Grožio samprata Platono filosofijoje

§

Grožis ir gėris kasdieniame senovės graikų mąstyme: įvadinės pastabos

Senovės graikai ne tik suformavo klasikinį grožio idealą, iki šių dienų išlaikiusį etalono statusą, bet ir pirmieji Vakaruose filosofiškai apmąstė patį grožio fenomeną. Išskirtinis helenų mąstytojų ir menininkų nuopelnas yra tai, kad grožio patirtis tapo svarbiu veiksniu europiečių savimonėje ir visoje Europos kultūroje. Grožio apraiškas senovės graikai įžvelgdavo didinguose kosminės Visatos slėpiniuose ir žmogaus pasaulyje, natūros ir kultūros plotmėse, išorybėje ir vidujybėje, kūno formų darnoje ir dvasios harmonijoje. Tarp Europos tautų graikai vieninteliai praktinį grožio puoselėjimą ir teorinę grožio refleksiją pavertė itin reikšmingu savosios būties elementu, suvokė juos kaip prasmingos egzistencijos galimybės sąlygą. Teoriniai apmąstymai apie grožio prigimtį graikų filosofijoje susiformavo kaip atskiras teminis laukas, paveldėtas visos vėlesnės Vakarų filosofijos tradicijos, o ir platesnėje helenų kultūroje grožio kultivavimas visomis prasmėmis ir visais lygmenimis tapo bene svarbiausiu kultūros tikslu. Net ir pasaulinės kultūros kontekste sunku rasti panašių pavyzdžių, kai grožio puoselėjimą viena ar kita tauta suvokdavo kaip tikrąjį savo pašaukimą, autentišką savo dvasinės esmės išraišką ir prasmingos egzistencijos garantą. Kaip labai retus atvejus, kai grožio fenomenas yra tapęs svarbiausia kultūros tema ir motyvacine visos kultūrinės veiklos dominante, be senosios graikų kultūros, galima nurodyti tradicinę japonų ir Šiaurės Amerikos indėnų navahų genties kultūrą.

Kad grožį graikai suvokė kaip svarbiausią dalyką savo gyvenime, rodo net pati kalokagatijos sąvoka: anot helenų, tobulas žmogus, graikiškojo polio pilietis, privaląs būti kalos kai agathos – „gražus ir geras“. Verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad kalokagatijos sąvokoje gražumas įvardijamas pirmasis, anksčiau nei gerumas, bet ir į tai, kad abu kalokagatijos sandai – gražumas (to kalon) ir gerumas (to agathon) – graikų buvo mąstomi kaip organiškai persismelkiantys vienas į kitą, esmingai susilydę vienas su kitu. Nelabai suklystume teigdami, kad gražumą ir gerumą helenai suvokė ne tiek kaip du skirtingus dalykus, o kaip du skirtingus to paties dalyko nusakymus, tarsi dvi skirtingas jo briaunas. Sakytume, graikiškajai kalokagatijos sąvokai būdingas hendiadiškumas – stilistinė figūra, kai vienas ir tas pats dalykas nusakomas dviem šiek tiek skirtingais, bet iš esmės labai panašiais būdais (legetai hen dia duoin).

Senovės graikų įsitikinimą, kad grožis yra įsišaknijęs ir įsismelkęs į gėrį, o gėris – į grožį, puikiausiai paliudija pati graikų kalba. Esama pagrindo manyti, kad būdvardis agathos, „geras“, ir daiktavardis to agathon, „gėris“, nors tiksli mokslinė jų etimologija ir nežinoma¹, dėl panašaus skambesio senovės graikams galėjo asocijuotis su tokiais grožio sričiai artimais žodžiais kaip agamai – „gėrėtis, stebėtis“; agallō – „puošiu, gražinu“; agallomai – „puošiuosi, gražinuosi, puikuojuosi“²; to agalma – „statula (ypač dievybės)“ (pažodžiui – „tai, kas gražu ir puošnu“, „tai, kas puošia ir gražina“ vaizdavimo objektą). Kitaip tariant, būdvardis agathos, taikomas tam tikram asmeniui, nusako jį ne kaip šiaip gerą, o būtent kaip puikų, nuostabų, spindintį puošniai gražiu gerumu. Savo ruožtu ir graikiškas būdvardis kalos, „gražus“, bei daiktavardis to kalon, to kallos – „grožis“, tai, kas „gražu“ – atitinkamuose kontekstuose gali reikšti ne tik formos grožį; kitaip tariant, grožį kaip siaurai estetinės plotmės fenomeną, bet ir etinį grožį, visų pirma su aristokratiniu karžygio šaunumu siejamą „gerą vyrišką elgesį“³: antai geras poelgis graikiškai gali būti įvardytas kaip gražus (kalos), o blogas poelgis – atitinkamai kaip negražus (ou kalos; plg. analogiškus pasakymus lietuvių kalboje, pavyzdžiui, pasakymą „kaip negražiai pasielgei“, ir atitinkamus nusakymus kitose naujosiose kalbose). Gėrio įsismelkimą į grožį, o grožio – į gėrį, beje, labai įžvalgiai paliudija lietuvių kalba: antai, atsižvelgiant į kontekstą, būdvardžiais „puikus“, „nuostabus“ gali būti apibūdinami tiek geri, tiek ir gražūs dalykai.

Kad graikiški žodžiai kalos ir agathos pačių kalbėtojų buvo suvokiami beveik kaip sinonimai, rodo tokie kultūros istorijos požiūriu įdomūs bei iškalbingi faktai kaip hebrajiško žodžio tob – „geras, gera; gerai“, – pavartoto hebrajiškame Senojo Testamento „Pradžios knygos“ originale (Pr. I, 10.18.21.25)⁴, vertimas ne graikišku atitikmeniu agathon (kaip būtų natūralu tikėtis), o atitikmeniu kalon tuose Septuagintos, Senojo Testamento vertimo į senąją bendrinę graikų kalbą (koine), „Pradžios knygos“ sakiniuose, kuriuose minima, kaip Dievas, pabaigęs atitinkamos dienos kūrimo darbą ir jį įvertindamas, matė, jog tai buvo gera: kai eiden ho theos hoti kalon (Pr. I, 10, 18) – „ir pamatė Dievas, kad tai gražu“; kai eiden ho theos hoti kala (Pr. I, 21. 25), „t.p.“⁵ (plg. hebrajiškam originalui itin ištikimą lietuviškąjį prelato prof. Antano Rubšio vertimą: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“⁶ Akivaizdu, kad Senojo Testamento vertėjai į graikų kalbą hebrajiško originalo žodį tob puikiausiai būtų galėję perteikti graikišku atitikmeniu agathon, bet jie, pavartodami žodį kalon, matyt, norėjo pabrėžti estetinį Dievo gėrėjimosi savo sukurtais dalykais aspektą, o ir pats žodis kalon, kaip galime spėti, tuo metu iš esmės jau buvo suvokiamas kaip agathon sinonimas.

Turint omeny, kad kasdieniuose, ikifilosofiniuose (ypač praktiniuose) kontekstuose gėrį, gerumą senovės graikai suvokė ne kaip teorinę abstraktybę, o kaip praktinio poelgio gerumą ir traktavo jį kaip asmens šaunumo, arba dorybės (arete), rezultatą bei išraišką, nesunku pastebėti, kad ši kasdienė, ikifilosofinė gėrio sąvoka buvo visiškai neturininga, grynai formali: gėris, gerumas buvo suvokiamas kaip kažin koks puikumas, nuostabumas, gražus spindesys, kitaip tariant, dėmesys buvo kreipiamas į daugiau ar mažiau juslinį (konkrečiai – regimą), taigi estetinį gėrio aspektą, būtent į gėrio gražumą, o ne į kokį nors etiškai konkretų gėrio turinį. Beje, ir lietuvių kalboje gėrio sąvoka konstruojama visiškai formaliai, nesuteikiant jai jokio konkretaus turinio: gėris formaliai nusakomas kaip tai, kas yra gera, o gera yra tai, kas giriama, kas atsiskleidžia kaip gyriaus, taigi formalaus išorinio pripažinimo, tiesiogiai nesiejamo su jokiu konkrečiu turiniu, rezultatas. Vienintelis būdas kasdienėje kalboje (nesvarbu, ar tai būtų lietuvių, ar senoji graikų kalba) kaip nors apibūdinti gėrį – tai pabrėžti išoriškai regimas, jusliškai patiriamas, taigi estetines gėrio savybes, formalųjį gėrio gražumą.

Savo ruožtu galime klausti, kaip kalboje atsispindi jau ne gėrio, o būtent grožio patirties fenomenologija. Daugumoje pasaulio kalbų grožį įvardinantys žodžiai, kaip ir galima tikėtis, išryškina regimąjį grožio patirties aspektą: gražumas nusakomas arba kaip ryškus spindesys, pabrėžiant pastovų, statinį jo intensyvumą, arba kaip gražus šviesos mirgėjimas, taip akcentuojant šviesos fenomeno ritmiškumą, laikinę jo dinamiką, arba kaip tam tikra graži spalva. Antai lietuviški žodžiai gražus, grožis gali būti siejami su veiksmažodžiais gręžti, grąžyti ir pan., šitaip kreipiant dėmesį į gražų skirtingomis briaunomis gręžiojamo objekto mirgėjimą; šiuo požiūriu įdomi ne tik tipologiškai artima sąsaja tarp veiksmažodžių švytėti, švysčioti bei švytuoti, švaistytis (kai energingais judesiais švytuojamas objektas, savo briaunomis atspindėdamas šviesą, atrodo švysčiojantis šviesos zuikučiais), bet ir numanoma, nors griežtai moksliškai ir labai sunkiai įrodoma, sąsaja tarp veiksmažodžio mirgėti bei galbūt bendrašaknių daiktavardžių merga, mergina, mergaitė (jei etimologinis ryšys tarp šių žodžių iš tiesų egzistuoja, mergina kalbiškai nusakoma kaip mirganti savo grožiu – išryškinamas dinaminis merginos grožio aspektas). Kitose kalbose fenomenologinis grožio nusakymas gali būti siejamas su kokios nors gražios spalvos patirtimi: antai rusų kalbos būdvardis красивый [krasivyi] – „gražus“ – yra tos pačios šaknies kaip ir būdvardis красный [krasnyi] – „raudonas“.

Atkreipus dėmesį į kalboje atsispindinčias sąsajas tarp kasdienės grožio ir gėrio patirties, būtų natūralu klausti, ar filosofinėje grožio ir gėrio refleksijoje labiau akcentuojamas grožio ir gėrio fenomenų skirtingumas ar, priešingai, panašiai kaip kasdienėje šių fenomenų sampratoje, pabrėžiamas jų abiejų sinkretiškumas bei pamatinė giminystė.

Bent iš dalies atsakyti į šį klausimą mums padės Platono tekstai, kuriuose pirmą kartą Vakarų filosofijos istorijoje tiek grožis, tiek ir gėris yra reflektuojami teoriškai. Maža to, būtent platoniškoji grožio ir gėrio samprata, nors jos pagrįstumas bei aktualumas mūsų laikams yra aistringai ginčijami daugelio šiuolaikinių mąstytojų, ypač postmodernistų, iki šių dienų yra išlaikiusi filosofinio etalono statusą.

§

Grožis ir jo pavidalai Platono dialoguose

Skaitydami Platono tekstus, pastebime ryškų ir labai paradoksalų kontrastą tarp šio filosofo požiūrio į grožį ir jo požiūrio į meną: dialoge „Valstybė“ Sokrato lūpomis teigdamas, kad apie dievus ir žmones meluojančius poetus reikia išvyti iš projektuojamo idealaus miesto, Platonas tuo pat metu kuria didingą ontologinę sistemą, kurioje idėjas, vien proto akimis regimus tikruosius esinius, hierarchiškai išdėsto taip, kad idėjų pasaulyje grožio idėjai atitenka garbinga antroji vieta po aukščiausios gėrio idėjos. Skaitant kai kurias šio dialogo vietas, kartais net susidaro įspūdis, kad gėrio idėją ir grožio idėją Platonas laiko ne dviem skirtingomis idėjomis, o ta pačia idėja, priklausomai nuo konteksto vadindamas ją arba gėrio idėja, arba grožio idėja. Tokiu aukštu ontologiniu grožio idėjos statusu Platono filosofijoje nereikia stebėtis: didysis mąstytojas ne tik pirmasis Vakaruose taip giliai apmąstė santykį tarp grožio ir gėrio bei santykį tarp grožio ir būties, bet ir kaip joks kitas filosofas buvo itin jautrus tiek pasaulio, tiek rašomo teksto grožiui. Platoną galime laikyti ne tik aukščiausio rango mąstytoju, bet ir aukščiausio rango menininku, o tokį neigiamą jo požiūrį į savojo meto poetus, kitaip tariant, žodžio menininkus, įmanoma paaiškinti vien Platono įsitikinimu, kad poetai nusigręžė nuo grožio idėjos, kaip vienintelio tikrojo grožio šaltinio, pamiršo grožio sąsajas su gėriu, būtimi ir tiesa, o nusigręžę nuo tikrojo grožio ir pradėję pataikauti minios skoniui, savo kūryboje jie pradėjo gimdyti vien blankius grožio šešėlius.

Tad ką reiškia tas faktas, kad idėjų hierarchijoje grožio idėjai Platonas skiria itin aukštą antrąją vietą po aukščiausios gėrio idėjos, o kartais abi šias idėjas galbūt net tapatina? Turint omeny, kad, Platono požiūriu, idėjų karalija yra tikrosios būties pasaulis, o visa, kas gerokai silpnesniu būdu egzistuoja mums įprastame tapsmo pasaulyje, turi būties būtent tuo laipsniu, kuriuo dalyvauja tikrojoje idėjų būtyje, gėrio ir grožio idėjos, filosofo įkurdintos pačioje būties hierarchijos viršūnėje, jo akivaizdžiai buvo suvokiamos kaip pačios būtiškiausios, sakytume, kaip tvariausioji būties šerdis. Gėrio idėją Platonas laikė intensyviausiu visos būties centru: sakydamas apie ją, kad ji esanti anapus substancijos, anapus esmės (ἐπέκεινα τῆς οὐσίας [epekeina tes ousias]; Resp. VI, 509b) – ne apskritai, kaip kartais mėginama interpretuoti, anapus būties⁷, o tik anapus substancine esme apibrėžtos būties, kitaip tariant, anapus konkrečiam esiniui būdingos substancijos, anapus vienokios ar kitokios substancinės esmės (kaip kiekvieno konkretaus esinio substanciją nusakančio ir substancišką būtį apibrėžiančio konkretaus esmiškumo), – filosofas nori pasakyti, kad gėrio idėja yra tarsi pati būties pilnatvė, maksimaliai intensyvus, bet konkrečių substancijų pavidalais dar neišreikštas būties tobulumas. Gėrį Platono filosofijoje būtina suvokti kaip būties tobulumo ribą, kaip maksimalią būties perfekciją, kurią tam tikru būdu apribojus, taigi sumažinus būtiškąjį intensyvumą, pagimdomi savaip geri ir savaip būtiški, bet už gėrio idėją vis dėlto blogesni ir už ją mažiau būtiški substanciniai konkrečių esinių pavidalai. Platoniškosios gėrio idėjos nederėtų suvokti siaurai, perdėm žmogiškai, vien kaip etinio gėrio, nors pastarąjį gėrio idėja, be abejo, įtraukia kaip atskirą atvejį. Žmogaus protas, kontempliuodamas konkrečius gerus dalykus šioje žemiškoje tikrovėje, mums įprastame tapsmo pasaulyje pamažu pakyla prie gėrio idėjos – gėrio savaime, absoliutaus amžino gėrio.

Grožio idėja, būdama antroji ontologinėje idėjų hierarchijoje, Platono suvokiama kaip beveik tokia pat būtiška kaip ir aukščiausioji gėrio idėja. Šitaip pabrėždamas pamatinį grožio ontologiškumą bei iš jo kylantį grožio giminingumą gėriui, būčiai ir tiesai, Platonas atsisako grožį laikyti vien subjektyviu, nuo žmogaus skonio bei asmeninio sprendimo priklausančiu dalyku. Savųjų tekstų skaitytojui nuolat primindamas grožio objektyvumą ir būtiškumą, Platonas, kaip nesunku suvokti, ir menui kelia itin aukštus tikroviškumo, objektyvumo ir būtiškumo reikalavimus.

Labai svarbu ir tai, kad Platonas iš esmės transformavo to meto graikų mąstyme dominavusį kasdienį požiūrį į grožio, kaip pamatinės estetinės meno kūrinio savybės, prigimtį. Kasdienis, ikifilosofinis helenų mąstymas grožį siejo visų pirma su harmonija ir visumos dalių proporcijomis: kalbant šiuolaikinės estetikos kalba, grožis graikų buvo suvokiamas kaip iš dalių sudaryto (taigi kūniško) objekto savybė, atsirandanti dėl harmoningos kūno dalių sąrangos, įkūnijančias tam tikras matematines proporcijas (visų pirma vadinamąją dalybą – aukso pjūvį), o ne dėl paskirų „gražių“ dalių kaip dekoro elementų; kitaip sakant, grožis buvo mąstomas kaip savybė, būdinga ne paskiroms tam tikro kūno dalims, o kūnui kaip visumai, ir spontaniškai kylanti dėl tobulos ar artimos tobulai dalių, kurios pačios savaime nėra nei gražios, nei negražios, sąrangos. Kalbant mums įprasta šiuolaikine kalba, helenų menininko tikslas buvo taip suderinti meninės visumos dalis, kad dėl tobulos jų darnos, kitaip tariant, harmonijos (gr. harmonia) meno kūrinys, kaip iš dalių sudaryta meninė visuma, įgytų grožio savybę. Būtent ši grožio samprata, tiksliau sakant, ikirefeksyvi ir ikifilosofinė grožio esmės pajauta graikų sąmonėje, vyko de facto, nors ir nebuvo eksplicitiškai išdėstyta jokiame konkrečiame teoriniame veikale.

Kaip tik šią ikifilosofinę grožio esmės bei prigimties sampratą Platonas ir užsimojo radikaliai pakeisti, nors jos iki galo ir nesugriovė. Nuolat pabrėždamas pamatinį grožio ontologiškumą, grožio giminystę gėriui, būčiai ir tiesai, kitaip tariant, pamatinį grožio gerumą, būtiškumą ir tikroviškumą, ir pačiam menui bei meninei kūrybai, helenų vadintai poezija, Platonas pradėjo taikyti tiesos – tikroviškumo ir būtiškumo – kriterijų. Skirtingai nei kiek vėliau filosofavęs Aristotelis, kuris griežtai skyrė dalykinės tiesos ir meninės įtaigos sritis, mokslo ir meno, objektyvybės ir subjektyvybės sferas, Platonas, kategoriškai atsisakęs pripažinti estetiškumo srities ir meninės kūrybos autonomiją objektyvios tikrovės atžvilgiu, pačiu šiuo atsisakymu grožiui paradoksaliai suteikė daug aukštesnį ontologinį statusą, nei tas, kurį garantuotų, tačiau kartu apibrėžtų ir dėl to apribotų estetiškumo srities autonomija. Nors Platonas, be abejo, iš esmės būtų sutikęs su kasdieniame graikų mąstyme dominavusiu požiūriu, kad meno kūrinio, kaip kūniško objekto, dalių darna yra labai svarbu, idant kūrinys būtų suvokiamas kaip gražus, subjektyvų žmogiškąjį grožio suvokimą jis neabejotinai būtų atskyręs nuo objektyvios grožio prigimties bei esmės, tvirtindamas, jog vien grožis pats savaime, absoliutus amžinas grožis, yra tikrasis objektyvaus grožio šaltinis, kurį ir dera laikyti objektyvia subjektyvaus grožio patyrimo priežastimi. Taigi, kaip aiškintų Platonas, mums įprasto kintančio pasaulio daiktai yra gražūs ne tiek dėl tobulos jų sąrangos, kurią lemia juos sudarančių dalių dermė, o visų pirma todėl, kad jie dalyvauja grožio idėjoje, kuri ir yra grožis pats savaime. Be to, pridurtų Platonas, grožis tikrai nėra – arba nėra vien tik – savybė, atsirandanti kaip koks nors šalutinis darnios kūno sąrangos rezultatas, sakytume, kaip labai įdomus, bet ontologine prasme šiaip visiškai nereikšmingas epifenomenas. Toli gražu – visiškai nepriklausomai nuo paskirų gražių dalykų, grožis ir pats savaime esąs, anot Platono, visiškai realus, būtiškas ir tikroviškas, esinys ir ne šiaip esinys, bet vienas aukščiausių ir netgi pats aukščiausias tikrųjų esinių – idėjų – hierarchijoje (ypač tuo atveju, kai grožio idėja tapatinama su gėrio idėja).

Dialoge „Faidras“, viename gražiausių ir filosofiniu požiūriu giliausių savo kūrinių, jusliniam kintančių šio pasaulio objektų, ypač gyvų gyvūnų kūnų, grožiui Platonas suteikia unikalią privilegiją pažadinti viso idėjų pasaulio prisiminimą (anamnesis): taigi, turint galvoje dialogo „Valstybė“ kontekstą ir aukščiausio gėrio idėjos prisiminimą, jau nekalbant apie pačios grožio idėjos, kuriai visi gražūs kūnai yra, sakytume, giminingi tiesiogiai, prisiminimą. Kadangi, Platono įsitikinimu, nuo gebėjimo proto žvilgsniu regėti gėrio idėją priklauso visos intelektinės žmogaus galios, jo gebėjimas orientuotis visoje gėrio idėjos apšviestoje inteligibilioje srityje, filosofas, akivaizdu, pripažįsta ne tik estetinę, bet ir etinę bei epistemologinę juslinio gyvų būtybių grožio vertę. Tai, beje, reiškia, kad Platonas, priešingai nei yra linkę tvirtinti nyčiškai nusiteikę interpretuotojai, ne tik nėra kūno, jusliškumo ir jusliškai patiriamo kūniško grožio priešas, bet ir laiko kūniško gyvų būtybių grožio kontempliavimą karališku keliu, atvedančiu ne tik prie grožio idėjos, regimos jau vien grynojo proto akimis, bet ir prie visų kitų idėjų, tarp jų ir aukščiausiosios gėrio idėjos, kurios pamatymas lemtingai laiduoja žmogaus gebėjimą pažinti visą tikrovę. Paprasčiau sakant, smalsuoliu, trokštančiam pažinti visą regimą ir neregimą tikrovę tiek, kiek tai apskritai įmanoma ribotai žmogiškai būtybei, Platonas, sakytume, duoda tokį patarimą: jei nori pažinti pasaulį, tiek regimą kūno akimis, tiek įžvelgiamą proto žvilgsniu, ne tik mąstyk apie tai, kas nematoma kūno akimis, bet ir stebėk gražius gyvų būtybių kūnus, gėrėkis jais, nes taip pakilsi prie grožio idėjos, nuo jos – prie gėrio idėjos, kuri, suspindusi tavo proto akims tartum saulė, nušvies tau visą idėjų pasaulį, visas likusias idėjas, o jos tau jau padės pažinti visa, kas tik egzistuoja regimoje ir neregimoje srityje.

Skirtingai nei gėris ir kiti abstraktūs dalykai, turintys anapusines savo idėjas, bet šiame kintančiame pasaulyje neįgyjantys vaizdžių savo pavidalų, nors ir atpažįstami kintančios tikrovės daiktų savybėse, santykiuose ar situacijose, grožis yra vienintelis, kuris tuo pat metu yra ir konkretus, ir abstraktus: kaip anapusinė grožio idėja jis yra abstraktus, regimas tik proto žvilgsniu, bet kaip gražūs šiapusiniai pavidalai, visų pirma gražūs gyvų būtybių kūnai, grožis yra labai konkretus ir vaizdus. Sakytume, tarp visų kitų idėjų grožio idėja yra vienintelė, gebanti labai konkrečiai ir vaizdžiai įsikūnyti šio kintančio pasaulio daiktuose. Būtent dėl to grožis yra tarsi vienintelis patikimas tiltas, sujungiantis vaizdžios konkretybės ir vien protu mąstomos abstraktybės plotmes, jusliškai patiriamus gražius kūnus ir protu regimą grožio idėją. Būtent šis tiltas ir tampa vieninteliu iš tiesų patikimu keliu, kuriuo žmogus pajėgia pakilti iki anapusinės idėjų karalijos – ne tik iki grožio idėjos, bet ir iki pačios aukščiausios gėrio idėjos. Jei nedarytume šiaip labai svarbaus skirtumo tarp grožio idėjos, kuri yra abstrakti, ir vieno ar kito jusliškai patiriamo gražaus kūno, kuris yra konkretus ir kaip konkreti paskirybė dalyvauja grožio idėjoje, galėtume net tvirtinti, kad grožio idėja tarp visų kitų idėjų yra vienintelė, kuri yra ir abstrakti, ir konkreti tuo pat metu, kitaip sakant, vienintelė, kuri, kaip jusliškai įsikūnijusi ideali abstraktybė, tuo pat metu yra matoma ir proto, ir kūno akimis. Skirtingai nei grožis, kuris regimas ir protu, ir fizinėmis akimis, gėris – kaip abstrakti gėrio idėja – yra įžvelgiamas tik protu, o kūno akimis jis tiesiogiai nėra matomas, nors ir vienaip ar kitaip netiesiogiai atpažįstamas konkrečiuose jusliškai patiriamuose šio kintančio pasaulio daiktuose – jų savybėse, jų santykiuose su kitais konkrečiais daiktais, konkrečiose kontekstinėse jų situacijose ir t. t.

Unikalų grožio gebėjimą būti matomam ir protu, ir fizinėms akims, Platonas labai gražiai nusako dialoge „Faidras“, kalbėdamas apie tai, kaip fiziniame kūne įsikūnijusi siela gražiuose šio pasaulio daiktuose, visų pirma kituose gražiuose kitų būtybių kūnuose, atpažįsta ir prisimena anapusinį grožį (Phaedr. 250c–d.):

Atminčiai tebūnie dėkojama už ilgėjimąsi to, kas buvo anuomet ir apie ką dabar jau nemažai esame pasakoję. Kaip jau sakėme, grožis žėrėjo, būdamas su anais dalykais, taigi atkeliavę čionai mes jo spindėjimą ryškiausiai esame patyrę aiškiausia savo jusle – rega: mat iš kūno juslių aštriausia yra rega, tačiau [pats] mąstymas jąja nemato, nes kitaip būtų sukurstęs mumyse begalinę meilę, jeigu tiktai būtų atsitikę taip, kad koks nors aiškus [mąstymo] atvaizdas taptų prieinamas mūsų regai; tas pats pasakytina ir apie visa kita, ką verta mylėti. Tiktai vieninteliam grožiui teko lemtis būti vaizdžiausiam ir mieliausiam.⁸

Dialoge „Puota“ žynės Diotimos Sokratui pasakojamais žodžiais Platonas kalba apie mįslingus regėjimo slėpinius, kurių tikslas – tartum kažin kokiu aukštyn vedančiu taku atvesti įšventinamąjį nuo gražių šio kintančio pasaulio kūnų prie pačios grožio viršūnės iki paties anapusinio grožio, absoliutaus, nekintamo ir amžino (Symp. 210a–212a):

Į šiuos meilės slėpinius ir tu, Sokratai, galėtum būti įšventintas, bet į tobuluosius regėjimo slėpinius, dėl kurių, jei einama teisingu keliu, žengiamas ir šis žingsnis, – nežinau, ar pajėgtum… Vis dėlto stropiausiai sieksiu tau papasakoti, o tu pasistenk sekti, jei pajėgsi. Reikia, kad pirmas žingsnis, – kalbėjo ji, – teisingai einant prie šio tikslo, jaunystėje būtų žengtas gražių kūnų link. Jei vedamasis vedamas teisingu keliu, pradžioje jis turi mylėti vieną kūną ir jame gimdyti gražias kalbas, paskui jis turi suvokti, kad bet kuriame kūne esantis grožis giminiškas kitame kūne esančiam grožiui ir, jei ieškoma išvaizdos grožio, būtų labai kvaila visuose kūnuose esančio grožio nelaikyti vienu ir tuo pačiu. Tai suvokęs, jis turi tapti visų gražių kūnų mylėtoju, o vieną nebe taip stipriai ir įtemptai mylėti, žiūrėdamas į jį iš aukštai lyg į menkavertį daiktą. Paskui reikės, kad sielose esantį grožį jis laikytų vertingesniu už kūne esantįjį […]. Tada jis būtų priverstas išvysti darbuose ir įstatymuose esantį grožį bei pamatyti, kad jis visur tos pačios prigimties, idant nieku imtų laikyti kūno grožį. O po darbų reikės jį atvesti prie mokslų, idant išvystų ir mokslų grožį ir, žiūrėdamas į tokias grožio platybes, liautųsi buvęs menkas, vertesnio žodžio neturįs tarnas, vergiškai prisirišęs prie vieno berniūkščio, kokio nors žmogaus ar vieno darbo grožio. Atsigręžęs į plačią grožio jūrą, regėdamas ją nepavydžioje išminties meilėje, jis gimdytų gausias, gražias ir didingas kalbas bei mintis, kol sustiprėjęs ir išaugęs galėtų išvysti vieną vienintelį mokslą – štai kokio grožio mokslą…

Tik pasistenk, – pasakė ji man, – būti kuo atidesnis. Paeiliui bei teisingai regėjęs gražius dalykus ir iki šios vietos meilės keliu vadovo nuvestas žmogus, žengdamas paskutinius šio kelio žingsnius, staiga išvys nuostabios prigimties grožį, – tą patį, Sokratai, vardan kurio kentėti visi ligtoliniai vargai: pirmiausia, neatsirandantį ir nežūvantį, neaugantį ir nenykstantį, bet amžinai esantį, be to, ne vienaip gražų, o kitai bjaurų, ne kartais gražų, o kitąsyk ne, ne tam tikru požiūriu gražų, o kitu – bjaurų, kai kam gražų, kitiems ne… Grožis nesirodys jam nei lyg koks veidas, rankos ar kita kūno dalis, nei lyg kokia kalba ar mokslas; mandig, nesirodys nei kame nors kitame, – antai gyvūne, žemėje, danguje ar kur kitur, – bet tik pats savaime, amžinai savyje vienalytis. Visi kiti gražūs daiktai jame dalyvauja kažin kokiu tokiu būdu, kad viskam randantis ir žūvant, jis nei kiek nors auga, nei mąžta, nei iš viso ką nors patiria… Kas per teisingą meilę berniukams nuo čia aukštyn žengdamas ima regėti aną grožį, bemaž paliečia tikslą. Mat tai ir bus teisingas kelias meilėn – ar pats juo eitum, ar kitas vestų, jei pradėjęs nuo šių gražių daiktų, vardan ano grožio tarytum laiptais kilsi vis aukštyn: nuo vieno kūno prie dviejų, nuo dviejų – prie visų gražių kūnų, nuo gražių kūnų – prie gražių darbų, nuo darbų – prie gražių mosklų, ir baigsi ties anuo mokslu – ne ko nors kito, bet paties ano grožio mokslu, idant galiausiai pažintum patį tai, kas yra gražu.

[…] O ką pasakysime apie žmogų, kuriam pasisektų regėti patį grožį – gryną, tyrą, be priemaišų, nepaliestą nei žmogaus kūno, spalvų, nei kitų gausių mariųjų niekų, bet galėtų išvysti patį dievišką vienalytį grožį? Manai, kad ten žvelgiančio, reikiamu [įrankiu] į tai žiūrinčio, ir su juo esančio žmogaus gyvenimas būtų menkas? Ar nepagalvoji, jog tik čia, regėdamas grožį tuo, kuo jis regimas, žmogus galės gimdyti ne dorybės pamėkles, bet tikrą dorybę, kadangi lies ne pamėklę, bet tikrovę; o pagimdęs ir išmaitinęs dorybę, jis turėtų tapti mielas dievams ir – veikiau nei kuris kitas žmogus – nemirtingas?⁹

Kaip akivaizdžiai rodo pateiktoji „Puotos“ citata, Platonas išskiria daugybę skirtingų grožio pavidalų, kartu atskleisdamas, kaip pamažu kylant nuo konkretesnių prie abstraktesnių grožio apraiškų grožis tarsi nejučia perauga į gėrį: sakytume, pakilus nuo kūniškų prie dvasinių dalykų, grožis ir toliau suvokiamas kaip tas pats grožis, tik gerokai abstraktesnis – iš pradžių kaip sielos grožis, ar dvasios grožis, o vėliau kaip dar abstraktesnis grožis, kuris jau ir yra amžinas bei nekintantis grožis pats savaime, rodos (bent jau dialogo „Puota“ kontekste), aukščiausiame savo taške sutampantis su aukščiausiuoju gėriu – gėriu pačiu savaime. Be to, minėtasis „Puotos“ fragmentas aiškiai parodo grožio svarbą žmogiškojo pažinimo procesui, mat, kaip tvirtina Platonas, pamažu kylant prie vis aukštesnių ir abstraktesnių grožių pavidalų, gražius kūnus iš pradžių keičia gražūs darbai, o vėliau pastaruosius – gražūs mokslai, vainikuojami amžino ir nekintančio grožio paties savaime kontempliacijos.

Ne viename savo tekste Platonas siekia atskleisti itin artimą grožio giminystę filosofijai. Dialoge „Puota“ apie šią giminystę kalbama, nurodant sąsają tarp fizinėms būtybėms būdingo erotinio gražių kūnų potraukio ir ne mažiau erotiško filosofinio išminties siekio, būdingo visų pirma pusdieviui Erotui, daimoniškam kiekvieno tikro filosofo provaizdžiui, taip pat ir kiekvienam filosofinės išminties siekiančiam, daimonišką savo provaizdį – Erotą – pamėgdžiojančiam ir dėl to filosofu vadinamam žmogui (Symp. 202d – 204b). Grožio ir Eroto stichijų giminystės akcentavimas Platono tekstuose parodo, kad grožį šis mąstytojas suvokia ne tik kaip tam tikrą sustingusią statišką duotį, susijusią su grožiu stabilios ir nekintančios formos išvaizdumu, bet ir kaip labai galingą bei vitališką dinaminį procesą, kurio energiškąjį potencialą kuria viskam, kas gražu, būdingas troškimas įgyti dar daugiau grožio, erotiškoji stokos ir pilnio dialektika, vienų gražių kūnų bei sielų trauka prie kitų gražių kūnų bei sielų.

Anot Platono, regėdami gražius kūnus, mes ne tik patiriame subtilų juslinį malonumą, kurį mums teikia gražių formų stebėjimas, bet ir – tyrinėdami minėtas kūniškas formas – gebame pažinti mus supantį pasaulį, nes bet koks pažinimas ir įmanomas tik tarpininkaujant formoms, kurios vienintelės pajėgia artikuliuoti juslinių įspūdžių chaosą. Būtent ši aplinkybė dar kartą įrodo grožio giminystę ir filosofijai, ir visiems kitiems mokslams. Vėlyvajame dialoge „Timajas“ Platonas taip kalba apie regos – kūninės juslės, tiesiogiai susijusios su grožio patirtimi – svarbą filosofijai bei kitiems mokslams (Tim. 46e – 47b):

Dabar liko atsakyti, kokia yra viršiausioji akių teikiama nauda, dėl kurios dievas mums jas ir dovanojo. Taip, apie regėjimą aš kalbu kaip apie didžiausios mūsų gaunamos naudos šaltinį, nes ir dabartiniame mūsų svarstyme neįstengtume pasakyti nė vieno žodžio apie Valstybės prigimtį, jeigu niekuomet nebūtume matę nei žvaigždžių, nei saulės, nei dangaus. o kadangi diena ir naktis, mėnesių ir metų apsisukimai, lygiadieniai bei saulėgrįžos yra regimi, akys mums atskleidė skaičių, davė laiko suvokimą ir paakino tyrinėti Visybės prigimtį, o iš viso to atsirado tai, kas vadinama filosofija, už kurią puikesnės dievų dovanos mirtingųjų giminei nebuvo ir nebus. Tad ar verta apgiedoti kitas, nesvarbias gėrybes? Juk jas net filosofijai svetimas žmogus apakęs „verksmais bergždžiai apraudotų“.¹⁰

Skirtingai nei etinį gėrį, kurį gebame patirti – būtent pamąstyti – tik protu, bet dėl gėrio abstraktumo neįstengiame jo patirti kūno juslėmis, grožį, priešingai, mes, kaip atskleidžia Platonas, patiriame visa savo esybe, holistiškai – tiek fizine rega, tiek gebančia džiaugtis jusliniu kontempliuojamo kūno grožiu, tiek proto žvilgsniu, įstengiančiu suvokti bei įvertinti tai, kas grožio prigimtyje yra abstraktu, visų pirma proporcijas, ritmą ir kitus gražiems dalykams būdingo matematinio tobulumo aspektus. Vadinasi, grožio patirtis, įtraukdama visą mūsų esybę ir leisdama mums patirti džiaugsmą tiek kūniniu, tiek dvasiniu mūsų esybės lygmeniu, džiaugsmingame egzistenciniame nuotykyje, kuriame susijungia mūsų troškimas ne tik patirti estetinį malonumą, bet ir pažinti pasaulį, sakytume, surenka daiktan išbarstytas mūsų žmogiškosios prigimties dalis, suintegruoja visas žmogiškąsias mūsų galias, sukoncentruoja visą estetinį, epistemologinį ir ontologinį mūsų potencialą. Kaip atskleidžia Platonas, gražių kūnų stebėjimas mums teikia subtilų malonumą, kuris yra labai švelnus, subtilus ir, skirtingai nei iš šiurkštesnių fiziologinių instinktų kylantys stiprūs, bet labai trumpai trunkantys malonumai, nėra susijęs su siekiu įveikti vienokį ar kitokį tam tikros stokos ar perviršio nulemtą kūno diskomfortą (Tim. 64c–66c). Gražių kūnų stebėjimas, tarpininkaujant jų formoms, mums leidžia įgyti žinių apie pasaulį, bet šis pažinimas yra spontaniškas, įgyjamas švelniu ir neforsuotu būdu, skirtingai nei tais atvejais, kai pažinimą siekiame įgyti įtemptai mąstydami apie abstrakčius mokslo dalykus. Tad grožio patirtyje, kaip jokioje kitoje patirtyje, ne tik susijungia mūsų siekis patirti malonumo džiaugsmą ir pažinti pasaulį, bet ir abu šie troškimai – tiek malonumo, tiek pažinimo siekis – yra patenkinami labai švelniu ir subtiliu būdu, spontaniškai, neprievartaujant fizinių ir dvasinių mūsų galių. Kadangi grožio patirtyje švelnus malonumo išgyvenimas, atstovaujantis kūniškajam mūsų prigimties aspektui, būtent grožio patirtis unikaliu būdu ir leidžia mums išgyventi ekstatinę būtiškosios pilnatvės būseną, kurią patiriame ne tik kaip šiaip gerą, bet kaip tobulai gerą: būtent ši aplinkybė ir atskleidžia gelminę fenomenologinę sąsają tarp žmogiškosios grožio patirties ir gėrio. Žvelgiant šiuolaikinės fenomenologijos požiūriu, pažinimas gali būti laikomas iš tiesų filosofiniu pažinimu tik tada, kai jis įtraukia visą žmogiškąją mūsų esybę, visą mūsų dvasią ir kūną, o ne tik, kaip siauro mokslinio pažinimo atveju, vien grynąjį protą kaip kažin kokią iškūnytą dvasią. Turėdami omenyje tai, ką, interpretuodami Platono tekstus, pasakėme apie grožio patirčiai būdingą gebėjimą integruoti visus žmogiškosios prigimties aspektus, galime drąsiai, bet kartu labai patikimai tvirtinti, jog – bent jau fenomenologine prasme – iš tiesų filosofiniu gali būti laikomas tik toks pažinimas, kuris kaip tam tikrą elementą įtraukia grožio patirtį.

Dabar jau galime atsakyti į šio straipsnio pradžioje iškeltą klausimą, ar platoniškoje grožio sampratoje grožis ir gėris iškyla kaip du skirtingi dalykai, ar, priešingai, jie yra sinkretizuojami taip pat, kaip kasdieniame graikų mąstyme, kuriame grožis suvokiamas kaip geras, o gėris – kaip gražus.

Konceptualiojoje plotmėje Platonas aiškiai skiria grožį nuo gėrio, pabrėždamas itin glaudų grožio ryšį su formos principu, formos apibrėžtumu bei konkretumu, taip pat su kūniškumu bei visa ko, kas kūniška, konkretumu, kurį lemia kūnams būdingas medžiagos įforminimas, kartu išryškindamas grožio, kaip objektyvios duoties, neatskiriamumą nuo žmogiškai subjektyvaus grožio išgyvenimo, nuo pačios žmogiškosios grožio patirties, organišku estetinio ir pažintinio elementų sulydimu, įtraukiančiu visą mūsų esybę.

Kita vertus, labai įžvalgiai atskleisdamas, kaip subjektyvus grožio išgyvenimas leidžia žmogui patirti būties pilnatvės jausmą, kuris suvokiamas kaip tobulai geras, o kartu parodydamas, kaip, nuo konkretesnių grožio pavidalų pamažu kylant prie abstraktesnių, grožis, išgrynintas iki abstraktaus dvasinio grožio, tarsi nejučia perauga į gėrį, Platonas atskleidžia gelminę gėrio ir grožio vienovę, dialektinę jų sutaptį.

Filosofinės įžvalgos plotmėje gerokai pranokęs kasdieniam graikų mąstymui būdingą sinkretinę grožio ir gėrio sampratą bei gebėjęs atskleisti subtilius konceptualiuosius grožio ir gėrio sąvokų niuansus, didysis mąstytojas vis dėlto patvirtino kasdienę intuiciją, kad giliausias grožio ir gėrio pamatas yra tas pats.

Naglis Kardelis

 

Understanding of Beauty in Plato’s Philosophy

Summary

The author of the article attempts to show the differences and simularities between the understanding of beauty, especially its realtion to the good, which is characteristic of the common sense and everyday language of the anscient Greeks, and the philosophical understanding of beauty (and its realtion to the philosophical understanding of the good) which we find in Plato’s dialogues.

First of all, the author presents a brief analysis of the semantical affinity, even syncretism, between the Greek words to kalon, to kallos “beauty, the beautifull“ and to agathon, “the good, goodness“. A few examples from other languages, especially Lithuanian, are presented for the sake of typology. It is shown that in everyday language beauty is usually thought of a some kind of the good, and vice versa, the good is often understood as something which is beautiful in ethical sense.

In the second part of the article, the author focuses on the understanding of beauty and the beautiful, as well as the relation of beauty to the good, in Plato’s writings, drawing attention to such Platonic dialogues as Republic, Phaedrus, Symposium, and Timaeus. It is argued that Plato is capable of finding very subtle conceptual differences between the notions of the beautiful and the good, yet, in in the final analysis, he is keen to show the essential ontological similarity between the beautiful and the good which is evident at much deeper level. The author arrives at a conclusion that Plato’s understanding of beauty and the beautiful is much subtler than the everyday notion of beauty which was characteristic of anscient Greek mentality: on the other hand, Plato draws a much sharper distinction between the beautiful and the good, escaping from the conceptual confussionof these notions in everyday understanding, yet, on the other hand, he convinces us of much deeper an interrelation between beauty and goodness than might be discerned from the common sense and everyday language of the anscient Greeks.

 

Pirmoji publikacija: Naglis Kardelis, „Grožio samprata Platono filosofijoje“, in: „Grožio fenomenas kultūroje. The Phenomenon of Beauty in culture“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 107-120.

 

Susijęs įrašas:
Iš video ciklo „Pokalbiai su filosofais“: pokalbis su Nagliu Kardeliu

 

1. Hjalmar Frisk, Griechisches Etymologisches Woertebuch. Band 1: A–Ko, Heidelberg: Carl Winter-Universitaestsverlag, 1960, s. v. agathos (S. 5–6).
2. Etimologines veiksmažodžio agallomai sąsajas žr. Frisk, op. cit., s. v. agallomai (S. 6).
3. Apie graikų kalos sąsajas su, kaip spėjama, tos pačios šaknies germaniškais ir kitų ide. kalbų žodžiais, daugiausia reiškiančiais gražų, spindintį karžygio šaunumą, žr. Frisk, op. cit., s. v. kalos (S. 766–767).
4. Žr. šiuos autoritetingus Senojo Testamento hebrajiško originalo leidimus: Biblia Hebraica Stuttgartensia, Editio quarta emendata opera H. P. Rueger, ed. by K. Elliger; W. Rudolph, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 1990, p. 1–2; The Interlinear Bible. Hebrew-Greek-English. With Strong’s Concordance Numbers Above Each Word, gen. ed. and. transl. by J. P. Green, Sr. Lafayette, Ind.: Sovereign Grace Publishers, 1986, p. 1. Apie hebrajiško žodžio tob reikšmes žr. Expository Dictionary of Bible Words. Word Studies for Key English Bible Words Based on the Hebrew and Greek Texts, ed. by S. D. Renn, Peabody, Mass: Hendrickson Publishers, 2005, s. v. good, goodness (p. 443–444).
5. Septuaginta. Id est vetus graece iuxta LXX interpretes, ed. by A. Rahlfs, Stuttgart: Deutsche Bibelgesselschaft, 1979, S. 1–2.
6. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas; vertimas iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų, Vilnius: Lietuvos katalikų vyskupų konferencija, 1998, p. 8–9.
7. Apie tai, ką iš tiesų galėtų reikšti Platono žodžiai epekeina tes ousias, plačiau žr.: J. Annas, “Understanding and the Good: Sun, Line, and Cave“, in: Plato’s Republic: Critical Essays, ed. by R. Kraut, Lahnham-Boulder-New York-Oxford. Rowman&Littlefield Publishers, Inc., 1997, p. 143–168, ypač p. 146–147.
8. Vertimas mano, cituojamas pagal: Platonas, „Faidras“, iš graikų kalbos vertė ir paaiškinimus parengė N. Kardelis, baigiamąjį žodį parašė V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 1996, p. 48.
9. Tatjanos Aleknienės vertimas, cituojamas (su nežymiais pakeitimais) pagal: Platonas, „Puota, arba Apie meilę“, iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė T. Aleknienė, Vilnius: Aidai, 2000, p. 56–58.
10. Vertimas mano, cituojamas (su nežymiais patikslinimais) pagal: Platonas, „Timajas. Kritijas“, iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė N. Kardelis, Vilnius: Aidai, 1995, p. 89. Pacituotame fragmente kursyvu pateikiami žodžiai „verksmais bergždžiai apraudotų“ – tai paties Platono cituojama 1762-oji Euripido tragedijos „Finikietės“ eilutė.