Mėnulis iki 1969-ųjų, kuomet žmonės jame išsilaipino, visuomet žymėjo pirmąsias dangiškas ribas, kurių žemiškai riboti žmonės negalėjo peržengti, ribas, kurios per amžius žmogų skyrė nuo to, ką jis laikė šventa dievų karalyste ir net modernusis žmogus galėjo visu tuo tik stebėtis. Vienaip ar kitaip, žmonės, išsilaipinę Mėnulyje, pirmą kartą pastatė koją ant dieviškosios žemės ir, įsmeigę vėliavą, išplėtė žmonijos valdas.

Kiek anksčiau, prieš devynerius metus, Eisenhowerio administracija, sunerimusi dėl pažangos sovietų kosmonautikoje, jau šnabždėjo apie galimybę siųsti amerikiečių astronautus į Mėnulį. NASA Kosminių skrydžių programų valdybos direktoriaus Abe Silversteino iniciatyva misija buvo praminta „Apolono programa“, pavadinta senovės graikų saulės dievo garbei, nes, Silversteino žodžiais, „dievas Apolonas, vadeliojantis savo ugninį saulės vežimą, geriausiai atspindėjo tą didingą ruošiamos programos sumanymą“.

Išrinkus Johną F. Kennedy, „Apolono programa“ įgavo lemiamą postūmį. Prezidentas Kennedy savo 1961-ųjų pranešime Kongresui nacionaliniu dešimtmečio tikslu paskelbė žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje, „rizikingiausią, pavojingiausią ir didingiausią nuotykį, kurio žmogus kada nors ėmėsi“. Jam visapusiškai palaikant, kosmosas turėjo tapti „tolimiausiu naujuoju pasieniu“, kuris pakeistų vakarinį amerikiečių sausumos pasienį. Priešingai nei ankstesnysis pasienis, naujasis kosmoso pasienis atvertų begalinio masto horizontą.

Apolono vardo parinkimas programai nuskambėjo gana ironiškai. Garsiausia Apolono šventykla Graikijoje buvo įkurta Delfuose. Čia nesuskaičiuojamos Apolono žynių kartos, pasitelkusios orakulines dievo galias, pranašavo ateitį. Virš šventyklos įėjimo marmure buvo iškalti išminties žodžiai, skirti įspėti tikinčiuosius. Garsiausi tarp jų buvo „Neperženk saiko“ ir „Pažink save“.

Pirmoji iš šių dviejų pastabų lankytojus įspėjo apie kraštutinumų pavojų. Senovės išminčiai mokė, kad saikingas gyvenimas yra pats geriausias, nes išvengiama žalingų perviršio padarinių. O štai antroji pastaba įspėjo, jog žmonės turi būti atidūs savo žmogiškam ribotumui, priešingu atveju juos sunaikins pernelyg platūs užmojai. Imamos kartu, šios dvi pastabos rodė, kaip išvengti tragedijos – tiek asmeninės, tiek tautinės.

Pasak mitologijos, panaši asmeninė tragedija aplankė Apolono sūnų Faetoną[1]. Faetono motina ne kartą jam kalbėjo, kad jo tėvas yra pats dievas Apolonas, bet vaikinas tuo abejojo. Todėl Faetonas iškeliavo link rytinio horizonto, kur auštant Apolonas ruošė žirgų kinkinį, kuris danguje traukė jo ugnies vežimą. „Jeigu tu iš tiesų esi mano tėvas, – kalbėjo Faetonas, – išpildyk kokį nors mano norą“. „Žinoma, sūnau“, – nuolaidžiai atsakė Apolonas. „Tuomet aš noriu vadelioti tavo ugnies vežimą danguje“, – pareiškė jaunuolis. Žinodamas, kaip pavojinga patikėti savo ugningojo kinkinio vadžias jaunoms ir nepatyrusioms rankoms, pašiurpęs dievas maldavo sūnų apsigalvoti. Faetonas nenusileido ir pažadas buvo išpildytas, jam leido važiuoti auksiniu ugnies vežimu.

Iš pradžių kinkinys pasileido iš savo vietos kaip visada, kilo į padanges įprastomis vėžėmis. Bet žirgai, pajutę neįtemptas savo nepatyrusio vadeliotojo vadžias, ištrūko laisvėn ir kartu su liepsnojančia saule vilkstinėje puolė link žemės paviršiaus. Dzeusas, dievų karalius, viską stebėjo iš Olimpo kalno aukštybių ir ėmėsi veiksmų. Kad apsaugotų žemę nuo sudeginimo, jis sviedė savo žaibą į nevaldomą ugnies vežimą, nutrenkė Faetoną ir nugramzdino jį į mirtį.

Hendrick Goltzius & Cornelisz van Haarlem. Faetonas (1588)

Nepatyrusį Faetoną apakino jo jaunatviškas entuziazmas. Nesugebėjęs pripažinti savo ribotumo, jis tragiškai prarado gyvybę.

Graikams tragedija buvo gerai žinomas dalykas, nes, kaip ir Faetonas, jie buvo emocionaliai karšti žmonės, valdomi aistros pasiekti užsibrėžtą tikslą ir dažnai dėl savo ambicijų mokėję didžiausią kainą. Mylintys laisvę, jie dažnai nesugebėjo numatyti, jog jų impulsyvūs pasirinkimai gali baigtis destruktyviai. Pasakoriai jiems dažnai primindavo, kad tikrosios tragedijos priežastys slypi ne anapus, o mūsų viduje. Jie mokė, kad pažeidžiamiausi esame ne tuomet, kai esame silpni, o tuomet, kai esame stiprūs, nes kai esame stiprūs, mes galime apsvaigti nuo galios ir peržengti hubris, kurio jau negalėsime atšaukti.

Sofoklis šį polinkį išryškino savo tragedijoje „Antigonė“. Odėje, kurioje aukštinamos stulbinančios žmonijos kūrybinės galios, jis tuo pačiu parodė žmogaus polinkį į destrukciją:

Daug nuostabių daiktų pasauly,

Bet nuostabiausias jų – žmogus.

Jūron pilkojon leidžias jis,

Kaukiančių vėtrų nepaisydamas,

Kai bangos šniokščia ir šoka

Lig padangių aukštų.

Ir deivių jis vyriausią, Žemę,

Nuovargio niekad nejaučiančią, vargina,

Metai iš metų grąžydamas žambrį,

Arklio sau pasijungęs veislę.

Ir lengvasparnių paukščių pulką

Prisivilioja sau klastom

Ir žvėrių veisles visokias,

Ir gyvūnus gelmių juodų

Tinklais, kietai numegztaisiais,

Gaudo gudrus žmogus.

Sutramdo jis laukinį žvėrį,

Papūstakartį, kalnais kopinėjantį,

Sprandą po jungu palenkia jis arkliui

Ir kalnų nejaukintam jaučiui.

Balsu ir kaip vėjas lakiom

Mintim jis išmoko skrajot

Ir būti bendrijos nariu, jis moka

Gintis nuo šalto speigo

Ir čaižių lietaus strėlių.

Laimės vaikas,

Nelaimei jis kelią iš anksto

Pastoja. Tik vieno Hado

Išvengti jis bejėgis,

Nors vaistų prieš sunkias ligas

Prigalvojo.

Gudrumas nepaprastas jį

Pamoko visokių menų

Ir lenkia į pikta arba į gera.[2]

Hannah Arendt suprato: nepaisant to, kad technika gali pritaikyti mokslinius atradimus žmogaus naudai, mokslo per se nevaržo jokie svarstymai apie žmonijos gėrį, nes mokslininko interesai, įskaitant ir kosmoso tyrinėtoją, skiriasi nuo humanitaro. Pirmojo interesai yra fiziniai ir objektyvūs, antrojo – dvasiniai ir subjektyvūs. Mokslininkai savo atradimus išreiškia per abstrakčią matematiką, humanitaras – per žodžius ir vaizdinius, grindžiamus sensorine bei emocine patirtimi. Bet užvis svarbiausia tai, kad humanitariniams mokslams rūpi moralinės ir etinės aplinkybės, o mokslas ir technika savo gryniausia forma nežino tokių ribų.

Tad tokiame fone nusileidimas Mėnulyje yra gilių pokyčių žmogaus istorijoje simbolis, istorinių ribų panaikinimas, tendencija, būdinga dviems jėgoms – mokslui ir technikai, kurios pradėjo tapti vyraujančiomis jėgomis, valdančiomis Vakarų civilizaciją šiais laikais, kuomet menksta tradicinės etikos ir moralės įtaka. Jų galia iš tikrųjų tokia didelė, ir jų potencialas toks stulbinančiai destruktyvus, jog jos teisėtai gali būti lyginamos su liepsnojančiu Apolono ugnies vežimu.

Bet, kaip matėme, ugnies vežimo patikimumas priklausė nuo jo vadžias laikančių rankų. Prezidentas Kennedy pastebėjo labai panašiai, kuomet apibrėžė moralinius iššūkius, su kuriais susiduria kosmoso tyrinėjimas. „Kosmoso mokslas, – pranešė jis Raiso universitete 1962-aisiais, – kaip ir branduolinis mokslas bei visa technika, pati savaime neturi sąmonės. Ar tai taps gėrio ar blogio jėga, priklauso nuo žmogaus“. Tenkindamas mūsų godų smalsumą ir didindamas mūsų pirmykštę valios jėgą, mokslas ir technika, abudu, – tarsi ugninis Apolono kinkinys, – paveikia mūsų impulsus ir vilioja išpildyti savo didžiausias ambicijas, bet jeigu jos mus apakins, tokie veiksmai gali turėti ilgailaikes pasekmes.

Dramatiškus šių dviejų jėgų padarinius galime matyti panagrinėjus, kaip jie pakeitė mūsų laiko ir erdvės suvokimą.

Pramoninė revoliucija pagreitino kasdienio gyvenimo tempą; elektroninė revoliucija paspartino jį dar labiau. Priešingai nei vakardienos lėtieji mechaniniai prietaisai, naujausios elektroninės technologijos, nuo kurių dabar priklausome, veikia mūsų buvimą beveik šviesos greičiu, užpildo mūsų gyvenimus dirbtiniu skubėjimu ir nesiliaujančiu stresu. Kenkiame sau, tampame „savo įrankių įrankiais“, kaip sakė Thoreau. Nors elektroninės komunikacijos ir suteikia nesuskaičiuojamą kiekį duomenų, jos nori, kad mes tuoj pat reaguotume skubiais sprendimais ir tuo pačiu nepalieka mums brangaus laiko, kad galėtume atidžiai pamąstyti. Tuo tarpu globali pramogų pramonė kultivuoja mūsų impulsus žaibiškai tenkindama mūsų troškimus, ir šitaip vilioja trokšti dar daugiau. Apakinti vienadienių dirgiklių ir sužavėti blizgančių niekučių, mes nebematome jų užstojamo kritinių faktų ir pastovių tiesų vaizdo.

Šiuos dirgiklius ir niekučius skatina komerciniai interesai, kurie pelnosi iš mūsų apkvaišimo, malšina mūsų apetitą beribiais būdais. Materializmas, materialinius daiktus ir jutiminio pasitenkinimo malonumą darydamas mūsų egzistavimo centru, ir toliau keičia mūsų gyvenimų kraštovaizdį. Materija vis labiau ir labiau išstumia dvasią. Ir nors gamtos galybę sudaro jos ritmai, o autonomiškas buvimas primena, kad gyvenime yra kai kas daugiau nei tai, ką galime pagaminti ar nupirkti, pati gamta vis labiau naikinama ir ją keičia žmogaus sukurta sintetinė aplinka. Sparčia gamtos transformacija, kaip ir istorinių pastatų griovimu, siekiama ištrinti ankstesnių laikų atmintį, lygiai kaip socialinių pokyčių sparta mus atskiria nuo intelektualinių principų ir dvasinių vertybių, kurios kažkada mus stiprino.

Kai kurie optimistai ateityje regi didingą naujų mokslinių atradimų ir technologijų susiliejimą, kuris atvers beribes aukso amžiaus galimybes. Kiti, pesimistiškesni, bijo, kad taip nebus ir dėl šio susiliejimo žmonija praras kontrolę bei negrąžinamai perleis savo likimą mašinoms, ką filosofas Jacques’as Ellulis jau prognozavo prieš daugiau nei pusę amžiaus knygoje „Technologinė visuomenė“. Šios kraštutinės vizijos atskleidžia štai tokią tiesą: žmonijos ateitis labiausiai priklauso nuo to, ką mes veikiame Žemėje, o ne nuo to, ką veikiame tolimajame kosmose. Dėl „didingiausio nuotykio“, kaip prieš daugelį metų išsireiškė prezidentas Kennedy, mūsų kaip rūšies būklė pagerės arba pablogės tik minimaliai. Galiausiai ją daugiausia lems ne tai, ar keliausime į dangų ugnies vežimais, o tai, ar turėsime drąsos pažinti save.

Stephen Bertman

 

Vertė: T. Vėželis & L. Jankauskas

S. Bertman, Chariots in the Sky, The New Atlantis’, Number 18, Fall 2007, pp. 71-75.

 

  1. [1]Dėl šio mito personažų vyrauja šiokia tokia painiava. Kai kur rašoma, kad Faetono tėvas yra graikų saulės dievas Helijas. Apolonas taip pat yra saulės (šviesos) dievas, meno globėjas. Jo antrasis vardas – Febas. Romėnų poetas Ovidijus savo epinėje poemoje „Metamorfozės“ rašo, kad Faeton(t)o tėvas yra Febas (žr. „Metamorfozės“, I, 747 – 780; II, 1 – 339).
  2. [2]Sofoklis, Antigonė, „Žaltvykslė“, Vilnius, 2004, p. 24-25; vertė Antanas Dambrauskas. / P. s.: S. Bertmano pateikta citata nepilna, po žodžių „Ir lenkia į pikta arba į gera“ eina sekančios „Antigonės“ eilutės:

    Krašto papročius gerbi,
    Priesaikos dievams laikais –
    Kraštui laimė.
    Nelaimę gi neša kiekvienas,
    Pasukęs iš doro kelio.
    Vietos jam prie židinio
    Tegu nebus ir tam, kas jį
    Drįs užtarti.

Tagged with: ArendtBertmankosmosasmitasmitologija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.