėdsakas yra parašas, paliktas 1551 m. Antverpeno menininkų gildijoje, Šv. Luko gildijoje. Dar prieš imdamasis tapybos 1550 m., Bruegelis buvo sėkmingas graviruotojas, jo klientų ratą sudarė aukštus postus užimantys miesto mecenatai, lydėję jį visą likusį gyvenimą. Bažnytinis antkapis, kurį Janas Bruegelis pastatė savo tėvams, byloja, jog Pieteris Vyresnysis mirė Briuselyje 1569 m.

Vis dėlto sunku pasakyti, ar scenos, vaizduojamos „Mirties triumfe“, yra grynos fikcijos, konvencijos, pagrįstos ankstesniųjų tapytojų pragaro vizijomis, karo žiaurumų liudijimas ar pastarųjų samplaika. Aršus Pilypo II-ojo karvedys, Alvos kunigaikštis, nevyko į Žemuosius kraštus2 iki pat 1567 m., tačiau žiauraus ispanų žygio, nukreipto prieš protestantus ir kitus eretikus, pėdsakai buvo juntami dešimtmečius.

Nepaisant to, kokia gausybė nežinomų niuansų šį paveikslą supa, įskaitant ir religines autoriaus pažiūras, jis pateikia virtuozišką mirties šėlą. Pasakotojas Bruegelis siekė pripildyti savo drobes sąryšingų, daugiau ar mažiau apylygio intensyvumo žmogaus ir gyvūno veiksmų, tuo pat metu nudengiančių keletą plokštumų tuose vilnijančiuose kraštovaizdžiuose, kurie esti kur kas daugiau nei fonas.

Kiekvienas „Mirties triumfo“ colis žymi visišką chaosą. Autoriaus potėpis, regis, negali sulaikyti šėlo pagautos mirties ordos galios, užimtos žudymu ir kankinimu visur, kur tik bežvelgtum. Realistiniai kentėjimo elementai reikalauja kruopštaus tyrinėjimo ir pasirodo kur kas labiau šiurpinantys nei tipiškas viduramžių „Mirties šokis“3.

Šis šėlstantis mūšis be centro nėra dora kova. Pirmame plane skeletas perrėžia žmogui gerklę, šalimais badaujantis šuo graužia moters veidą. Ant kalvos, kiek dešiniau, mirusiajam nudirta oda, jis pakabintas ant medžio. Jo galva perverta metaliniu strypu, atlošta atgal ir įsprausta tarp šakų. Netoliese kartuvėse kybo vyras, jį stebi žiūrovai, už kelių žingsnių klūpantis žmogus tuoj bus nukirsdintas. Kitos aukos stypso pamautos ant aukštai iškeltų stipinų.

Šėtonišku prisilietimu mirusieji žengia ant tūkstančių, rankose laikydami karsto dangčius tarsi skydus, išpuoštus kryžiais. Karalius, apsigaubęs savo šermuonėlio apsiaustu ir kibirais aukso, yra toks pat beviltiškas, kaip ir visi kiti. Paveikslo viršuje, uoste, liepsnoja ir skęsta laivai, iš gretimų bokštų kyla dūmai. Ši laiko fabula šiurpina ypatingai, kadangi leidžia numanyti, jog mirtis krašte plėšikauja jau ištisas dienas, jei ne savaites, niekur nebuvo sustojusi. Iš tiesų, armija pasirodo nesustabdoma.

Išganymo Kristuje, t. y. sprendimo, kuris būdingas kitiems apie mirties neišvengiamybę bylojantiems paveikslams, čia stinga, ryški pašaipaus nihilizmo potekstė. Juodas varpas, kurį žemyn traukia pora skeletų viršutiniame kairiajame kampe, vietoj to, jog skelbtų apie viešpaties gailestingumą arba antrojo prisikėlimo šlovę, rodos, byloja žmonijos pabaigą.

Šių įvaizdžių brutalumas suteikia Bruegelio paveikslui slogų ir nepaliaujamą aktualumą. Panašu, jog jis numatė Trisdešimties metų karo, vykusio XVII a., vaizdinius, baisumus, kuriuos piešė ir graviravo J. Callotas. XXI a. perspektyvą labiausiai trikdo tai, kas vaizduojama paveikslo dešinėje – stačiakampio formos dėžės, į kurias grūdami žmonės ir siunčiami myriop. Šių įrenginių panašumas į nacių naudotas masinio žudymo technologijas pribloškė daugelį.

Tokie sekuliarūs skaitymai nėra laikomi atsakinga meno istorija, tačiau jie paaiškina šio paveikslo košmarišką ikoniškumą. Nepasirašytas ir nedatuotas, jis stokoja atskiros religinės reikšmės net ir miglotame XVI a. menininko gyvenime, veikiau vylingai šnabžda visam pasauliui.

XIX a. šveicarų istorikas Jacobas Burckhardtas išjuokė Bruegelį kaip primityvų ir grubų tapytoją. Tos pačios ypatybės – pasiryžimas skiepyti šiurkščią tikrovę ir šventės aurą į etinius pasakojimus – šiandien jį daro tokį mėgstamą. „Mirties triumfas“ gali atsispirti krikščioniškos alegorijos interpretacijai, tačiau išdegintas, purvinas, belapis karo peizažas yra pernelyg gerai pažįstamas.

Richard B. Woodward

 

Vertė Brigita Gelžinytė

Versta iš: Death Takes No Holiday

 

  1. Iki pat XVI a. vidurio, kol imta naudoti drobė, buvo tapoma ant medienos plokščių, kurios kartais būdavo jungiamos tarpusavyje. – Vert. past.
  2. Žemieji kraštai – dab. Nyderlandai ir Belgija. – Vert.past.
  3. „Mirties šokis“ – dažnai vartojama pranc. išraiška Danse Macabre; tai vėlyvaisiais viduramžiais susiformavęs ir plačiai paplitęs alegorijos žanras, vaizduojantis mirties universalumą. – Vert. past.

8 komentarai

  1. T.

    Galvoju, kad mergina gražiai džiazuoja.
    Ir galiausiai, kas yra tikras vertimas?

    Atsakyti
  2. barabas

    na, mane mokė, kas vertimas – tai nuoseklus ir kruopštus darbas
    džiazuoti galima kuriant

    vertimas tik šiek tiek panašus į kūrybą
    čia žinoma tik tuo atveju, jei verčiant tesktą rūpi kuo mažiau nutolti nuo originalo, kitu atveju, aišku, galima džiazuoti

    Atsakyti
  3. T.

    Kiek žinau, yra įvairių vertimo mokyklų ir čia vieno
    sutarimo tikrai nėra. Apie tai rašo ir Gasparovas, “Apie žodį”(Aplinkkeliai), Steineris, Ricoeuras ir t.t.Nėra dviejų vienodų to paties teksto vertėjų, nėra ir vienodo vertimo vertinimo, žinoma, kai skaitosi sklandžiai.

    Atsakyti
  4. T.

    Man čia viskas sklandu, gal ką pražiūrėjau?
    Kritikuojant reikia nurodyti klaidas,o ne
    tėkštelti ir sėdėti patenkintam.

    Atsakyti
  5. Linas lj Įrašo autorius(-ė)

    Jeigu turite kokių nors konkrečių pastabų, pasiūlymų, norite patarti, pasikalbėti su autoriais, atsiųsti savo tekstus/vertimus, rašykite į aplinkkelių paštą: aplinkkeliaietagmail.com

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *