Fausto likimas – Europos kultūros likimas. Fausto siela – Vakarų Europos siela. Ši siela buvo pilna audringų, begalinių siekių. Joje buvo išskirtinis dinamiškumas, nežinomas antikos sielai, helenų sielai. Jaunystėje, Renesanso epochoje ir dar anksčiau, viduramžių Renesanse, Fausto siela aistringai ieškojo tiesos, po to įsimylėjo Gretchen, ir kad įgyvendintų savo begalinius žmogiškuosius siekius, sudarė sąjungą su Mefistofeliu, piktąja žemės dvasia. Ir faustiškąją sielą palaipsniui pragraužė mefistofeliškasis pradas. Jos jėgos ėmė sekti. Kaip baigėsi begaliniai faustiškosios sielos siekiai, kur jie atvedė? Faustiškoji siela ėmėsi pelkių sausinimo, inžinerinio meno, materialinės žemės sandaros ir materialinio viešpatavimo pasaulyje. Taip baigiasi antroji „Fausto“ dalis.

Ein Sumpf zieht am Gebirge hin,

Verpestet alles schon Errungene;

Den faulen Pfuhl auch abzuziehn,

Das Letzte wär’ das Höchsterrungene.

Eröffn’ ich Räume vielen Millionen,

Nicht sicher zwar, doch tätig-frei zu wohnen.[1]

Vytautas Kalinauskas. Faustas (1977)

Taip XIX ir XX amžiuje žmogus baigia ieškoti naujos istorijos. Goethe tatai genialiai numatė. Bet paskutinį žodį jis suteikia mistiniam chorui:

Alles Vergängliche

Ist nur ein Gleichnis;

Das Unzulängliche,

Hier wird’s Ereignis;

Das Unbeschreibliche,

Hier ist’s getan;

Das Ewig-Weibliche

Zieht uns hinan.[2]

Ir pelkių sausinimas tėra Fausto dvasinio kelio simbolis, tėra dvasinės tikrovės paminėjimas. Faustas savo kelyje nuo religinės kultūros pereina prie nereliginės civilizacijos. Ir nereliginėje civilizacijoje senka Fausto kūrybinė energija, miršta jo begaliniai siekiai. Goethe išreiškė Vakarų Europos kultūros sielą ir jos likimą. Spengleris savo jaudinančioje knygoje „Der Untergang des Abendlandes“[3] skelbia pabaigą Europos kultūrai, galutinį jos perėjimą į civilizaciją, kuri yra mirties pradžia. „Civilizacija – neišvengiamas kultūros likimas“. Spenglerio knyga turi didelę simptomatinę reikšmę. Ji perteikia krizės, lūžio, visos istorinės epochos pabaigos jausmą. Ji kalba apie didelę Vakarų Europos negerovę. Mes, rusai, jau daugybę metų esame atplėšti nuo Vakarų Europos, nuo jos dvasinio gyvenimo. Ir todėl, kad prieiga prie jos mums uždaryta, ji mums atrodo sėkmingesnė, pastovesnė, laimingesnė, negu yra iš tikrųjų. Dar iki pasaulinio karo aš labai aštriai pajutau Europos kultūros krizę, ištisos pasaulio epochos pabaigos artėjimą ir išreiškiau tatai savo knygoje „Kūrybos esmė“. Karo metu parašiau straipsnį „Europos pabaiga“, kuriame iškėliau mintį, kad prasideda Europos sutemos, baigiasi Europa, kaip kultūros monopolininkė, kad yra neišvengiamas kultūros išėjimas už Europos ribų, į kitus kontinentus, į kitas rases. Galiausiai, prieš du metus parašiau etiudą „Renesanso pabaiga“ ir knygą „Istorijos prasmė. Žmogiškojo likimo filosofijos patirtis“, kuriuose aiškiai išreiškiau idėją, kad mes išgyvename naujos istorijos pabaigą, dorojame paskutinius renesansiškojo istorijos laikotarpio likučius, kad senosios Europos kultūra linksta į nuosmukį. Ir todėl Spenglerio knygą aš skaičiau nepaprastai susijaudinęs. Mūsų epochoje, istoriniame lūžyje, mintis krypsta į istorijos filosofijos problemas. Tas pats buvo epochoje, kai šv. Augustinas atliko savo pirmąjį istorijos krikščioniškosios filosofijos bandymą. Galima numatyti, kad nuo šiol filosofinė mintis spręs ne tiek gnoseologines problemas, kiek istorijos filosofijos problemas. „Bhavad Gitoje“ atvirumas randasi kovos metu. Kovos metu galima spręsti paskutines problemas apie Dievą ir gyvenimo prasmę, bet sudėtinga užsiimti analize gnoseologams. Ir mūsų laikmetyje mintis dirba kovos metu. Mes gyvename epochoje, kuri vidujai panaši į helenų epochą, antikinio pasaulio griūties epochą. Spenglerio knyga – nuostabi knyga, vietomis beveik geniali, ji jaudina ir žadina mintį. Bet ji negali pernelyg apstulbinti tų rusų, kurie jau seniai juto krizę, apie kurią kalbą Spengleris.

Spengleris gali padaryti kraštutinio reliatyvisto ir skeptiko įspūdį. Jam netgi matematika sąlyginė. Esti antikinė apoloniškoji matematika – baigtinumo matematika, ir Europos faustiškoji matematika – begalybės matematika. Mokslas nėra besąlyginis, neabsoliutus, jis tėra skirtingų kultūrų, skirtingų rasių sielų išraiška. Bet iš esmės Spenglerio negalima priskirti kokiai nors krypčiai. Jam visiškai svetima akademinė filosofija, jis ją niekina. Pirmiausia jis yra savotiškas intuityvistas. Ir tuo jis giminingas getiškajai[4] apmąstymo dvasiai. Goethe intuityviai pastebėjo pirmapradžius gamtos fenomenus. Spengleris intuityviai pastebi pirmapradžių kultūros fenomenų istoriją. Savo pasaulėžiūra jis yra simbolistas, kaip ir Goethe. Jis atsisako mąstyti atsietomis sąvokomis, netiki tokio mąstymo vaisingumu. Jam visiškai svetima bet kokia atsieta metafizika. Toldamas nuo marinančio metodologizmo ir gnoseologizmo, kuriame išsigimė kadaise didi vokiečių mintis, toldamas nuo liguistos ir nevaisingos refleksijos, Spengleris kreipiasi į gyvą intuiciją. Jis krenta į tamsų tautų istorinės būties vandenyną ir įsiskverbia į rasių ir kultūrų sielas, į epochų stilius. Filosofinėje mintyje jis išsiskiria su gnoseologizmo epocha, bet nepasirenka ontologijos, nekuria jokios ontologijos ir netiki ontologijos galimybe. Jis žino tik būtį, apsireiškusią kultūrose, atsispindėjusią kultūrose. Būties pradas ir būties prasmė jam lieka uždari. Jo manymu, istorijos morfologija – vienintelė galima filosofija. Jis netgi nekalba apie istorijos filosofiją, o tik išimtinai apie istorijos morfologiją. Visas tiesas, mokslo, filosofijos, religijos tiesas, Spengleris laiko tik kultūros, kultūros tipų, kultūrinių sielų tiesomis. Matematikos tiesos – įvairių stilių kultūrinių sielų simboliai. Toks santykis su pažinimu ir būtimi būdingas vėlyvos, saulėlydžio kultūros žmogui. Kultūrinio saulėlydžio epochose žmogaus siela susimąsto apie kultūrų likimą, apie istorinį žmonijos likimą. Taip būdavo visada. Tokia siela nesidomi nei atsietu gamtos pažinimu, nei atsietu esmės ir būties prasmės pažinimu. Ją domina pati kultūra, ir viskas, tik tai, kas atsispindi kultūroje. Ją stulbina kažin kada žydėjusių kultūrų mirimas. Ją sužeidė likimo neišvengiamumas. Spengleris labai savarankiškas, jis nesaisto savęs jokiais įsipareigojimais. Pirmiausia jis – paradoksalistas [парадоксолист]. Jis, kaip ir Nietzsche, mano, kad paradoksas yra pažinimo būdas. Spenglerio knygoje yra kažin koks panašumas į genialaus jaunuolio Weiningerio knygą „Lytis ir charakteris“, nepaisant temų ir dvasinės nuotaikos skirtumų. Vokietijos dvasinėje kultūroje Spenglerio knyga – toks pat nuostabus reiškinys, kaip ir Weiningerio knyga. Dėl sumanymo dydžio, užmojo, savotiško intuityvaus įsiskverbimo į kultūrų istoriją, Spenglerio knygą taip pat būtų galima lyginti su nuostabia Chamberlaino knyga „Die Grundlagen des Neunzehnten Jahrhunderts“[5]. Po Nietzsche’s, Weiningeris, Chamberlainas ir Spengleris – vieninteliai, tikrai originalūs ir svarbūs reiškiniai vokiečių dvasinėje kultūroje. Spengleris, panašiai kaip Schopenhaueris, niekina filosofijos profesorius. Jis pateikia, jo nuomone, laisvą vertingiausių, reikšmingiausių rašytojų ir mąstytojų knygų sąrašą. Tai labai skirtingos dvasios žmonės. Bet visi jie susiję su valios gyvenimui ir valios galiai principu, visi pabrėžia kultūros krizę. Tai Schopenhaueris, Proudhonas, Marxas, R. Wagneris, Dühringas, Ibsenas, Nietzsche, Strindbergas, Weiningeris. Ar Spengleris pesimistas? Daugeliui jo knyga turėtų sukelti beribio pesimizmo jausmą. Bet tatai – ne metafizinis pesimizmas. Spengleris nenori, kad valia gyvenimui užgestų. Priešingai, jis nori įtvirtinti valią gyvenimui ir valią galiai. Čia jis artimesnis Nietzsche’i negu Schopenhaueriui. Visos kultūros pasmerktos nuvysti ir mirti. Pasmerkta ir mūsų Europos kultūra. Bet reikia susitaikyti su likimu, nesipriešinti jam ir gyventi iki pabaigos, iki galo įgyvendinti valią galiai. Spengleris turi amor fati[6]. Spenglerio pesimizmas, jeigu šitaip jį galima apibūdinti, yra kultūrinis-istorinis pesimizmas, o ne individualus-metafizinis ir ne individualus-etinis. Jis – civilizacijos pesimistas. Jis neigia progreso idėją, grįžta prie mokymo apie apytaką. Bet jame nėra pesimistinio kančių ir mėgavimosi balanso, pesimistinio pačios gyvenimo esmės suvokimo. Jis pripažįsta neišsemiamą kūrybinį gyvenimo šaltinį, kylantį iš sielos pirmapradžio [в перводуше], ir gimdančio vis naujas ir naujas kultūras. Jis myli šią valią kultūriniam žydėjimui. Ir jis priima kultūros mirtį kaip gyvenimo taisyklę, kaip negrįžtamą momentą pačiame kultūros gyvavimo likime. Spengleris labai įtikinamai sugretina reiškinius skirtingose kultūros srityse ir jose atveria bendramatišką simbolį, reiškiantį tą pačią kultūros sielą, tą patį kultūrinį stilių. Jis perkelia sąvokas iš matematikos ir fizikos į dailę ir muziką, iš meno į valstybę, iš valstybės į religiją. Taip jis kalba apie apoloniškąją ir faustiškąją matematiką. Jis atveria tuos pačius pirmapradžius fenomenus skirtingose epochose, skirtingose kultūrose. Ir jis mano, kad galima pripažinti bendramatiškais tokius reiškinius, kaip budizmas, stoicizmas ir socializmas, priklausančius skirtingoms epochoms ir kultūroms. Labiausiai stebina jo mintys apie meną ir apie matematiką bei fiziką. Jo intuicijos išties genialios.

Spengleris – areliginga natūra [арелигиозная натура]. Tame jo tragedija. Atrodo, kad jo religinis jausmas atrofavosi. Tuo tarpu Weiningeris ir Chamberlainas – religingos natūros, Spengleris – areligingas. Jis ne tik pats nereligingas, jis taipogi nesupranta ir žmonijos religinio gyvenimo. Jis nepastebėjo krikščionybės vaidmens Europos kultūros likime. Tatai labiausiai stulbinanti jo knygos pusė. Tame yra jos dvasinis luošumas, beveik bjaurastis. Nereikia būti krikščionimi, kad suvoktum krikščionybės reikšmę Europos kultūros istorijoje. Tai daryti turi versti objektyvumo patosas. Bet Spengleris nesijaučia esąs varžomas šio objektyvumo. Istorijoje jis neįžvelgia krikščionybės, nemato religinės prasmės. Jis žino, kad kultūra yra religinė savo esme ir tuo skiriasi nuo civilizacijos, kuri yra nereliginė. Bet jis nesuvokia religinės prasmės kultūroje. Jis pasmerktas jaustis civilizacijos žmogumi būtent todėl, kad yra nereligingas. Bet jam buvo lemta išsakyti pačias tauriausias mintis, kokias tik gebėjo išsakyti netikinti siela mūsų laikmetyje. Jo civilizacinėje jausenoje ir savimonėje galima pajusti kultūros, praradusios tikėjimą ir linkstančios į nuosmukį, liūdesį.

Spengleris jaučia ir pažįsta pasaulį pirmiausia kaip istoriją. Tatai jis laiko šiuolaikiniu pasaulio jausmu. Tik tokiam santykiui su pasauliu priklauso ateitis. Mūsų laikmečiui būdingas dinamizmas. Ir tik pasaulio kaip istorijos suvokimas yra dinaminis suvokimas. Pasaulis, gamtine prasme, yra statiškas. Spengleris išskiria gamtą ir istoriją kaip du pasaulio matymo būdus. Gamta yra erdvė. Istorija yra laikas. Pasaulis mums reiškiasi kaip gamta, kai į jį žiūrime iš priežastingumo požiūrio taško, ir jis mums reiškiasi kaip istorija, kai į jį žiūrime iš likimo požiūrio taško. Pagal Spenglerį, labai gerai, kad istorija yra likimas. Likimas negali būti suvoktas remiantis priežastingumu. Tik likimo požiūrio taškas leidžia mums pasiekti konkretumą. Spengleris visiškai teisingai teigia, kad antikinis žmogus neturėjo istorijos. Graikas pasaulį suvokė statiškai, pasaulis jam buvo gamta, kosmosas, o ne istorija. Jis nežinojo istorinio tolio. Spenglerio mintys apie antiką labai taiklios. Reikia pripažinti, kad graikų mintis nežinojo istorijos filosofijos. Jos nežinojo nei Platonas, nei Aristotelis. Istorijos filosofijos požiūrio taškas yra priešingas estetiniam heleno matymui. Pasaulį jis laikė užbaigtu kosmosu. Helenų mintis sukūrė helenų metafiziką, kuri buvo ypač nepalanki pasaulio, kaip istorinio proceso, suvokimui. Pats Spengleris jaučiasi esąs Europos žmogus su faustiškąja siela, su begaliniais siekiais. Jis ne tik save priešpastato antikiniam žmogui, bet ir teigia, kad nesupranta, neperregi antikinės sielos. Beje, tatai jam netrukdo kėsintis ją suprasti ir perprasti. Bet ar pačiam Spengleriui, pasaulį pirmiausia laikančiam istorija, o ne gamta, istorija egzistuoja? Spengleriui istorija neegzistuoja ir istorijos filosofija neįmanoma. Neatsitiktinai jis savo knygą pavadino „visuotinės istorijos morfologija“. Morfologinis požiūrio taškas paimtas iš gamtos mokslų. Spengleriui istorinis likimas, kultūros likimas egzistuoja tik ta prasme, kokia egzistuoja gėlelės likimas. Istorinio žmonijos likimo nėra. Nėra vieningos žmonijos, vieningo istorijos subjekto. Krikščionybė pirmąkart istorijos filosofiją padarė įmanoma, kadangi atvėrė vieningos žmonijos su vieningu istoriniu likimu, turinčiu savo pradžią ir pabaigą, egzistavimą. Taip krikščioniškajai sąmonei pirmąkart atsiveria visuotinės istorijos tragedija, žmonijos likimas. O Spengleris grįžta prie pagoniškojo partikuliarizmo. Pagal jį, žmonijos nėra, visuotinės istorijos nėra. Kultūros, rasės – uždaros monados su uždaru likimu. Skirtingi kultūros tipai išgyvena savo likimo apytaką. Jis grįžta prie helenų požiūrio taško, kurį įveikė krikščioniškoji sąmonė. Nuo Spenglerio tarsi nubėgo krikšto vanduo. Jis išsižadėjo savo krikščioniško kraujo. Jam, kaip ir helenui, istorinis tolis neegzistuoja. Istorinis tolis egzistuoja tik tuomet, jei egzistuoja istorinis žmonijos likimas, visuotinė istorija, jei kiekvienas kultūros tipas tėra visuotinio likimo momentas.

Faustiškoji siela su jos begaliniais siekiais, su atsiveriančiu priešais ją toliu, yra krikščioniškojo istorijos periodo siela. Juk krikščionybė sudraskė antikinio pasaulio, su jo ribotais, suspaustais horizontais, ribas. Po krikščionybės pasireiškimo pasaulyje atsiveria begalybė. Krikščionybė padarė įmanoma faustiškąją matematiką, begalybės matematiką. Spengleris šito visiškai nesuvokia. Faustiškosios sielos reiškinio jis nesieja su krikščionybe jokiais laidais. Jis nepastebėjo krikščionybės reikšmės Europos istorijai, Europos kultūros likimui. Šis likimas – krikščioniškas likimas. Krikščionybę jis nori išimtinai priskirti magiškai sielai, žydų ir arabų kultūros tipui, Rytams. Ir jis pasmerktas nesuvokti Europos istorijos prasmės. Spengleriui išvis neegzistuoja istorijos prasmė. Šitaip neigiant istorinio proceso subjektą, istorijos prasmės ir negali būti. Įvairių tipų kultūrų, nesusijusių tarpusavyje vieningu likimu, apytaka yra visiškai beprasmė. Bet istorijos prasmės neigimas istorijos filosofiją daro neįmanoma. Ir lieka tik istorijos morfologija. Bet istorijos morfologijai esti gamtos reiškiniai, istorijos morfologijoje nėra istorinio proceso savitumo, nėra likimo, kaip reiškinio, prasmės. Spenglerio faustiškoji siela galutinai praranda ryšį su krikščionybe, kuri ją pagimdė, ir faustiškosios kultūros saulėlydžio valandą jinai mėgina grįžti prie antikinio gyvenimo pajautos, įtraukdama į ją ir istorijos temą. Spengleryje, nepaisant jo įtartino civilizacijos patoso, jaučiamas kultūrinio pertekliaus žmogaus nuovargis. Šis saulėlydžio epochos žmogaus nuovargis slopina istorijos prasmės jausmą ir istorinių likimų sąryšį. Belieka tik intuityvi-estetinė galimybė prasiskverbti į kultūros sielų tipus ir stilius. Faustas nepakenčia istorinio likimo laiko, jis nenori jo išgyventi iki galo. Jis, pavargęs ir išsekęs nuo naujos istorijos, išgyvenęs trumpą civilizacijos, pasireiškusios kultūros aukštumoje, akimirką, verčiau sutinka mirti. Jį žavi mintis, kad yra duotas šis paskutinis mirties lengvumas ir paguoda. Bet mirties nėra. Likimas tęsiasi ir anapus to, ką faustiškoji siela pripažino vieninteliu gyvenimu. Ir šio likimo našta turi būti perkelta į amžinybės tolį. Spenglerio faustiškajai sielai amžinybės tolis uždarytas, istorinis likimas yra už šio gyvenimo ribų, šios kultūros ir civilizacijos; iki paskutinių savo dienų ji nori apsiriboti mirštančios civilizacijos akiračiu. Jis numatys naujų kultūrų, kurios taip pat pereis į civilizaciją ir numirs, atsiradimą. Bet šios naujos kultūrų sielos jai svetimos ir ji mano, kad negali jų neperregėti. Šios naujos kultūros, kurios, galbūt, atsiras Rytuose, neturės jokio vidinio ryšio su mirštančia Europos kultūra. Faustas praranda istorijos, istorinio likimo perspektyvą. Kultūra jam tik gimstanti, žydinti ir nužydinti gėlelė. Faustas daugiau nebesupranta likimo prasmės ir ryšio, nes Logoso šviesa jam užgeso, užgeso krikščionybės saulė. Ir Spenglerio, išimtinai gabaus žmogaus, kai kuriose savo intuicijose kartais beveik genialaus, reiškinys labai reikšmingas Europos kultūros likimui, faustiškosios sielos likimui. Toliau nėra kur eiti. Po Spenglerio – jau krytis į pragarmę. Spengleris turi didelę intuicijos dovaną, bet tatai – aklojo dovana. Kaip aklasis, jau nebematantis šviesos, jis krenta į tamsų kultūrinės-istorinės būties vandenyną. Hegelis dar turėjo istorijos krikščioniškąją filosofiją, kuri savo esme buvo ne mažiau krikščioniška negu šv. Augustino istorijos filosofija. Ji žino vienijantį istorijos subjektą ir istorijos prasmę. Ji visa švyti krikščioniškosios saulės atšvaita. Spengleris jau nebeturi šių atšvaitų. Hegelis priklauso kultūrai, turinčiai religinį pagrindą, Spengleris jaučiasi esąs jau perėjęs į civilizaciją, praradusią religinį pagrindą. Taip pat reikėtų pastebėti, kad Spenglerio požiūrio taškas netikėtai primena N. Danilevskio požiūrio tašką, kuris buvo išdėstytas jo knygoje „Rusija ir Europa“. Danilevskio kultūriniai-istoriniai tipai labai panašūs į Spenglerio kultūrų sielas, tik tiek, kad Danilevskis neturi tokios didelės intuicijos dovanos, kokią turi Spengleris. V. Solovjovas kritikavo N. Danilevskį iš krikščioniškojo požiūrio taško. Pagal Spenglerį, pasaulio likimas negali būti išsprendžiamas istorijoje, todėl istoriją jis laiko gamtos dalimi, gamtos reiškiniu, ir ne taip, kaip mãno istorinė metafizika, kad gamta yra istorijos dalis.

Bet kokia kultūra neišvengiamai pereina į civilizaciją. Civilizacija yra likimas, kultūros lemtis. O civilizacija baigiasi mirtimi, ji yra mirties pradžia, kūrybinių kultūros jėgų išsekimas. Tatai centrinė Spenglerio knygos dalis. „Mes esame civilizuoti žmonės, o ne gotikos ar rokoko žmonės“. Kuo skiriasi civilizacija nuo kultūros? Kultūra – religinė savo esme, civilizacija – nereliginė. Tatai Spengleriui pagrindinis skirtumas. Jis save laiko civilizacijos žmogumi, nes jis nereligingas. Kultūra atsiranda iš kulto, ji susijusi su protėvių kultu, ji negalima be šventų padavimų. Civilizacija yra valia pasaulio galiai, pasaulio paviršiaus įtvirtinimui. Kultūra – nacionalinė. Civilizacija – internacionalinė. Civilizacija yra pasaulinis miestas. Imperializmas ir socializmas abudu – civilizacija, o ne kultūra. Filosofija, menai egzistuoja tik kultūroje, civilizacijoje jie neįmanomi ir nereikalingi. Civilizacijoje įmanomas ir reikalingas tik inžinerijos menas. Ir Spengleris apsimeta, kad priima inžinerijos meno patosą. Kultūra – organinė. Civilizacija – mechaninė. Kultūra remiasi nelygybe ir kokybėmis. Civilizacija persismelkusi lygybės siekiu, ji remiasi kiekybėmis. Kultūra – aristokratinė. Civilizacija – demokratinė. Kultūros ir civilizacijos skirtumas ypatingai vaisingas. Spengleris turi labai aštrų negrįžtamo proceso jausmą, kad civilizacija nugalės kultūrą. Jis mano, kad Vakarų Europos saulėlydis pirmiausia yra Europos senosios kultūros saulėlydis, kūrybinių jėgų išsekimas joje, meno, filosofijos, religijos pabaiga. Civilizacija dar nesibaigia. Civilizacija dar švęs savo pergales. Bet po civilizacijos Vakarų Europos kultūros rasė mirs. Po to kultūra galės pražysti tik kitose rasėse, kitose sielose.

Šias mintis Spengleris išreiškė su įstabiu spindesiu. Bet ar šios mintys naujos? Mus, rusus, neapstulbinsi šiomis mintimis. Mes jau seniai žinome skirtumą tarp kultūros ir civilizacijos. Visi rusų religiniai mąstytojai teigė šį skirtumą. Visi jie jautė tam tikrą pagarbią baimę dėl kultūros žlugimo ir artėjančios civilizacijos pergalės. Kova su miesčioniškumo dvasia, kuri taip žeidė Gerceną ir K. Leontjevą, itin skirtingų krypčių žmones, buvo grindžiama šiuo motyvu. Savo esme civilizacija yra persmelkta dvasiniu miesčioniškumu, dvasiniu buržuaziškumu. Kapitalizmas ir socializmas visiškai vienodai užsikrėtę šia dvasia. Daugelio rusų rašytojų ir mąstytojų neapykanta Vakarams slėpė ne neapykantą Vakarų kultūrai, o neapykantą Vakarų civilizacijai. Konstantinas Leontjevas – vienas įžvalgiausių rusų mąstytojų – mėgo didžią Vakarų kultūrą, jis mėgo žydinčią Renesanso kultūrą, mėgo didžią viduramžių katalikiškąją kultūrą, mėgo riterystės dvasią, mėgo Vakarų genijų, mėgo galingą asmenybės išraišką šiame didžiame kultūros pasaulyje. Jis nekentė Vakarų civilizacijos, liberalaus-egalitarinio proceso vaisiaus, dvasios gesimą ir kūrybos mirtį civilizacijoje. Jis jau suvokė kultūros tapsmo civilizacija dėsnį. Jis manė, kad tatai neišvengiamas visuomenių gyvenimo dėsnis. Manė, kad kultūra atitiko tą visuomenių vystymosi periodą, kurį jis pavadino „žydinčio nepaprastumo“ periodu, o civilizacija atitiko „supaprastinto sumaišymo“ periodą. Spenglerio problemą aiškiai iškėlė K. Leontjevas. Jis taip pat neigė progresą, išdėstė apytakos teoriją, teigė, kad po nepaprasto kultūros žydėjimo ateina saulėlydis, nuosmukis, mirtis. „Liberalios-egalitarinės“ civilizacijos procesas yra mirties, irimo pradžia. Jis manė, kad Vakarų Europos kultūrai ši mirtis neišvengiama. Jis matė žydinčios kultūros mirtį Vakaruose. Bet jis norėjo tikėti, kad žydinti kultūra dar įmanoma Rytuose, Rusijoje. Gyvenimo pabaigoje jis prarado ir šį tikėjimą, jis pamatė, kad ir Rusijoje triumfuoja civilizacija, kad ir Rusija linksta į „supaprastintą sumaišymą“. Tuomet jį užvaldė niūri apokaliptinė nuotaika. Taip pat ir V. Solovjovas gyvenimo pabaigoje prarado tikėjimą religinės kultūros galimybe pasaulyje ir pajuto nykų antikristo karalystės atėjimo jausmą. Kultūra turi religinį pagrindą, joje šventa simbolika. O civilizacija yra karalystė šito pasaulio. Ji yra „buržuazinės“ dvasios, dvasinio „buržuaziškumo“ viešpatavimas. Ir nėra skirtumo, ar civilizacija bus kapitalistinė, ar socialistinė, ji vienoda – bedievė miesčioniška civilizacija. Juk ir Dostojevskis nebuvo Vakarų kultūros priešu. Šia prasme nuostabios Versilovo mintys „Jaunuolyje“. „Jie nelaisvi, – sako Versilovas, – o mes – laisvi.“[7] „Tik aš vienas tuomet Europoje su savo rusišku mauduliu buvau laisvas…[8] Rusui Europa taip pat brangi, kaip Rusija; kiekvienas jos akmuo mielas ir brangus. Europa taip pat buvo mūsų tėvynė, kaip ir Rusija… O, rusams brangūs tie seni svetimi akmenys, tie senojo pasaulio stebuklai, tos šventų stebuklų skeveldros; ir net šitie dalykai mums brangesni negu jiems patiems! Dabar jų mintys kitokios ir kitokie jausmai, ir jie nebebrangina senųjų akmenų…“[9] Dostojevskis mėgo šiuos Vakarų Europos „senus akmenis“, „tuos senojo pasaulio stebuklus“. Bet jis, kaip ir K. Leontjevas, kaltina Vakarų žmones tuo, kad jie nustojo gerbti savo „senus akmenis“, atsižadėjo savo didžios kultūros ir visiškai pasidavė civilizacijos dvasiai! Dostojevskio neapykanta buvo skirta ne Vakarams, ne Vakarų kultūrai, o nereliginei, bedievei Vakarų civilizacijai. Rusų rytietiškumas, rusų slavofilija tebuvo užslėpta religinės kultūros dvasios kova su nereliginės civilizacijos dvasia. Šių dviejų dvasių, dviejų tipų kova yra imanentiška patiems Vakarams. Tatai nėra Rytų ir Vakarų, Rusijos ir Europos kova. Ir daugelis Vakarų žmonių jautė ilgesį, kuris peraugdavo į agoniją dėl nereliginės ir išsigimusios civilizacijos viešpatavimo prieš didžią ir šventą kultūrą. Tokie buvo Vakarų romantikai. Tokie buvo prancūzų katalikai ir simbolistai – Barbey d’Aurevilly, Verlaine’as, Villiers de l’Isle-Adamas, Huysmans, Léonas Bloy. Toksai ir Nietzsche su savo ilgesiu tragiškajai dioniziškajai kultūrai. Ne tik nuostabūs rusų žmonės, bet ir jautriausi bei subtiliausi Vakarų žmonės ilgesingai jautė, kad didi ir šventa Vakarų kultūra žūsta, miršta, kad ją keičia jiems svetima civilizacija, pasaulinis miestas, nereliginis ir internacionalinis, kad ateina naujas žmogus, parvenue[10], apimtas valia pasaulio galiai ir visos žemės užvaldymu. Šiose pergalingose civilizacijos eitynėse miršta Europos siela, Europos kultūros siela.

Iškeldamas šią temą, Spengleris nėra originalus. Šią temą iškėlė neįprasto aštrumo rusų mintis. Spenglerio originalumas tame, kad jis nenori būti romantiku, nenori ilgėtis mirštančios didžios praeities kultūros. Jis nori gyventi dabartimi, nori priimti civilizacijos patosą. Jis nori būti pasaulinio civilizacijos miesto piliečiu. Jis skleidžia civilizacinę valią pasaulio galiai. Jis sutinka religiją, filosofiją, menus iškeisti į techniką, į pelkių sausinimą ir tiltų statybą, į mašinų kūrimą. Spenglerio savitumas tame, kad dar nėra buvę tokio civilizacijos žmogaus, pelkių sausintojo, kuris turėtų tokį sąmoningumą, kokį turi Spengleris, liūdną neišvengiamą senos kultūros saulėlydžio sąmonę, kuris būtų toks jautrus ir turėtų tokią įsiskverbimo į praeities kultūras dovaną. Spenglerio civilizacinė savijauta ir savimonė nuo pat šaknų yra prieštaringa ir dvilypė. Joje nėra būdingo civilizacinės valios tikslingumo ir civilizacinio pasitenkinimo savimi, nėra tikėjimo absoliučiu savo epochos pranašumu, savo kartos pranašumu prieš ankstesnes epochas ir kartas. Negalima statyti civilizacijos, ginti civilizacijos interesus, sausinti pelkes su tokiu sąmoningumu, kokį turi Spengleris. Tokiems darbams reikalingas sąmoningumo bukumas, rambumas, būtinas naivus tikėjimas begaliniu civilizacijos progresu. Spengleris pernelyg gerai viską supranta. Jis nėra naujasis civilizacijos žmogus, jis mirštantis Faustas – senosios Europos kultūros žmogus. Jis civilizacijos epochos romantikas. Jis apsimeta, kad domisi inžinerijos menu, pelkių sausinimu, pasaulinio miesto statyba. Bet iš tikrųjų jis rašo nuostabią knygą apie Europos kultūros saulėlydį ir taip atlieka kultūros, o ne civilizacijos darbą. Jis ypatingai kultūringas žmogus, kultūrinio pertekliaus žmogus. Tokie žmonės prastai stato pasaulinį civilizacijos miestą. Jie geriau rašo knygas. Vargu, ar Faustas galėtų būti geru inžinieriumi, geru civilizatoriumi. Jis miršta tą akimirką, kai nusprendžia imtis pelkių sausinimo. Spengleris nėra civilizacijos žmogus, nors nori tuo įtikinti save ir mus, jis vėlyvos, saulėlydžio kultūros žmogus. Ir todėl jo knygoje išplitęs liūdesio jausmas, svetimas civilizacijos žmogui. Spengleris – vokiečių patriotas, vokiečių nacionalistas ir imperialistas. Tatai aiškiai išreikšta jo knygutėje „Preussentum und Sozialismus[11]. – Jis reiškia valią Vokietijos pasaulinei galiai, viliasi, kad civilizacijos periodu, kuris dar lieka Vakarų Europai, ši pasaulinė Vokietijos galia bus įgyvendinta. Šia valia ir šiuo tikėjimu jis save sutapatina su civilizacija, aptinka joje vietą sau. Bet pastarųjų metų istorijos pavyzdžiai Spenglerio imperialistinei sąmonei suduoda stiprius smūgius. Imperializmas ir socializmas – viena ir tas pat, bet Spengleris, aišku, labiau imperialistas negu socialistas. O pasaulinio miesto civilizacija pradeda judėti pasaulinės galios ir pasaulinės karalystės įgyvendinimo link labiau dėl socializmo, o ne imperializmo.

Mūsų epocha turi panašių bruožų su helenų epocha. Su helenų epocha pasibaigė antikinė kultūra. Ir, pagal Spenglerį, tatai buvo antikinės kultūros perėjimas į civilizaciją. Tokia bet kokios kultūros lemtis. Ir mūsų epochai, ir helenų epochai vienodai būdinga Rytų ir Vakarų sąveika, visų kultūrų ir visų rasių susitikimas bei suartėjimas, sinkretizmas, civilizacijos universalizmas, pabaigos, istorinės epochos saulėlydžio jausmas. Ir mūsų epochoje Vakarų civilizacija atsisuka į Rytus, ir šios civilizacijos kultūrinio pertekliaus žmonės ieško šviesos Rytuose. Ir mūsų epochoje įvairiausiose teosofinėse ir mistinėse srovėse vyksta sinkretinis įvairių tikėjimų ir kultų maišymasis bei vienijimasis. Ir mūsų epochoje esti valia pasauliniam imperialistiniam vienijimuisi, ir tos pačios valios išraiška aptinkama socializme. Kultūros ir valstybės nustoja būti nacionaliai uždaros. Kultūrų individualumas pereina į civilizacijos universalumą. Ir mūsų epochoje esti troškimas tikėti ir bejėgiškumas tikėti, troškimas kurti ir bejėgiškumas kurti. Ir mūsų epochoje mintyje bei kūryboje vyrauja aleksandrizmas [александризм][12]. Istorijoje kaitaliojasi dienos ir nakties epochos. Helenų epocha buvo helenų pasaulio dienos šviesos perėjimas į viduramžių naktį. Ir mes stovime prie naujos nakties epochos ribos. Naujos istorijos diena baigiasi. Jos racionali šviesa gęsta. Artėja vakaras. Ir ne vien tik Spengleris mato prasidedančio saulėlydžio požymius. Mūsų laikmetis daugybe bruožų primena ankstyvųjų viduramžių pradžią. Prasideda pavergimo procesai, panašūs į imperatoriaus Diokletiano laikmečio pavergimo procesus. Mintis, kad prasideda Europos feodalizacija, jau neatrodo tokia neįtikinama. Valstybių griūties procesas vyksta paraleliai universaliam vienijimuisi. Vyksta milžiniškas žmonių masių kėlimasis ir persiskirstymas. Ir gali įvykti naujas tautų chaosas, iš kurio negreitai susikurs kosmosas.

Pasaulinis karas ištvindė Vakarų Europą iš jos įprastų, nusistovėjusių krantų. Vidurio Europa vidujai sudaužyta. Jos jėgos pakirstos ne tik materialiai, bet ir dvasiškai. Civilizacija imperializmo ir socializmo dėka turi išsilieti po visą žemės paviršių, turi judėti ir į Rytus. Civilizacijai bus priskirtos naujos žmonių masės, nauji sluoksniai. Ir naujieji viduramžiai taps civilizuota barbarybe, barbarybe tarp mašinų, o ne tarp miškų ir laukų. Kultūros didybė ir tradicijos užsidarys viduje. Tìkrai dvasinei kultūrai galbūt teks išgyventi katakombinį periodą. Tìkrai dvasinei kultūrai, išgyvenusiai savo renesanso periodą, išeikvojusiai savo humaniškumo patosą, teks grįžti prie kai kurių viduramžių religinės kultūros pradų, ne barbariškų viduramžių, o kultūringų viduramžių. Naujos, humaniškos, renesanso istorijos keliuose jau viskas išeikvota. Faustas išoriniuose begalinių siekių keliuose išeikvojo savo jėgas, nualino savo dvasinę energiją. Ir jam belieka judėjimas vidinės begalybės link. Vienu savo aspektu Faustas turi visiškai atsiduoti išorinei materialiai civilizacijai, civilizuotai barbarybei. Kitu savo aspektu jis turi būti ištikimas amžinai dvasinei kultūrai, kurios simbolinę esmę išreiškia mistinis choras antros „Fausto“ dalies pabaigoje. Toksai faustiškosios sielos likimas, Europos kultūros likimas. Ateitis dvejinasi. Spenglerio dvasinės kultūros paveldimumas nutrūksta. Ji tartum visiškai pereina į civilizaciją ir miršta. Spengleris netiki pasaulietinio gyvenimo prasme, netiki dvasinio tikroviškumo amžinybe. Bet dvasinė kultūra, jei ir miršta kiekybėse, vis dėlto išlieka ir gyvuoja kokybėse. Ji buvo išsaugota barbarybėje ir senųjų viduramžių naktyje. Ji bus išsaugota ir naujųjų viduramžių barbarybėje bei naktyje, kol ateis naujos dienos aušra, ateinančios krikščionybės atgimimas, kai apsireikš naujos epochos šv. Pranciškus ir Dante.

Spengleris mokslo tiesų nelaiko besąlyginėmis tiesomis, tatai tėra kultūros, kultūrinių stilių sąlyginės tiesos. Ir fizikos tiesos susijusios su kultūros sielomis. Labai puikus skyrius apie faustiškąjį ir apoloniškąjį gamtos pažinimą. Mūsų mokslinei epochai būdingas galingas fizikos vystymasis. Fizikoje vyksta tikra revoliucija. Bet atradimai, kuriuos daro mūsų epochos fizika, būdingi kultūros saulėlydžiui. Entropija, susijusi su antruoju termodinamikos dėsniu, radioaktyvumas ir materijos atomų išsiskaidymas, reliatyvumo dėsnis – tatai klibina fizikinės-matematinės pasaulėžiūros tvarumą ir tvirtumą, griauna tikėjimą apie mūsų pasaulio egzistavimo tęstinumą. Sakyčiau, kad tai fizinė apokalipsė, mokymas apie neišvengiamą fizinę pasaulio pabaigą, pasaulio mirtį. Tik Europos kultūros saulėlydžio epochoje atsiranda tokia „apokaliptinė“ nuotaika fizikoje. Kaip tatai skiriasi nuo Newtono fizikos! Newtonas savo ne fizikoje samprotavo apie Apokalipsę. Mūsų dienų fizika gali būti pavadinta priešmirtine Fausto mintimi. Negalima ieškoti tvarumo fizinėje pasaulėtvarkoje. Fizika pasauliui skelbia mirties nuosprendį. Pasaulis žus tolygiame visatos šiluminės energijos paskirstyme, energijos, negalinčios virsti kitomis energijos formomis. Kūrybinės energijos, sudarančios kosmoso įvairovę, nuslūgsta. Pasaulis žus nuo neišvengiamo ir neįveikiamo fizinės lygybės siekio. O ta pati entropija ar nėra lygybės siekis socialiniame pasaulyje, ta pati socialinio kosmoso ir kultūros žūtis tolygiame šiluminės energijos paskirstyme, energijos, negalinčios tapti kultūrą kuriančia energija? Temų, kurias kėlė Spengleris, svarstymas kelia šias sunkias mintis. Bet šių minčių sunkumas neturi būti beviltiškas ir niūrus. Ne tik fizika, bet ir sociologija neturi teisės paskelbti galutinio nuosprendžio dėl pasaulio ir žmogaus likimų. Fizinio tvirtumo praradimas nėra negrįžtamas praradimas. Dvasiniame pasaulyje reikia ieškoti tvarumo. Gilumoje reikia ieškoti atramos taškų. Išorinis pasaulis neturi begalinių perspektyvų. Beprotybė jame įsikuria amžių amžiams. Bet atsiveria begalinis vidinis pasaulis. Ir su juo turi būti susietos mūsų viltys.

Didelėje Spenglerio knygoje visai nekalbama apie Rusiją. Tik projektuojamo antro tomo turinyje paskutinis skyrius pavadintas „Das Russentum und die Zukunft[13]. Galima pagrįstai manyti, kad Spengleris rusų Rytuose mato tą naują pasaulį, kuris ateina pakeisti mirštantį Vakarų pasaulį; jo knygutėje „Preussentum und Sozialismus“ Rusijai skirta keletas puslapių. Rusija jam paslaptingas pasaulis, nepasiekiamas Vakarų pasauliui. Vakarų žmogui Rusijos siela dar tolimesnė ir neperregimesnė negu Graikijos ir Egipto siela. Rusija yra apokaliptinis maištas prieš antiką. Rusija – religinė ir nihilistinė. Dostojevskis atveria Rusijos paslaptį. Galima tikėtis, kad Rytuose atsiras naujas kultūros tipas, nauja kultūros siela. Nors tatai ir prieštarauja Rusijos, kaip nihilistinės ir priešiškos kultūrai šalies, vaizdiniui. Spenglerio mintyse, dar iki galo neišskleistose, yra kažin koks išvirkščias, iš priešingo galo tvirtinamas slavofiliškumas. Mums įdomios šios mintys, šis Vakarų atsigręžimas į Rusija, šie su Rusija susiję lūkesčiai. Mes esame žymiai palankesnėje situacijoje, negu Spengleris ir Vakarų žmonės. Mes Vakarų kultūrą perregime ir pasiekiame. Nemanome, kad Europos siela mums yra tolima ir nesuvokiama siela. Mes su ja vidujai bendraujame, jaučiame savyje jos energiją. Bet tuo pačiu esame rusiškieji Rytai. Todėl rusų minties akiratis turi būti platesnis, toliai geriau matomi. Istorijos filosofija, į kuria kreipiasi mūsų epochos mintis, Rusijoje turi nepaprastai sėkmingai plėtotis. Pradedant Čaadajevu, istorijos filosofija visada buvo pagrindiniu rusų minties domėjimosi objektu. Tatai, ką dabar išgyvename, mus turi galutinai išvesti iš uždaro egzistavimo. Net jei dabar dar labiau metamės į Rytus, šio proceso pabaigoje nustosime būti izoliuotais Rytais. Kad ir kas mums nutiktų, mes neišvengiamai turime išeiti į pasaulio platybes. Rusija – tarpininkė tarp Rytų ir Vakarų. Joje susiduria dvi pasaulinės istorijos, Rytų ir Vakarų, srovės. Rusijoje slypi paslaptis, kurios patys negalime tiksliai įminti. Bet ši paslaptis susijusi su visuotinės istorijos kažin kokios temos sprendimu. Mūsų valanda dar neišmušė. Ji bus susijusi su Europos kultūros krize. Ir todėl tokios knygos, kaip Spenglerio knyga, negali mūsų nejaudinti. Tokios knygos artimesnės mums negu Europos žmonėms. Tai – mūsų stiliaus knyga.

Nikolajus Berdiajevas

 

 Vertė: M. S.

Redagavo: L. Jankauskas

 

Николай Бердяев «Предсмертные мысли Фауста»

Leidinys „Oswaldas Spengleris ir Vakarų saulėlydis“ (1922 m.), kuriame buvo publikuotas N. Berdiajevo tekstas „Priešmirtinės Fausto mintys“.

 

  1. [1]

    Pelkynai, besidriekiantys šlaituos,

    Naikina, kas sukurta mūsų;

    Jeigu pavyktų man nusausint juos,

    Šlovingai vainikuočiau visą triūsą.

    Čia milijonams ainių būtų lemta

    Gal ir ne saugiai, bet laisvai gyventi.

    Johann Wolfgang Goethe „Faustas“, antra dalis, V veiksmas (vertė Antanas A. Jonynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2003 m., p. 334.)

  2. [2]

    Tai, ką laikas paniekina –

    Tiktai alegorija;

    Visa, kas nepasiekiama,

    Čia virs istorija;

    Tai, kas neaprašoma,

    Čia tampa darnu;

    Moteriškumas amžinas

    Mums suteikia sparnus.

    Johann Wolfgang Goethe „Faustas“, antra dalis, V veiksmas (vertė Antanas A. Jonynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2003 m., p. 358.)

  3. [3]Oswaldo Spenglerio knyga „Vakarų saulėlydis“ Der Untergang des Abendlandes), išleista 1918 m.
  4. [4]Tai yra giminingas Johanno Wolfgango Goethe’s (Getės) apmąstymo tipui.
  5. [5]Rašytojo ir rasių teoretiko Houstono Stewarto Chamberlaino (1855 – 1927) knyga „Devynioliktojo amžiaus pagrindai“ (Die Grundlagen des Neunzehnten Jahrhunderts), išleista 1899 m. Šiame rasistinių germanocentristinių idėjų rinkinyje keliama mintis, kad po Romos imperijos naują pasaulį ir kultūrą sukūrė germanai, kurių paskirtis yra dvasiškai atnaujinti pasaulį; knygoje neigiamai atsiliepiama apie žydus, jie vadinami jėga, griaunančia ir iškreipiančia istoriją; knyga žavėjo tuometinę buržuaziją, ją vertino kaizeris Vilhelmas II ir Adolfas Hitleris.
  6. [6]Amor fati (lot. k.) – meilė likimui.
  7. [7]Fiodoras Dostojevskis, „Jaunuolis“, Margi raštai, 2009, Vilnius, p. 580; vertė Alfonsas Lagunavičius ir Leonas Žurauskas.
  8. [8]Fiodoras Dostojevskis, „Jaunuolis“, Margi raštai, 2009, Vilnius, p. 580; vertė Alfonsas Lagunavičius ir Leonas Žurauskas.
  9. [9]Fiodoras Dostojevskis, „Jaunuolis“, Margi raštai, 2009, Vilnius, p. 581; vertė Alfonsas Lagunavičius ir Leonas Žurauskas.
  10. [10]Parvenue (pranc. k.) – išsišokėlis.
  11. [11]Oswaldo Spenglerio knyga „Prūsiškumas ir socializmas“ (Preussentum und Sozialismus), išleista 1919 m.
  12. [12]Pagal Berdiajevą, aleksandrizmas yra kultūrinio sinkretizmo ir sintetizmo simbolis, siekis surinkti ir sujungti savyje visą praėjusių epochų kultūrų palikimą (pats žodis siejamas su Aleksandrijos miestu Egipte ir konkrečiai su antikine filosofine religine Aleksandrijos mokykla).
  13. [13]„Rusiškumas ir ateitis“ (Das Russentum und die Zukunft).
Tagged with: BerdiajevasFaustasfizikaGoethekritikaSpengler
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.