Kaip išsivaduoti iš baudžiavinio mentaliteto?

pagal | 2013 07 29

Neseniai susimąstyti privertė matyti seni kadrai, kuriuose buvo kalbinamas Vytautas Kavolis1, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje žymus kultūros sociologas. Profesoriaus sociologinės studijos apie mūsų mentalitetą, aplinkybes, nulėmusias būtent tokias, o ne kitokias mąstysenos struktūras, stipriai išsiskyrė gana prėskoje pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio įvairiausiais liudijimais, „patriotiniais“ ditirambais bei mitais apie valstybę „nuo jūros iki jūros“ mintančioje humanitarinės lektūros atmosferoje. Klasikinis racionalus žvilgsnis, analizuojantis katalikišką, barokinės pompastikos kraštutinumuose siūbuojančią kultūrinę erdvę, tikriausiai ir šiandien ne vieną blaiviai mąstantį žmogų priverčia tiek pykti, tiek juoktis iš savų tautiečių kvailumo. Kaip žinia, mokslo ar meno kokybės kriterijų geriausiai patikrina ne amžininkų vertinimai, o pats laikas. Bet tokios studijos, kaip „Epochų signatūros“, „Sąmoningumo trajektorijos“, „Žmogaus genezė“, ir šiandien palieka įspūdį. Kiek teko pačiam įsitikinti, šaltas, aštrus ir sarkastiškas autoriaus stilius, tarsi skalpeliu preparuojantis kolektyvinį tautos mentalitetą, ne vieną užkietėjusį, jau tam tikrą patirtį turintį skaitūną ir šiandien priverčia šypsotis.

Atmintyje išlieka ir nacionalinės premijos gavimo proga kalbinamo laureato nepriklausoma ir dvejojanti laikysena, kuri, norisi tikėti, nėra tik jau anapilin išėjusios „humanistikos dinozaurų“ kartos įsitikinimai. Kalbinamasis anuomet priminė štai tokius žodžius: „Premijos įteikimas dažniausiai reiškia, jog jau tapai niekam nepavojingas, dekoratyvine detale, o taip neturėtų būti, turėtų būti minties gyvybė intelektualo darbe, kuri nebūtų lengvai visų absorbuojama.“

Vieno aktyviausių išeivijos lietuvių kultūros puoselėtojų nuopelnus priminė ir greta kalbėjęs vietinis intelektualas, greta gausių komplimentų jo darbams, kūrybinei energijai ir demokratinei laikysenai, priminęs ir kitą sovietmečio laikmečiu brendusiai kartai svarbų dalyką – tikrąjį rūpestį nepriklausomybę praradusia tėvyne. Kai daugelis nuo sovietinės okupacijos pabėgusių „išvietintųjų“ siūlė nebeieškoti dialogo, apskritai nutraukti bet kokius ryšius su to meto jaunosios generacijos inteligentija, beviltiškai užsikrėtusia „raudonuoju sifiliu“, Kavolis buvo tarp tų, kurie laikėsi visiškai priešingos pozicijos. „Santaros-šviesos“ įkvepėjas ir idėjų generatorius buvo aktyvus pasyvaus pogrindinio pasipriešinimo rėmėjas (aktyvusis pasipriešinimas, kaip oficialiai sklelbiama, baigėsi 1961 m.), svariai prisidėjęs prie vietinio akademinio jaunimo lavinimo tiek okupacinio režimo laikmečiu, tiek pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais.

Ilgus dešimtmečius gimtajame krašte nebuvęs šviesuolis kalbėjo apie mūsų tautos perspektyvas, jai gresiančius iššūkius, be kita ko, užsiminęs apie vidines, nerimą keliančias bėdas. Laisvės šauklys ir sąmoningumo trajektorijų pėdsekys užčiuopė vieną, mano supratimu, tikrai esmingą mūsų tautos mentalinės struktūros bruožą, kuris, galimas daiktas, iki šiol mus verčia murkdytis praeities negandų ir traumų sąlygotoje dabarties tikrovėje, primenančioje „iškreiptų veidrodžių karalystę“. Greta liaupsių šiltam lietuviškam svetingumui, praktiškumui ir charakterio stiprumui, vizituojantis svetys išreiškė rimtą nuogąstavimą, kurį būtų galima apibendrinti taip: jokia tikrai individuali laisvė, nesvarbu, kaip ji reikštųsi – politine ar galiausiai plačiai suprantama kūrybine forma, neįmanoma ten, kur vyrauja gentiniai-klaniniai socialiniai santykiai, nužudantys bet kokią individualią iniciatyvą, bet kokį siekį dirbti bendram, pilietiškam tikslui. Pokalbis su meistru buvo darytas dešimtojo dešimtmečio pradžioje, paskutinio jo lankymosi gimtinėje metu, kuomet dar būta daug tikėjimo ir vilčių šviesiomis valstybingumo perspektyvomis. Akivaizdu, kad dabartinė tikrovė yra kiek kitokia, todėl vargu, ar šioms viltims buvo lemta išsipildyti. Skaitlingos ir stabilios viduriniosios klasės, kuri yra bet kokios visuomenės gerovės sąlyga, sukurti taip ir nepavyko. Absoliuti dauguma tautos netgi ir vasaros metu gvyvena rūpesčių dėl ateinančio šildymo sezono nuotaikomis. Dėmesį skurdui, bedarbystei, ir iš to kylančioms visoms kitoms bėdoms nustelbia dirbtinai keliamas homoseksualų eitynių ažiotažas. Mūsų valstybinių įstaigų sistemoje biurokratizmo mastai kelis kartus viršija buvusius Sovietų sąjungoje, kurią tuomet netgi Vakarų kairieji vadino „biurokratijos diktatūra“. Skelbiami konkursai į viešųjų valstybinių įstaigų darbo vietas – senų seniausiai virtę parodomaisiais, tarsi patvirtinantys Lietuvos, kaip teatro šalies, įvaizdį. Pavyzdžiui, mėginant daryti akademinę karjerą, būtinai reikalingos gildijos aukštesnės hierarchinės grandies narių rekomendacijos, savaime užtikrinančios lojalumą rigidiškai sistemai ir verčiančios rimtai abejoti, ar tikrai gyvename demokratinėje santvarkoje, kur ugdomas kritiškai mąstantis, atviras reikalingiems pokyčiams ir nepriklausomas, tvirtą moralinį stuburą turintis žmogus. Toks lojalumas, bent jau tikrai garantuojantis duonos kąsnį ir šiltą kampą, leidžia saugiai užsisklęsti siauroje tyrinėjamoje mokslinėje problematikoje ir jau savaime pakerta bet kokį norą dalyvauti viešuosiuose tautos gyvenimo reikaluose.

Tokia realybė sunaikina paskutinius patriotiškumo ir noro dirbti savo kraštui likučius. Belieka klausti, kodėl taip nutiko? Sunku nesutikti, kad senosios sovietinės „nomenklatūros“ ir stambiojo kapitalo sąjunga, „prichvatizuojant“ visuotinį turtą, buvo lemiamas veiksnys, neleidęs atsirasti tikrąjai pilietinei visuomenei. Dažnai išgirsi mintijimų, kad dėl to kalta senoji, sovietmečiu „sugadinta“ karta, o štai atėjus jaunosios, jau nepriklausomybės laikais brendusios ir „laisvės oru“ kvėpavusios kartos atstovams, viskas turėtų pasisukti į gerąją pusę. Bet ar tikrai taip įvyko? Juk čia nebūtinai egzistuoja kažkoks metafizinis priežastingumo principas, kur ateinanti jaunoji generacija visuomet būna pranašesnė už buvusiąją. Studentija visuomet būdavo aktyviausia visuomenės dalis, kuri jautriausiai reaguoja į sociume tarpstančias negeroves, labiausiai skatina tikruosius pokyčius. Tačiau pažvelgus į mūsų jaunuosius studentus (kad ir tuos, kurie save vadina naujaisiais kairiaisiais), vargu, ar galima taip pasakyti. „Švelniojo totalitarizmo“ santvarkoje, kur netgi protestų mitingai rengiami tik iš anksto gavus sankcionuotą leidimą, tokie maištai „iš apačios“, „viršūnėms“ leidžiant šiek tiek „pasitaškyti“, praranda tiek jaunatvišką žavesį, tiek savo esmę. Ar ne per seniausiai griaudėjančios anarchistinės barikados universitete ir kaukėti įsiveržimai konferencijoje šiltą vasaros popietę nebuvo tik burbulų sprogdinimas ir butaforija?

Belieka guostis, jog, panašu, tai ne tik mūsų, bet viso postsovietinio bloko šalių socialinės erdvės bėdos. Atrodo, tokią erdvę vienijantys mentaliniai elementai būtų tokie: nenuoseklumas ir žema savivertė, žiaurumas, tikėjimo savimi ir ateitimi stoka, abejingumas savo dabarčiai, vergiškumas ir baisus nuolankumas. Kitaip tariant, „baudžiavinis mentalitetas“. „Esame neseniai buvę vergai, kurie, mums nusimetus ‘savo išorinę vergystę, ir toliau jaučiamės vergais viduje’… mums reikia ‘iš savęs išspausti vergą lašas po lašo’“, – cituodamas Maksimą Gorkį ir Antoną Čechovą, rašo Andrejus Končialovskis. „Laisvė sunki, vergija – lengva“, – čia pat kaip perspėjimas primenamas Nikolajus Berdiajevas2.

Tačiau turiu pripažinti, kad tikrai nežinau, koks galėtų būti išsivadavimo iš baudžiavinio mentaliteto receptas. Kraštutiniai optimistai/idealistai man visuomet labiau atrodė tikrovės nejaučiantys kvailiai nei didvyriai. Taip pat esu įsitikinęs, kad be bazės negali būti ir antstato, vargu, ar be materialinės būtinybės įmanomas kultūrinių vertybių kūrimas. Matydamas, kiek daug „skurdo spąstuose“ įstrigusių žmonių ateina prašyti socialinės paramos už komunalines paslaugas ir šildymą, nejučia pagalvoji, ar dvasia is tikrųjų gali būti laisva, kai kūnas pavergtas? Ir vis dėlto norisi tikėti, kad laisvė – metafizinė, o ne socialinė kategorija.

Tautvydas Vėželis

 

  1. LRT mediateka: „Susitikimas su prof. Vytautu Kavoliu“.
  2. Plačiau apie tai skaitykite Andrejus Končialovskio straipsnyje „Gyvas Rusijos vergovės palikimas“; cituota iš Mykolo Drungos teksto „Baisiausias vergovės palikimas“.

14 komentarų

  1. Audrius

    Tautvydai, tau išeina suvaldyti publicistinį stilių. Įdomu skaityti. Tą pastebėjau ir iš kitų tavo tekstų. Tik, manau, turėtum pristabdyti ausį rėžiančią asmeninę pagiežą ir neperlenkti lazdos tokiais pagražinimais kaip: “Mūsų valstybinių įstaigų sistemoje biurokratizmo mastai kelis kartus viršija buvusius Sovietų sąjungoje”.

    Atsakyti
  2. T.

    Dėkui už įvertinimą, Audriau.
    Vis dėlto manau, kad biurokratizmas
    dabar višija buvusį Sovietų sąjungoje tris kartus.
    Galų gale, ten buvo bent jau popierius taupomas…
    Ressentimento – nuodingas žodis. Diagnostinis, bet nieko nekeičiantis. Bet vistiek, manau, kad šis jausmas persmelkęs dabartinę gyvenamiškąją atmosferą. Sunku pasakyti, kodėl taip yra.
    O kad esame šikniai, nesugebėję sukurti padorios, gyventi tinkamos valstybės, mano supratimu – akivaizdi tiesa. Nežinau, gal dar yra proga kažką taisyti.

    Atsakyti
  3. Zigmas

    Gerb. Audriau, kaip gi ne dėl tų biurokratų? – taigi ištisi jų fabrikai stovi…., galėtų dalį patalpų ir finansų kūrybos žmonėms atiduoti…

    Atsakyti
    1. Audrius

      Turėjau omenyje elementarų faktų nepaisymą, dėl kurio menksta pasitikėjimas tekstu. Sovietinė biurokratija nebuvo kelis kartus mažesnė.

      Atsakyti
  4. Safo

    Puikus straipsnis, labai tiksli socialinė įžvalga. Nesutikčiau, kad dėl biurokratizmo yra “perlenkiama lazda”. Kalbant šia tema kalba negali būti “per stipri”, nebe tie laikai, kai apie šias problemas galėjome būti konformistiški ir/arba tolerantiški

    Atsakyti
  5. sociologė

    Koks tikslas diskutuoti apie tai, ką autorius “mano”, kai tekste nepateikiama nei “manymą” pagrindžiančių tyrimų rezultatų, nei konkrečių faktų? Toks tekstas – tai asmeniškumais beigi individualiomis nuoskaudomis persmelktas subjektyvių generelizacijų rinkinys.

    Atsakyti
  6. T.

    Čia pateikiamas publicistinio stiliaus etiudas, o ne kokia nors į objektyvią tiesą pretenduojanti mokslinė studija. Todėl tokio stiliaus rašiniai, kartu išnaudojant ir vizualumo teikiamas galimybes, kaip tik turėtų būti individualūs. Tik tada gali būti įdomu skaityti. Man rūpėjo suprasti, kodėl rytų
    bloko šalių socialinė erdvė persmelkta melo ir vargiško nuolankumo, kokios viso to priežastys. Kodėl laisvieji žmonės emigruoja, arba lenda į visišką pogrindį. Kalbėti apie tai yra svarbu, nes tik diagnozavus ligą galima pradėti sveikti.

    Atsakyti
  7. Safo

    Manau, tekstus, pateikiamus filosofijai skirtuose portaluose reikėtų vertinti filosofiniais, o ne moksliniais (tame tarpe ir sociologiniais) kriterijais. Nei vienos filosofinės įžvalgos neįmanoma “pagrįsti tyrimais” ar objektyvizuoti, juo labiau nerimta atrodo pastaba apie “faktus”, kuriuos autorius atseit turėtų pateikti tam, kad “pateisintų savo subjektyvų” filosofinį matymą. Matyt Sociologė neturi nei menkiausio supratimo, kas yra filosofija ir ką ji kalba

    Atsakyti
    1. Veronika

      Pritariu. Bet drįsčiau pastebėti, kad net patys socialoginiai tyrimai yra ne ką daugiau kaip nuomonių ringas – vertinimo sistema pritraukiama prie sutartinio objektyvumo… 🙂 Tad nešėlkim apie objektyvius faktus, plikus savaime, nes viskas, kas išeina iš žmogaus jau tampa subjektu, bet ne pliku faktu savaime.

      Dėl filosofinio žvilgsnio ir Tautvydo kartėlio, na šiuo atveju idealizmas. Liaudžiai duoti pinigus, tai tas pats, kas juos išmesti į balą. Yra rusiškas posakis: “kam tau pinigai, jei pas tave nėra fantazijos” – liaudis ne fantazuoja, ji vartoja, ryja, tai juoda skylė, kurioje viskas prasmenga.

      Atsakyti
  8. Veronika

    T – tu ligos nediagnozuoji, vardini jos simptomus ir tada bandai įsprausti į rėmus. Savo tyrimą pasmerki dar jo nepradėjęs.

    Atsakyti
  9. T.

    Tai kad liga ir diagnozuojama tik iš simptomų.
    O sveikimo tikriausiai neįmanoma paspartinti.
    Kaip rašė keli kalbos dovaną turėjęs humanitarai,
    sovietinė santvarka supūdė visuomenę, ir dabar iš jos
    vidurių išsivertė bjaurastis, kurios nesuvyniosi į
    jaukių metaforų ir grakščių nutylėjimų celofaną. Būtent
    todėl mūsų pstsovietinis gyvenimas – myžalų spalvos
    sultinys,kuris skaidrės bent ketvirtį amžiaus. Tai ką
    čia be diagnozavimo, remiantis karčia kalba, dar bepadarysi…

    Atsakyti
  10. Veronika

    Kažkaip man nesuvokiamas vienas dalykas: kaip tu gali taškytis tuo, ko nežinai. Tu negyvenai sovietiniais gūdžiais laikais. Nežinai, kas tai yra, numanai, bet žalio supratimo neturi. O teisti tuos, kurie gyvena, mažų mažiausiai nelogiška.

    Atsakyti
  11. T.

    O tai kam žmonės studijuoja istoriją? Kad
    kažką sužinotų, pažintų savo tautos praeitį,
    formuotų istorinę sąmonę. Ji, beje, sąmoningam žmogui
    formuojasi ir pati, pradedant klausti kodėl žmonių
    santykiai tokie, o ne kitokie, kodėl skurdu ir nyku,
    o ne atvirkščiai, kodėl stengiesi ir darai, o atsitrenki
    galvą į sieną. Ir tada matai, kad iš tiesų praeityje skendėjome dideliame š. Baudžiava, trėmimai, kitatikių
    žudymai dėl pagalvės ir rakandų, “prichvatizacija” ir pan.
    P.S. TSRS gyventi man dar teko, buvau spaliukas – Lenino anūkas.

    Atsakyti
  12. T.

    Žmogus yra gyva būtybė tik tol,
    kol kelia klausimus. (M. Mamardašvili)
    (Pasirašau, T.V.:))

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *