Pateikiame tęsinį teksto apie prancūzų kino režisierių Gasparą Noé, kurio filmas „Mėsa“ (Carne) 1991 m. pradėjo naują kino bangą, kritikų pavadintą „Naujuoju prancūzų ekstrymu“. Pasak teksto autorės Kristinos Karvelytės, šios bangos režisieriai „nekuria kino, jie eksperimentuoja su išgyvenamu kūnu, į kinematografinę formą įvilkdami kraštutines jo patirtis. Šios patirtys yra sąmoningai transgresyvios, taigi griauna populiariajame kine… Skaityti toliau »
„Kino teorija: įvadas per juslių prizmę“, anot šios knygos autorių, yra bandymas pateikti jei ne atsakymą, tai bent jau galimą atsiradimo teorinį lauką ne vienam fundamentaliam klausimui, kuris nuo pat to klausimo atsiradimo iki šiol neturi vieno bendro, nekvestionuojamo teiginio formuluotės. Kokie tai klausimai? – Manant, kad kino teorija, t. y. konceptualinis kalbėjimas apie chronofotografinius… Skaityti toliau »
1986 m. balandžio 26 d. Černobylyje įvyko atominės elektrinės avarija, sukėlusi didžiausią branduolinę katastrofą pasaulyje. Po dviejų savaičių Stokholme pirmą kartą parodytas Andrejaus Tarkovskio filmas „Aukojimas“. Ši juosta daugeliui atrodo pranašinga. Pagrindinis filmo herojus, norėdamas išgelbėti žmoniją nuo atominio karo, aukoja brangiausia – tai, ką myli. „Aukojimas“ yra paskutinis Tarkovskio filmas ir pirmas, pilnai sukurtas… Skaityti toliau »
Ar atvirai kūną eksploatuojančiame žanre neslypi didžiulis potencialas, leidžiantis apmąstyti kūniškumo fenomeną iš filosofinės perspektyvos, pamatyti jį ribinėje situacijoje? Pagalvoti, kodėl mus taip veikia celiulioidinėje juostoje įrašytų kūno vaizdinių eksponavimas, apmąstyti mūsų kūnų autentiškumo ir bendramatiškumo prielaidas? Juk siaubo filmai a priori numato atitikimą tarp virtualaus aktoriaus ir materialaus žiūrovo kūnų, o baimę/pasišlykštėjimą/nerimą ar bet… Skaityti toliau »
Nors Antonino Artaud kino teorijai skirti darbai nėra tokie žinomi kaip jo veikla teatre, tačiau ištisą dešimtmetį (1924 – 1935 m.), iki pasirodant knygai „Teatras ir jo antrininkas“, Artaud skyrė kino projektams. Iš viso jis parašė penkiolika filmų scenarijų, pagal vieną kurių Germaine Dulac pastatė patį pirmąjį siurrealistinį filmą „Kriauklė ir šventikas“. Šis filmas padarė… Skaityti toliau »
Šio pranešimo metu Nerijus Milerius rodė ilgas filmų ištraukas. Keistų filmų ištraukas. Keistų akademiniuose koridoriuose. Ir visai nekeistų daugeliui nuo 10 iki 17 metų amžiaus, arba daugeliui, dirbančių dešimt valandų per dieną ir vakare išgeriančių keturis butelius alaus kaip „duoną kasdieninę“, arba daugeliui, neperskaičiusių nieko daugiau, išskyrus tai, kas leido įgyti vidurinio mokslo baigimo liudijimą. Kasdienių. Pažįstamų.… Skaityti toliau »
Pradedant kalbėti apie kino filosofiją, norom nenorom į pirmas gretas išeina prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as ir dvi jo knygos „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“ ir „Kinas 2: vaizdinys-laikas“. Šios knygos yra tas pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima kurti savas teorijas, susijusias su kinu, su kino filosofija, su politika ir taip toliau. Šios Deleuze’o knygos – tai „sodas… Skaityti toliau »