Filosofo žvilgsnis pro objektyvą

pagal | 2011 01 28

Įprasta manyti, kad filosofas ne tiek mato pasaulį, kiek apie jį mąsto. Bemąstydamas ir nematydamas kasdienybės pasaulio, jis gali apsižioplinti ir įkristi į kokią nors duobę ar pasiklysti tikrovės vingiuose. Apie tai pasakojami anekdotai. Ką filosofui pavyksta sumąstyti, jis praneša diskutuodamas su kitais (kaip, pavyzdžiui, Sokratas ar a. a. Audronis Raguotis) arba parašydamas tekstą. Bet kuriuo atveju remiamasi prielaida, kad filosofas įtemptai mąsto, pasirėmęs galvą sėdi tarsi koks A. Rodino mąstytojas ir produkuoja idėjas. Jo vidinis įrankis esančios mintys, o išorinis – kokio nors pobūdžio rašiklis (pradedant plunksna, baigiant kompiuterio klaviatūra). Tačiau taip nutiko, kad XX a. pabaigoje filosofas staiga ima į rankas visai kitokį įrankį, kuris tarsi nebuvo išrastas specialiai jam: jis susiranda fotoaparatą ar net filmavimo kamerą ir ima rodyti, kaip tiesiogiai mato pasaulį. Jis ima iliustruoti knygas, vadovėlius, kitiems rodyti paveikslus, nuotraukas, kino filmus. Jis ima kurti videofilmus apie klasikines ir šiuolaikines filosofijos problemas. Iš mąstytojo tampa matytoju.

XX a. pradžioje susiklosčiusį filosofijos posūkį kalbos link pakeičia posūkis prie vaizdo. Kas nutiko? Gal filosofija išsėmė savo racionalumo galias? Nebepasitikima minties ir žodžio pajėgumu? O gal ji tiesiog grįžta prie Platono „Valstybėje“ suformuluoto pastebėjimo. Čia Glaukonas klausia Sokrato, ką šis laikąs tikrais filosofais. Sokratas, kaip Platono personažas, ir atsakąs: tuos, kurie trokšta įžvelgti tiesą. Kalbama ne apie mąstymą, o apie įžvalgą, matymą, regėjimą. Kalbama apie meilę tiesai, netgi aistrą jai. Reikia aist­ringai norėti tiesą matyti, kad ji imtų vertis. Kaip saulė, kaip lempos šviesa. Į šviesą gręžtis reikia labai pamažu, įspėja Platonas. Tiesa gali apakinti. Tačiau filosofas ugdo savyje intelektualinę intuiciją tarsi trečiąją akį. Manyčiau, kad visos šiuolaikinės moderniosios technologijos (fotokameros, objektyvai ir kitokie vaizdai) tampa sudėtine šiuolaikinio filosofo intelektinės intuicijos dalimi. Ta trečioji akis ir  pastūmėja jį vaizdo link.   Įdomu tai, kad posūkis į vaizdą būdingas ir Lietuvos filosofijai. Nerijaus Mileriaus, Tomo Sodeikos, Jono Dagio dėka steigiasi kino filosofijos kontūrai. Pradėjo fotografuoti Arvydas Šliogeris.

Beveik vienu metu, pamečiui (2009, 2010), pasirodė du ryškių Lietuvos mąstytojų nuotraukų albumai – A. Šliogerio „Melancholijos archipelagai. Tekstai ir vaizdai“ ir Alphonso Lingio „Prisilietimai (Contacts)“.

Šliogeris A. MELANCHOLIJOS ARCHIPELAGAI. ŽODŽIAI IR VAIZDAI. – Vilnius: Apostrofa, 2009

Ar „Melancholijos archipelagai“ atveria visai naują A. Šliogerio filosofinės kūrybos etapą, ar tęsia jo pamatines įžvalgas nauju, netikėtu rakursu? Labiau pritarčiau antrajai hipotezei. Čia jo ankstesniuose darbuose plėtota filotopijos samprata įgauna naują įtampą. Knyga sudaryta iš filosofo žodinių meditacijų ir jo paties darytų nuotraukų. Šios dvi raiškos formos – tekstas ir vaizdas – nebuvo taikyti vienas kitam. Tekstas nebuvo parašytas nuotraukoms paaiškinti, o nuotraukos – įžvalgoms iliustruoti. Tekstas atklydo iš „Niekio ir Esmo“ antrojo tomo, kur atrodė kaip apendiksas, nebūtinas. Dvitomį buvo galima baigti skyriumi „Esmo žaibai“. Nuotraukos buvo daromos paraleliai, liudijo naują atsivėrusį filosofo pomėgį, aistrą, jo paties žodžiais tariant, „fotosofiją“. Kita vertus, nuotraukos atspindi pamatinį filosofo knygose apsakytą Tikrovės ilgesį. Jos absoliučiai konceptualios. Tai nėra gražūs peizažai, o bandymas sugauti švaraus pasaulio Esmo žaibus, patekant saulei. Todėl kai kurios atrodo nenatūraliai ryškios –­ tarsi pagražintos, retušuotos. Į kai kurias skausminga žiūrėti – atrodytų, toks pasaulis degina akis: jis per gražus, pirmieji saulės spinduliai pernelyg ryškūs. Iš tiesų ši A. Šliogerio nuotraukų serija nėra atspindėtas pasaulis, jis filosofo surastas, sukurtas –­ paprastai tokio nematome. Tai ir yra tikrasis kosmopolis, atkovotas iš Niekio pinklių. Beveik kiekvienoje nuotraukoje matome medžius, krūmokšnius. Filosofo akis meditatyviai įdėmiai įsižiūri į vandenį („Melancholijos archipelagai, p. 28–29, 44–45, 46–47, 50–51, 54–55, 130–131, 140–141). Jis pastebi mažiausią upeliūkštį, įdėmiai įsižiūri į jo vingį (p. 122–123, 124–125, 132–133, 128–129, 136–137, 140–141, 154–155, 156–157), į nuvinguriuojantį lieptą (p. 134–135). Šiame fotokosmose beveik nėra žmogaus, tik vienas kitas gyvūnas. Įsimintiniausias – arklys nuotraukoje, pavadintoje „Senas yra gyvenimas“. Palšas arklys rupšnoja žolę uždaroje kiemo erdvėje netoli tvarto ir kluono. Tačiau filosofui šioje nuotraukoje svarbu išryškinti apsamanojusią tvorą ir panašiai laiko paženklintą medžio kamieną. Keliose nuotraukose matome ramiai styrančias karves. Nuotraukoje „Du vyrai“ filosofas ironizuoja pačiu pavadinimu: matome didelį pievos plotą, ir tik dešinėje –­ tolyn nueinantį žmogų, nešiną kibiru, ir jį žvilgsniu palydintį bulių. Abi figūros atrodytų tarsi štrichai visatos begalybėje. Trečia nuotrauka, kur matosi šiokia tokia užuomina į žmogaus sukurtą pasaulį, – „Miss Lithuania“: šiek tiek užgriebta žmogaus būsto, bet jis nukertamas. Nuotrauka turėtų būti skirta pačiai „miss“ – į objektyvo pusę galvą pasukusiai karvei. Tačiau pamatinis akcentas –­ medis. Todėl sukuriama tam tikra dviprasmybė. Atrodytų, kad karvė ir turėtų būti ta „miss“, bet kyla įtarimų, kad vis dėlto medis. Filosofas išryškina jo neeilinį grožį. Tačiau objektyvas fiksuoja ne tik iškilnius ir didingus medžius. Regis, pastebimas kiekvienas pasviręs, laukuose pasimetęs tarsi niekam nereikalingas medis (p. 84–85, 86–87, 88–89, 90–91, 92–93). Filosofo žvilgsnis sustoja ir ties akmenimis (p. 22–23, 24–25), bet jie nėra išplėšti iš bendro kosmopolio horizonto, o natūraliai ir neatskiriamai į jį įaugę. A. Šliogerio pagarba medžiams atsispindi dar 1988 m. išleistoje jo knygoje „Daiktas ir menas“, kur nemažai vietos skiriama P. Cezanne’o tapytos pušies apmąstymui. Paskutinėje knygoje „Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių“ A. Šliogeris aprašo meditacijas savo matomo kosmopolio prieigose: „Medis. Tai nuostabiausia esinijos sąrangos metafora.  Medžio „tiesa“ –­ šaknys, nugrimzdusios į pirmapradę tamsą, į substanciją ir gelmės chaosą. Medžio būtis –­ karūna, tobula forma, pastovumas ir ramybė. Medis visada yra čia ir dabar. (…) Kitas kraštutinumas –­ akmuo: klasicistinė dekoracija be šaknų, grynosios būties metafora, individas be substancijos“ (p. 108). Gyvūnai skiriasi nuo medžių ir akmenų tuo, kad jie esą tarsi-būtis, jie esą apgaulingi, jie niekada nėra čia ir dabar. Tačiau jie, skirtingai nei žmogus, dar gali patekti į filosofo akiratį. Atrodytų, kad nuotraukos auštant ir yra daromos tam, kad užčiuoptų pasaulį, kurio dar negalėjo savo buvimu suteršti žmogus.

Tiesa, knygos pabaigoje mes matome žmogaus nuotrauką – iš nugaros. Šalia tupi šuo. Abi figūros yra ramios ir susikaupusios, tarsi susiliejusios ir sutapusios su jų medituojamų daiktų kosmopoliu. Kyla įtarimas, kad tai paties filosofo, kaip asmens, nuotrauka, fiksuojanti vieną iš harmoningiausių galimų buvimo pasaulyje akimirkų. Knygos „Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių“ viršelyje taip pat matome nueinantį  į tolį žmogų. Jis eina suartais laukais su  vadinamaisiais kerzavais batais. Taip pat galime įtarti, kad tai – filosofas, pats autorius. Tačiau kodėl vėl atsukęs skaitytojui nugarą? Hipotetinis atsakymas galėtų būti toks: žmogus –­ tik  taškelis, tik matoma įbrėža harmoningoje kosmoso begalybėje.

Lingis A. PRISILIETIMAS (CONTACT). –­ Vilnius: Baltos lankos, 2010

Priešingas žvilgsnis į žmogų atsiveria kito lietuvių filosofo Alphonso Lingio nuotraukų albume „Prisilietimas (Contacts)“. Įvade A. Lingis sako, kad beveik dešimtį metų kiekvieną vasarą išvykdamas gyventi vis į kitą šalį, fotoaparato neimdavo. Jam atrodę, kad fotografijose bandant fiksuoti praeinančias akimirkas ir vaizdus, pasiduodama iliuzijai, apgaulei. Prasiplėtusių jausmų, naujos meilės ir pasibjaurėjimo patirtį jis stengęsis išsaugoti širdyje. Pradėjęs fotografuoti tada, kai važiuojant į Indiją draugas įdavęs fotoaparatą ir paprašęs atvežti nuotraukų kaip dovaną. Iš pradžių bandęs fotografuoti gamtos vaizdus, nes atrodę, jog nukreipti fotoaparatą į žmones – „grobikiškas ir įdaiktinantis veiksmas“ (p. 5). Suprantama, juk A. Lingis yra išgarsėjęs kaip puikus Emmanuelio Levino veikalų vertėjas iš prancūzų į anglų kalbą, jam artimos ir E. Levino etinės nuostatos. E. Levinas yra rašęs, kad žvilgsnis esąs agresyvus, nes akys tyrinėja. Žvelgdami į kitą pro objektyvą, mes paverčiame kito unikalumą tik pasaulio daiktu, reiškiniu tarp reiškinių. Tačiau, kaip liudija pats A. Lingis, jis netikėtai aptikęs, kad atsitiktinai nufotografuoti žmonės džiaugiasi tapę jo fotosesijos dalimi. Jis surasdavęs fotografuotus žmones ir jiems dovanodavęs nuotraukas. Taip netikėtai pažeidęs E. Levino priesaką, A. Lingis praplėtė jo formuluoto etinio santykio su kito Veidu galimybes. E. Levinas skatino ne pamatyti kito Veidą, o jį išgirsti. Išgirsti visų pirma kito maldavimą „Nežudyk“. Kitas ateina iš aukščiau, jis – kaip Apreiškimas. Kitas nėra simetriškas man. Santykis su kitu – nesuinteresuota atsakomybės asimetrija. Tačiau tausojantis A. Lingio žvilgsnis į kito Veidą pro objektyvą ne naikina, bet priešingai – išryškina unikalumą. Leisdamas fotoalbumą, sudarytą vien iš žmonių veidų, A. Lingis sako: „Esu priblokštas, kad šie žmonės iš taip toli, daugybė jų dabar jau mirę ir toliau žvelgia į mane, džiaugdamiesi ir sielvartaudami, išmintingi ir sumišę, klausdami ir pasitikėdami. Koks skurdus dabar būtų mano gyvenimas be jų“ (p. 5). A. Lingis siūlo pasitikti šiuos žvilgsnius kaip dovaną. Šios dovanos pasiekia iš įvairiausių pasaulio vietų. Tai gali būti Indija, Šri Lanka, Indonezija, Filipinai, Marokas, Gvatemala, Peru… Kad ir kur gyventų, žmones sujungia emocijos. Emocijos A. Lingio kuriamoje filosofinėje visatoje ne tik atveria unikalų pasaulio įvairumą, bet ir leidžia suvokti bei pažinti kitą žmogišką būtybę. Aplankęs Velykų salą, A. Lingis geba susitapatinti su unikalias skulptūras sukūrusių, bet išnykusių žmonių kadaise išgyventomis emocijomis. Knygoje „Pavojingos emocijos“ A. Lingis rašo: „Kopiant vulkaninėmis salos kalvomis ir mąstant apie sudaužytas skulptūras, buvo taip akivaizdu ir apčiuopiama, ką šie išnykę žmonės jautė, tarsi būčiau vaikščiojęs tarp jų vėlių, tarsi šios vėlės būtų įsiskverbusios į mano nervus ir jutimus“ (p. 27). A. Lingio filosofinis subjektas, kaip pasakytų Richardas Rorty, yra išsiugdęs moralinės empatijos jausmą: „Neramiose vandenyno platybėse pajutau šių žmonių ryžtą, kai jie nusprendė palikti gimtąsias Markizo salas, draskomas išsiveržusių ugnikalnių. Vėjų gūsiuose pajutau jų baimę, bravūrą, nerimą, be jokių žemėlapių plukdant laivus keturis tūkstančius kilometrų Ramiajame vandenyne“ (p. 27). Albumo „Prisilietimai (Contacts)“ nuotraukose kitas žmogus taip pat atpažįstamas per emociją. Jis matomas iš labai arti, nėra pasimetęs kosmoso begalybėje. Jis čia pat –­ šiltas, suvokiamas. Šiame žvilgsnių kosmopolyje sutiksime jauno ir seno, vaiko ir moters, juodosios, geltonosios rasės ir įvairiausių etninių tipų žmonių žvilgsnius, pamatysime netgi trikdantį mirusio ir sudūlėjusio žmogaus veidą. Nesutiksime vieno, paprastai vadinamo baltuoju žmogumi, žvilgsnio. A. Šliogeris iš savojo fotokosmoso kaip keliantį pavojų tikrumui išstumia net gyvūną, žmogaus neminėdamas. A. Lingis –­ baltąjį žmogų.

Baltasis žmogus, bandantis suvokti savo santykį su aplinkiniu pasauliu, turėtų sutrikti. Kyla klausimas: kodėl jam nenumatyta vieta pasaulio harmonijoje? Kodėl jo nenori matyti jautrus esačiai filosofo žvilgsnis?

Šis pradingęs baltasis žmogus sugrįžta į A. Šliogerio filosofinį horizontą labai netikėtu rakursu – jis tampa vaiku. „Dialogo“ redakcija išleido 2011 m. kalendorių. Kalendoriaus pagrindinė figūra yra tarsi Vilniaus arkikatedra, jos aikštė. Tačiau svarbiausia intriga –­ Zitos Šliogerienės nuotraukos ir jas lydintis A. Šliogerio tekstas. A. Šliogerienė fotografuoja seniai. Jos nespalvotų nuotraukų teko pastebėti „Naujosios Romuvos“ žurnale, jos kūryba – ir abi jau minėtos filosofo, pamatyto iš nugaros, nuotraukos ant A. Šliogerio knygų viršelių (to, kuris su šunimi, ir to, kuris eina bulvių lauku). Šiame kalendoriuje Katedros aikštė nėra be žmonių. Atrodytų, kad joje apsigyveno vaikai. Jie šniukštinėja, laipioja, apžiūrinėja visas galimas ertmes ir plyšius. Jie tarsi žaidžia su Arkikatedra taip, kaip žaidžiama namuose, nepaisant, atrodytų, išorinio pastato griežtumo ir tarsi visiško nepritaikomumo trapiam ir džiaugsmingam vaikų pasauliui. Pasaulis, pasirodo, nėra ištuštėjęs: jis priklauso mažiems ir jauniems. Jų yra visas pasaulis, ne tik dangaus karalystė. Kodėl vaikai? Galbūt galėtų atsakyti F. Nietzsche, kuris rašė: „Mat vaikas – nekaltybė, užmiršimas, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai šventas pritarimas“ („Štai taip Zaratustra kalbėjo“, 2002, p. 43). Tai –­ Z. Šliogerienės pamatytas kosmopolis. O kur suaugusieji? Jų nedaug – jie neužgožia horizonto. Jie – tik vaikų asistentai, matomi tik tiek, kiek susimažina iki vaikų. Jei jie stovi taip, kaip stovi suaugusieji, matome tik jų kojas. Vienoje nuotraukoje su lazdele praeina senutė, kitoje – paslaptingas juodai apsirengęs su juoda skrybele vyriškis. Vėlgi pamatytas ši nugaros. Kalendoriuje matome tik vaikų veidus. A. Šliogerio tekstas to niekaip neakcentuoja ir nekomentuoja. Jis tiesiog raštu medituoja apie Namus, apie išėjimą iš jų ir sugrįžimą. Tai tarsi pokalbis su savimi: „Esi tik dulkė, įsukta į išėjimų ir sugrįžimų sūkurį. Išeinant vėjas pučia į veidą, sugrįžtant –­ į nugarą. Todėl išeiti visada yra sunkiau negu sugrįžti.“ Atrodo, kad šiame A. Šliogerio tekste filosofija ir poezija taikiai susilieja į vientisą dermę. Tekstas ir vaizdas, tarsi einantys paraleliai, kartais netgi neigiantys vienas kitą, vis dėlto paryškina vienas kito buvimą. A. Lingio ir A. Šliogerio fotosofija ne sujaukia pasaulį, o jį struktūruoja, atveria mūsų akiai dažnai nepastebimus stabilius pasaulio taškus.

Ana Audicka

Pirmą kartą publikuota savaitraštyje ” Literatūra ir menas ” 2011-01-21 nr. 3315

 

1 komentaras

  1. sofistas

    Man kažkaip šių autorių foto knygos patvirtina jų grafo knygas…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *