Kantas: trys receptai

pagal | 2019 08 11

Pirmąjį Dalybų epizodą nutarėme pradėti viešindami Immanuelio Kanto kūrybą. Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams nuo iškiliausio Karaliaučiaus gyventojo mirties ir artėjant trečio šimtmečio pabaigai nuo jo gimimo datos, atrodo, kad Kanto filosofijos byla yra išspręsta ir padėta į archyvą. Jau ne kartą girdėjome, kaip ateinantys amžiai buvo skelbiami tam tikrų mąstytojų amžiais: Nietzche kalbėjo apie jo laukiančią aušrą, Foucault skubėjo pranešti apie delioziškąjį laikmetį ir t. t. Jei sustiprintume žvilgsnio skvarbos gebą ir įvestume mokslinės aplinkos perspektyvą, pamatytume, kad esmingos Kanto idėjos apie sprendinių rūšis sietinos su Newtono-Galileo moksliniais postulatais, o XXI amžiuje jau net Einsteino-Bohro suręstas reliatyvaus mokslo pamatas ar Von Neumanno-Turingo matematinis indėlis grimzta į istorinę perspektyvą.

Turint omenyje visas aplinkybes, kalbėti apie Kantą, kaip ypatingos svarbos filosofą šiandien, reiškia rizikuoti būti apšauktam pasidavus mados tendencijai, tapusiai vyraujančia kasdiene aplinka, retro-archyvinei-antikvarinei nuostatai. Nusprendę pradėti Dalybas nuo viešai neprieinamų Kanto tekstų įskaitmeninimo, aktualizuodami vykdomą dalijimąsi, atlikime šuolį per „gerą šimtmetį“, nuo XX a. pradžios iki nūdienos keldami paprastą klausimą: „Kokia Kanto svarba aktualiai minčiai? Ar mes vis dar gyvename po kantinės filosofijos saule?“

Johann Theodor Puttrich. Immanuelio Kanto siluetas (1793).

Pasiėmus standartinį filosofijos atlasą ar filosofijos istorijos chrestomatiją, galima viską kiek aiškiau susidėlioti:

    • Žinomas lenkų kilmės filosofijos dokumentuotojas Władysławas Tatarkiewiczius savo fundamentaliame trijų tomų veikale „Filosofijos istorija“ labai aiškiai aprašo, kad Kanto filosofija iškyla kaip naujas mąstymo būdas – kriticizmas, t .y. vystomas požiūris, kad ne mąstymas priklauso nuo objektų, o objektai priklauso nuo mąstymo. Kanto filosofija yra kompromiso filosofija empiristų ir racionalistų ginče. Anot Tatarkiewicziaus, po Kanto gyvenę filosofai – Fichte, Schellingas ir Hegelis – „uždaro“ Kanto klausimą, galutinai išplėsdami vieną arba kitą jo filosofijos aspektą. Neokantininkai dar kartą bando Kanto filosofiją „prikelti“, bet kritinė Frankfurto mokyklą viską „supresuoja“ į istorijos vadovėlių puslapius.

    • Lietuvos universitetų studentams gerai pažįstamas, bet sunkiai perskaitomas Arno Anzenbacherio „Filosofijos įvadas“ iš kiek kitokios perspektyvos nurodo Kanto filosofijos vietą: šiame tekste Kanto mąstymas priskiriamas epistemologijos problematikai. Panašiai Kantą klasifikuoja ir lietuvių autorius Evaldas Nekrašas savajame „Filosofijos įvade“, tačiau minėtinų autorių kalbėsena neleidžia apsirikti dėl galutinės jų tyliai daromos išvados: Kanto „projektas“ yra ypatingos svarbos praeities mąstymo lobynas.

    • Apie filosofiją / filosofus mąsčiusių autorių, priskiriamų filosofijos istorijos sričiai, požiūrius išreikšti ir apibendrinti gali vienas ypač parankus reprezentatyvus autorius – Richardas Rorty. Jis išdėstė filosofinės minties spiralinę raidos viziją, kuomet atskirais laikmečiais iškyla dvi priešingos mąstymo stovyklos, kurios įnirtingai kovoja dėl minties monopolio, tačiau ši kova visuomet baigiasi jų abiejų sinteze. Kanto filosofija, anot Rorty, buvo vienas iš šių sintezės epizodų – minėto empirizmo ir racionalizmo. Toks požiūris yra artimas jau išdėstytoms klasifikacijoms, tačiau esama ir skirtingo minties atgarsio. Rorty apibendrinanti mintis daug aiškesnė ir svaresnė: sintezė nėra kompromisas; taipogi kiekviena sintezė yra ne atskiras epizodas, bet tęstinės minties spiralės, t. y. vienos didelės „istorijos“, atkarpa.

Tokioje intelektinėje atmosferoje siūlytinas mąstymo nuotykis, apmąstymo bandymas, kurio galutinis rezultatas net šias eilutes rašančiajam kol kas nėra aiškus. Šį tekstą kuriantysis turi tik vieną privilegiją prieš kartu su juo mąstančius – žino, kokios knygos prieš jį gulį ir yra paruoštos apmąstančiai pastangai. Taigi atlikime tris kelio perėjimo veiksmus. Padarykime šį apmąstymą tokiu pačiu būdu, kaip aklasis įveikia pėsčiųjų perėją pasikvietęs pagalbą: a) jam yra žinomos judėjimo taisyklės ir kryptis, kuria norima judėti; b) jis laukia pradžios taške, nes vienas negali pajudėti iš jo; c) pakviestosios pagalbos, padėsiančios aklajam, motyvai nėra iki galo aiškūs; d) tikslas – pasiekti kitą pusę, įveikti atstumą, tris kartus su skirtingais vedliais, įgyjant supratimą apie skirtingų bandymų tapatumą arba skirtingumą. Keli paprasti reikalavimai tam, kad pradėtume. Lėtai įsiskaičius į juos, smelkiantis mąstymo operatyvumui, galima pervadinti ką tik išvardintas aklojo situacijas į pirmines mąstymo nuostatas štai taip: a) elementarių, bet būtinų sąlygų žinojimas; b) pasirengimas per atsidavimą; c) kritinė pozicija bendrininko atžvilgiu; d) aiškių tikslų turėjimas, maksimaliai suinteresuotai juos tikrinant. Judėkime.

RECEPTAS NR. 1

„Šalti užkandžiai“ kartu su Leninu

Vladimiras Iljičius Leninas. Tai, visai tikėtina, yra negirdėtas vardas ne vienam dabartiniam studentui. O štai prieš keletą dešimtmečių jis buvo vienu svarbiausių mąstytojų daugybei žmonių pasaulyje. Teigtina, kad jis, neabejotinai atsidūręs visiškame atminties užribyje dėl dabarties politinių aplinkybių sanklodos, galėtų būti įdomus alternatyviai mąstančiam žmogui. Bent jau tikrinančiam savo alternatyvumą. Lenino raštų gausa, leista sovietiniame pasaulyje, sudaro papildomus sunkumus identifikuoti jo filosofines nuostatas, nes dauguma tekstų „apvilkti“ paties autoriaus arba jo sekėjų ideologijos „rūbais“. Tačiau vienas veikalas gali būti traktuojamas kaip išimtinai filosofinis traktatas – tai „Materializmas ir empiriokriticizmas“ («Материализм и эмпириокритицизм», 1909). Šiame veikale paieškotina Kanto filosofijos istorinės traktuotės alternatyva – mainstream kryptis apie Kantą mums jau žinoma, – taigi ieškotina intriga.

Leninas minėtoje knygoje aršiai diskutuoja su Ernsto Macho ir Richardo Avenariuso sukurta filosofine koncepcija, filosofijos istorijoje gavusios „empiriokriticizmo“ apibrėžimą. Tiksliau, Leninas kovoja su rusiškaisiais Macho ir Avenariuso sekėjais (Lunačiarskis, Bogdanovas, Valentinovas ir kt.), kurie anuomet buvo labai populiarūs. Beje, empiriokriticizmas XX a. pr. trumpą laiko tarpą buvo labai populiari filosofinė koncepcija ir atrodė, kad ji gali tapti įtakingiausia filosofinio mąstymo kryptimi. Taip neatsitiko. Taigi šioje kovoje empiriokriticistus Leninas laiko Berkley’io idealizmo palikuoniais, nuo kurių būtina atsiriboti:

„Kanto ir Hume’o sekėjai (jų tarpe vieni paskutiniųjų, nors jie nėra tikri berkliečiai, – Machas ir Avenariusas) mus, materialistus, vadina ‘metafizikais’, nes pripažįstame, kad objektyvi realybė mums duota patirtyje, kad pripažįstame objektyvų nuo žmogaus nepriklausantį patirties šaltinį. Mes, materialistai, sekdami Engelsu, kantininkus ir hiumininkus vadiname agnostikais todėl, kad šie neigia mūsų patirties šaltiniu esant objektyvią tikrovę.“ (Ленин, 1977: 124)

Šioje citatoje aptinkame ieškotą intrigą, grįžtančią visu svoriu, nes Leninas linkęs Kantą laikyti ne filosofijos sintetintoju ar kompromiso meistru, bet idealistu, o tai būtų radikaliai priešingas Kanto traktavimas, kuris neabejotinai griautų nusistovėjusią filosofijos raidos sampratą.

Lenino idėja kelia minties „Kantas – idealistas“ apmąstymo pastangą ir tolesnės jos pagrindimo eksplikacijos reikmę. Leninas visus, kurie nepripažino realios / materialios realybės konkretybės (o gal abstraktybės?), iš principo priskyrė idealistų grupei. Pagal tokią argumentavimo logiką, Leninas Hume’ą (kuris filosofijos istorijoje priskiriamas empiristų, t. y. patirtimi ir konkretybe besiremiančių filosofų, grupei) ir Kantą (visuotinai pripažintą mąstymo sintetintoją), kurių apmąstymai esmingai siejasi su patirtimi ir mokslu, laiko idealistais, taip argumentuodamas: „[K]as bendro tarp šių filosofų? Bendra, tai, kad jie iš principo atriboja ‘reiškinį’ nuo to, kas reiškiasi, patyrimą nuo patiriamo, daiktą nuo ‘daikto savaime’, beje, Hume’as nenori nieko girdėti apie ‘daiktą savaime’, tokią mintį jis laiko filosofiškai nepriimtina, ‘metafiziška’ (taip teigia hiumininkai ir kantininkai); Kantas mano, kad egzistuoja ‘daiktas savaime’, bet skelbia jį nepažiniu, esmingai atskirtu nuo reiškinio, priklausančiu visiškai kitai sričiai, anapusiniai (Jenseits) sričiai, kuri nepasiekiama pažinimu, bet atsiveria tikėjimui.“ (Ленин, 1977: 99)

Remiantis tradicinės filosofijos samprata, Lenino argumentacija provokuoja prieštarauti jam dviem būdais: a) polemizuoti dėl Hume’o ir Kanto filosofijų sampratos jas pernelyg supaprastinant; b) aiškintis Lenino realybės suvokimą, kuris panašėja į „naivaus realizmo“ sampratą. Tęstina Lenino raštų analizė ieškant Kanto „įvertinimo“.

Aptaręs Kanto „daikto savaime“ koncepcijos nepakankamumą ir jo nuolaidas idealizmui, Leninas „duria“ Kantui dar vieną negailestingą priekaištą, „sutriuškindamas“ kitą esmingą jo filosofijos detalę: Lenino manymu, laiko ir erdvės traktavimas apriorinėmis žmogaus pažinimo sąlygomis yra nepakankamas atsiribojimas nuo idealizmo, nes tikras materialistas laiką ir erdvę turi traktuoti kaip anapus žmogaus esančius objektyvius ir realius dalykus (Ленин, 1977: 171). Leninas tvirtai ir metodiškai kritikuoja visus Kanto filosofijos taškus, kurie traktuotini kaip sintetinimo epizodai ir konceptualiai nauji filosofavimo siūlymai bei percentruoja visą jo koncepciją į idealizmo pusę taip, kad iš Kanto filosofijos padaro jam reikalingą „pamėklę“ – idealizmo statinį. Bet ar tikrai toks Kanto perskaitymas tik selektyvus ideologo kupiūravimas?

Analizuodamas Kanto filosofiją, Leninas cituoja Machą, kuris entuziastingai dėkoja Kantui, kad jo kritinis idealizmas paskatino entuziastingąjį dėkotoją kurti savąją koncepciją: Machas pripažįsta, jog tolesnėje apmąstymų eigoje nutolo nuo Kanto ir daugiau rėmėsi Berkley’iu, o galiausiai grįžo prie Hume’o ir pastaruosius laiko svarbesniais filosofais už Kantą. Dar džiugesne tonacija Leninas cituoja Avenariuso išsireiškimą apie Kantą, jog pastarasis nepakankamai „išvalė patirtį“, todėl būtina šalinti būtinybę ir priežastį iš patirties, o „daiktas savaime“ perkeltinas į mąstymo sritį (Ленин, 1977: 190–191). Tokiu būdu Leninas randa tiesioginių taikinių kritikuoti empiriokriticistus už jų idealistinę poziciją, bei tuo pačiu latentiniu būdu priskiria Kantui pastarųjų pirmtako vaidmenį. Įtvirtindamas tokį Kanto statusą, Leninas remiasi hiumininkų požiūriu: „Kanto grynojo proto kritika iš principo remiasi nuostata, kad bet koks pažinimas prasideda nuo to, jog objektyvūs dalykai veikia mūsų jusles (Gemut), tačiau vėliau pats Kantas pradeda neigti šios nuostatos esmę ir realumą. Kantas niekuo nenutolo nuo idealisto Berkeley’io.“ (Ленин, 1977: 192)

Kad nebūtų „per maža“, Leninas „vanoja“ Kantą iš kitos pusės, pasitelkęs J. G. Fichtę ir G. E. Schulzę, kurie kritikavo garsųjį mąstymo sintetintoją už neaiškią realizmo bei idealizmo skirtį ir tai, kad jo „daikto savaime“, esančio anapus mūsų „Aš“, koncepcija veda tiesiogiai į „realizmą“, kurio Kantas siekė išvengti. Tai galutinis Kanto „sudorojimas“, tačiau kai Leninas atsitraukia nuo Macho ir Avenariuso „dorojimo“ misijos ir susitelkia tik į Kantą, jis apibrėžia jo filosofiją taip, kaip ji įprastai apibrėžiama filosofijos istorijoje: „Pagrindinis Kanto filosofijos tikslas yra sutaikyti materializmą su idealizmu, tai šiųdviejų kompromisas, tai bandymas suderinti skirtingos kilmės, priešingas filosofijos kryptis.“ (Ленин, 1977: 193) Šioje citatoje įdomiausia ne tai, kad Leninas švelnina savo toną ir, regis, keičia kritinę poziciją, o tai, kad klasikinė filosofijos istorijos traktuotė skelbia, jog Kantas bandė sutaikyti ar netgi sėkmingai susintetino empirizmą su racionalizmu! Leninas, iš visų jėgų pliekęs ir kritikavęs Kantą už idealistinę poziciją, staiga ima apie jį kalbėti švelniu ir net pozityviu tonu, teigdamas, kad Kantas taikstė materializmą ir idealizmą! Šioje vietoje neįmanoma susilaikyti neuždavus Leninui retorinio klausimo: „Kolega, ar tik nebūsite išsidavęs ir atskleidęs tikro savojo materializmo pagrindo – spekuliatyvaus mąstymo?“

Ši pastaba kelia antrą klausimų bangą pačiam Leninui. Jei pirmoji kilo dėl pagrįstų minčių apie naiviojo realizmo mąstymo elementus Lenino koncepcijoje, tai šioje antroje bangoje kyla pagrįstų abejonių dėl spekuliatyvaus Lenino koncepcijos materializmo suvokimo pagrindo. Kad vienos abejonės būtų pagrįstos, o kitos atmestos, tektų išsamiai nagrinėti paties Lenino filosofiją, tačiau mūsų tikslas – su Lenino „ingredientais“ patiekti Kantą, todėl galutinis pastarojo filosofo vaizdinys Lenino apmąstymuose atsiskleidžia kaip idealizmo palikimas: „[N]oumenai, juos galima ir reikia mąstyti, tačiau jiems trūksta buvimo, – bent jau tam, kad mes juos aptiktume, jiems trūksta objektyvumo; jie yra daikto savaime esmė, tikrieji daiktai, tačiau jie nėra tikrojo daikto esmė…“ (Ленин, 1977: 197) Akivaizdi kritika už idealizuotą ar net spekuliatyvią poziciją yra papildoma ir kitos srities – teologijos – argumentu: „[D]vasia, Kanto manymu turi apriorinį pažinimą, ir tik tokio pažinimo dėka daiktai gali pasirodyti tokiu pavidalu, kokiu jie yra iš tikrųjų. […] [B]ūtent tokiu būdu Kantas garantuoja tikriesiems daiktams, kaip ‘daiktams savaime’, jų būtį.“ (Ленин, 1977: 198)

Leninas galutinai priremia Kantą prie idealizmo sienos, „ištraukdamas“ teologinį mąstymo pobūdį ir apibendrindamas tokio priskyrimo ne tik konceptualų, bet ir socialinį pobūdį. Jis „pastato“ Kantą į priešininkų gretas, nes „XIX amžiaus, kurį istorija vadins buržuazijos amžiumi, pabaigoje inteligentai bando sutriuškinti Marxo ir Engelso materializmą remdamiesi Kanto filosofija“ (Ленин, 1977: 199). Netikėtas ir visiškai kitas, nei įprasta, Kanto filosofijos vaizdinys: idealizmo ir net teologijos adeptas, besiblaškęs neišsprendžiamų filosofinių dilemų lauke. Akivaizdu, kad Kantas Leninui XX a. pradžioje buvo kertinis jo paties tiesioginių priešininkų ideologas.

RECEPTAS NR. 2

„Pagrindinis patiekalas“ su Deleuze’o gairėmis

O dabar atliktinas šuolis per pusę amžiaus ir „susitiktina“ su Gilles’iu Deleuze’u. Apie šio prancūzų filosofo svarbą jau buvo užsiminta šito teksto pradžioje, o žvelgiant į jo tekstus (bent jau oficialios bibliografijos skiltyje), viena iš pirmųjų (trečioji po Hume’o ir Nietzsche’s filosofijų analizės / interpretacijos) Deleuze’o studijų yra skirta Kantui. Deleuze’o permąstyta filosofijos istorija ir jos autoriai (ypač tie, kurie priskiriami Naujųjų amžių filosofijos istorijai – Spinoza, Hume’as, Leibnitzas, Bergsonas ar šio laikmečio „užbaigėjas“ Nietzsche, kuriam skirtos net dvi studijos, kaip, beje, ir Spinozai) iš naujo reaktualizavosi XX a. antroje pusėje. Daugelis to meto filosofų vėl rimtai ėmėsi iš naujo studijuoti minėtus autorius ir jų idėjų pagrindu plėtoti savas koncepcijas. Didžiausio dėmesio iš Deleuze’o sulaukė Kantas. Gal tai ir eretiška mintis, nes dabartinės filosofijos istorikai Deleuze’ą, kaip ir kitus prancūzų postmodernistus, priskiria nyčininkų „sektai“, tačiau net neatidžiai žiūrint akivaizdu, kad Kanto svarba Deleuze’ui iškilo ypatingu intensyvumu. Ne viena dešimtis filosofų ir Deleuze’o interpretatorių vieną iš įdomiausių jo tekstų Différence et répétition („Skirtis ir kartotė“, 1968), kuriame filosofas suformuoja konceptualias savo nuostatas, laiko autentišku bandymu, kuriant savo filosofiją, perrašyti Kanto „Grynojo proto kritiką“. Gal kiek ir „timptelėta“ prokrustiškoje lovoje ši tezė apie Kanto svarbą, bet neabejotina, kad formuojantis Deleuze’o požiūriui, apmąstant ir „kalant“ savus konceptus, Kantas nuolat „šmėkščioja“ šalia. Mūsų minties klajonėje svarbu suvokti, kokiu pobūdžiu Kanto filosofija iškyla su Deleuze’u: ar ji tampa iš naujo aktuali ir „gyva“ ar figūruoja kaip praeities didybę primenantis muziejinis eksponatas.

Pradėdamas Kanto studiją, Deleuze cituoja pastarąjį, kad filosofija yra mokslas apie bet kokio žinojimo santykį su esminiais žmogaus proto siekiais. Tokia apibrėžtis gali būti traktuojama ir kaip sąmoningos būtybės meilė aukščiausiems žmogiško proto tikslams. Aukščiausius žmogiškojo proto tikslus formuoja Kultūra, o iš šios Kanto pozicijos santraukos Deleuze’as daro tokią išvadą: „Pateikti apibrėžčių pavyzdžiai leidžia mums pažinti vykdomą kovą dviem frontais: prieš empirizmą ir prieš dogmatinį racionalizmą.“ (Deleuze, 2001: 145) Tokia Deleuze’o tezė neprieštarauja mūsų ankščiau išdėstytam požiūriui apie Kanto, kaip sintetintojo arba racionalizmo-empirizmo ginčo „užbaigėjo“, vietą, tačiau ir pirminis Lenino požiūris buvo panašus, vėliau tapęs Kanto „perkėlimu“ į idealistų gretas. Deleuze’as nuosekliai ir metodiškai įvedinėja į savo apmąstymų kontekstą, iš pradžių paaiškindamas, ką reiškia „kova prieš empirizmą“. Jo manymu, jei laikomasi empiristinės pozicijos, protas neturi sugebėjimo suformuoti tikslus, nes pastaruosius formuoja pirminė būsena, savita „natūra“, o protas yra išpildytojas, gebėtojas, kuris sukuria būdus suformuotiems tikslams siekti ir pasiekti. Deleuze’as primena, kad jau pats Kantas sukritikavo tokį požiūri, teigdamas, kad tik kultūrinės srities tikslai gali būti aprašyti kaip galutiniai, pateikdamas tris kritinius argumentus prieš empirinio pobūdžio galutinius tikslus: 1) vertybinis argumentas: sunku būtų suprasti, kuo proto vertė skiriasi nuo paprasčiausios gyvybės egzistavimo; 2) absurdo argumentas: gamta suklydo, pasirinkdama savo tikslų įgyvendintoju protingą būtybę; 3) konflikto argumentas: jei protas yra tik būdas pasiekti tikslus, kaip tuomet protaujančioje būtybėje galimi konfliktai tarp mąstymo ir juslinio prado (Deleuze, 2001: 145–146).

Taip „referavęs“ Kanto pozicija prieš empirizmą, Deleuze’as trumpai paaiškina ir esminę Kanto poziciją prieš racionalizmą: 1) aukščiausi tikslai nėra vieninteliai proto tikslai, nes, teigdamas aukščiausius tikslus, protas teigia tik pats save; 2) egzistuoja ir proto interesai, kurių atžvilgiu protas atlieka tik sprendimus, bet negali jų įgyvendinti; 3) protas gali pats save kritiškai analizuoti, todėl tokia imanentinė kritika tampa transcendentalinio metodo pagrindu, kuris užtikrina tikrąją proto interesų ir tikslų prigimtį bei būdus, kuriais šie interesai įgyvendinami (Deleuze, 2001: 147). Deleuze’as suformuluoja esminį konceptą, kuris, jo manymu, turi „skrosti“ Kanto filosofijos peržiūrą – tai sugebėjimas (faculte). Anot jo, Kantas yra revoliucionierius, jo dėka daugelis dalykų persirikiuoja į kitas pozicijas, o esminis šio persirikiavimo variklis yra „sugebėjimo“ konceptas, kuris žymi proto steigiamąją galią, savistabos gebėjimą ir šio principo savybinį funkcionavimą.

Deleuze’o manymu, visose trijose didžiosiose Kanto „Kritikose“ („Grynojo proto kritika“*, „Praktinio proto kritika“**, „Sprendimo galios kritika“***) skirtingomis hierarchinėmis pirmumo sanklodomis modeliuojami sugebėjimų ryšiai. Taip, kiekviena filosofijos istorijos enciklopedija teigs, kad skirtingose „Kritikose“ vystomos skirtingos temos ar tiriamos vis kitos filosofinio lauko problemos: *GPK – pažinimas, **PPK – etika, o ***SGK – estetika, bet, anot Deleuze’o, tai antrinis dalykas: svarbu ne tiek suvokti Kanto, kaip filosofo, vaidmenį, kiek suprasti, kad „Kritikose“, kaip vyraujantis dėmuo, iškyla vis kitas proto sugebėjimas, kuris absoliučiai kitaip sumodeliuoja ryšius ir užduoda mąstymui kitą kryptį. Todėl čia ypač svarbu įsisąmoninti, ką reiškia „kantiškasis sugebėjimas“, apibrėžtas Deleuze’o.

Prancūzų filosofas mums nurodo, kad visų pirma turime suprasti, jog bet koks vaizdinys yra susijęs su kažkuo kitu nei jis pats, todėl sugebėjimų gali būti tiek, kiek yra skirtingų ryšių (tarp objektų / subjektų). Iš šios apibrėžties iškyla pirmasis pats paprasčiausias sugebėjimas: tiek, kiek vaizdinys sutampa ar siejasi su objektu, atsiranda pažinimo sugebėjimas. Vaizdinys gali turėti priežastinį ryšį su savo objektu, o tuomet atsiranda troškimo sugebėjimas (le faculte de desirer). Ir galiausiai vaizdinys, kuris atskleidžia, kiek šis ryšys, veikdamas subjektą, sustiprina arba sumažina gyvybines jėgas, vadinamas pasitenkinimo arba nepasitenkinimo jausmo sugebėjimu. Anot Deleuze’o, esminis sugebėjimo siekis – pasiekti aukščiausią savo formą, o tai įvyksta tik tada, kai sugebėjimas „aptinka“ savo buvimo principą, tai yra reflektuoja ir steigia save bei tokiu būdu tampa autonimiškas. Visos trys Kanto „Kritikos“ klausia apie skirtingų sugebėjimų aukščiausias formas (Deleuze, 2001: 148).

Aukščiausia pažinimo forma konceptualizuojama „Grynojo proto kritikoje“: norint įgyti žinojimą, neužtenka vaizdinio supratimo, būtinas ir gebėjimas „išeiti anapus jo“. Tokiu būdu suvokiama, kaip skirtingi vaizdiniai siejasi, ir kad žinojimas yra šių vaizdinių sintezė. Ši sintezė steigiama iš dviejų pusių – aposteriorinės patirties ir apriorinių teiginių. Anot Kanto, pats objektas paklūsta sintezės procesui taip, kad mūsų pažinimo sugebėjimas galėtų jį valdyti – tai visiems žinomas Kanto „kopernikiškasis perversmas“. Deleuze’as jam antrina, plėsdamas savo koncepcijos argumentaciją, kad tik tokiu atveju pažinimo sugebėjimas gali aptikti savo paties steigiantįjį principą savyje. Tokia pažinimo sugebėjimo aukščiausia forma tuo pačiu yra ir Proto intereso uždavinys: „Protas turi natūralų spekuliatyvų interesą ir jis šį interesą realizuoja, kai objektai paklūsta aukščiausios formos pažinimo sugebėjimui.“ (Deleuze, 2001: 150) Šie objektai nėra „daiktai savaime“, kaip manė Macho sekėjai, bei sudarė galimybę Leninui kritikuoti idealizuotą Kantą; šie objektai, paklūstantys spekuliatyviajam interesui, yra fenomenai: „Jei egzistuotų tik spekuliatyvus interesas, abejotina, ar protas kada nors atkreiptų dėmesį į daiktus savaime.“ Deleuze’as aiškiai nubrėžia liniją: jei Protas nori pasiekti aukščiausią formą, jis turi peržengti savo ribą. Pažinimo atveju – spekuliatyvųjį interesą nukreipti į empirinį pradą.

Aukščiausias troškimo sugebėjimas susijęs su valia. Jei aukščiausios pažinimo formos atveju esminė problema siejosi su spekuliacija, aukščiausios troškimo formos problema kita – jos steigiamasis akcentas visada susijęs su patirtimi, nes troškimo atveju veikianti valia, kuriuo teiginiu – aprioriniu ar aposterioriniu – besiremtų, neišvengia šio teiginio sąsajos su konkrečiu objektu, keliančiu malonumo arba nemalonumo pajautimą. Tai praktinis interesas, kuris iš principo nėra nei empirinio, nei spekuliatyvaus pobūdžio. Šis aukščiausias gebėjimas yra esmingai suinteresuotas. Deleuze’as kiek atsitraukia nuo galutinės Kanto filosofijos apibrėžties, tvirtindamas, kad svarbiausias analizuojamos koncepcijos bruožas yra pagal prigimtį skirtingų interesų hierarchijos ir organiškos sistemos buvimas. Neabejotina, kad Kantas sudarė prielaidas egzistuoti skirtingoms ir įvairioms interesų hierarchinėms sanklodoms.

Atlikus tokią Kanto filosofinės koncepcijos dispersinę analizę, Deleuze’as sutvirtina savo mąstymo kryptį apie Kantą konceptualizuodamas ir įtvirtindamas sugebėjimų santykius ir ryšius. Jis teigia, kad, pradedant analizuoti vaizdinius, būtina suvokti jų galimą įvairovę, priklausančią nuo skirtingų objektų ryšių. Įtvirtinant tokią mąstymo liniją, būtina mąstyti apie ypatingą vaizdinių kilties šaltinį. Deleuze’as „storina“ konceptualų vaizdinio apvalkalą, įvesdamas skirtingus sugebėjimų pagrindimus:

„1) intuicija/nuojauta: vienetinis vaizdinys, kuris susijęs su objekto patirtimi, o jo pagrindas slypi juslume; 2) supratimas: vaizdinys, kuris atitinkamai susijęs su patirties objektu tarpininkaujant kitiems vaizdiniams, o jo pagrindas slypi intelekte; 3) Idėja: tai toks supratimas, kuris savaime įveikia patirties ribas ir kurio pagrindas esti prote.“ (Deleuze, 2001: 152)

Atlikus galimų vaizdinių, jų pagrindo ir gebėjimų išsklaidą, pagaliau galima tematizuoti paties vaizdinio sampratą ir turinį. Vaizdiniu visų pirmą „pristatomas“ objektas, kaip jis pasirodo / iškyla, o tai reiškia, kad kalbama apie fenomeną jo juslinės įvairovės raiškoje. Tačiau šio moduso nepakanka, jeigu kalbama apie aiškų vaizdinio supratimą, nes „tikras“ vaizdinys, anot Deleuze’o, yra „apibrėžiamas, kai pažinimas, t .y. sintezė esančio autentiškame būvyje“, todėl vaizdinys yra ne tik fenomeno iškilimas, pasirodymas mums, bet ir atitinkamo dalyko, esančio savyje, buvimas su / prieš mumis / mus.

Apibendrinant sugebėjimų temą, pabrėžtina, kad sugebėjimai savo aukščiausioje formoje yra autonomiški ir steigiantys, jie viešpatauja objektų atžvilgiu atitikdami atitinkamą intelekto interesą. Esminė problema, pasak Deleuze’o, išlieka tokia: „Mes turime ieškoti sugebėjimo įvykdyti interesą arba garantuoti steigiančios galios vyksmą.“ Paprastai kalbant, būtina garantuoti praktinį proto intereso ir kantiškų sugebėjimų įgyvendinimą. Štai pagrindinė Kanto filosofijos problema; ji sprendžiama, analizuojant (transcendentalinis metodas) įvairias sugebėjimų sanklodas pagal pirmąją (pažinimo, troškimo ir pasitenkinimo/nepasitenkinimo) ir antrąją (vaizduotė, intelektas, protas) apibrėžtis. Tokia samprata mums nurodo, kad sugebėjimai yra vaizdinio apskritai (žinoti, norėti, jausti) ir vaizdinį steigiančiosios (vaizduotė, intelektas, protas) sąrangos dariniai. Kanto filosofijoje analizuojant vieną iš tokių sąrangų aspektą, viskas vyksta nuosekliai, nes kiti galimi sąrangos elementai tampa priklausomi nuo analizuojamojo. Deleuze’as mano, kad pats originaliausias Kanto filosofijos momentas slypi tame, kad „aukščiausia sugebėjimų forma niekada nėra abstrahuojama iš žmogiškųjų tikslų, tačiau jie ir nėra nuvertinami dėl savo kilmės. Tiek, kiek sugebėjimai yra saviti ir skirtingi, jei pasiekia savo aukščiausią formą, t. y. jie ir paklūsta steigiančiajai prigimčiai“ (Deleuze, 2001: 154).

Deleuze’o išvada: toks dogmatizmas įsteigia harmoniją tarp objekto ir subjekto. Atkreiptinas dėmesys – tai harmonija tarp objekto ir subjekto, o ne vieno pajungimas kitam. Norėdamas suderinti tokį objekto ir subjekto harmonijos būvį, atlikdamas koperniškąjį perversmą (objekto priklausimą nuo riboto subjekto), Kantas įveda tikslų teoriją: „[N]atūralus tikslas – galimybės pagrindas; paskutinis tikslas – pretekstas egzistavimui; galutinis tikslas – esybė pati savyje (būtybė, esmė), turinti dingstį egzistuoti.“ (Deleuze, 2001: 220) Tik žmogus gali turėti galutinį tikslą, kadangi gali kelti klausimą apie tikslų supratimą ir surasti tikslo pagrindą savyje, nes galutinė priežastis yra mūsų praktinio proto supratimas. Skamba ketvirtojo Kanto klausimo „Kas yra žmogus?“ aidas.

Deleuze’as, analizuodamas Kanto filosofiją, juda visai kita linkme nei Leninas – jis atidus, korektiškas, bet žvelgia savitu žvilgsniu. Delioziškasis Kantas tikrai nėra idealistas, jis tik dogmatiškas, o tai visai kita orbita. Jei skaitant Lenino tekstą apie Kantą smelkiasi „apdulkėjusios lentynos su Kritikų tomais“ vaizdinys, tai Deleuze’as Kantą mums pristato kaip aktualų ir „ką tik paskelbusį savo idėjas“ autorių.

RECEPTAS NR. 3

Meillassoux „desertas ar pagardai“?

Desertas gerame restorane dažniausiai būna perteklinis patiekalas. Įveikus šaltus užkandžius ir sudorojus pagrindinį patiekalą, dažnai nelieka „vietos“ pilnam ir visapusiam pasigardžiavimui saldžiąja dalimi. Reikia pauzės. Gal todėl desertai praranda savo svarbią vietą tradiciniame restorane ir vis dažniau steigia atskirą pasaulį: cukrainių, ledainių, šokoladainių ir panašių įstaigų sklaida bei plėtra yra įgavusi aritmetinės progresijos pagreitį. Tuo metu pagardai, jau nuo pipirų ar šafrano atradimo, įsitvirtina kaip neatskiriama ir vis svarbesnė tradicinės virtuvės dalis. Nuo tokio neįpareigojančio degustacinio intarpo grįžkime prie mūsų temos ir šioje nuotaikoje klauskime: kaip yra su Kantu dabar? Jis užėmė pagardų ar desertų vietą? Įsitvirtino klasikinėje vietoje ir ilgainiui ten stiprina pozicijas ar vis dėlto savo ir laiko specifikos yra genamas į atskirą teritoriją?

Šiuolaikinis prancūzų filosofas Quentinas Meillassoux, ieškodamas „gaivaus oro“ filosofinės minties vystymuisi, irgi atsigręžia į Kantą. Dar postmodernistinis judėjimas, dažnai siejamas su poststruktūralizmu, vystė filosofinius „projektus“ Kanto-Nietzche’s ašies pagrindu, tačiau Meillassoux Kanto filosofiją dar kartą aktualizuoja n-tuoju laipsniu. Kaip tai atrodo? Meillassoux teigia, kad dabartinė filosofija išsisėmė, pasiekė savo kūrybinės aktualizacijos ribą dėl įsivyravusios visuotinos filosofinės nuostatos, kurią pats pavadino „koreliacionizmu“. Šis principas yra būdingas visoms dabarties filosofinio mąstymo formoms ir apibrėžiamas taip: „Nėra objektų, įvykių, dėsnių, esinių, kurie nesusiję su kokiu nors požiūriu, su subjektyvia prieiga. […] [T]okia pozicija gali būti suformuluota taip: negali būti jokio X be X duotybės ir nėra jokios teorijos apie X be faktinio X buvimo.“ (Meillassoux, 2014: 9 – 10 ) Anot Meillassoux, tai paprastas argumentavimo pobūdis, tačiau jis labai įtikinamas ir subtilus, nes iš principo remiasi „rato argumentu“, nors tokiu neatrodo. Kaip žinoma, logikos moksle „rato argumentas“ yra didelė ir viena esminių mąstymo klaidų. Toks argumentavimo būdas reiškia ne tik tai, kad daiktai savaime yra nepažinūs, bet ir tai, kad jie radikaliai savaime neįsivaizduojami. Meillassoux manymu, šią antrą dalį suformulavo Kantas, kuris suteikė teoriniam pagrindimui (praktinį pagrindimą eliminuodamas iš šio galėjimo) gebą pasiekti keturias savipakankamas apibrėžtis (determinations of the in itself):

„[A]not Kanto, aš žinau: 1) daiktai savaime veiksmingai egzistuoja anapus sąmonės (yra ne tik fenomenai); 2) mes žinome, kad tai veikia mūsų juslumą ir kuria mumyse vaizdinius (dėl to mūsų juslumas yra pasyvus, baigtinis ir nespontaniškas); 3) daiktas savaime yra neprieštaringas – neprieštaringumo principas yra absoliutus, jis nėra tik priklausantis nuo mūsų sąmonės; 4) galiausiai mes žinome, kad daiktas savaime negali būti erdvėlaikiškas, nes erdvė ir laikas yra tik subjektyvaus juslumo formos, o ne ypatybės savaime. Kitais žodžiais tariant, mes nežinome kas yra daiktas savaime, tačiau mes tikrai žinome, kuo jis nėra.“ (Meillassoux, 2014: 11)

Galime atpažinti ir Lenino (4 punktas), ir Deleuze’o (2 punktas), ir klasikinės klasifikacijos (1 ir 3 punktai) elementus, priskirtinus Kantui. Tad į kurią pusę šį kartą bus pasukta Kanto filosofija?

Meillassoux teigia, kad filosofuoti reiškia iš principo atmesti visą koreliacijų tinklą ir mąstyti apie daiktą savaime kantiškais terminais. Būtina žengti tą žingsnį, ties kuriuo sustojo Kantas, – naudoti jo filosofinį palikimą, suprasti tai, ką jis savo filosofine koncepcija įsteigė filosofijos tradicijoje ir grįžus atgal bandyti įveikti Kanto nubrėžtą demarkacinę liniją bei mąstyti apie „daiktus savaime“. Būtina grįžti prie temos ir pastangos, kuri žymį Vakarų filosofijos kiltį – metafizikos. Būtina tematizuoti realybę iš naujo, be sąryšio prioriteto ir įtarpinimo. Kanto filosofinis palikimas tampa lygiai toks pat aktualus kaip ir tuo metu, kai jis suformulavo savo koncepciją. Tuomet daugelis filosofų, dar nesuprasdami Kanto transcendentalinio metodo esmės, jį įnirtingai kritikavo iš racionalistinės ar empiristinės pozicijos, šiuo aršumu inspiravę Kantą ginti savo koncepciją bei parašyti aiškinantį tekstą, „Prolegomenus“.

Dabar, semdami minties galią Kanto filosofijoje, turime mesti iššūkį jo filosofijos ribai. Toks XXI a. iššūkis filosofijoje, lydint Kantui, vyksta mūsų dienomis. Tai yra trečia pastanga pereiti gatvę: šiuo atveju, įgijęs perėjimo patirtį, aklasis gali pakreipti situaciją ir bandyti pervesti į kitą pusę jį lydintįjį. Akivaizdu, kad Kantas šiandien nėra tik skonį stimuliuojantis „pagardas“, tai autentiška visata, šiuolaikinis „desertas“, vystomas įvairiomis kryptimis. Kanto filosofijos resursai vis dar neišsemti.

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra:

Делёз Ж. «Эмпиризм и субъективность: Опыт о человеческой природе по Юму. Критическая философия Канта: учение о способностях. Бергсонизм. Спиноза». Пер. с фр. и послесл.: Я. И. Свирский. Москва: ПЕР СЭ, 2001.

Ленин В. И. «Материализм и эмпириокритицизм. Критические заметки об одной реакционной философии». Москва, 1977.

Anzenbacher, A. „Filosofijos įvadas“. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.

Meillassoux, Q. Time without Becoming. Mimesis International, 2014.

Nekrašas, E. „Filosofijos įvadas“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

Tatarkiewicz, W. „Filosofijos istorija“ (3 tomai). Vilnius: Alma littera, 2001–2003.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.