Transgresijos idėja prancūzų postmodernizme: tarp filosofijos ir literatūros

pagal | 2011 01 28
„Jei Dievo nebūtų, jį reikėtų sugalvoti“
— Voltaire —

 

Gyvename sekuliarizuotame ir pliuraliame pasaulyje, kur žmonės atvirai sako, kad neina į bažnyčią, netiki dievu, bet tuo pat metu kažkodėl švenčia Kalėdas, Velykas. Kai kurie sako esą nepraktikuojantys katalikai, arba, kaip sako Gianni Vattimo, „pusiau tikintys“, bažnyčion einantys tik per vestuves, laidotuves, t. y. tradicijų vedami. Kuo tiki tie, kurie pripažįsta esant kažkokias mistines aukštesnes jėgas, arba tie, kurie atsakymų ieško kitose religinėse tradicijose? Gana populiari frazė: dievu tikiu, bet į bažnyčią nevaikštau. Koks yra tokio tikėjimo turinys? Galima konstatuoti, kad tradicija tam tikra prasme keičiasi, bet kokia ji tampa? O galbūt galutinai patikėjome Friedrichu Nietzsche, kai jis pasakė, kad dievas mirė? Kas atsitinka tada? Kas užima jo vietą?

Fragmentas iš Hieronymus’o Boscho paveikslo „Malonumų sodas“

Markizo de Sado veikėjas romane „Filosofija buduare“ sako, kad dievas „tėra žmogaus proto kraštutinybė, vaiduoklis, gimęs nebesugebančioje protauti galvoje… Sakykime, toji būtybė yra tokia, kaip pavaizduota religijoje. Tuomet ji yra verta didžiausios paniekos: leido keroti blogiui, nors turėjo visas galias šitai sutrukdyti“1. Ar tik nestatomas ant pjedestalo žmogiškasis protas? Protas, kuris neatsiskaito niekam, tik pats sau, protas, pats sau kuriantis taisykles, bet nepriimantis tų, kurios duotos iš viršaus. De Sadas sako: „Tokiuose žodžiuose, kaip ‘nuodėmė’ ir ‘dorybė’, glūdi labai ribota prasmė. Kad ir kaip būtų keista, nebūna vien tik nusikalstamų poelgių, kaip nebūna ir grynai dorybingų. Viskas priklauso nuo mūsų papročių, nuo gyvenamosios aplinkos; tai, kas vadinama nusikaltimu čia, už kelių šimtų ljė gali būti laikoma dorybe… Nėra tokių blogybių, kurių nebūtų galima sudievinti ir nėra tokių dorybių, kurių nepavyktų suniekinti.“2 Teiginiai tikrai stiprūs, logiški. Laisvas, nesaistomas prietarų protas, suprantantis, kad tik jis yra žmogiškojo gyvenamo pagrindo kūrėjas. Toks žmogus supranta, kad gyvena pasaulyje, sukurtame vien žmonių susitarimo. Niekas neapreikšta, todėl neamžina, keistina. Jis mato visuomenę ir taisytinus dalykus, mato prietarus, pančiojančius žmones. Jo noras juos išlaisvinti suprantamas. Kažkuris drąsuolis turi būti pirmas, turi parodyti, išjuokti, pasityčioti iš atgyvenusių papročių. Turi peržengti ribą. Bet turbūt įstatymų peržengimas svaigina taip pat, kaip ir bet kuris narkotikas.

Visa laisvė, apie kurią kalba de Sadas – tai atsidavimas kūniškiems geiduliams. Viskas, ką jis gali pasiūlyti – keli siužetai pornofilmams. Žmogus, kuris atvirai niekina savo visuomenės papročius ir sako, kad toks dalykas, kaip nusikaltimas, neegzistuoja. Visa jo siūloma laisvė – tai sekso revoliucija XVIII amžiuje. De Sadas sako, kad reikia duoti kūnui valią, mėgautis lytiniais malonumais; „malonumai, patirti iš pagarbos, tėra moraliniai malonumai, kurie patinka tik kai kuriems individams. O lytiniai malonumai patinka visiems. Gundytojiškas jų žavesys greitai išsklaido tą tariamos paniekos baimę, kuri apima nustojus paisyti viešosios nuomonės“3. Deklaruojama laisvė – tai ribų peržengimas. Ir kaip toli tai gali tęstis; tam, kad ribas peržengti, jos privalo būti.

Taip pat, kaip privalo būti paniekinanti viešoji nuomonė – tai yra, visuomenė, nustatanti ribas. Kitaip sakant, ką daryti liberalu apsimetančiam palaidūnui, jei visi aplink taps tokiais, kaip jis? Išnyks ribos. Matyt, filosofinio buduaro dalyviai ir nenori, kad visi staiga išlaisvėtų – pakaks ir kelių bendraminčių, ir toliau laužančių ribas tik savo buduaro ribose. Žinoma, de Sadas turbūt nėra toks primityvas, kaip jo knygos „Filosofija buduare“ herojai. Žodyje skaitytojui rašoma, kad jis žvelgia į slaptingąsias žmogaus sielos gelmes. Nesiimčiau dabar apibendrintai aiškinti, ką vis tik turėjo galvoje de Sadas, rašydamas savo knygas, bet pacituosiu jo paties žodžius: „Tegul manęs nekaltina tuo, kad išradau kažką pavojinga, tegu nesako, kad didžiausias blogis yra tai, kad aš savo kalbomis ir raštais skatinu piktadarius daryti nusikaltimus… Tie, kurie mano filosofavime įžvelgs vien tik blogį, gali ištvirkti nuo bet ko. Kas žino, gal jiems neigiamą įtaką padarys Senekos ar Šarono mintys?“4

„Taigi, tie, kurie žavisi Sadu, yra sukčiai, girdi? Sukčiai!.. – šaukia Georges’o Bataille romano „Dangaus žydrynė“ herojus. – Ar jie buvo valgę šūdo, taip ar ne?.. Žmonės – tai liokajai. Jei tarp jų yra bent vienas, panašus į šeimininką, esama ir kitų, kurie sprogsta iš tuštybės… O tie, kurie prieš nieką nesilenkia, sėdi kalėjimuose ar guli po žeme… kalėjimas ir žemė skirti jiems vieninteliams… o keliaklupsčiavimas – visiems kitiems…“5 Ką nori pasakyti Bataille? Gal tai, kad labai lengva pritariamai linkčioti ir žavėtis maištaujančiu, ribas laužančiu, einančiu iki galo žmogumi? Bet tik iš tolo. Globėjiškai paplekšnoti per petį, pagirti už novatoriškumą, narsumą, bet niekada neprisidėti.

Fragmentas iš Hieronymus’o Boscho paveikslo „Malonumų sodas“

Bataille įtaką padarė Nietzsche’s frazė „dievas mirė“. Jis klausia, kodėl žmogus yra toks žiaurus, kodėl jis paaukoja švenčiausią? Ir atsako: žmogus yra vartojantis, ryjantis, besisavinantis gyvūnas; tragedija slypi tame, kad žmogus tik ir gali gyventi naikindamas, žudydamas, prarydamas6. Norėdamas įveikti savo prigimtį, jis įveda šykštumą kaip dorybę, bet tuo pat metu jos gėdydamasis, jis ima dovanoti. Auka taip pat tampa dovana, ir jis ima aukoti viską, kol ateina dievo eilė; „ne jis pats, o jo prigimtinis rajumas, sunaikinęs viską, su kuo jis susiliečia, praryja ir Dievą. Jei jis suvokia, ką pats padarė, jis paklaiksta – tampa pamišėliu…“7 Galutinis aukojimas – tai proto aukojimas, nes protą Bataille apkaltina nužudžius dievą, nes protas prisiėmė dievui pritinkančias savybes, aiškindamas įvairius „teologinius Dievo būties aprašymo variantus“8, paskui pats ėmėsi juos neigti ir konstatavo: dievo nėra.

Kaip rašo Jūratė Baranova, autorius nesusitaiko su dievo mirtimi ir siūlo paaukoti patį protą tam, kad naujai grįžti prie dievo, ieškoti šventumo ten, kur protas nepasiekia – mistiniame patyrime, ekstazėje; „Dievo mirtis panaikina ribą, kuri turėtų nužymėti, kiek patirtis galėtų plėstis. Ieškodami Dievo, atsiduriame už to, kas pranoksta protą, už bet kokios ribos“9. Baranova sako, kad taip paaukojus dievą, įžengiama į Bataille erotinių romanų erdvę, kur veikia save draskantis, kankinantis, kenčiantis žmogus, nuolat esantis pasišlykštėjimo savimi būsenoje. Šitokia sielos sumaištis žmogų verčia kankintis ir kankinti, gal todėl „Dangaus žydrynės“ herojams lengviau gyventi vykstant karui, tarsi tokia siaubinga situacija atliepia vidinę patirtį, kuri normaliomis aplinkybėmis tampa nepakeliama, veda link beprotybės.

Šis karas sieloje gniuždo labiau, nei išorinis: žmogus čia juokiasi, čia verkia, čia šlykštisi savimi. Savo egzistencijos absurdiškumą jis pajunta netikėčiausiose vietose, kad ir sėdint ant nestabilios kėdės, pilant prakaitui ir stebint pusnuogę šokėją: „Toje juokingoje situacijoje nestabiliai ant kėdės besilaikanti mano egzistencija tapo nelaimės įsikūnijimu, nors, priešingai, šviesa užlietoje aikštelėje šokančios merginos kūrė nepasiekiamos laimės reginį.“10 Bataille žodžiais tariant, ta šviesa, teikianti vilties, yra sveikatos, gyvenimo pakraštys; šviesa – tai mirtis. Žmogus geria, paleistuvauja, skaudina tam, kad pražudytų save, bet su tokia pat sėkme gali ir nenaikinti – vis vien tuštuma neišnyks, kad ir ką bedarytų, tai neturi jokios prasmės. Taip išorinis pasaulis tampa tik bereikšmiu fonu tos kankynės ir kaltės, kurioje Bataille herojai dūsta, desperatiškai bandydami jį palikti ir vis tam nesiryždami.

Tokia gyvenimo ir mirties patirtis negali likti be pėdsakų. Anot Baranovos, taip Nietzsche’ės pamišimas Bataille akimis tampa apakimu nuo pernelyg intensyvaus gyvenimo gelmės supratimo, nuo jo perviršio, nuo jo ribinės patirties. Bet Bataille dėl to neliūdi, nes Nietzsche jam – „pirmasis, pasiekęs bedugnę, ir žuvęs, ją nugalėdamas“11. Jis – ne liokajus, ne tas, kuris pilnas tuštybės, ne keliaklupsčiautojas. Bet toks būvis, tokia nuolatinė kova tiek su savimi, tiek su pasauliu jokiais būdais neteikia ramybės.

Yra vienas įdomus momentas Bataille romanuose… Visi tie desperatiški žmonės, genami savų demonų, savų iškrypimų, baimių, košmarų – jie niekada netampa aukomis (galbūt kažkuria prasme jie yra savo vidinių išgyvenimų aukos). Jie tik kankina – Marcelę, kunigą „Akies istorijoje“, supančias moteris „Dangaus žydrynėje“. Herojai elgiasi taip, tarsi žinotų paslaptį, prieinamą jiems vieniems. Galbūt jie prisiima nesančio Dievo vietą ir bando atverti akis savo aukoms, išlaisvinti jas nuo kančių, beprasmybės? O jeigu tas būties sunkumas yra jaučiamas, išgyvenamas tik jų vienų? Kodėl reikia žaloti žmones, kurie galbūt niekada nebuvo patyrę tokios siaubo būsenos? – Ar reikia ją priversti patirti? Galbūt tai yra tiesiog primityvus sadizmo dangstymas? Kodėl pačiam nežengti „link šviesos“? Ar jie turi misiją atverti akis, parodyti kitiems jų aklumą? O galbūt kankintojai/besikankinantys tiesiog negali tverti fakto, kad kažkas tiki, o jie tikėjimą praradę negrįžtamai? Bet užtat jie žino, perfrazuojant Jacques’ą Derrida, turi absoliutų žinojimą. Ką gi, sunku būti dievu, o pamišusiu dievu – dar sunkiau.

Giedrė Braškutė

 

Naudota literatūra čia: 12

 

  1. De Sadas „Filosofija buduare“. – V.: Lege artis, 1994, p.30.
  2. De Sadas „Filosofija buduare“. – V.: Lege artis, 1994, p.37.
  3. De Sadas „Filosofija buduare“. – V.: Lege artis, 1994, p.41.
  4. De Sadas „Filosofija buduare“. – V.: Lege artis, 1994, p.5.
  5. Bataille G. „Dangaus žydrynė“. – V.: Kitos knygos, 2007, p.72.
  6. Baranova J. „Nietzsche ir postmodernizmas“. – V.: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p.152.
  7. Baranova J. „Nietzsche ir postmodernizmas“. – V.: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p.153.
  8. Baranova J. „Nietzsche ir postmodernizmas“. – V.: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p.153.
  9. Baranova J. „Nietzsche ir postmodernizmas“. – V.: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p.154.
  10. Bataille G. „Dangaus žydrynė“. – V.: Kitos knygos, 2007, p.50.
  11. Baranova J. „Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos“. – V.: Tyto alba, 2006, p.186
  12. Naudota literatūra:

    1. Baranova J. „Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos“. – V.: Tyto alba, 2006

    2. Baranova J. „Nietzsche ir postmodernizmas“. – V.: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007

    3. Bataille G. „Akies istorija“. – V.: Charibdė, 1997

    4. Bataille G. „Dangaus žydrynė“. – V.: Kitos knygos, 2007

    5. De Sadas „Filosofija buduare“. – V.: Lege artis, 1994.

3 komentarai

  1. L.O.M.

    As isvelgiu situ autoriu kuryboje tam tikra dialektika, gal netgi slapta ironiska pasaipa. turbut ne tik sie autoriai konstatuoja minios, visuomenes pakrikima ir polinki i perversijas, sadizma ir antimoraluma. turbut tokiu budu visiskai netiesiogia komunikacija nori parodyti priesingus perversijoms dalykus, kaip “antireligija” pacia religija. toks krastutinis rasymo budas, kaip Battaille’o yra, mano nuomone, labai intelektuali ironija.
    Sekmes, buvo idomu skaityti.

    Atsakyti
  2. sofistas

    Sakai pamišusiu dievu – jei jis išgalvotas visai ne – jo nėra – koks sunkumas, jei jis pamišęs visai ne – juk pamišimas pati betarpiškiausia ir autentiškiausia būssena – sunku būti Lacano pacientu, nes tavęs nėra yra tik Lacano fantomai (kaip gaila, kad ne operos, tie bent dainuoti moka)

    Atsakyti
  3. Pė. Pė.

    “Dievas” / “Pamišęs dievas” – tai pats Sadas/Bataille.
    O “pamišęs” autorius kūrinyje, škias, kuria tokius “žmones”, kurie norėtų peržengti “pamišimą”, norėtų atrodyti “sveiki”, bet to niekada nepadarys ir taip niekada neatrodys, nes juos sukūrė, škias, “pamišęs dievas”, verčiantis “žmones” kankinti/kankintis 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *