Giedrius Kuprevičius: „Aš esu fonozauras“

pagal | 2020 04 14

„Kaip atskirti, kur pasaulis, o kur – tik ‘plokščiasis pasaulis’? Kas žmonėms paaiškins, kad jų įsitikinimas plokščiojo pasaulio malonumais tėra iliuzija ir jiems gresia pavojus iškristi iš jo priėjus briauną? Gal tai ir yra menininko pašaukimas?“ (G.K.)

Apie kompozitoriaus kelią, kūrybinį procesą, kultūros padėtį ir pedagogiką pasakoja kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Giedrius Kuprevičius.

Menininką kalbina Alma Laužonytė.

Giedrius Kuprevičius

Giedrius Kuprevičius. Varpų muzika // Nuotr. aut. Niurna, 2011

POKALBIS

Papasakokite, kada supratote, kad renkatės kompozitoriaus kelią.

Atsakymas sunkus ir lengvas. Pirmiausia, kaip atsakyti. Priklauso, iš kurio taško žiūrima. Vaiko gyvenime labai daug lemia aplinka. Manoji buvo meninė – mama grafikė, baigusi Kauno meno mokyklą, tėvas – kompozitorius. Manyčiau, tarpukario laikotarpis (1930–1940 metai) buvo labai įdomus. Kaune, Lietuvos laikinojoje sostinėje, su įvykusiu modernizmo išsprogimu Lietuva iššoko iš bakūžinio mąstymo į Europą, ir visa tai įvyko vos per dešimt metų. Natūralus ir kartu keistas tasai procesas. Gal tai buvo dėl kažkokio pasiutimo ar desperacijos praradus Vilnių, ar iš to, ką inteligentija matė vykstant aplinkui. Tai buvo vienintelis kartas per visą Lietuvos istoriją ir gaila, kad jis dabar visai nesikartoja. Tas mokslo, žinių, meistrystės siekis galbūt šiek tiek dabar atsiranda, tačiau kokius dvidešimt metų apie tai niekas negalvojo. Dominavo tik verslas, tik pinigai, vadinamoji laisvė, kuri neturėjo jokio idėjinio turinio, o su metais ji slopo, slūgo… Tenka konstatuoti dabar vyraujantį merkantilišką, daiktišką, sakyčiau, bemaž marksistinį mąstymą, nors niekas apie tai plačiau nekalba ir todėl mes susiduriame su galybe problemų – dvasinis pamatas yra beveik išmuštas.

Kaip manote, kas išmušė tą dvasinį pamatą?

Kas išmušė? Mes patys ir išmušėme, tarsi norėdami iš kažko išsilaisvinti; per tuos dešimtmečius mes išsilaisvinome ir iš savo kultūros. Juk negali išlaisvinti tiktai koją. Tu išsilaisvinsi visas, vadinasi, arba tu esi laisvas, arba ne, nes negali būti, jog tavo viena dalis yra laisvėje, o kita kalėjime. Taip nebūna, absurdas, taip save įsivaizduoti gali tik psichiniai ligoniai. O ta aplinka buvo visai kitokia nei dabar, kokią vaikai turi savo šeimose. Absoliučiai kitokia; pasikeitusi radikaliai, kardinaliai ar kaip tik nori. Liūdniausia tai, kad ir tėvų karta, šeimos samprata jau yra kitokia. Pavyzdžiui, beveik pranykęs poreikis žaisti šeimoje, skatinti vaiko žaidimą namuose.

Kiek Jūsų šeimoje dominavo žaidimas? Ką reikėtų daryti, kad žaidimas vis tik sugrįžtų?

Galiu pasakyti, kad žaidimas buvo tiek natūralus, kad apie jį niekas negalvojo. Nebuvo ką žaisti, tokių žaislų kaip žaislų netgi nebuvo, reikėjo viską pasidaryti patiems. Pamenu, tėvas kažkokias mašinėles darydavo. O jeigu būdavo, tai tų žaislų labai baisi kaina, kurių negali įkąsti, nes tuo metu pinigai buvo labai brangūs. Taip pat mokykla tuo metu buvo kitaip orientuota. Mokykloje buvo labai daug darbų, kuriuos reikėdavo pasidaryti patiems. Mes iki penktos klasės, gal netgi vėliau, visi adydavome kojines ir būdavo nesvarbu, berniukai ar mergaitės. Visa tai buvo daroma kaip pamoka, kaip užsiėmimas, praktika, darbeliai, netgi dailyraštis. Reikėdavo kiekvieno sąsiuvinio lapo viršuje parašyti kažkokį ornamentą.

O jeigu pažvelgtumėme į šiandienos mokyklą?

Aš manau, šiandien mokyklose visiems yra toks saviraiškos laikotarpis. Tai reiškia, kad ką tu bedarysi, viskas yra saviraiška. Ir kaip vaikas reiškiasi, taip ir yra gerai. Nėra kritinio arba stebėjimo proceso kaip vaikas daro, nes jeigu vaikas kreivai rašo, tai, vadinasi, tokia to vaiko saviraiška. Tai tas kreivas rašymas, jau žiūrėk, kai kada nukeliauja iki smegenų, kadangi paskui jau pradedi kreivai ir galvoti. Vadinasi, tu nesuvoki, kas yra lygu, o kas yra kreiva. Šie dalykai praranda poreikį mąstyme, visa tai išnyksta, todėl aš dėkoju savo laikotarpiui; nors dabar nelabai ir pasigirsi tuo, bet man buvo įdomu ir žaismas, daug darydavom ir patys žaislų.

Kadangi tėvas dirbo muzikos mokytoju dabartinėje Jablonskio gimnazijoje, tai statydavo muzikinius veikalus; opera „Žiogas ir skruzdėlė“ buvo pastatyta su vaikais, taigi visi kostiumėlius spektakliui siūdavo patys. Dabar, kai Kuprevičiaus vardu pavadinta mokykla taip pat statė, tai visi klausė, kur mes galime juos nusipirkti. Tai aš jau tame matau tą esminį skirtumą, kad nueisi į parduotuvę ir nusipirksi. Karnavalas vyksta, tai eina nuomotis, patys nieko nedaro: tiesiog nueina į nuomos punktą, sumoka šimtą eurų ir gauna kaukę. Vaikas ją užsideda ir jis jau maskarade, karnavale, bet jis nieko nežaidžia, tik verslą kažkieno judina. Jis negali dalyvauti karnavale, jeigu pats nieko nepadarė, nesugalvojo drabužėlių, domino kaukės.

Ir tuo pačiu nebemoka įvertinti kito žmogaus darbo…

Taip, jis suplėšo, sutepa, sunaikina, juk tam yra ir valyklos… Išvalys ir kitam pasiūlys. Tai tie dalykai yra iš esmės pasikeitę. Nežinau, tai gerai ar blogai, čia tikriausiai jau kitas klausimas ir ne man spręsti, nes yra ir psichologijos specialistai, istorikai, menotyrininkai, kultūrologai, kurie turėtų tuos dalykus aiškinti. Nors, tiesą sakant, kartais matau, kad ir jie patys nelabai susigaudo, kas yra toje epochoje. Mes galime smerkti, užsipulti, pavyzdžiui, Petrą Cvirką. 1936 metais jo kūrinys „Žemė maitintoja“ buvo išverstas į latvių kalbą ir pripažintas kaip vienas geriausių europinių romanų. Ir kada aš šią žinią įdedu į feisbuką, tai mane apkaltina, kad aš falsifikuoju, nes neva negalėjo šito būti. Petras Cvirka juk nebuvo Stalino premijos laureatas, kaip kad, tarkim, Balys Dvarionas. Tuo tarpu Antanas Žmuidzinavičius tarpukario laikais buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, o tarybiniais laikais tapo SSSR liaudies dailininku… Mes kažkam pritaikome bausmę, o kažkam – ne.

O kaip elgtis vaikams, kurie, tarkime, penkiolika metų gyveno darnioje šeimoje, nebuvo problemų su alkoholiu ir kai tai įvyksta, ar teisinga pamiršti matytą gerą pavyzdį, o dabartinį užklupusį liūną ignoruoti, tarsi manęs kaip vaiko tai neliečia, ir nusprendžiu pabėgti?

Įstrigo per radiją išgirsta vienos pašnekovės išsakyta mintis apie tai, kaip turėtų elgtis alkoholikų vaikai: jie turi gelbėti tėvus ar save? Vienintelis teisingas atsakymas – gelbėti save, nes gelbėdamas tėvus, gali nuklysti kartu su jais. Negalima uždaryti savo ateities. Reikia eiti savo keliu. Tikriausiai todėl išėjimas iš šeimos yra labai reikalingas, nes neįmanoma gyventi tėvų gyvenimo. Tai absurdas. Daugelis gyvūnų gamtoje taip pat išmeta savo vaikus į savarankišką gyvenimą.

O kokia Jūsų asmeninė patirtis apie šeimos paleidimą?

Aš buvau labai prisirišęs prie šeimos, kurioje vyravo meninė atmosfera ir buvo bendri interesai. Šie dalykai labai pririša. Mes visą laiką gyvenome kartu, žinoma, tai turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Galbūt tai lėmė vėlyvą asmeninės šeimos sukūrimą. Atrodo, kad kai gyveni nesusaistytas, daugelis problemų sprendžiamos paprasčiau. Dabar, gyvendamas kad ir vėlokai sukurtoje šeimoje, tuo abejoju. Man atrodo, jaunuolių bėgimas iš šeimos yra natūralus dalykas. Šeimos turi gyventi atskirai, nors ir ne per toli viena nuo kitos.

Gal galima atrasti tėvų ir vaikų paleidimo paralelę su pedagogika – mokytojo ir mokinio? Neseniai teko skaityti vieno iš Norvegijos mokslo ir technologijų universitete dirbančio lietuvių profesoriaus Gedimino Karoblio minčių, kad mokytojas turi būti reikalingas tol, kol jis reikalingas mokiniui.

Turbūt taip. Dažnai tas amžinas mokymasis įvaro kompleksą. Jeigu visą laiką mokysiesi, tai kada pats kažką darysi? Aš turėjau tokių keletą pavyzdžių universitete, kai dirbau VDU; buvo ten keletas jau gerokai vyresnių žmonių, kurie buvo amžini studentai. Vienam jau 60 metų, bet jis dar studijuoja ir studijuoja. Kuo viskas baigėsi? Numirė ir nieko neliko. Čia turbūt kaip kultūrizmas, kada tu save tiek ištobulini, jog galiausiai susergi. Viskas pradeda neveikti, nes tai jau yra virš tavo gebėjimų. Blogai, kai per daug raumenų ir per daug žinių. Yra ir muzikantų, kurie nuolat važiuoja į seminarus, mokyklas, į užsienius, moka didžiulius pinigus, grįžta ir sako, kad kitais metais vėl važiuos, ir vėl tobulinsis. Sakau, palauk, tau jau 40 metų, o kada pradėsi dainuoti? Man atrodo, kad pilnai pakanka pradinio, pagrindinio ir specialybės mokslų. O paskesnes studijas dovanoja aktyvi profesinė veikla.

Iš kitos pusės, tas išsilavinimas yra ganėtinai keistas. Tą puikiai parodo visi tie protų mūšiai ir atsakymai į klausimėlius, kur klausia: „Kiek Nerono senelė turėjo dantų prieš mirtį?“ arba „Kiek metrų turi Panamos kanalas plačiausioje vietoj? – 49 ar 51?“. Tai nėra nei visuomenės švietimas, nei savišvieta.. Iš viso tie klausimai yra nuliniai. Kažkas atsako, kažkas sako, kad tiesiog taip galvoja. Ką gi tu gali daryti su ta žinia, kad kanalas yra tikrai 49 metrai plačiausioje vietoje, o ne 51?

Į kokius taškus turi remtis žmogus, norintis būti intelektualiu?

Taškai, kuriais žmogus, kaip intelektualus padaras, turi remtis, projektuoti savo gyvenimą, yra ne tokie, kokius pateikia protų mūšiai. Jie tapo tik atrakcingi. Pavyzdžiui, su vienoda intonacija sakome: „Kur tik aš nebuvau! Nebuvau Azijoje, Amerikoje, Afrikoje…“ ir „Kur tik aš nebuvau! Buvau Azijoje, buvau Amerikoje, buvau Afrikoje…“ Klausimas tas pats, o atsakymai skirtingi. Negalima su ta pačia intonacija klausti skirtingų dalykų. Ir kada aš žiūriu žinias, stebiuosi, kai sporto pergalė ir žymaus rašytojo mirtis pranešama ta pačia intonacija be jokios emocinės pauzės. Gal toks nurodymas – pranešėjas neturi santykio teisės į jo skelbiamas žinias. Tačiau be žmogiškojo faktoriaus visos žinios tampa beprasmės. Man nejautra nepriimtina.

Manote, kad mūsų šalyje nebelieka jautrumo?

Kai pabendrauju su žmonėmis, kurie taip tas žinias skaito, pasirodo, kad tai ne iš piktos valios, o iš paprasčiausio neišmanymo. Tad grįžtu prie to, kad mes, kultūros žmonės, ko gero, per mažai užsiimame aiškinimu, bet ne apie didaktiką kalbu, kada susodini žmones ir pasakai, kokie jūs blogi, ir aš jums pasakysiu, kaip tapti gerais. Ne, ne taip. Aiškini su įdomiais pavyzdžiais, su užsidegimu, azartu… Tu turi skleisti žmonėse gebėjimą gilintis, suvokti, vertinti. Dabar svarbus kultūrinės propagandos klausimas – nebijau šio žodžio. Kartoju, kad mes patys esame kalti dėl to, nes labai greitai susigundėme greitu išgarsėjimu, populiarumu, greitais Europos Sąjungos projektiniais pinigais, kurie mus labai sugadino. Seniai aišku – kuo pinigai didesni, tuo tos nuodėmės didesnės. Būtų šaunu, jei mes šiek tiek stabteltume ir negimdytume kiekvieną dieną kažkokių tuščių efektų, nestebintume niekam nereikalingais projektais.

O šalia tos įvairovės, dinamikos, kuri egzistuoja, šalia visų tų popsų, mopsų (sakydamas mopsų, turiu omenyje neapsakomą meilę šunims), prisiminkite, jog dar Erazmas Roterdamietis yra sakęs, kad medžiotojui net šuns išmatos cinamonu kvepia. O Ovidijus skundėsi draugui, kaip baisu: Romoje nėra ko žiūrėti, teatras baisus, pramogos – žemiausio lygio, poezija iškrypusi, o juk taip buvo kalbėta Kristaus laikais. Nieko naujo po saule…

Jūsų beklausydama svarstau, o jeigu Ovidijus pažvelgtų į šiandienos meną…

Taip, viskas yra tik pasikartojimai kitu kampu. Mes gal aštriau matome gyvi būdami, o kai numirsim, to aštrumo nebeliks; paskui kiti pradės aštriau matyti ir tas mūsų vaitojimas, ašaros kartosis be galo. Juokais sakau, kad lietuviai serga ašarų sloga. Gerai ar blogai, verkia ir verkia. Svarbiausias yra pliusų ir minusų balansas, tačiau jį dažnai pažeidžia karai, revoliucijos, diktatūros, į valdžią renkami neadekvatūs asmenys. Vėliau visi bandome juos „adekvatinti“. Deja, žmonės prieš valdžią bailūs, nesugeba pasakyti: „Eik lauk, tu juk nemokša.“ Bet vis bandome atsiprašyti, dovanojame, viliamės, kad pasitaisys…

Kaip manote, ar yra būdų sugrąžinti valstybėje intelektualios valdančiosios daugumos sampratą ir tai paversti realia praktika?

Šito niekada nebus. Kai aš pamatau pensininkus, kurie nori sugrąžinti 1928 metus, nors jie patys tuomet dar nebuvo gimę, bet įsitikinę, kad tuomet būta rojaus, – tai juk visiška nesąmonė. Ne sugrąžinti reikia, o judėti į priekį.

Tačiau ar neturėtų būti atsvaros tarp praeities ir judėjimo į priekį, priminimo, pavyzdžiui, apie autoritetus, kad išsikristalizuotų pagarbos būtinumo svarba?

Tai gyvosios kultūros reikalai. Jūs manote, kad Jonas Vileišis, būdamas Kauno burmistru, buvo lygiai toks pat doras, kaip ir dabartiniai mūsų merai? O tarpukario turtingieji menininkai? Tie dalykai buvo visą laiką ir priklauso nuo visos bendruomenės elgsenos, supusių papročių. Garsių aferų būta ir Smetonos laikais. Galbūt fašizmo troškimas Lietuvoje ir buvo naivus noras pristabdyti korupciją, nes tikrai buvo baisu, jeigu algas išmokėdavo žąsimis. Ir tokie dalykai vyko taikos metais, Europos viduryje! Mes dabar visiškai išjungiam iš interesų rato, pokalbių, diskusijų daug labai reikšmingų temų, kurios reikalingos, kad žmonės mąstytų, jaustų laiką, suvoktų, kaip reiktų elgtis dabar. Visuotinė tyčiojimosi praktika, ypač gaji komercinėse televizijose, pratina mus tyčiotis iš visko. Sėdim akademikai, profesoriai, dėstytojai, mokytojai susiglaudę kamputyje, kad kas neišsityčiotų iš mūsų stoiškos ramybės.

Galima sakyti, kad tai labai daug lemia baimė prarasti savo poziciją visuomenėje, tarsi „sutepti“ savo pavardę.

Galbūt ir baimė, kuri giliai įsišaknijo sovietmečio laikotarpiu, kurio šleifą nešamės iki dabar patys to nesuprasdami. Matote, aš taip nekalbėčiau, jeigu žinočiau, kad tai tik mano kartos problema. Daug bendrauju su jaunimu, ilgai dirbau pedagoginį darbą, nepaisant to, kad dabar jau nutraukiau šią veiklą, tačiau kontaktai išlikę. Dalyvauju koncertuose, įvairiuose renginiuose, mane daug kur kviečia, esu dažnas svečias mokyklose, institucijose. Tačiau labai vengiu bendrauti su pensininkais, nes mane labai nuvargina toji jų skleidžiama beviltybė. Pabendravęs su pensininkais grįžtu namo kaip skuduras, jie mane išvalgo kaip vampyrai, nėra jokio proveržio, viskas blogai, niekas netinka, jokio džiaugsmo. Jie patys save marina, o kai įsigilini – daugybė jų gyvena ne iš pašalpų.

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad susiformuoti tokiam požiūriui, jog nevalia sustabarėti, apgailestauti dėl praeities daug įtakos turėjo auklėjimas šeimoje?

Tėvai pragyveno bemaž visą XX amžių su visais jo dramatiškų virsmų kupinais įvykiais. Tai, ką tėvams teko pergyventi, nepalyginami su dabarties taikos metais ir mūsų vaitojimai nėra sąžiningi. Aš suprantu sovietmečio laikotarpį, bet ir tuo metu buvo laviravimo, žmonės taikėsi, juk ne visi išvažiavo. Galbūt policininkams, karininkams grėsė mirtinas pavojus, ko nepasakyčiau apie meno žmones, jeigu jie nebuvo aktyviai susiėję su kokia nors partija, pavyzdžiui, krikdemų ar nacionalistų, nedalyvavo partizaniniame judėjime… Daugybė menininkų, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, nebuvo parsidavę; žinoma, buvo ir tokių, kurie kūrė ir raudonas, ir labai raudonas eiles, muziką, skulptūras.

Pasidalinkite savo asmenine patirtimi, kuomet turėjote save itin stipriai riboti, slopinti kūrybines išraiškas, bandant prisitaikyti prie tuometinės santvarkos.

Tai buvo nuolat, netgi tuomet, kai 1976 metais Kaune įkurtoje Jaunimo muzikinėje studijoje kartu su režisieriumi ir dainininku Stanislovu Rubinovu nutarėme pastatyti mano operą „Ten, viduje“ pagal Maurice’o Maeterlinck’o to paties pavadinimo dramą. Buvo abejonių. Juk rašytojas – belgų simbolistas, jokio socialistinio realizmo. Tačiau mes suradome raktą: juk tai – vienišų ir nuo pasaulio atsiribojusių žmonių drama, kuri buvo itin svarbi ir pačiam dramos autoriui. Tokia ir Augusto Strindbergo pjesė „Tautos priešas“, kurioje pasakojama apie ekologiškai mąstančio piliečio tragediją miesčioniškoje aplinkoje. Jis tapo tautos priešu, panašiai kaip ir aš, kuomet kartu su Gyčiu Padegimu, kitais žmonėms išėjome ginti Kauno medžių. Tiesą sakant, aš iki dabar gaunu citrinos rūgščių, kad neva labai blogai pasielgiau, kas turėjo įtakos netgi mano meninei karjerai Kaune. Taigi pats patyriau, kaip galima tapti tautos priešu taikos metais. Beje, tuo didžiuojuosi. Mes pasijutome mažumoje, bet garbingoje. Iš šono žvelgiant atrodytų, kad mažuma nieko negali, tačiau pasirodo, jog šiek tiek tikrai gali, nes pats procesas buvo pristabdytas ir paplito po visą Lietuvą, bet pradžią davė Kaunas. Pažiūrėkime, kaip dabar atrodo Šiauliai, – vietoj sveikų medžių pagrindinėje aikštėje kelmai… Tačiau kirviai aprimo. O būtų likę kelmynų dar daugiau.

Kas turi nutikti, kad sveiki medžiai ima trukdyti?

Grįžkime prie to, kad žmonės nežaidžia, patys nieko nekuria, nieko nevertina, viską gali nusipirkti – jie ir medžius gali nusipirkti. Juk medžių sodinimai yra tarsi kažkieno kvaili užsiėmimai. Europos Sąjungoje tikrai ne visi menininkai. Kaip virusas paplinta žinia, jog būtinai turim atsinaujinti, pasikeisti, kitaip atrodyti. Tad pradedama kirsti medelius, susodinami dviejų metrų aukščio, tačiau nepagalvojama, kad jie skirti visai kitai klimato zonai ir iš esmės keičia, suniveliuoja lietuviško miesto aurą. O kirtimų aukščiausios kokybės mediena kažkur dingsta… Panaši situacija ir su Kauno sporto hale. Sutinku, kad reikia tvarkyti istorinį pastatą, tačiau nereiškia, kad būtinai jį reikia nugriauti. O dabar ji stovi visiškai kiaura, viskas rūdija… Dar ir dabar mane sutinka moteriškė gatvėje ir sako: „Ponas Kuprevičiau, rašykite savo operas ir netrukdykite mūsų merui dirbti.“ Su tokia „motyvacija“ ir gyvenu.

Tačiau, nepaisant Jūsų minėtų ne itin malonių situacijų, motyvacija veikti tikrai galite užkrėsti net ne vieną, bet minias žmonių.

Visa tai, ką minėjau, šiaip yra labai menki dalykai. Iš kitos pusės, Kaune, o ir visoje respublikoje, yra labai įdomu, vyksta nemažai teigiamų ir reikšmingų dalykų. Patyriau tai savo jubiliejiniais metais pernai. Turėjau apie šešiasdešimt renginių visoje respublikoje ir juose labai aiškų vaizdą susidariau. Susitikimai parodė, kad mes turime puikią publiką ir nesakau, kad jie tik manimi domisi. Jų interesai yra pakankamai platūs. Važiuodamas, pavyzdžiui, į Kėdainius ar į kokį renovuotą dvarą regi, kad ten nuolat vyksta judėjimas. O ir teatrai pilni, koncertų salėse bilietai išparduoti, filharmonijose tik stovimos vietos būna likę. Todėl tikrai nėra pagrindo sakyti, kad gyvename kultūros griuvėsiuose. Bet galėtų būti ir geriau.

Daug metų dirbote su studentais. Kaip manote, šiandien jauni žmonės sugeba atskirti, kur yra kokybė ar vis tik daugumai pakanka fakto, jog buvau teatre, nepaisant to, kas scenoje buvo rodoma, kokį turinį mačiau?

Manyčiau, jog įvairiai geba. Vieniems įdomu, kitiems ne. Pamenu, kai studijavau kompoziciją Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorijoje), buvome kurse keturi, iš kurių vėliau likome tik du, paskui vienas. Tai yra natūralu. Galbūt skirtumas tas, kad dabar informacijos pasiekiamumas smarkiai skiriasi nuo tų laikų. Anksčiau jos paieškoms dėdavome labai daug pastangų. Dabar priešingai – ji laisvai prieinama, tad vis daugėja nuo jos atsiribojančių.

Kas buvo Jūsų didžiausias informacijos šaltinis?

Viena iš tų vietų, kur tokios viešumoje nematomos informacijos ieškodavome, buvo Valstybinė konservatorija (dabar Muzikos ir teatro akademija), kurioje vyravo itin pažangi atmosfera. Joje dirbo šviesūs pedagogai. Tarkim, Adeodatas Tauragis, kuris domėjosi pasaulio kultūra pačia plačiausia prasme. Būtent jis mums, studentams, atverdavo tos nežinomos modernios muzikos pasaulį, korektiškai išlaikydamas santykį su klasikine muzika. O ir Eduardas Balsys, pas kurį įgijau pilnavertį kompozitoriaus amatą, arba Sofija Naujalytė-Didenkienė, pas kurią studijavau fortepijono specialybę. Tie žmonės didžiąja dalimi formavo mano pasaulėžiūrą, galima sakyti, buvo vieni didžiųjų kokybiškos informacijos šaltinių, nors pro auditorijos langus visą laiką į mus alsavo šalia stovinčių KGB rūmų šaltis.

Giedrius Kuprevičius

Giedrius Kuprevičius. Varpų muzika // Nuotr. aut. Niurna, 2011

Dažnai galima rasti, išgirsti įvardijimų, kad Jūsų kuriama muzika yra saikingai moderni, joje dominuoja improvizacijos menas. Kaip apibūdintumėte savo kūrybą, jos kitimą ir muzikos kaip tarnystės suvokimą?

Turbūt mažai pakito. Man tiek šeimoje, tiek studijose buvo diegiami labai stiprūs kultūriniai uždaviniai, jų supratimas. Netekdavo svarstyti, nes būdavo pasakyta ir suvokdavau, kaip privalau elgtis. Žinoma, pasirinkimai, prioritetai formavosi ir po studijų, bet jie būdavo susieti su aukštais autoritetais, išvengiant vienadienių reiškinių vilionių, kurie šiandien įdomūs, o rytoj jau pamiršti. Aš labai domėjausi popmuzika, buvau visiškas bitlomanas, man buvo labai įdomi eksperimentinė muzika, dėl to vėliau domėjausi elektronika kaip naujų išraiškų galimybių šaltiniu, bet liko ir klasikinis pamušalas, likau ištikimas melodizmui ir tai patvirtintina viena verta dėmesio taisyklė; nors ne visi nori pripažinti, bet jeigu ramiau pagalvoji, tai ji geležinė: ar galite paminėti bent vieną operą, kuri būtų populiari, jei joje nėra koncertuose dainuojamos arijos?

Tikriausiai nėra…

Nėra tokių operų. Netgi, sakykime, Ludwigo van Beethoveno opera „Fidelijus“, kuri gera vien todėl, kad ją parašęs autorius yra Beethovenas. Nes jeigu būtų parašęs Lathovenas, tai jos niekas niekada nestatytų, nes tai antiopera. Tačiau iš užmaršties ją išveda joje skambanti puiki uvertiūra, tapusi užtikrintu koncertiniu numeriu. Bet ar galite prisiminti kokią nors ariją iš šios operos? Ne. Ir aibė tokių dalykų yra. Opera gyva tik todėl, kad joje yra įsimintinos muzikos. Kartais gelbsti ir neįtikėtina meistrystė. Pavyzdys – Albano Bergo opera „Vocekas“ su jos instrumentine ir vokaline įmantrybe ir iki skausmo paprasta paskutine dainele, kurią niūniuoja ant medinio arkliuko jojantis vaikas. Ji ne tik įsimenama, tačiau ir keliaujanti – jos intonacija atsikartoja Eduardo Balsio oratorijoje „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tai yra kaip taisyklė: iš Giuseppe Verdžio operų yra statomos visos, kurios turi atskirai dainuojamas arba žemas arijas; Giacomo Puccinio taip pat visos operos yra statomos, išskyrus tas, kurių nei viena arija nėra dainuojama. Pavyzdžiui, „Mergaitė iš Vakarų“ yra statoma tik todėl, kad jos autorius yra Puccinis, o ne Uccinis. Jeigu trokšti, kad tavo sceninis veikalas gyventų, turi užsiimti „melodijų verslu“. Joje turi būti kažkas, ką žmonės įsimintų. Jeigu šito nėra, vadinasi, visa tavo veikla – pro šalį. Tokia operos geležinė taisyklė. Arba eik į kitą žanrą.

Vadinasi, Jūsų kūryboje neatsiejami tiek techniškos apskaičiavimo aspektai, tiek emocijos susiliejusios su improvizacijomis, kurias ištikimai prilaiko, kaip pats sakote, klasikinis pamušalas?

Žinoma, yra ir matematinis, ir emocinis aspektai; visa tai sumišę taip, kaip gražioj lėkštėj įdėto skanaus patiekalo ingredientai. Kūrybiniame darbe negali būti neišmanėlis ir galvoti tik apie tai, kaip patikti kitiems. Tarkime, didžiausias įvykis dabartinio popsininko gyvenime yra vis naujos dainos pristatymas. Bet ko tu su ta nauja daina sieki? Ar ji skiriasi nuo kitos? Štai bitlų (The Beatles) dainos. Kiekviena kitokia ir kartu atpažįstama, nes gimsta ne todėl, kad būtų tik nauja, o kad visomis priemonėmis atskleistų jos idėją. Nepakanka įrašyti akompanimentus salėje, kurioje savo dainas įrašinėjo The Beatles, kaip ir nepakanka būti pasaulinio lygio kompozitoriumi vien todėl, kad vieną kartą savo sonatą pagrojai Piotro Čaikovskio konservatorijos salėje Maskvoje…

Visas bitlų dainas esu išstudijavęs ir kaip menotyrininkas, ir kaip muzikologas. Tą patį procesą esu atlikęs ir su ABBA dainomis. Mane neramino klausimas, kodėl visos ABBA dainos buvo populiarios. Pasirodo, kvartetas tapo vos ne moksliniu tiriamuoju institutu, su jame įdarbintu moksliniu personalu. Buvo studijuojami klausytojų pomėgiai, interesai. Tarkim, įterpdavo kelis būsimos dainos taktus į reklamą, o paskui klausytojas tą melodiją išgirsta dainoje ir nesąmoningai atpažįsta, ji tampa jam artima. Šitie dalykai labai gerai aprašyti reklamos meno pagrinduose: kartojimas neįprastoje vietoje sustiprina norimos svarbios žinios sklaidą. Jeigu ABBA tikslas buvo kiekvieną dainą paversti topu, tai jis be įdirbio toks nebūtų.

Tuo pačiu reikalingas topas ne vien todėl, kad išlaikytų jau turimą poziciją, bet kartu ir todėl, kad užkoduota žinia dainoje pasiektų kuo didesnę ir įvairesnę auditoriją?

Taip, viskas kompleksiškai. Niekaip kitaip. Viskas turi eiti sinchroniškai – tekstas, dainos idėja, kryptis. Pavyzdys iš kinematografijos: filmas „Kabaretas“ (Cabaret, 1972). Jame veikia viskas. Pirmiausia veikia jau tai, kad jame vaidina Liza Minnelli, kuri yra netradicinė artistė, ne su blizgančia išvaizda. Kitas pavyzdys – „Muzikos garsai“ (The Sound of Music, 1965). Tai ne miuziklas pramogai, jame daug rimtų temų, tačiau jos mus pasiekia ir jaudina neprievartiniu būdu, „įpakuotos“ į patrauklų miuziklo drabužį. Jei blizgantis švarkas šildo, tai priežastis ne paviršiuje, o pašiltintame pamušale. Išimk tą pamušalą ir liks tik blizgutis. Dabar tokių blizgančių miuziklų metas. Pagriebiama kokia nors asmenybė – Barbora, Gediminas ar dar kuris, bet nieko daugiau nesiekiama. Mane kartais tai truputį glumina.

Ar susiduriate su situacijomis, kuomet tenka įrodinėti, kad reikia kompleksiškumo, kad nepakanka vieno atspalvio?

Aš galiu pasidžiaugti, kad neteko šito daryti per visą savo gyvenimą. Bendravau su protingais, gabiais žmonėmis, ryškiausiais Lietuvos menininkais. Žinoma, būdavo galbūt mažiau gabesnių, mažiau galinčių, bet man netrukdė. Būdavo netikėtų situacijų. Vienas režisierius, ketinęs statyti mano sceninį veikalą, prašė „išimti chorą“, nes nelabai žinojęs, ką su juo veikti. Ką gi, tuomet maloniai atsisveikiname ir kiekvienas toliau keliaujame savo takais. O praeina kažkiek metų ir žiūrėk, kad tas pats žmogus puikiausiai randa chorui ką veikti kitame pastatyme. Todėl tokių nuotykių nedramatizuoju, rankomis nemosikuoju ir nešaukiu, koks tasai režisierius menkas ir mano menų nesuprantantis. Džiaugiuosi, kad teko kartu dirbti su aukščiausių reikalavimų menininkais. Paminėtini Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus. Iš muzikantų ne tik lietuviai, bet ir užsienio atlikėjų visa vora. Jų dešimtys, gal net šimtai. Dabar irgi ruošiuosi premjerai, kuri vyks Balstogėje. Ten vietos simfoninis orkestras ir solistas Luca Neccia iš Italijos atliks mano Koncertą obojui „Trys dedikacijos“. Diriguos daug metų Britanijoje gyvenęs, BBC muzikines radijo laidas vedęs lenkas Krissas Russmanas. Susirandame vieni kitus, o gal kūriniai suranda atlikėjus. Juk nevaikščiosi po Balstogės turgų su savo partitūra, siūlydamas praeiviams, – gal sudomins? Nors šiuo, kaip ir daugeliu atveju, be bičiulių tarpininkavimo neapsieita…

Sakote, Jums pasisekė, kad meniniame kelyje teko dirbti su itin gabiais, intelektualiais žmonėmis. Palyginkite savo patirtį su moksliniu akademiniu lauku, kuomet dirbote KTU dekanu. Lengvai rasdavote kompromisus su mokslo bendruomene?

Tapus akademiku, Dievas davė progą bendrauti su labai iškiliais žmonėmis. Atsidūriau tokioje terpėje, kuri suteikė bendrystės galimybę su aukščiausio proto Lietuvos mokslo žmonėmis. Argi gali užmiršti pokalbius su Edvardu Gudavičiumi, Arvydu Šliogeriu, Aleksandru Vasiliausku; o ir dabar, su tikruoju elitu, kuris niekada prie sienelės nestovi, nes prie sienelės stato tik sušaudymui. Grįžtant prie Jūsų klausimo apie KTU, tai iš pradžių mąsčiau, priėmęs rektoriaus Kęstučio Kriščiūno kvietimą kurti Humanitarinių mokslų fakultetą (dabar jis dalis kitame), kad bus sunku. Daug kas man sakė, kad KTU sutiksiu inžinierius, nieko bendro neturinčius su menais. Bet pradėjus dirbti patyriau priešingai. Kartą KTU senato pirmininkas priėjo prie manęs ir sako: „Turiu Jums daug klausimų. Žinote, domiuosi Bacho algoritmu…“ Nuščiuvau – profesorius domisi Bachu ne kaip meno žmogus, kuris galvoja apie emocijų verpetus, sūkurius, uraganus toje muzikoje, bet kaip tiksliųjų mokslų atstovas, gilindamasis į Bacho muzikos algoritmą kaip komponavimo priemonę, metodą. Kitas pavyzdys. Kartą Konstitucinio teismo teisėjas manęs klausia: „Ar kurdamas paskutiniąją simfoniją Gustavas Mahleris jautė, kad ji – paskutinis jo kūrinys?“ Pasirodo, tasai teisininkas išstudijavo visas dešimt simfonijų ir atrado tam tikrą kūrybos ir gyvenimo logiką. Taigi aš kartais ir pagalvoju, kad tie žmonės muzikoje išmano daugiau nei aš, mano pusbroliai, dėdės ir „muzikos žinovai“. Todėl, kad jie išmano ją plačiau. Čia kaip Biblijos atveju: davatka Bibliją išmano savaip – nueini į bažnyčią, išpažįsti savo nuodėmes ir sugrįžus namo darai tą patį; o teologas Bibliją išmano visapusiškai – jam Biblija yra ir augalai, ir gamta, ir gyvūnija. Beje, aš turiu knygą „Biblijos muzikos instrumentai“. Joje Biblijos tekstai tyrinėjami vienu kampu – tik per muzikos instrumentus, kurie joje paminėti. Kiti išstudijavo tiktai aprašytas tautas, rases. Paaiškėja, jog Jobas buvo vienintelis ne žydas iš biblinių personažų. Arba tyrinėjama tik architektūra. Visaapimantis suvokimas būna kartais labai įdomus. Jeigu aš rašau operą apie karalienę Boną, tai aš negaliu nepasidomėti, kas tuo metu vyko Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, kokie žmonės buvo ir kaip jie bendravo. Susitinku su istorikais, literatais, netgi su žmonėmis, kurie technika domisi, nes man įdomu, kaip Vilniuje atsirado stiklo pramonė, dirbtuvės. Ir čia nėra jokios muzikos. Ji atsiranda vėliau ir tuomet dėl jos esu ramus.

Klausant Jūsų, vis tik svarstau, kaip dažnai šiandien menininkai skiria dėmesio giliai pasirinktos temos analizei, kuri daugeliui, žvelgiant iš šono, gali atrodyti ne tokia reikšminga kūrybinio proceso ir kartu rezultato kokybei.

Analizės, manyčiau, galėtų būti daugiau. Kaip pavyzdys – mano labai didelė simfonija, kuri buvo atlikta gruodžio mėnesį. Simfonija pagrįsta Terry Pratchetto romanų serija „Plokščiasis pasaulis“ (Discworld, 1983–2015). Ten yra tiek daug guliveriškų dviprasmybių, antrų, trečių planų, ironijos, sarkazmo, užuominų, jog galima rašyti dar vieną knygą su komentarais tiems romanams. Taigi knygoje yra sakoma: „Taip, mes gyvename plokščiame pasaulyje ir tai yra nesvarstoma.“ Pasirodo, kad tie, kurie tiki plokščiu pasauliu, yra labai gilūs žmonės. Tai fantastiškas paradoksas. Tad aš parašiau simfoniją, pavadinau pervadinęs vieną Pratchetto romanų – „Skrybėlė, pilna muzikos“1. Kas gi nutiko? Palūžo visa mūsų kultūrologija. Pirmiausia, žinia apie šį rašytoja pas mus lokali. Tiesa, išleistos trys knygos lietuvių kalba. Susitikau su vertėjais, kurie man papasakojo fantastiškų dalykų. O dabar yra įdėta recenzija naujausiame „Muzikos barai“ numeryje, kuri sudaryta vien iš mano komentaro. Visa recenzija yra mano komentaras, kurį atidaro ir uždaro kabutės. Dar parašyta, kas grojo ir dirigavo. Ir viskas. Absoliučiai mūsų muzikologai pasimetę, nežino, ką pasakyti. Gal patiko, gal ne. O gal ir negirdėjo. Ne simfonijų metas dabar plokščiajame pasaulyje…

Kaip Jums gimsta mintis pasirinkti būtent vieną ar kitą kūrinį kaip pagrindą, kad ir šiuo atveju „Plokščiąjį pasaulį“?

Dažnai tai nutinka netikėtai. Žinau keletą rusiškų svetainių, kuriose randu kaip kruopeles pabirusius labai įdomius žmones, gilius rusų inteligentus, kitokius, nei mums rodo begaliniame TV kanalų sraute. Tai, ką dabar rodo televizija, parklupdo, sunaikina netgi labai atsparius tokiam bukumui menininkus. Taigi kartą užklydęs radau Pratchetto pavardę, susidomėjau, išsinagrinėjau kitakalbių svetaines ir atradau, kad Vakaruose su šiuo kūrėju susietas ištisas verslas, knygos verčiamos į galybę kalbų, kuriami žaidimai, dėlionės, suvenyrai. Ir viso to nežinome, kaip ir daug ko kito. Nors kažkodėl priverstinai turime žinoti, kad kokio nors vakarėlių liūto eilinė žmona pasirodė su ankstesnės žmonos suknele. Čia visų svarbiausių žiniasklaidos portalų įvykis Nr.1. Aš gi noriu sužinoti, kas vyksta Turkijoje, Sirijoje, tačiau tos žinios kažkur toli, nelengvai ir rasi. Tai kam apie Pratchetto pasaulį kalbėti? Kaip tuomet atskirti, kur pasaulis, o kur – tik „plokščiasis“? Kas paaiškins žmonėms, kad jų įsitikinimas plokščiojo pasaulio malonumais tėra iliuzija ir jiems gresia pavojus iškristi iš jo priėjus briauną? Gal tai ir yra menininko pašaukimas?

Ar stengiatės sąmoningai provokuoti klausytoją?

Su žmona Gražina stengiamės kaip galima mažiau kitus įžeisti, nesityčioti, nors kartais taip norisi užvažiuoti, ypač kai susiduri su, atrodo, kultūringų žmonių bukumu. Tiesiog neįtikėtinu bukumu. Tai suerzina. Kažkas kažką pasakė, tada norisi atsakyti, ir tuomet išsivysto nesusipratimų virtinė. Pasakysiu, tokiais momentais man labai rimtas autoritetas buvo ir yra mūsų prezidentas Valdas Adamkus, su kuriuo mes pažįstami nuo pat pirmų jo sugrįžimo į Lietuvą dienų. To žmogaus neįmanoma išvesti iš kantrybės. Jis kiekvienoje situacijoje lieka aukščiau viso dumblo. Nors įsivaizduoju, kad nėra paprasta tokiame poste išlikti ramiam. Neprisimenu, kad viešumoje Valdas Adamkus būtų ką nors įžeidęs arba pažeminęs. Esu už tokią politiką, kurioje dominuoja polilogas, susikalbėjimas. Tačiau apmaudu, kad aplinkui susidarė kritinė dauguma nenorinčių to daryti arba manančių, kad jeigu kalbiesi, tai, vadinasi, pralaimi. Mes su prof. Viktorija Daujotyte rugsėjo mėnesį Lietuvos mokslų akademijoje trečią kartą diskutuosime kultūros klausimais. Būsimą „duetą“ įvardinome taip – „Kalbėjimas kaip kalba ir kalba kaip kalbėjimas“. Kai išgirstama žodį kalba, tai tarsi viskas gerai, yra taisyklės, tačiau kalbėjimas jau neria plačiau į tai, ką kalbi, ką tau pasako ir ką išgirsti.

O būna tokių situacijų, kuomet nenorėdami įžeisti vis tik įžeidžiate, o gal tiksliau įsižeidžia ir galiausiai liekate nesuprasti?

Tikrai taip ir daug kartų. Man tai nėra naujiena. Tiesiog lieku su savo nuomone, kiti lieka su savo. Gal kartais pasakau vieną kitą žodį, bet, žinote, pasaulis toks margas ir yra tiek pasirinkimų, kad vien užsiciklinti su vieno kurio žmogaus nuomone, tuo labiau, kai jis tavęs visiškai negirdi arba nesupranti jo, būtų labai nuostolinga laiko, kuris mums duotas šioje žemėje, atžvilgiu. Jis bėga, o tu triniesi vietoje, niekur neini – nei pirmyn, nei atgal. Esu feisbuko vartotojas; galiu gyventi be šio „kanalo“, tačiau dalyvavimas šio socialinio tinklo bendruomenėje man įdomus pirmiausiai kaip kultūros projektas. Pajudini kažkokią temą, pasipila reakcijos, tuomet svarstai, kaip galėtumei atsakyti. Būna ir taip, kad atsakai ne viešumoje, o per Messenger. Tuomet mintį išplėtoju, kantriai paaiškinu, nurodau šaltinius, kuriuose gali pasitikslinti savo netikslius teiginius. Tai, kartoju, nėra viešas procesas. Tai mano principas.

Tikriausiai tas neviešumo faktorius dažnai ir leidžia kitam adekvačiau priimti informaciją?

Žmogus oriau pasijaučia. Per visą savo gyvenimą aš esu patyręs, kad tie visi dalykai vyksta ne dėl piktybinio blogio, bet dėl neišmanymo ar nemokėjimo prieš sakant pagalvoti. Be to, dažnai tuose viešuose komentaruose žmonės nori tiesiog save parodyti, tai psichologiškai paaiškinami veiksmai. Aš juk ir pats tą patį darau – rodau save viešai. Per visus tuos metus, kai feisbukinuosi, neturėjau tokių post‘ų, kurie mane labai skaudžiai paliestų. Vadinasi, tai yra įmanoma. Kai susitinku su FB draugais, jie man sako: „Jūsų paskyroje visiškai nėra purvo.“

Jūs nepurvinate ir kiti laikosi to nerašyto susitarimo…

Manau, kad taip. Pamenu, kai dar Gitanas Nausėda nebuvo prezidentas, mes daug kalbėjome apie politikos kultūros padėtį. Ji privalo keistis iš esmės. Deja, dabar matome, kad tas bandymas keisti sukasi prieš jį patį. Žinoma, tu gali, kaip kažkada Nikita Chruščiovas Jungtinių Tautų būstinėje, su batu trenkti į tribūną, norėdamas kažką įrodyti, bet tai ne kultūra. Tad ir kyla klausimas, kaip elgtis šioje situacijoje, kai tave tiesiog stumia į politiką be kultūros. Turi elgtis taip pat arba praloši? Gal elgčiausi ryžtingiau, netgi aštriau.

Ką turite omenyje, sakydamas aštriau?

Nebijočiau sukelti kokią krizę. Juk ir teoretikai aiškina, kad krizė kai kada net geriau, ji greičiau išsprogdina įtampą. Kitaip problemai nesimato pabaigos. Geriau vieną naktį nemiegoti, nei gyventi su nemiga. Man tai rūpi, nes turi ir tiesioginį kontaktą, ir tiesioginį atsaką, ir tiesioginį rezultatą, susietą su kūrybiniu darbu. Esu atviras žmogus ir gyvenu gyvame pasaulyje. Toks mano tipas. Kitas galbūt gali užsidaryti bokštelyje ir gyventi ten, kurti nematydamas, kas vyksta aplinkui. Jeigu neklystu, berods, Albertas Camus kalboje, pasakytoje gavus Nobelio premiją, kalbėjo apie išminčių, svajojusį apie gyvenimą neįdomioje epochoje; tuomet jis turėtų laiko apmąstymams, nes gyvenant įdomioje epochoje nėra kada mąstyti. Camus, priešingai, padėkojo Viešpačiui, kad tasai leido jam gyventi įdomioje epochoje. Kitas egzistencialistas, Jeanas-Paulis Sartre’as, Nobelio premijos suvis atsisakė, buvo idėjinis komunistas ir dabar vertinamas kaip prieštaringa asmenybė. Pastebiu, kad didžiųjų meno, kultūros, filosofijos žmonių, netgi savos kultūros vertinimas dabar dažnai yra, deja, turgaus lygio. Nejaugi Lietuvoje tokia prasta kultūrinė padėtis, kad jau nesugebame įsigilinti arba ramiai išsiaiškinti istorijos vingiuose klaidžiojusių mūsų kūrėjų reikšmių? Tokie saviveikliniai „linčo teismai“ mums garbės nedaro.

Kaip galvojate, kodėl iš pradžių, pavyzdžiui, kad ir dabartinio mūsų šalies prezidento priešrinkiminės kampanijos planai buvo tinkami, o jam tapus šalies vadovu dalis tautos ima kritikuoti, prasideda linčo teismai, nors žadėtosios strategijos tarsi stengiamasi laikytis?

Sunku pasakyti. Tikriausiai tai konjunktūra, kuri yra labai laikina. Prisiminkime Rūtą Meilutytę. Kokios buvo ovacijos, kiek daug džiaugsmo, pasididžiavimo ir kaip staigiai viskas pasikeitė, kai ji priėmė sprendimą, atveriantį vartus į gerokai rimtesnių dalykų, nei aukso baseine, siekimą gyvenime. Tai vertinu kaip dar vieną jos didžią pergalę. Sportiniai laimėjimai juk nedingo, jie jau įrašyti į nacionalinio sporto metraštį, niekas jų neanuliavo, nebuvo nei dopingo, nei kitokių apgaulių, kuriomis dabar užtemdomos įspūdingiausios pergalės. Ji paprasčiausiai pasakė „gana“. Legendinė rusų balerina Galina Ulanova, sukakus penkiasdešimčiai metų baigė karjerą ir pasakė: „Noriu, kad mane prisimintų šokančią.“ Juk skaudžiai juokinga, kai aštuntą dešimtį užbaigusi primabalerina vis šoka ir šoka, tik jau prilaikoma kitų šokėjų. Taigi tokie žmonių sprendimai turi būti gerbiami, nes jie yra motyvuoti, nesusieti su kažkokiu kaprizu. Kalbu ne tik apie Rūtą.

Jūs tam tikru metu esate priėmęs kategorišką sprendimą?

Taip, aš irgi priėmiau sprendimą. Kai man sukako septyniasdešimt metų, baigiau visus pedagoginius darbus. Nes pagalvojau, kiek aplinkui vaikšto bedarbių jaunų žmonių, kurie nori ir gali dirbti tą darbą. Reikia priimti tokius sprendimus. Kartų rotacija būtina. Ir pasidarė taip gera, kai atsitraukiau nuo pedagogikos, kad paskui ir žmoną įkalbėjau taip pasielgti. Mokytoju buvau nuo 1967 metų, kai pradėjau dėstyti kompoziciją ir harmoniją Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Man tas darbas patiko, nors gal nebuvau idealus pedagogas. Tie, kurie šiandien ateina dėstyti, turi pajusti – arba gali dėstyti, arba negali. Jeigu negali, tuomet kankiniesi, o jeigu gali, tai tuomet visiems smagu. Kitaip nebūna.

Ar dėstytojavimo metais tekdavo susidurti su profesine kančia?

Būdavo visaip. Po paskaitų dalyvaudavau draugijos „Žinija“, kurioje dominavo ideologinė propaganda, veikloje, tačiau buvo galima skaityti paskaitas ir apie meną, kultūrą. Tą „nišą“ išnaudojo nemažai inteligentijos. Mano tema buvo muzika ir jokios politikos. Kokią gali kabinti politiką, kalbėdamas apie Mozarto ar Šopeno kūrybą? Žinoma, galima prisigalvoti, kad jie buvo revoliucionieriai, kad lakstė su revolveriu ir kovojo už socializmą, bet mes tokių nesąmonių neskleidėme. Kalbėdavau apie jų profesiją, gebėjimus, genialumą ir kitką. Be to, tai buvo papildomas uždarbis. Tėvai nutraukė mano finansavimą iš karto po konservatorijos baigimo. Iš tėvų negaudavau nei vieno rublio. Ir toks tėvų sprendimas buvo teisingas. Reikia išmokti pačiam užsidirbti, negalvoti apie kančią, kuri kartais užgožia malonumą. Skaitydavau šešias septynias paskaitas per dieną įvairiose miesto vietose, fabrikuose, cechuose. Tam reikėdavo ruoštis, bet tuo pačiu išdrąsėjau bendraudamas su įvairiausių socialinių sluoksnių žmonėmis.

Jūsų kūrybinėje biografijoje ryškūs veiklų televizijoje bei radijuje periodai. Darbą Lietuvos televizijoje pradėjote su laida „Kontrapunktas“, daugiau nei dešimt metų, kartą per mėnesį komentuojate LRT radijoKultūros savaitėje“, o LRT „Klasikos“ programoje skaičiuojate autorinės laidos „Audiologai“ penktąjį sezoną. Papasakokite, kaip vyksta kūrybinis procesas šioje srityje. Laidos turinys priklauso tik nuo Jūsų?

Tik nuo manęs. Nėra jokios cenzūros. Seku bendrą kontekstą, kokia to radijo programa, bendra filosofija, tendencijos. Nekonfliktuoju su radiju. Tai būtų juokinga. Kitu atveju, eik lauk ir daryk kur kitur. Pasiūlymo vesti kassavaitinę valandos trukmės autorinę laidą LRT radijo programoje „Klasika“ sulaukiau iš Jūratės Katinaitės. Taip gimė „Audiologai“, pokalbių ciklas apie garsą ir klausą, apie meną girdėti. Artėju prie 200-osios laidos. Kiekvienos laidos kūrimą pradedu nuo informacijos, šaltinių rinkimo, nes ne viską radijas turi, ypač to, kas susiję su dabartimi. Neturime tokios sistemos, kaip, tarkim, Varšuvos ar Paryžiaus radijas, į kurių fonotekas kasdien privalomai atkeliauja dešimtys naujų CD. Panaši praktika yra mūsų nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje, kuri gauna privalomus visų Lietuvoje išleistų knygų egzempliorius. Iš užsienio leidiniai tikriausiai patenka dėl specialistų užsakymų. O radijo fonotekos kaupiamos remiantis privačiu redaktorių skoniu. Kai ruošiu laidas, dažniausiai ir aš seku savo pomėgiais, tačiau stengiuosi plėsti temų ratą ir klausytojams surandu dar Lietuvos radijo eteryje neskambėjusių įrašų iš viso pasaulio. Neseniai supažindinau su ironijos nestokojančio vokiečių perkusininko Haraldo Weisso kūryba; pristačiau mažiau žinomus ekstravagantiško jaunosios kartos graikų dirigento Teodoro Currentzio įrašus. Daugybę naujienų gaunu interneto dėka, susirašau su atlikėjais, įrašų firmomis, sumoku už paslaugas per PayPal ir po trijų dienų plokštelė atkeliauja į namus. Ką uždirbu iš „Audiologų“, beveik viską išleidžiu toms plokštelėms. Juk būna, kad reikia užsiregistruoti, norint gauti reikalingą laidai įrašą, tai vėl esu simboliškai prašomas kelių eurų. Kai kada tiesiog kolegas paremiu, nes žinau, kad ir kituose kraštuose jiems ne pyragai. Aš suprantu, kaip sudėtinga išlaikyti archyvus ir juos priglaudusius serverius. Tarkim, egzistuoja puiki natų svetainė imslp.com, kurios nariu esu ir kasmet įnešu tam tikrą mokestį. Juk tai pasaulinės kultūros dalis.

Kai yra prasmė, negaila nei laiko, nei finansinių išteklių…

Esu įsitikinęs, kad negalima tik imti. Tuo labiau, kai mūsų profesoriai, menininkai tikrai nebadauja. Kai pamatau, kaip jie važinėja visur, kaip gyvena plačiai… Žinoma, ne visi, tačiau daugybė jų tokie šykštūs! Kaip jiems gaila vieną kitą eurą paskirti kokiai nors kultūrinei akcijai, kaip jie laukia nemokamų bilietų. Nuolat skamba „duok“, bet ką pats duodi? Meno objektu tapusią šiukšlę galerijoje? Konceptualiai suglamžytą laikraštį už europinius pinigus? Privalome jausti atsakomybę ir negalime bet ką pateikti kaip meno kūrinį. Tuomet galima sakyti, kad troleibusas, ant kurio uždėsiu savo parašą, irgi yra meno objektas ir eidamas šalia galėsiu šaukti: „Aš jo autorius!“ Vienas verslus kompozitorius sumanė, jog tai, ką prieš kiekvieną koncertą girdime simfoninio orkestro muzikantams derinant instrumentus, yra jo kūrinys. Tą „muziką“ surašė partitūron, užrašė savo pavardę ir tikėjosi, kad pralobs iš autorinių teisių. O tai būtų milžiniški pinigai. Juk kasdien pasaulyje įvyksta šimtai simfoninės muzikos koncertų! Buvo ginčai, diskusijos. Galiausiai idėja patyrė fiasko. Štai iš tokių dalykų turėtų šaipytis „Kakadu“ rengėjai, o ne iš Prezidento ar Žemaitės. Šiaip aš esu fonozauras, nuo žodžio fonografija, fonomenas, tad gal ir mano pažiūros dinozaurinės. Ir dar vis kartoju, kad taktas reikalingas ne tik muzikoje. Geras posakis.

Giedrius Kuprevičius

Giedrius Kuprevičius. Varpų muzika // Nuotr. aut. Niurna, 2011

Ar stebėdamas buvusių studentų kūrybą atpažįstate save, savąjį braižą?

Būna visaip, tačiau šiuo klausimu man labai padėjo Eduardas Balsys. Jis niekada savo studentams nepiršo savo kūrybinio stiliaus, manieros. Kiekvienu konkrečiu studijų etapu geriausius, tinkamiausius pavyzdžius jis rasdavo pasaulinėje kultūroje, muzikoje, mene. Jais mes ir maitinomės. Pamenu, kartą profesorius Balsys mano tėvui skundėsi: „Žinai, Viktorai, kai grįžtu iš užsiėmimų su jaunais kompozitoriais, turiu ilgai braukti nuo savęs jų pažertas idėjas. Juk tai ne aš, o jie sugalvojo. Reikia grįžti prie savęs, bandyti likti savimi, kad nepradėtum vogti.“ Būtų tikrai paprasta – pasisodini studentą ir sakai: daryk taip, kaip aš darau. Tai kas bus? Turėjau ir savo studentų, žinau tą jausmą. Kurį laiką pas mane mokėsi vėliau ryškios asmenybės – Vidmantas Bartulis, Faustas Latėnas, Arūnas Navakas, Jūratė Baltramiejūnaitė. Tačiau visada stengdavausi ne savo muziką jiems „įsiūlyti“, o amato paslaptis. Ne natų dėlionėje paslaptis, o jų prasmėje, suvokime, kokioje formoje teka tavo muzika, ką nori ja išreikšti. Svarbu įvaldyti mąstymą laike ir amatą, leidžiantį kiek galima tiksliau konkretų sumanymą perteikti. Profesionalui nepriimtina, jei po pirmos repeticijos reikia bėgti namo ir viską perrašyti. Vis dar girdžiu iš autorių: „Visai ne taip suskambėjo, kaip galvojau.“ Tada eik dirbti į buhalteriją ir neerzink orkestrantų. Nors ir ten reikia tvarkingai skaičiuoti, kitaip pateksi į kalėjimą.

Redaguodamas vieną seną partitūrą užtikau, kad natos altui užrašytos žemiau jų techninių galimybių. Kokia gėda! Visą vakarą atgailavau, nors tokia klaida galėjo įsivelti kaip darbo su kompiuteriu pasekmė. Kartą man jau taip buvo. Dar dabar muzikantai iš manęs juokiasi: „Toks didis, o nežino, kad trimitas tų natų neturi.“ Sakau „Aš didis mėgėjas.“ Prisijuokėm.

Ką Jums reiškia pedagogika? Kaip ją traktuojate?

Pedagoginis darbas mano atveju yra profesijos dalis, amato ugdymas, o jeigu srautinėse paskaitose – tai informacijos pateikimas ir jauno žmogaus išvedimas iš stilių, žanrų, neįtikėtinai gausios muzikinio pasaulio įvairovės labirintų, harmonijos siekis jų santykyje su kultūra ir muzika. Visuma atsiskleidžia per detales, kurias verta pažinti. Kalbėdamas apie Bibliją, aš nepasakiau vieno termino, gerai paaiškinančio plataus požiūrio į Bibliją prasmę. Biblija tik davatkoms brošiūra, jos nemoka ir nenori į Šventą Raštą žvelgti hermeneutiškai, pačiu plačiausiu žvilgsniu. Matote, eina boružė, tai ir analizuojame, ant kokio lapo ji sėdi, koks tasai augalas, kokioje dirvoje auga, kokiame klimate, kiek drėgmės aplink ir t. t. Vadinasi, nuo boružės keliauji į labai platų lauką ir tuomet paaiškėja, kad ji gali gyventi tik čia, o ne visur. Taigi gražus tasai hermeneutinis požiūris… Toks turėtų būti ir pedagogas, siekiantis per žinias suteikti talentingam žmogui laisvę būti savimi.

Lietuvoje gyveno labai šviesus kunigas Vaclovas Aliulis, rūpinosi liturginės literatūros leidyba sovietmečiu. Dirbo tyliai, tačiau kryptingai ir profesionaliai. Kartą, įteikdamas eilinę gražiu įrašu padabintą knygą, man išaiškino: „Niekada nežiūrėk tiesiogiai, kas parašyta Biblijoje.“ Juk ir Martinas Lutheris vylėsi, kad giliau supras kontekstą pats skaitydamas Šventą Raštą, nei per tarpininką, dažniau galvojančiam ne apie Bibliją, o apie aukas. Tuomet nutinka ir juokingų dalykų. Per kažkokias gedulingas mišias tris kartus minima Regina, keturis kartus Jonas, du kartus Zigmas. Visi šoka iš vietų ir nežino, kuris kurio yra ką tik paminėtas Zigmas – tavo ar mano? Kai užsakėme pas tokį „konvejerinį“ kunigą mišias Anapilin iškeliavusio bičiulio atminimui, sakau jam: „Jei mišias užpirko keli vienu vardu, prašau, pridėkite pirmasis, antroji, ketvirtasis. Žinosime, kuris tas mūsiškis.“ Nepasakė. O paskui dar zakristijonas priėjo su bliūdu. Būtų įvardinęs antruoju, tai gal aukočiau. Ne juokas, juk gyvename XXI-ame, Kristaus įvardintame amžiuje…

 

  1. Turimas mintyje romanas A Hat Full of Sky („Skrybėlė, pilna dangaus“, 2004).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.