Dalybos #1: Kantas

Dalybos: ištraukos iš vokiečių filosofo Immanuelio Kanto veikalo „Sprendimo galios kritika“. Kai kurios dalys internete viešinamos pirmą kartą.

Immanuel Kant

Sprendimo galios kritika

[dalis]

///

Malonumas ir gėris abu susiję su sugebėjimu norėti, ir tiek jie siejasi su patikimu: pirmasis – su patologiškai¹ sąlygotu (paskatomis, stimulos), antrasis – su grynai praktiniu patikimu, apibrėžtu ne tik objekto vaizdiniu, bet kartu ir pateiktuoju subjekto ir objekto egzistavimo ryšiu. Patinka ne tik objektas, bet ir jo egzistavimas. Užtai skonio sprendinys yra grynai kontempliatyvus, t. y. toks, kuris, būdamas indiferentiškas objekto egzistavimui, tik susieja jo ypatumą su pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmu. Bet pati ši kontempliacija nenukreipta į sąvoką – juk skonio sprendinys nėra pažintinis sprendinys (nei teorinis, nei praktinis), ir todėl jis nei pagrįstas sąvokomis, nei sąvokos yra jo tikslas.

Vadinasi, tai, kas malonu, gražu arba gera, žymi tris skirtingus vaizdinių santykius su pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmu, kurio atžvilgiu mes objektus arba įsivaizdavimo būdus skiriame vieną nuo kito. Kiekvieną iš jų atitinkantys pasakymai, kuriais žymima tai, kas juose patinka, yra ne tie patys. Maloniu kiekvienas vadina tai, kas jį džiugina; gražiu – tai, kas jam tik patinka; geru – tai, ką jis vertina, kam pritaria, t. y. tai, ką jis įžvelgia esant objektyviai vertinga. Malonumą patiria ir gyvūnai, neturintys proto; grožį tik žmonės, t. y. gyvūnai, bet vis dėlto protingos būtybės, tačiau ne tik kaip protingos (pavyzdžiui, kaip dvasios), bet kartu ir kaip gyvūnai; o gėrį – kiekviena protinga būtybė apskritai. Šį teiginį visiškai pagrįsti ir paaiškinti bus galima tik vėliau. Galima sakyti, kad iš visų šių trijų patikimo rūšių vien tik to, kas gražu, patikimas skoniui yra nesuinteresuotas ir laisvas patikimas, nes joks interesas – nei jutimų, nei proto – neverčia pritarti. Todėl apie patikimą būtų galima pasakyti, kad visais trimis minėtais atvejais jis susijęs arba su polinkiu, arba su palankumu, arba su pagarba. Juk palankumas yra vienintelis laisvas patikimas. Polinkio objektas, kurio trokšti mums paskiria proto dėsnis, nepalieka mums laisvės, kad patys ką nors padarytume pasitenkinimo objektu. Kiekvienas interesas numato poreikį arba jį sukelia ir, kaip pritarimo determinantas1, jau nepalieka laisvės sprendiniui apie objektą.

O dėl polinkyje glūdinčio suinteresuotumo tuo, kas malonu, tai kiekvienas sako: alkis – geriausias virėjas, ir žmonėms, turintiems sveiką apetitą, skanu viskas, kas tik valgoma; tad toks patikimas neliudija pasirinkimo pagal skonį. Tik tada, kai poreikis patenkintas, galima skirti, kas iš daugelio turi skonį ir kas neturi. Lygiai taip pat esti dorovė (elgesys) be dorybės, mandagumas be palankumo, padorumas be garbingumo ir t. t. Mat kur kalba dorovės dėsnis, ten objektyviai jau nėra laisvo pasirinkimo, ką reikia daryti, ir savo elgesiu (arba vertinant savo elgesį) rodyti skonį – tai visai kas kita, negu atskleisti savo moralinę mąstyseną; juk moralinėje mąstysenoje glūdi paliepimas, ir ji sukelia poreikį, o dorovinis skonis, priešingai, tik žaidžia su patikimo objektais, nesusydamas nė su vienu iš jų.

 

Immanuel Kant, „Sprendimo galios kritika“, Vilnius: Mintis, 1991, p. 61–63. Iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis. // Iš: Tomas Sodeika, Jūratė Baranova, „Filosofija. Vadovėlis XI–XII klasėms“, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 290–291.

 

///

Juk kiekvienas menas numato taisykles, tik kuriomis remiantis galima įsivaizduoti kūrinio, jeigu jis turi būti vadinamas menišku, galimybę. Bet dailiojo meno sąvoka neleidžia, kad sprendinys apie jo kūrinio grožį būtų gaunamas iš kokios nors taisyklės, kurios determinantas būtų sąvoka, taigi kad pagrindu būtų imama būdo, kaip tas kūrinys galimas, sąvoka. Vadinasi, dailusis menas negali pats sau išmąstyti taisyklės, pagal kurią jis turėtų sukurti savo kūrinį. Bet kadangi nė vieno kūrinio negalima vadinti menu be išankstinės taisyklės, tai subjekto prigimtis (ir jo sugebėjimų suderinimu) turi nustatyti meno taisyklę, t. y. dailusis menas galimas tik kaip genijaus kūrinys. Iš to matyti, kad genialumas 1) yra talentas sukurti tai, kam negali būti jokios apibrėžtos taisyklės; tai nėra įgimtas sumanumas mokytis to, ko galima išmokti pagal kokią nors taisyklę; vadinasi, pirmasis genialumo požymis yra originalumas. 2) Kadangi originali gali būti ir beprasmybė, tai genialūs kūriniai kartu turi būti modeliai, t. y. pavyzdiniai; tad nors patys jie neatsirado mėgdžiojant kitus, tačiau kitiems turi pasitarnauti kaip sektinas pavyzdys, t. y. būti vertinimo matu arba taisykle. 3) Genialumas pats negali aprašyti arba moksliškai parodyti, kaip jis sukuria savo kūrinį, bet jis, kaip gamta, nustato taisyklę, ir todėl kūrėjas, kuris už savo kūrinį dėkingas savo genialumui, pats nežino, kaip jam kyla tokios idėjos, ir ne jo valia jas panorėjus arba planingai sugalvoti ir kitiems pranešti tokiomis instrukcijomis, kurios įgalintų juos sukurti panašius kūrinius. (Dėl to, matyt, žodis „genijus“ kildinamas iš genius, iš žmogui būdingos, jam gimstant suteiktos jį globojančios bei jam vadovaujančios dvasios, kurios įkvėptos atsiranda tos originalios idėjos.) 4) Gamta per genijų diktuoja ne mokslo, bet meno taisyklę, ir tik tiek, kiek tai turi būti dailusis menas.

 

Immanuel Kantas, „Sprendimo galios kritika“, Vilnius: Mintis, 1991, p. 162–163. Iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis. // Iš: Tomas Sodeika, Jūratė Baranova, „Filosofija. Vadovėlis XI–XII klasėms“, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 297–299.

 

///

§ 44. Apie dailųjį meną

Jeigu menas, remdamasis kokio nors galimo objekto pažinimu, tiktai atlieka veiksmus, reikalingus tam, kad tą objektą padarytų tikrai esantį, tai toks menas yra mechaninis; bet jeigu jis tiesiogiai siekia malonumo, tai jis vadinamas estetiniu menu. Pastarasis gali būti arba malonusis, arba dailusis menas. Pirmuoju atveju meno tikslas yra tai, kad malonumas lydėtų vaizdinius tik kaip grynus pojūčius, antruoju – kad jis lydėtų juos kaip pažinimo būdus.

Malonieji menai yra tie, kurie skirti vien tik mėgavimuisi; tokie yra visi patrauklūs dalykai, kurie gali palinksminti draugiją prie stalo, pavyzdžiui, įdomūs pasakojimai, sugebėjimas sužadinti draugijoje laisvą ir gyvą pokalbį, pokštais ir juokais sukurti tam tikrą smagią atmosferą, kai, kaip sakoma, galima plepėti, kas tik patinka, ir niekas nemano turįs atsakyti už tai, ką kalba, nes visa yra skirta tiktai trumpalaikei pramogai, o ne vėlesniam apmąstymui ar perpasakojimui. (Prie tokių dalykų priklauso ir tai, kaip serviruotas valgymui stalas arba net ir užstalės muzika didelių puotų metu – savotiškas dalykas, kuris tiktai kaip malonus triukšmas turi palaikyti džiugią nuotaiką ir skatinti kaimynų šnekumą, niekam nekreipiant nė mažiausio dėmesio į kompoziciją.) Be to, šiems menams priklauso visi žaidimai, kurių vienintelė paskirtis – nepastebimai praleisti laiką.

O dailieji menai yra tokia vaizdinių rūšis, kuri tikslinga pati sau ir, nors ir neturėdama tikslo, vis dėlto skatina smagiai reikštis sielos galių kultūrą.

Pati malonumo visuotinio išreiškiamumo sąvoka rodo, kad tai turi būti ne iš grynų pojūčių kylantis mėgavimosi malonumas, o refleksijos malonumas; taigi ir estetinis menas, kaip dailusis menas, yra toks menas, kurio kriterijus yra reflektuojanti sprendimo galia, o ne jutiminiai pojūčiai.

 

Versta iš: Immanuel Kant, Kritik der Urteilskraft. // Leipzig, 1968, S. 196–197, 232–240. Vertė Antanas Gailius. // Iš: „Estetinė kultūra 1: menas ir laisvalaikio kultūra“, Vilnius: Mintis, 1981, p. 219–220.  // Internete viešinama pirmą kartą.

 

///

§ 54. Pastaba

Kaip mes jau ne kartą parodėme, yra esminis skirtumas tarp to, kas mums patinka tiktai sprendžiant, ir to, kas teikia malonumą (patinka jaučiant). Pastarasis dalykas, priešingai negu pirmasis, yra tai, ko negalima reikalauti iš kiekvieno. Atrodo, kad malonumas (net jeigu jo priežastis ir būtų kokia nors idėja) visada reiškiasi kaip jausmas, stimuliuojantis visą žmogaus gyvybingumą, taip pat ir jo fizinę savijautą, t. y. sveikatą; taigi Epikūras, bet kokį malonumą laikęs iš esmės kūnišku pojūčiu, ta prasme gal ir nebuvo neteisus; jis tik klaidingai suprato pats save, laikydamas malonumu intelektualinį ir net praktinį patikimą. Jei mes atsižvelgsime į šį skirtumą, tai galėsime paaiškinti, kaip malonumas gali net nepatikti tam, kuris jį jaučia (pavyzdžiui, neturtingo, bet doraminčio žmogaus džiaugsmas, gavus jį mylėjusio, bet šykštaus tėvo palikimą), arba kaip vis dėlto gali patikti gilus skausmas tam, kuris jį kenčia (pavyzdžiui, našlės liūdesys, netekus daug nuopelnų turėjusio vyro), arba kaip malonumas dar gali ir patikti (pavyzdžiui, malonumas, patiriamas iš mokslų, kuriais mes užsiimame), arba kaip kančia (pavyzdžiui, pavydas, neapykanta ar keršto troškimas) mums gali dar ir nepatikti. Patikimas ar nepatikimas šiuo atveju yra paremtas protu ir tapatus pritarimui ar nepritarimui; o malonumas ir kančia gali remtis tik jausmu arba tuo, kad mes (nesvarbu, dėl kokios priežasties) tikimės galimos geros arba blogos savijautos.

Bet koks nuolat kintantis laisvas pojūčių (kurių pagrindas nėra koks nors tikslas) žaismas teikia malonumą, nes jis skatina sveikumo jausmą nepriklausomai nuo to, ar pagal proto sprendimą jo objektas arba net ir pats tas malonumas mums patinka, ar nepatinka; ir šis malonumas gali išaugti net iki afekto, nors mes ir nesame suinteresuoti pačiu objektu – bent jau nesame taip suinteresuoti, kad tas suinteresuotumas atitiktų afekto laipsnį. Pojūčių žaismą mes galime suskirstyti į azartinius žaidimus, garsų žaismą ir minčių žaismą. Pirmieji žadina suinteresuotumą – arba tuščią puikavimąsi, arba savanaudiškumą, – tačiau šis toli gražu nėra toks didelis, kaip suinteresuotumas pačiu būdu, kuriuo mes norime tai pasiekti; antrajam reikia tiktai kaitos pojūčių, iš kurių kiekvienas yra susijęs su afektu, bet nepasiekia afekto lygio ir išjudina estetines idėjas; trečiasis kyla vien tik dėl vaizdinių kaitos sprendimo galioje, ir nors iš to negimsta jokia mintis, su kuria būtų susijęs koks nors interesas, tačiau siela vis dėlto atgyja.

Visi mūsų vakariniai pobūviai rodo, kiek malonumo teikia žaidimai, nors visai nereikia, kad jų pagrindą sudarytų koks nors suinteresuotumas; juk be žaidimo negali apsieiti beveik nė vienas toks vakaras. Tačiau kartu čia dalyvauja vilties, baimės, džiaugsmo, pykčio ir pajuokos afektai, kas akimirką keisdami savo vaidmenį; ir jie yra tokie stiprūs, kad, kaip vidinis judėjimas, tarsi stimuliuoja visą kūno gyvybingumą; tai liudija jų skatinamas sielos žvalumas, nors iš to nieko nelaimima ir nieko neišmokstama. Bet kadangi azartinis žaidimas nėra gražus žaidimas, tai mes čia apie jį nekalbėsime. Tuo tarpu muzika ir juokavimas yra dvi rūšys žaidimų estetinėmis idėjomis arba intelektualiniais vaizdiniais, kuriais galų gale nieko nemąstoma ir kurie vis dėlto gali teikti didelį malonumą vien tik savo kaita; šitaip jie pakankamai aiškiai parodo, kad abiem atvejais pagyvėjimas yra tik kūniškas, nors jį ir sukelia sielos idėjos, ir kad visą tokiu subtiliu ir tokiu sudvasintu laikomą linksmos draugijos malonumą sudaro sveikumo jausmas, kurį teikia šią kaitą atitinkantis vidurių judėjimas. Ne sprendimas apie garsų ar pokštų harmoniją, kuri savo gražumu čia tėra tik būtina priemonė, o padidėjęs kūno gyvybingumas, afektas, priverčiantis judėti vidurius ir diafragmą – trumpai tariant, sveikumo jausmas (kurio negalima patirti be tokio stimulo), – sudaro malonumą, kylantį dėl to, kad kūnui galima padėti ir per sielą ir kad ją galima pasitelkti kūnui gydyti.

Muzikoje šis žaidimas iš pradžių eina nuo kūno pojūčių prie estetinių idėjų (afekto objektų), o paskui jau suvienytomis jėgomis vėl grįžta prie kūno pojūčių. Pokštuose (kuriuos, kaip ir muziką, veikiau reikia skirti prie maloniųjų, o ne prie dailiųjų menų) žaidimas prasideda nuo minčių, kurios visuomet, ieškodamos jutiminės išraiškos, įtraukia į šitai ir kūną; kadangi intelektas, nesulaukęs iš pasakojimo to, ko tikėjosi, staiga atsipalaiduoja, to atsipalaidavimo poveikis pajuntamas kūne per organų vibraciją, kuri padeda atstatyti tų organų pusiausvyrą ir teigiamai veikia sveikatą.

Visuose dalykuose, kurie kelia linksmą nesulaikomą juoką, turi būti kažkas beprasmiška (taigi kažkas, kas pats savaime intelektui negali patikti). Juokas yra afektas, kurį sukelia staigus įtempto laukimo virtimas į nieką. Kaip tik šis pasikeitimas, kuris intelektui tikrai nėra džiuginantis, trumpą akimirką netiesiogiai vis dėlto suteikia labai gyvą džiaugsmą; taigi malonumo priežastis turi slypėti vaizdinio poveikyje kūnui ir pastarojo bei sielos tarpusavio sąveikoje; ir ne todėl, kad pats vaizdinys objektyviai būtų malonumo objektas, kaip būna, pavyzdžiui, tuo atveju, kai kas nors gauna žinią apie didelį prekybinį pelną (argi gali džiuginti apvilti lūkesčiai?), o vien tik todėl, kad jis, kaip grynas vaizduotės žaismas, atstato gyvybinių jėgų pusiausvyrą kūne.

Kai mums kas nors pasakoja, kad indėnas, Surate atėjęs į vaišes pas anglą ir pamatęs, kaip, atidarius elio butelį, visas alus pavirtęs putomis, išbėgo lauk, garsiais šūksniais ėmė reikšti savo nuostabą, o anglo paklaustas, kas čia nuostabaus, atsakė, jog stebisi ne tuo, kad alus išbėgęs, bet tuo, kaip jie sugebėję jį į tą butelį įgrūsti, tai mes juokiamės, ir mums šitai teikia tikrai didelį malonumą; ne todėl, kad jaustumėmės esą išmintingesni už tą neišmanėlį ar dėl kokio kito dalyko, kuris patiktų mūsų intelektui; tiesiog mes įtemptai laukėme, ir staiga tas laukimas pavirto į nieką. Arba, pavyzdžiui, kai pasakojama, jog turtingo žmogaus įpėdinis stengiasi surengti giminaičiui labai iškilmingas laidotuves ir skundžiasi, kad jam nesiseka, nes, kaip jis pats sako, kuo daugiau jis duoda pinigų laidotuvininkams, kad tie atrodytų liūdni, tuo linksmesni jie darosi, mes kvatojamės, nes laukimo įtampa staiga pavirsta į nieką. Reikia pabrėžti, kad laukimas turi virsti ne pozityvia to dalyko, kurio tikimės, priešingybe, nes tai visuomet yra kažkas ir dažnai gali net liūdinti, – jis turi pavirsti į nieką. Jeigu kas nors, pasakodamas istoriją, sužadina mums didelius lūkesčius, bet pabaigoje mes iškart pamatome, kad visa tai netiesa, tai mums nemalonu, kaip, pavyzdžiui, tada, kai kas nors pasakoja apie žmones, kurie iš didelio sielvarto per vieną naktį pražilo. Tačiau jeigu po šios istorijos koks nors išdaigininkas mums labai smulkiai papasakos apie sielvartą pirklio, kuris, grįždamas su visomis savo prekėmis iš Indijos į Europą, kilus baisiai audrai, buvo priverstas viską išmesti už borto ir taip graužėsi, kad jam per vieną naktį pražilo perukas, tai mes juoksimės, ir šitai teiks mums malonumą, nes mes savo pačių apsirikimą dėl kažkokio, beje, mums visai nesvarbaus, dalyko, arba, tiksliau pasakius, savo idėją, dar kurį laiką mėtome šen ir ten it kamuolį, nors norime tik sugriebti jį ir sulaikyti rankose. Malonumą čia mums teikia ne atkirtis melagiui ar kvailiui; juk ir pati savaime antroji istorija, papasakota su apsimestiniu rimtumu, prajuokintų draugiją; o į pirmąją paprastai nevertėtų nė dėmesio kreipti.

Įsidėmėtina, kad tokiais atvejais pokšte visuomet turi būti kažkas, kas galėtų mus akimirkai apgauti; todėl, kai regimybė pavirsta į nieką, siela vėl atsigręžia atgal, siekdama ją dar kartą patikrinti, ir šitaip, įtampai ir atsipalaidavimui greitai keičiant vienam kitą, šokinėdama tai šen, tai ten, ji ima virpėti; o kadangi atitrūkimas nuo to, kas tarsi buvo įtempęs stygą, įvyksta staiga (o ne palengva atsileidžiant), šitai turi sužadinti sielos judėjimą ir su juo suderintą judėjimą kūno viduje, kuris nevalingai tęsiasi, sukeldamas nuovargį ir linksmumą (t. y. sveikatai naudingo judėjimo rezultatą).

Juk jeigu tarsime, jog su kiekviena mūsų mintimi yra harmoningai susijęs tam tikras kūno organų judėjimas, tai nesunku bus suprasti, kad tą staigų sielos šokinėjimą nuo vieno požiūrio prie kito, siekiant apžvelgti objektą, gali atitikti pakaitomis vykstantis mūsų vidurių elastingų dalių įsitempimas ir atsileidimas (panašus į tą, kurį patiria kutenimo bijantys žmonės), kuris perduodamas diafragmai, o plaučiai greitais vienas paskui kitą einančiais postūmiais išstumia orą ir šitaip sukelia sveikatai naudingą judėjimą; kaip tik šis judėjimas – o ne tai, kas vyksta sieloje, – yra tikroji priežastis malonumo, patiriamo iš minties, kuri iš esmės nieko nereiškia. Voltaire’as sakė, kad dangus, atlygindamas už šio gyvenimo vargus, davė mums du dalykus: viltį ir miegą². Jis būtų galėjęs prie jų pridurti dar ir juoką, jeigu tik būtų taip pat lengva rasti priemonių, kurios sukeltų jį protingiems žmonėms, ir jeigu tam reikalingas sąmojingumas arba nusiteikimo originalumas nebūtų toks pat retas dalykas, koks dažnas yra talentas rašyti galvosūkiais, kaip mistikai, nutrūktgalviškai, kaip genijai, arba graudulingai, kaip sentimentalių romanų autoriai (bei tos pačios rūšies moralistai).

Taigi, mano galva, galima sutikti su Epikūru, kad bet koks malonumas, net jeigu jį sukeltų sąvokos, žadinančios estetines idėjas, yra gyvuliškas, t. y. kūniškas, pojūtis; ir tai nė kiek nesumenkina nei dvasinio pagarbos moralinėms idėjoms jausmo, kuris yra ne malonumas, o savigarba (pagarba žmonijai mumyse), iškelianti mus virš poreikio patirti malonumą, nei ne mažiau kilnaus skonio jausmo.

Kažką, susidedantį iš tų abiejų dalykų, mes pastebime naivume, kuris yra kitados žmonijai įgimto nuoširdumo išpuolis prieš antrąja prigimtimi tapusį meną apsimetinėti. Žmonės juokiasi iš paprastumo, dar neišmokusio apsimetinėti, bet kartu ir gėrisi paprastumu prigimties, kuri šiuo atveju kliudo apsimetinėjimo menui. Visi tikėjosi kasdienės, įprastos dirbtinės išraiškos, rūpestingai siekiančios sudaryti gerą įspūdį, o čia, žiūrėk, pasirodo nesugadinta tyra prigimtis, kurios tu visai nemanei sutikti ir kurios tas, kuris ją atskleidė, visai nė nemanė parodyti. Tai, kad graži, bet apgaulinga regimybė, kuri mūsų sprendimams paprastai yra labai svarbi, staiga pavirto į nieką, kad mumyse tarsi buvo demaskuotas apgavikas, sukelia priešingomis kryptimis vykstantį sielos judėjimą, kuris kartu sveikai sukrečia ir kūną. Tačiau tai, kad žmogaus prigimtyje dar ne visai išnykęs mąstymo tyrumas (ar bent jau jo užuomazgos) – tai, kas yra daug geriau už visus nusistovėjusius papročius, – suteikia šitam sprendimo galios žaidimui rimtumo ir gilaus pagarbumo. Bet kadangi šitai tėra tik trumpalaikis reiškinys ir apsimetinėjimo uždanga tuoj pat vėl užtraukiama, tai prie visko prisideda dar ir apgailestavimas, sužadinantis švelnumą, kuris, kaip žaidimas, puikiausiai gali derėti ir tikrai dažniausiai dera su geraširdišku juoku, ir kartu bandantis sumažinti žmogaus, davusio visam tam pretekstą, sumišimą dėl to, kad jis dar nėra toks įgudęs, kaip visi kiti žmonės. Todėl menas būti naiviam yra prieštaravimas, tačiau galima atvaizduoti kokio nors išgalvoto asmens naivumą; tai yra gražus, nors ir retai pasitaikantis menas. Su naivumu negalima painioti atlapaširdžio paprastumo, kuris tik dėl to nepadaro prigimties dirbtinės, kad visai nežino, kas yra bendravimo menas.

Prie to, kas teikia žvalumo, kas yra gimininga iš juoko patiriamam malonumui ir priklauso dvasios originalumui, bet jokiu būdu ne dailiųjų menų talentui, galima priskirti ir nuotaikingą būdą. Nuotaikingumas gerąja šio žodžio prasme reiškia talentą valingai pereiti į tokią sielos būseną, kai visi daiktai atrodo visai kitaip negu paprastai (net priešingai), bet vis dėlto paklūsta tam tikriems proto principams, atitinkantiems šitą sielos būseną. Tas, kuris nevalingai patiria tokius pasikeitimus, yra nepastovių nuotaikų; o kas gali juos patirti valingai ir tikslingai (siekdamas, kad pasakojimas būtų gyvesnis, ir naudodamasis juoką sukeliančiu kontrastu), tas pats bei jo pasakojimas yra nuotaikingas. Tarp kitko, šitas sugebėjimas nusiteikti priklauso labiau prie maloniųjų negu prie dailiųjų menų, nes pastarųjų objektas visada turi turėti savyje tam tikro orumo, ir todėl jiems reikalingas tam tikras vaizdavimo rimtumas, panašus į skonio reikalaujamą vertinimo rimtumą.

 

Versta iš: Immanuel Kant, Kritik der Urteilskraft. // Leipzig, 1968, S. 196–197, 232–240. Vertė Antanas Gailius. // Iš: „Estetinė kultūra 1: menas ir laisvalaikio kultūra“, Vilnius: Mintis, 1981, p. 220–227. // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).

 

P. S.

SKAITYTI

Sprendimo galios kritiką

vokiečių kalba:

Kritik der Urteilskraft

anglų kalba:

Critique of Judgment

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

…

 

1. Jusliškai.
2. Apie tai Voltaire’as kalba epinės poemos „Henriada“ septintojoje dalyje.