Nors Antonino Artaud kino teorijai skirti darbai nėra tokie žinomi kaip jo veikla teatre, tačiau ištisą dešimtmetį (1924 – 1935 m.), iki pasirodant knygai „Teatras ir jo antrininkas“1, Artaud skyrė kino projektams. Iš viso jis parašė penkiolika filmų scenarijų, pagal vieną kurių Germaine Dulac pastatė patį pirmąjį siurrealistinį filmą „Kriauklė ir šventikas“2. Šis filmas padarė didžiulę įtaką Luisui Buñueliui ir Salvadorui Dalí, kurie, filmuodami garsiąją juostą „Andalūzijos šuo“3, pasinaudojo Artaud vaizdinio samprata ir režimais. Vis dėlto tarp Artaud ir Buñuelio glūdi esminis skirtumas – pirmąjį galima laikyti vieninteliu prancūzų siurrealistų judėjimo nariu, teoriškai apmąsčiusiu kino meno galimybes, tuo tarpu antrasis savo kūrybiškumą kildė iš pasipriešinimo bet kokiai minties sistemai. Šią trumpą esė pavadinimu „Raganavimas ir kinas“ Artaud parašė 1927 m. Paryžiaus Terminus kavinėje, juostos „Kriauklė ir šventikas“ filmavimo metu.
Antonin Artaud (~ 1924 m.)
Raganavimas ir kinas
Nuolat kartojama, kad kinas šiandien tėra savo kūdikystėje, o mes girdime pirmuosius jo vapaliojimus. Prisipažįstu, kad nesuprantu tokio pobūdžio nuostatos. Kinas pasirodo progresyvioje žmogiškosios minties vystymosi stadijoje ir privalo tuo pasinaudoti. Žinoma, tai yra tam tikros dar nevisiškai materialiai susiformavusios raiškos forma. Tarkime, galime įsivaizduoti inovacijas, suteiksiančias filmavimo kamerai stabilumą ar judėjimą, kurio ji dar neturi. Vieną dieną greičiausiai džiaugsimės daugiamačiais, spalvotais kino filmais. Tačiau tai – antriniai veiksniai, per daug nekeičiantys pačios kino esmės ir to, kas kino kalbą daro lygiaverte muzikai, tapymui ar poezijai. Esminėmis kino savybėmis aš laikau slaptą judėjimą ir materialius vaizdinius. Jam būdingas nuostabos ir paslapties elementas, kurio nerasime jokioje kitoje meno šakoje. Ekrane bet kuris vaizdinys – nesvarbu, kad visiškai banalus ir neįdomus – pasirodo pakitęs. Menkiausia detalė, pats nereikšmingiausias objektas yra kupini jiems vieniems priklausančios prasmės ir gyvybės, esančios anapus pačių vaizdinių vertės ir reikšmės, už minties, kurią jie aiškina, ar simbolio, kurį savyje talpina. Izoliuodamas savo objektus, kinas jiems suteikia savarankišką būtį, „tirštėjančią“ vaizdiniams vis labiau atsiskiriant nuo pirminės banalios savo reikšmės. Keletas madžio lapų, butelis, ranka: visus juos atgaivina tam tikra vitališka energija, reikalaujanti būti panaudota. Kino kamera sukuria deformacijas, ji netradiciškai naudojasi nufilmuotais daiktais. Vaizdinys išnyksta ir tą pačią akimirką jo vietoje atsiranda detalė, kurią esant net neįsivaizdavome. Deginama intensyvios jėgos, ji ima veržtis ieškodama sau tinkamo išraiškos būdo. Kinas sukelia fizinį apsvaigimą, leidžiantį perduoti vaizdinių judėjimą tiesiai į smegenis. Protas patiria perversmą, atsiduria anapus reprezentacijos. Ši slapta vaizdinių galia proto gelmėje aptinka potencialias jėgas, kurios iki šiol nebuvo aktyvuotos. Iš tikrųjų kinas atskleidžia slaptą gyvenimą ir mus išstato naujai atrastai tikrovei. Tačiau norint suprasti šią magišką tikrovę, būtinas tam tikras žinojimas. Persikėlimai 4 siekia atskleisti sąmonės gelmėse glūdinčias paslaptis. Pačia gryniausia savo forma kinas – teoriškai – neišvengiamai sukelia transą, kurio dėka galime išvysti apsireiškimus. Tačiau tapatindami kiną su istorijų pasakojimu ar išorinių veiksmų įrašinėjimu, atimame iš jo pačias geriausias galimybes ir trukdome pasiekti esminį tikslą. Mano manymu, kinas buvo sukurtas tam, kad išreikštų šiuos mąstymo elementus, mūsų sąmonės vidų – pasitelkiant ne vaizdinių žaismą, bet kažką sunkiau užčiuopiamą, tai, kas tiesiogiai, be tarpininkavimo ir reprezentacijos, sugrąžina mums prie vaizdinių materijos. Kinas pasirodė būtent tada, kai pats žmogiškasis mąstymas atsidūrė takoskyroje – kuomet kalba išsisėmė ir prarado savo simbolių galią, o mūsų protas pavargo nuo reprezentacijos žaidimų. Jo skaidrumo jau nepakanka. Dar daugiau, ši savybė lemia tai, kad išvargintas pasaulis atsiduria ties lūžio tašku. Visa tai, kas gali būti aiškiai suvokta, yra tučtuojau pasiekiama, tačiau visa tai, kas yra šitaip staigiai pasiekiama, formuoja tuščią gyvenimo regimybę. Pradedame suvokti, kad šis pernelyg gerai pažįstamas ir savo simbolius praradęs gyvenimas nėra pilnas. Todėl šiandiena yra kaip niekada palanki raganiams ir šventiesiems: geresnio laiko nėra buvę. Anksčiau nesuvokta substancija įgauna materialią formą ir bando pasiekti dienos šviesą. Kinas mus priartina prie šios materialios substancijos. Jei kinas buvo sukurtas ne tam, kad perduotų sapnus ir viską, ką nubudusi sąmonė priskiria sapnų karalystei, – jis neegzistuotų. Niekuo nesiskirtų nuo teatro. Tačiau kinui, šiai tiesioginei ir staigiai kalbai, nereikia sunkios, lėtos logikos tam, kad gyventų ir plėtotųsi. Kinas privalo priartėti prie fantastiškos nerealybės, o mes kuo toliau, tuo aiškiau matome, kad tai, ką laikome nerealybe, iš tikrųjų yra realu; kitaip kinas mirs ar, tiksliau, taps tiesiog dar viena meno forma, panašia į tapymą ar poeziją. Tačiau dauguma reprezentacijos formų atgyveno savo dienas. Kokie geri bebūtų šiuolaikinių dailininkų sukurti paveikslai, jie atkuria abstrakcijas (o ne gyvenimą). Taigi aš nekalbu apie pasirinkimą – nėra kino, reprezentuojančio gyvenimą ir kino, reprezentuojančio mąstymo veiklą. Gyvenimas arba tai, ką vadiname gyvenimu, taps neatskiriamu nuo proto. Gili psichinė teritorija pradeda veržtis į paviršių. Kinas geriau nei bet kuri kita meno forma gali atsekti šios teritorijos judėjimą, nes idiotiška tvarka ir įpročiu tapęs aiškumas yra jo priešai.
„Kriauklė ir šventikas“ tiria šią naujovišką subtilią tvarkos sistemą, slaptingą gyvenimą, kurį aš noriu paversti tokiu pat įtikinamu ir realiu, kaip ir tas kitas.
Norėdami suprasti šį filmą, pažvelkite gilyn į save. Turite pasišvęsti šiam objektyviam, materialiam ir dėmesingam vidinio, atskirto AŠ tyrimui, kuris iki šiol buvo išskirtine „Apšviestojo“ teritorija.
Vertė Kristina Karvelytė
Versta iš knygos: Stephen Barber ,,The Screaming Body“, Сreation Books, 2004.
Originalas prancūzų kalba: Sorcellerie et Cinéma. Texte de Antonin Artaud
Pagal Artaud scenarijų pastatytą filmą „Kriauklė ir šventikas“ galima pasižiūrėti čia:
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=mYAo-dwZSrs[/youtube]
La Coquille et le Clergyman, 1928