Neprisikeliantys
*** neprisikeliantys nepaskrendantys atsuk man savo žandą nupiešiu A. B.
Žymų Archyvai: kelionė
Vakar man parašė
Vakar man parašė. Apie varles ir jų gyvenimą. Ir mirtį. Apie tai, kad gali joms suteikti dar vieną valandą, o gal daugiau. Dar vieną šansą, esančias ant kelio pakėlęs ir nunešęs į šalikelę… Aš nutariau sustoti ir pasimėgauti, pamedituoti ir nusikelti į vaizduotės skrydį, suvokdamas šį įvykį kaip bendros patirties, kaip patirties, kuri mane palietė, bendrą… Skaityti toliau »
Metamorfozė
Bažnyčioje klūpi, muši į krūtinę …„kaltas“… panarinęs galvą apmąstai, kaip nenudirbai darbų, o gal kad palikai šunį pririštą prie tvoros. Priimi Jėzaus kūną ir uždarai duris sau už nugaros, dėl visa ko dirsteli per petį, pasitikrini, ar jau švarus. Lygiai taip kitą sekmadienį stovi bažnyčioje, muši į krūtinę …„kaltas“… perkratai visos savaitės nuodėmes, jautiesi neramus,… Skaityti toliau »
Sningant, žemyn
Jau keletą dienų mane persekioja žodžiai apie mirties nebuvimą. Ir štai vieną dieną, – klaidžiodamas po girią ir mąstydamas apie tiek daug sykių permąstytus, bet kaskart vis labiau kamuojančius žodžius, – sningant, nusileidau žemyn prie nedidelio upelio girioje. Vandens tėkmė trumpam užgožė mąstymą, bet tuoj visu smarkumu atgamino mane persekiojančias mintis. Tas žmogus, kaip ir aš, stovėjo prie… Skaityti toliau »
Stovinčiam
Žodžiai pagavo ir privertė susimąstyti, kaip keliauti? O gal tiesiog prasmegti? Ar tik ne taip, Volodia, tau nutiko? O gal tai geriausia išeitis, juk taip sunku išlikti horizonto akivaizdoje… Būk pasveikintas, brolau, kada nors susitiksim ir brisim kartu —— . Лежит камень в степи, А под него вода течет, А на камне написано слово: „Кто направо пойдет… Skaityti toliau »
Laukimas
Kažkuri 2010 metų vasario diena… Dar visiškai nesuvokdamas, ar miegu, ar jau pabudau ir ar egzistenciniai gyvybės pliūpsniai užliejo mano kūne skriejančių atomų bei elektronų spiečių, ar pažadino sunkiam darbui genų sampynas, užgriūva sunkus „Ir vėl“. Ir vėl į judėjimą. Ir vėl į prasmės horizontą. Ir vėl į veiklos sūkurį ir nesibaigiantį ratą. Be to,… Skaityti toliau »
Kelio ilgesys
Ilgai žiūrėjau į Prano Domšaičio paveikslą: pavargęs riteris joja ant balto žirgo, o mėnuo jo bendrakeleivis. Ir pajutau, kad užplūsta ilgesys. Ir aš keliauju kaip tas riteris, nežinodamas nei tikslo, nei priežasties. Kur aš keliauju? Ar žinau atsakymą? Kas laukia kelio gale? O gal visas gyvenimas ir (į)vyksta keliaujant?..