Slovėnų filosofas, sociologas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas kalbasi su Graeme’u Greenu apie prarandamą kontrolę, socialines medijas, politiką ir naująją prieigą.
„Turėtume apsukti vienuoliktąją Marxo tezę. Galbūt XX amžiuje mes pernelyg greitai norėjome keisti pasaulį. Dabar, užuot pasaulį tik keitę, turėtume išmokti atsitraukti ir vėl pradėti jį interpretuoti geresniu būdu.“ (S. Žižek)
INTERVIU
GG / Jūs esate sakęs, kad, „matant kvailus žmones laimingus“, jums kyla depresija. Ar šiuo metu, apžvelgdamas pasaulinę politiką, irgi jaučiatės prislėgtas? /
SŽ / Visiškai. Manau, kad atsiranda nauja tvarka. Įsivyrauja ideologinis ir politinis principas, kad „Pirmiausia – Amerika“, „Pirmiausia – Rusija“, Pirmiausia – Kinija“, „Pirmiausia – Turkija“… Mes turime įveikti tą lygmenį. Iš esmės tai yra išlikimo klausimas.
Būtent todėl aš esu prisirišęs, galbūt naiviai, prie Europos Sąjungos idėjos. Aišku, žvelgiant į grėsmes, su kuriomis susiduriame, įskaitant ekologines grėsmes, tam tikri dalykai negali būti padaryti nacionalinių valstybių lygmenyje. Turime sutverti didžiulio masto tarptautinius susivienijimus. Nesvarbu, kaip tai vadintųsi, – Europos, Taikos ar dar kažkaip kitaip, bet mums reikia stipraus transnacionalinio susivienijimo ir organizacijų. Kad ir kaip naiviai skambėtų, mums reikia naujojo internacionalizmo. Be šito mes pražūsime.
Tas pat galioja biogenetikai – jai reikia tam tikro tarptautinio koordinavimo lygmens. Tas pat galioja pabėgėliams ir migrantams – problema yra ekonominė, geopolitinė. Jei norite padėti migrantams, imkitės veiksmų Jemene ir Sirijoje, iš kur atvyksta milijonai naujų migrantų. /
GG / Savo knygoje Like A Thief In Broad Daylight [„Kaip vagis vidury baltos dienos“] tvirtinate, kad perimama mūsų gyvenimų kontrolė – ypač su naujomis skaitmeninėmis sistemomis. Ar mes patys leidome tam nutikti? /
SŽ / Nemanau, kad išvis kas nors klausė mūsų nuomonės. Globaliniai procesai neįtikėtinai apsprendžia mūsų lemtį, bet mes negalime jų įtakoti; taip pat jie tampa vis abstraktesni, t. y. ne iki galo mums pažinūs. Jų neįmanoma suvokti. Paradoksas tas, kad mes vis labiau laikomi laisvais subjektais: laisvas pasirinkimas, viskas priklauso nuo mūsų… Tačiau tuo pat metu mus vis labiau apibrėžia ekonominiai ir net kariniai procesai, kurių neįmanoma suvokti. Iš mūsų atimtas atstovavimas.
Taigi visų pirma žmonės turėtų tapti nuovokesni ir suprasti, kokiu mastu jie yra kontroliuojami. Tą padaryti nėra lengva. Nemanau, kad dauguma žmonių tikrai nori žinoti, kaip jie yra kontroliuojami. Daugelis žmonių nori taikaus gyvenimo. Prisimenate visas tas diskusijas apie Gvantanamą ir kankinimus vandeniu? Kalbėjau su JAV sociologais, kurie man pasakė liūdnų dalykų: daugumos reakcija buvo ne „O Dieve, mes neturėtume kankinti įtariamų teroristų“ ar, priešingai, „Taip daryti reikia, nes jie yra grėsmė“. Žmonės manė, kad šalies slaptosios tarnybos turėtų tai daryti diskretiškai, tačiau patys jie nenorėtų apie tai žinoti. Tam tikra prasme naujienos apie tai, kaip esame kontroliuojami, žmonių visai nedžiugintų. Nepervertinkime jų – esama dalykų, kurių jie nenori žinoti. /
GG / Šiuo metu skaitmenines technologijas, įtakojančias mūsų gyvenimus, valdo ne vyriausybės, o kompanijos ir korporacijos. Kaip manote, ar ilgainiui tai pasikeis ir ribos išsitrins? /
SŽ / Žinoma. Cambridge Analytica ir NSA pavyzdžiai rodo, kad net jeigu tas technologijas valdo didžiosios korporacijos, nereikėtų pamiršti neįtikėtino masto diskretiško abipusio bendradarbiavimo. Netikiu požiūriu, kad šiandieniame naujajame liberaliame amžiuje didžiosios korporacijos, nepasiduodančios valstybės kontrolei, yra grėsmė. Realybė ta, kad esama naujos sąsajos tarp valstybės aparato, ekonomikos ir didžiųjų korporacijų. /
GG / Britų komikas Stewartas Lee tviterį apibūdino kaip „Stasi1 Piktų paukščių2 kartai“. Ar sutinkate su idėja, kad socialinėms medijoms suteikiame per daug asmeninės informacijos? /
Slavoj Žižek // kadras iš dok. filmo „Perversiškas kino gidas“ (A Pervert’s Guide to Cinema, 2006)
SŽ / Iš esmės sutinku su „Stasi“ idėja. Būtent todėl esu linkęs ginti Julianą Assange’ą, kai žmonės klausia, kodėl jis „puola“ ne Rusiją ar Kiniją, o JAV. Žmonės Rusijoje ir Kinijoje neįsivaizduoja gyvenantys išties laisvoje visuomenėje. Jie žino, jog yra ribos ir kad gyvena autoritarinėse valstybėse. Iš tikrųjų pavojinga yra tokia nelaisvė, kuria net nesi įsitikinęs, kurią patiri kaip savo paties laisvę. Ar tviteris nėra galutinė subjektyvios laisvės forma? Ta mintis, kad štai „sėdžiu priešais savo kompiuterį, naršau, darau, ką noriu, komunikuoju, kada noriu“. Kas gi dar gali būti laisvesnio? Tačiau nepamirškime, kad taip pat žmonės yra nukreipiami ir manipuliuojami įvairiais būdais.
Kita vertus, nepalaikau idėjos, kad tviteris ir feisbukas yra naujojo manipuliavimo medijos ir mes turėtume apsieiti be jų. Ar galite įsivaizduoti šiuolaikines protesto formas be skaitmeninių socialinių medijų? Be jų nebūtų įvykęs Arabų pavasaris. /
GG / Kaipgi įmanomi pokyčiai, jeigu žmonės nežino, kokia informacija yra patikima, ypač internete? /
SŽ / Čia nėra lengvų sprendimų. Pagal vyraujančią ideologiją, mes esame manipuliuojami, bet, kadangi negalime nieko pakeisti, turėtume tiesiog mėgautis savo gyvenimu. Bet kai žmonės kūniškai ir mintiškai susiduria su tokiomis problemomis kaip pasaulinis atšilimas, migracija, ekonominė krizė ir panašiai, tuomet šitai palaipsniui gali suteikti jiems jėgų daryti pokyčius. Nenuvertinkime žmonių. Aš tikiu stebuklais. „Stebuklai“ – tai netikėtai nutinkantys ir atsiskleidžiantys dalykai. Kas galėjo, nepaisant nieko, nuspėti Sirijos įvykius? Kas galėjo nuspėti kažką panašaus į Bernie Sandersą Jungtinėse Valstijose?
Aš esu pesimistiškas optimistas. Tapau baisiai nepopuliarus, kai pasakiau, kad būčiau balsavęs už Trumpą. Nesu beprotis. Trumpas yra košmaras. Tačiau tvirtinu, kad be Trumpo nebūtų buvę #MeToo, nebūtų buvę Bernie Sanderso. Esama idėjos, kad radikalesnis priešas kartais atveria daugiau erdvės ir iš to gali atsirasti kažkas naujo. Tai beviltiškas optimizmas. /
GG / Galių įgyja politinė dešinė. Kodėl silpsta kairė? Pernelyg neveiksminga? Pernelyg susiskaldžiusi? Pernelyg lėta? Pernelyg diskutuojanti, kai tuo tarpu dešinė tiesiog veržiasi veikti? /
SŽ / Dėl visa šito. Lengva kritikuoti liberalią socialinę demokratiją kaip nepakankamai radikalią, ar kritikuoti neofašistines tendencijas. Bet ar labiau radikalesnė kairė iš tiesų turi alternatyvų modelį? Ko jie nori? Kaip planuoja pertvarkyti visuomenę? Galutinis rezultatas to, kur mes esame, yra pokyčiai, kurie reikalingi dėl politinių ir ekologinių priežasčių, bet aš nemanau, kad kairė turi tinkamą atsakymą. /
GG / Ar šiandien pasaulyje aiškiai girdimas filosofijos ir socialinės teorijos balsas? Ar jaučiate, kad jis turi įtakos? /
SŽ / Nežinau, kokia jo galia. Bet turiu vieną, galbūt naivų, profesionalų pateisinimą: kai puolame diskutuoti apie dirbtinį intelektą, proto kontrolę, biogenetiką, ekologiją ir panašiai, mes keliame klausimus, kurie galiausiai yra filosofiniai klausimai: ar turime laisvą valią; ką reiškia turėti laisvą valią; kuo grindžiamas mūsų žmogiškasis orumas? Šiandien, radikaliai kintant mūsų, kaip žmonių, būklei, filosofijos prireiks labiau nei bet kada.
Štai todėl mėgstu sakyti, kad gal turėtume apsukti vienuoliktąją Marxo tezę. Galbūt XX amžiuje mes pernelyg greitai norėjome keisti pasaulį. Dabar, užuot pasaulį tik keitę, turėtume išmokti atsitraukti ir vėl pradėti jį interpretuoti geresniu būdu. /
Vertė Tautvydas Vėželis
Versta iš: The interview: Slavoj Žižek