Jau keletą dienų mane persekioja žodžiai apie mirties nebuvimą. Ir štai vieną dieną, – klaidžiodamas po girią ir mąstydamas apie tiek daug sykių permąstytus, bet kaskart vis labiau kamuojančius žodžius, – sningant, nusileidau žemyn prie nedidelio upelio girioje. Vandens tėkmė trumpam užgožė mąstymą, bet tuoj visu smarkumu atgamino mane persekiojančias mintis. Tas žmogus, kaip ir aš, stovėjo prie upelio ir tarė žodžius Mirties nėra. Ir ta tėkmė!
Tuomet, žiūrėdamas į vandenis, mintyse nusijuokiau. Na, taip, visa teka, juk visa teka! To žmogus fizine prasme jau nebėra. Vieną dieną nebus nei manęs, nei šito upelio. Bet bus kitas žmogus, kitas upelis. Liks begalinė tėkmė. Taip aną dieną mąsčiau stovėdamas prie to mažyčio upelio. Mažyčio, kaip ir aš…
Tėkmės pagautas
Upelio čiurlenimas internete…na tai vienas iš nuostabiausių dalykų užtiktų paskutiniu metu.
Tėkmė, ech ta tėkmė, ar sietuvos parodys man bet veido vieną profilio detalę? Ar akmenukai blykstelės pagavę saulės šypsnį, ar pamatys vanduo paviršiaus mėnesio palinkusį pusiaują? Ar bus suteiktas dar vienas šansas pažvelgti į apsiblaususias nuo ašarų gausos akis prieš amžinajam šalčiui apgaubiant pečius…
Akys mato tą laiko tėkmei nepavaldžią girią, besileidžiantį sniegą ir gyvą upelį, rodos ten buvau ir nesiliauju būti. Mirties ten nėra.Nebeesantis fiziskai, gyvoje upelio tėkmėje yra labiau, nei dauguma fiziškai tarpstančiūjų….