Aš ir kitas aš

Meditacija žiūrint Krzysztofo Kieślowskio filmą „Dvigubas Veronikos gyvenimas“:

Mintis įsitempusi. Ūžia kompiuteris. Pirštai bėgioja klaviatūros partitūra. Pro atvirą langą sklinda grynas žiemos dvelksmas. Jaučiu avižinių sausainių skonio pėdsaką. Stebiu ekraną, laukdamas pasirodant pirmųjų filmo kadrų ir…o siaube! Į mane žvelgia kitas aš! Žinoma, tai tik blyškus mano atvaizdas kompiuterio ekrane, susidaręs dėl atitinkamu kampu krentančių saulės spindulių bei kompiuterio skystųjų kristalų ekrano sukelto efekto. Iš kur tie scientistiniai aiškinimai, kam jie man? Pakreipsiu ekraną ir jis man nebemaišys, – juk tai tik efektas. Jis – tai tarsi praeinanti pasaulio akimirka. Aš turiu galią sukelti šią akimirką. Esse est percipi, – sakė vyskupas Berkeley, o šioje situacijoje aš esu percipi, ir viskas. Kaip gi jam nepavyko, aš esu jo percipi. Kokios čia mintys mane užplūdo! Koks dar jis, koks dar percipi, iš kur visa tai? Prasidės pagaliau tas filmas, ar ne! Kreipiu ekraną. Niekas nepadeda. Matyt, tai priklauso ne tik nuo saulės spindulių kampo bei skystųjų kristalų, bet dar nuo kažko, tačiau šioje vietoje mano mokslinis žinojimas baigiasi ir bandau susitaikyti, kad jis mane lydės visą filmo peržiūros laiką. O ką jis stebės? Filmą? Mane? Jaučiuosi taip, lyg būčiau alter ego René Magritte‘o, piešiančio moters kūną (greičiau kuriančio moterį) arba Jorge Luiso Borgeso (aš jį papildyčiau sakydamas, kad nekenčiu ir kompiuterių ekranų), rašančio apsakymą apie pastangą išsapnuoti žmogų. Nuo mano žvilgsnio gelmės atsiranda kitas. Hmm, vienas argentinietis rašė, kad galbūt jis esti tik maišas, pilnas maisto (ne tik), o ko pilnas tas kitas? – Šviesos pluoštų, elektromagnetinių bangų, vaizdo pliūpsnių ar tiesiog iš nieko ateinančių vaizduotės tvarinių? Kodėl nuolat mąstau, kad tai kitas aš? Ar pamačius blyškų vaizdinį, to jau užtenka, kad pradėtum mąstyti, kad yra kitas? Tai kažkas nesuvokiamo. Galbūt baimės jėga, plūstanti šioje situacijoje, tokia didelė, kad prireikė nukenksminti jos išraišką; juk, davęs vardą, užmezgęs kontaktą, „suasmeninęs“ kažką, padarau jį artimu, tai yra savotiškai „pasodinu“ jį savo didelėje ir plačioje dvasioje, kuri yra smegenyse, kaip kažkada minėjo mano senas draugas René Descartes’as. O jei aš mąstau apie kitą, ar jis eo ipso ir yra? Sklinda lenkų, po kurio laiko prancūzų kalbos, akys bėgioja nuo vieno angliško žodžio prie kito – tai paviršius, gelmėje jis vis dar tūno, tačiau jau apsipratau. Ar tai tik patvirtina, kad egzistencinio siaubo jaudulys aplenkia šią situaciją ir man nėra ko nerimauti; ar tas, kuris lydėjo nuo pirmųjų akimirkų, tėra menka drebulio bangelė? Ne, neskubėsiu su viską aiškinančiomis išvadomis, nes bus taip, kaip tam garsiajam monadų tėvui, pasijutusiam, kad išplaukė į uostą, o pasirodė, kad buvo nublokštas atgal į atvirą jūrą. Koks nuostabus Veronikos balsas; sklindanti muzika tiesiog neša, plaukia vaizdai, kūrėjo sudėlioti štai šia seka…puikaus kūrėjo… Ką reiškia jausti, bet nesuvokti, kažkaip „turėti savyje“, bet neįsivaizduoti, kad tu ne vienas. Kad kažkur yra tas, kuris esi tu, o gal tu esi jis? Kaip gyventi, jei viskas būtų aišku. Tiesiog visomis sielą steigiančio kūno (Feuerbachas mane suprastų) dalelėmis nepavydžiu Jėzui: gyventi be jokios paslapties skraistės, vaikščioti ir kalbėti žinant, kokio tono, ilgio ir garsumo ištarsiu žodį čia ir dabar, kuria kryptimi eisiu, ką sutiksiu ir kur mano kelio pabaiga; juk tai taip nuobodu net ir turint pilną meilės širdį… Štai kur atsakymas – tai nuobodulys privertė jį pasirodyti man! Tą, kuris mane stebi nuolatos ir visada, kai tik grįžtu iš garsų, vaizdų, minčių ir jausmų pasaulio, atsirandančio stebint Veronikos gyvenimo įvykius. Bet jei jis man pasirodė nuobodulio genamas, ar tik nėra taip, kad aš esu jo eilinis pasirodymas galaktiniame laive Alfa/Omega–0, naujai išmoktas pasirodymas, sukurtas per tris metus keturiolika dienų bei trisdešimt septynias sekundes, šešiamečių vaikų ugdymo programos integruotos dalies eksperimentinis epizodas? Ne, daugiau nebegaliu, kur tie mygtukai Turn off…

Protėjo banga