1960 m. parašytas ir paviešintas straipsnis [„Modernistinė tapyba“, orig. Modernist Painting] – vienas iš žinomiausių ir nuolat iš naujo analizuojamų bei cituojamų Clemento Greenbergo (1909–1994) tekstų, garsus ne mažiau negu 1939 m. jo esė „Avangardas ir kičas“. Jo svarbą modernizmo diskursui patvirtina įvairios publikacijos modernizmo dailės kritikos antologijose: The New Art: a Critical Anthology, sudaryt. Gregory Battcock, 1966; Esthetics Contemporary, sudaryt. Richard Kostelanetz, 1978; Modern Art and Modernism: a Critical Anthology, sudaryt. Francis Frascina ir Charles Harrison, 1982. Šiuo atveju naudotasi Greenbergo keturių tomų raštų rinktine.
Clementas Greenbergas, žymiausias ir įtakingiausias XX a. vidurio JAV dailės kritikas ir teoretikas, formalistinės dailėtyros atstovas, savo tekstais ir kuruotomis parodomis ypač daug prisidėjo propaguojant ir institucionalizuojant Niujorko tapybos mokyklą, pirmiausia – Jacksono Pollocko abstrakčiojo ekspresionizmo tapybą. Žydų emigrantų iš Rusijos imperijos sūnus1 gimė Niujorke, studijavo Sirakūzų universitete (Syracuse University), tapytojos Lee Krasnerio (1908–1984) rekomenduotas klausė į JAV iš Vokietijos emigravusio tapytojo abstrakcionisto Hanso Hofmanno (1880–1966) paskaitų, smarkiai paveikusių ir būsimųjų abstrakčiojo ekspresionizmo kūrėjų, ir paties Greenbergo pažiūras. Nuo XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos ėmė rašyti ir publikuoti marksistinės nuostatos kultūros ir meno kritikos straipsnius kairiosios pakraipos žurnaluose Partisan Review, Nation, žydų politiniame-kultūriniame žurnale Commentary ir kt. Marksizmo įtaką dailės kritiko mąstysenai geriausiai reprezentuoja Partisan Review atspausdintas jo straipsnis „Avangardas ir kičas“ (Avant Garde and Kitsch, 1939), čia pradėtą diskusiją apie modernizmą Greenbergas tęsė visą gyvenimą, vienais argumentais remdamasis nuolat, kitus praplėsdamas ar atmesdamas. Avangardas ir kičas – vienas autoritetingiausių, iki šiol analizuojamų ir cituojamų XX a. vidurio marksistinės dailės kritikos tekstų. Jame apmąstomos socialinės modernizmo sklaidos sąlygos, išskiriant galios struktūroms tarnaujančią, pasyviems vartotojams skirtą masinę kultūrą – kičą ir modernistinį avangardą, atsiribojantį nuo socialinės terpės ir jos ideologijos vardan elitinių aukštųjų vertybių ir „meno dėl meno“. Platesnę avangardo analizę dailės kritikas išplėtojo straipsnyje „Naujojo Laokoonto link“ (Towards an Newer Laokoon, 1940), kuriame pirmą sykį iškėlė atskiros dailės rūšies specifiškumo, kaip dailės autonomiškumo garanto, idėją. Ankstyvieji Greenbergo straipsniai buvo išspausdinti 1961 m. išleistoje (vėliau kelissyk pakartotoje) rinktinėje „Menas ir kultūra“ (Art and Culture).
Pristatomas straipsnis
žymi ilgainiui pasikeitusias Greenbergo kritikos teorines prieigas – jis atsisakė marksizmo ir atsigręžė į Immanuelio Kanto filosofiją. Straipsnyje išdėstyta modernistinės tapybos samprata puikiai reprezentuoja formalistinę dailės kritiko mąstyseną.
Remdamasis Kanto kritikos kategorija, Greenbergas modernizmo savastį, jo originalumą įžvelgia kaip atskirų dailės rūšių (disciplinų), pirmiausia tapybos, savikritiškumą, kitaip tariant – savianalizę: „Modernizmo esmė, mano supratimu, yra pasitelkiant disciplinai būdingus metodus kritikuoti pačią discipliną – siekiant ne ją nuversti, o dar patikimiau įtvirtinti jos kompetencijos srityje.“ Tęsdamas „Avangarde ir kiče“ pradėtą neautonomiško meno, kaip pramogos, kritiką, autorius priešpriešina jam „grynojo“ meno, suteikiančio unikalią, nuo išorinių faktorių (socialinių, politinių) nepriklausomą patirtį, sampratą. Jo nuomone, kiekviena modernizmo dailės rūšis, siekdama grynumo, kritiniame savianalizės procese išskiria tai, kas yra būdinga tik jai, atmesdama kitų disciplinų „priemaišas“. Pavyzdžiui, tapybai ir tik tapybai, pasak Greenbergo, yra būdingas plokštumas (o ne spalva ar apimtinė forma, kurias regime ir skulptūroje), todėl modernistinė tapyba susitelkia į paviršiaus plokštumos ir joje kuriamo vaizdo analizę. Kritiko teigimu, tapyba tapo abstrakti ne dėl to, kad atsisakė kurti iliuzinę tikrovę ar vengė naratyvumo, literatūriškumo, o todėl, kad atmetė visa, kas buvo būdinga ne jai, o skulptūrai. Į rūšies gryninimą dailėje Greenbergas žvelgia istoriškai, minėdamas precendentus XIX a. tapyboje. Motyvuotą šio proceso pradžią jis įžvelgia Manet, o jo kvintesenciją – kubistų tapybos darbuose.
Šias teorines prieigas Greenbergas taikė ir dailės kūrinių bei reiškinių analizėje. Pavyzdžiui, dar 1959 m. parašytame straipsnyje „Koliažas“ (Collage), remdamasis kubistų darbais, jis įrodinėjo, kad koliažas buvo logiška ir neišvengiama plokštumą analizavusios modernistinės tapybos išdava.
„Grynos“ meno rūšies samprata tapo ypač įtakinga analizuojant XX a. vidurio ir vėlesnę Vakarų šalių abstrakčiąją tapybą bei skulptūrą. Tiesa, Greenbergo kritikai atkreipė dėmesį į tai, kad kitos dailės kryptys – dada, siurrealizmas, popmenas, minimalizmas ar konceptualizmas – netelpa į taip suvokiamo modernizmo rėmus. Išties pats Greenbergas į šias kryptis žvelgė skeptiškai. Nepaisant to, jo atvertas diskursas neprarado aktualumo iki šiol – jo interpretacijomis ir kritika grindžiamos naujos šiuolaikinio meno analizės teorinės prieigos. Amerikiečių dailėtyrininko, taip pat formalisto, Michaelo Friedo (g. 1939) straipsnis „Menas ir daiktiškumas“ (Art and Objecthood, 1967), kritikuojantis minimalizmą dėl tiesmuko (literal) požiūrio į rūšies specifiškumą ir dėl kūrinių teatriškumo, paskatino svarstymus apie tiesioginio žiūrovo dalyvavimo meno kūrinio suvokimo procese svarbą – šį aspektą vėliau išplėtojo fenomenologinė dailėtyra. O įtakinga JAV dailėtyrininkė Rosalind Krauss (g. 1941) savo esė „Kelionė Šiaurės jūra: menas postmedijų amžiuje“ (A Voyage on the North Sea: Art in the Age of the Post-Medium Condition, 2000) išplėtė Greenbergo mintį teiginiu, kad XX a. antroje pusėje itin išaugus meno technikų ir raiškos priemonių arsenalui grynumo tebesiekiama, bet jau ne atskiroje rūšyje, o mene apskritai (art in general). Šiuolaikinį meną ji vadina pomedijiniu ar podisciplininiu (post-medium specific), peržengiančiu tradicinių dailės rūšių ribas.
Lolita Jablonskienė
Pirmoji publikacija: Clement Greenberg, „Modernistinė tapyba“ // Komentaras, in: „Dailės istorijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Antologija“. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2012, p. 90–92.
Susiję tekstai:
Clement Greenberg. Modernistinė tapyba
Kaip Clementas Greenbergas suformavo modernistinį meną
- „Gimiau Bronkse, Niujorko mieste, vyriausiu iš trijų sūnų. Mano tėvas ir motina, kiekvienas atskirai, buvo kilę iš Lietuvos žydų kultūrinio enklavo šiaurės rytų Lenkijoje.“ (C. Greenberg, The Collected Essays and Criticism, t. 1: Perceptions and Judgments, 1939–1944, The University of Chicago Press, 1988, p. xix).