Seksualumo ir/arba erotiškumo paradigma visuomenės kontekste dažniausiai traktuojama kaip tam tikra žmonių tarpusavio santykių išraiška. Kaip tokį santykį apibrėžti? Arba paklauskime kitaip: ar apibrėžimas išvis reikalingas? Galbūt tai yra tiesiog vienas iš žmogaus poreikių gyvenime, kuris, kaip ir maisto ar miego svarbumo faktorius, nekelia abejonių? O galbūt šią kūno kalbos emociją galėtume pakylėti, tarkim, į aukštesnę žmogaus poreikių grandinės grandį?

Alphonso Lingis – vienas iš originaliausių ir įžvalgiausių Amerikos filosofų, apkeliavęs daugelį kraštų, teigia, jog suvokiant žmones, su kuriais esame vienaip ar kitaip susiję, atsiranda seksualinis motyvas: „Šiuose žmonėse pajuntame apybraižas, kurios išryškina erogenines zonas, lūpas, krūtis, šlaunis ir genitalijas… angų ir iškilumų, kuriuos jaučiame esant kitame, apybraižos traukia mūsų lūpas, pirštus, krūtis, šlaunis ir genitalijas. Pajuntame rankose ir genitalijose slypinčius judesius, trikdančius mūsų laikysenos ašį; judesius, kylančius iš siekio užmegzti kontaktą su kito seksualiniu pavidalu.“[1] Atkreipkite dėmesį – autorius nesvarsto apie tokio fenomeno bendrąja prasme buvimą, jis jį jau teigia svarstydamas tik apie galimus motyvus.

Tokiai A. Lingio pozicijai norėtųsi pritarti. Gyvendami kaip individai tarp kitų individų mes neišvengiamai esame susieti tarpusavio ryšiais. Net jeigu ir vieni kitų nepažįstame, mus sieja žvilgsnio, artumo ar žodžio kontaktas. Visiškai nesvarbu, kokiame kontekste tas kontaktas išryškėja – ar stebint atlikėjo pasirodymą koncerte, ar važiuojant sausakimšame troleibuse ir kvėpuojant nepažįstamajam tiesiai į veidą, – tai apybraiža, kurią pajuntame kituose žmonėse. Kadangi, kaip ir A. Lingis, teigiu tokios pozicijos buvimą, toliau pabandysiu paanalizuoti, kada ji pasireiškia per seksualumo ir erotiškumo diskursą individo kūno emocijų kalba.

Geismas ir grožis: seksualumas prieš erotiškumą

Savo knygos „Pavojingos emocijos“ skyriuje „Grožis ir geismas“ A. Lingis nubrėžia aiškią takoskyrą tarp to, kas suteikia seksualinį pasitenkinimą ir to, kam vien tik šio pasitenkinimo neužtenka: „Argi to, kas pirmą kartą išbandė persirengimą ar auksinį lietų – ei, netgi to, kas pirmą kartą išbandė oralinį ar analinį seksą, – neužplūdo jausmas, jog tai – jėga?…. Erotiškumas – visai kas kita. Erotiškumo numalšinimui nepakanka pasitenkinimo; tai jėgų pertekliaus proveržis, ypatingo potyrio, kurį suteikia ypatinga kankynė ir ypatingas malonumas, troškimas.“[2] Taigi matome, jog seksualumą šiuo atveju A. Lingis prilygina seksualiniam pasitenkinimui – naujų dar neišbandytų potyrių atradimui, o erotiškumą – kaip pasitenkinimo ir kartu ypatingo potyrio, suponuojančio laukimą ir nekantrumą, aistrą ir susivaldymą, perteklių ir trūkumą, pasireiškimą. Kaip pažymi Michelis Foucault, mes esame įsikūrę po sekso ženklu, ir greičiau ne sekso fizinės struktūros, bet sekso logikos. Taigi erotiškumas šiuo atveju atliepia ne tik „sekso logiką“, bet ir tai, kas nėra logiškai apibrėžiama – tai įvairūs ženklai, kurie mumyse sužadina ypatingus potyrius: „Ir tada kas nors sutrikdo mūsų dėmesį: duobutė strazdanomis nusėtame moters skruoste; metalinis įtvaras ant vyriškio, vilkinčio dalykiniu kostiumu, kaklo; auksiniu žiedu pervertas spenelis ant tvirtos prekių išvežiotojos krūtinės; didžiulė ką tik sugauta žuvis gležnose mokinukės rankose; gyvas pitonas, susirangęs ant liekno ir išstypusio anglies juodumo paauglio sprando… Mus apkvaitina muskuso kvapas, kurį atneša vėjas , kedenantis siekiančius juosmenį dviratininkės plaukus; suktas, vylingas nerangaus lieso vyruko šypsnys.“[3] Šie ženklai byloja apie slaptą ir suardytą tvarką, apie tai, kam negalioja „sekso logika“, apie tokį grožį, kuriam apibrėžti neužtenka vien geismo sąvokos, kuris akimirksniu patraukia mūsų žvilgsnį ir išblaško dėmesį.

Lietuvos kultūros tyrinėtojas Artūras Tereškinas teigia: „ Seksualumas nėra vien tik fizinio kūno nuosavybė. Jis susijęs su fantazijomis, simboliais ir vaizdiniais, kurie lemia tai, kaip mes suvokiame save ir esame suvokiami kitų.“[4] Taigi nors ir su paslaptingumo šydu, seksualumas, priešingai nei erotiškumas, aiškinamas per savivokos prizmę, t. y. pagrindžiamas aiškiais tarpusavio ryšiais, o ne ženklų simbolika. A. Lingis apie erotiškumą kalba kaip apie grožį, kuris kūnui suteikia kitokius kontūrus.

Kūno grožis ir erotinis grožis

Kada kūnas yra gražus ir kada jis sukelia erotinį pasigėrėjimą? O gal viena yra negalima be kita? Pasak A. Lingio, egzistuojantis grožis gali atlikti instrumentalinę funkciją, tai yra realizuoti jam skirtus tikslus: „Iškilūs balerinos raumenys nėra erotiški, nors šokis, skirtingai nei darbas, yra nepriklausoma veikla, kurios vienintelė prasme – grožis.“[5] Grožis taip pat gali būti indiferentiškas, kai siekiama parodyti skirtumus, tarkim, kai tapomas paveikslas, kuriame moteris vaizduojama kaip trapi būtybė, o vyras priešingai – stiprus, proporcingas, nepriklausomas ir viskam pasirengęs. Dar, pasak A. Lingio, egzistuoja grožis, kurį kontempliuoja platoniškasis erotas, siekiantis nemirtingų pavidalų, kai skulptūrose įamžintos pozos siekia nemirtingumo vizijos grožio. Tačiau kokį grožį galėtume pavadinti erotiniu grožiu? Kada kūnas tampa ne tik seksualiniu objektu, bet sukuria geismų žabangas?

Apibrėždamas erotinio grožio koncepciją, A. Lingis pasitelkia sakralizuotas metaforas: „Indų, persų, majų ar inkų šventyklas sauganti mergelė ir geiša skleidžia dyką grožį – nepriklausomą ir visiškai atsietą nuo darbo pasaulio… Stebėdamas kūną tokį, koks jis yra, tolimą jo darbiniams rūpesčiams, demonstratyvų ir viliojantį, dirbantis žmogus sustabarėja.“[6] Šioje takoskyroje tarp dviejų pasaulių – to, kuris vilioja ir to, kuris pasiduoda vilionėms – sąlyčio taško galime išvesti erotinio grožio diskursą: geidžiama tai, ko turėti negalima. Šiuo atveju paprastas darbininkas žavisi geiša, kuri nėra artima jo darbo pasauliui – ji tarnauja aukštesniems tikslams ir savo išvaizda neprimena šalia darbininko plušančios moters „gurgždančiais apdarais, kurie atbaido užgaidą ir geismingą žvilgsnį.“[7] Tokia moteris, kuri sukelia geismą, sukelia ir susižavėjimą: „Ne patogiais batais žingsniuojanti moteris, bet moteris, atliekanti piruetus ant plonų it adata kulniukų ar slystanti buivolo odos sandalais; dėvinti ne iš skalbimo mašinos ištrauktus marškinėlius ir džinsus, bet išsidabinusi drugių išaustais šilkais, sulig kiekvienu judesiu siūbuojanti auksines grandinėles ar tuziną apyrankių ant riešų.“[8]

Kūno santykyje su erotiškumu taip pat didelę reikšmę turi ir spalva, ir forma. Tam tikru kampu apšviestas karo spalvomis išpieštas veidas taip pat turi erotiškumo. Tačiau, kaip vėliau pažymi A. Lingis, svarbiausias dalykas, sukeliantis erotišką geismą, yra po grožiu pasislėpęs plikas gyvūniškumas: „Po jos skraistėmis įžvelgiame ir katę, ir kalę.“[9] Tokiai įžvalgai negalioja jokios elgesio normos, kuriomis remdamiesi galėtume vertinti tai, ką matome. Prasiveržęs gyvūniškumas žmogaus pavidalu yra pateisinamas jo prigimties: „Bankoko kabarete, kai septyniolikmetis laosietis padavėjas staiga liuoktelėjo ant stalo ir nusimetė livrėją ant lėkščių bei taurių, o jo kūnas kilnojosi, visiškai pasidavęs instinkto valiai, pritvinkusi erekcija trūkčiojo priešais akis žilaplaukiams safyrų pirkliams ir šilkais išsipusčiusioms madų dizainerėms, – tuomet, klausytojui lūkuriuojant jūsų vertinimo, pasakojimą staiga baigiate žodžiu ‘Nuostabu!’ arba ‘Oho!’ “[10]

Aprašydamas seksualumo dispozityvą M. Foucault nurodo sekso, kaip tiesos apie žmogų, normatyvą. Manau, jog tokia žiūra tendencingai atliepia A. Lingio „pliko gyvūniškumo“ žmoguje parabolę: „Tarp kiekvieno iš mūsų ir mūsų sekso Vakarai nutiesė nepertraukiamą tiesos reikalavimą: mums būtina išplėšti iš sekso tiesą, nes tiesa jam išsprūsta, o seksas turi pasakyti tiesą apie mus, nes seksas ją laiko šešėlyje.“[11]  Žiūrėdamas istoriškai, M. Foucault seksualumo ryšį sieja su kitomis žmogaus veiklos sritimis. Kaip ir A. Lingis, jis seksualumą traktuoja kaip neišvengiamai pasireiškiančią individo būtį, įtakojamą ne tik kūno ir erotinio grožio, bet ir jo imanentiškumo – grynosios prigimtinės par excellence.

Žmogus ir gyvūnas: mano kūnas

Žiūrint iš fenomenologinės perspektyvos, „kūnas yra visumos santykių ir instrumentinės veiklos centras. Tačiau kūnas sau yra aprašomas kaip mano išgyvenamas, mano patiriamas, kaip tiesiogiai duotas man. Galima ir kita kūno patirties perspektyva, tai yra, kaip kūnas yra kitam[12]. Aprašydamas kito kūno ir mano kūno santykį, A. Lingis metaforiškai nurodo ženklus, kurie tą santykį kuria. Tokie ženklai apeliuoja į išorę, t. y. į vienus ar kitus išvaizdos, elgesio, povyzos dalykus. Patirdami kitus žmones, pirmiausiai patiriame jų kūnus. Tokia kūnų emocija pirmiausiai apeliuoja į erotišką geismą, kurį A. Lingis pavadino gyvūniškumu. Šiame žmogaus kūno ir kūno – gyvūno santykių kontekste galima numatyti tarpusavio ryšį: „ …patirdami gyvūnus patiriame juos ne tik kaip paprasčiausius mums esančius daiktus, bei patiriame jų judėjimą, jų elgseną, todėl galime daryti prielaidą, kad, analogiškai mums, savybė, nulemianti jų elgesį, siejasi su jų egotinę struktūrą liudijančiu intymumu.“[13] Šia žmogaus – gyvūno kūno sinteze A. Lingis teigia, jog neegzistuoja vienintelis grožio idealas. Gyvūnišką prigimtį, šiuo atveju persipynusią ir su erotiškumu, ženklų kalba skleidžia kito kūnas: „ … lygiai kaip ir skustos, falą primenančios šauktinių ar nusikaltėlių plikės, jų apžėlę veidai ir plaukuotos rankos išduoda po baltomis jojimo, chaki ar juodos spalvos kelnėmis slypintį eržilą, elnią ar vilką. Į juos susmigę geidulingi žvilgsniai trokšta nuplėšti šią paradinę uniformą ir atrasti gauruoto gyvulio ertmes, pilnas sekrecijų ir išskyrų netvarkos.“[14] Pasak A. Lingio, gyvūniškoji prigimtis arba seksualinis gyvybingumas neleidžia mūsų redukuoti iki paprasčiausių daiktų. Žmogus yra gyvas tiek, kiek jame pasireiškia gyvūniška prigimtis, nes žmogiškoji prigimtis yra linkusi mus tapatinti su daiktais mūsų seksualinio gyvybingumo sąskaita.

Žmogus nesąmoningai ir elgiasi lygiai taip pat nekaltai natūraliai, kaip ir gyvūnas – ieško seksualinių dirgiklių aplinkoje, nors išoriškai šį faktą ir ignoruoja. Pasak A. Lingio, į paplūdimį iš tiesų mes einame ne tam, kad pasipliuškentume vandenyje ar įgautume gražų įdegį. Pirminis ir svarbiausias troškimas yra stebėti kitus tokius pačius individus, o dar tiksliau – jų kūnus, kurių erogeninės zonos žadina slaptus troškimus. Beje, čia taip pat galioja ir atrankos kriterijus – ne visi kūnai patraukia dėmesį. Šiame „filtracijos“ momente A. Lingis vėl sugrįžta prie pirmapradžio imanentiškojo homo sapiens siejimo su gyvūniška prigimtimi: „Mūsų žvilgsnį patraukia moterys, kurių kūnai pilni, brandūs ir sveiki, kojos tvirtos, liemuo lankstus, plaukai be cheminių garbanų ir lako plaikstosi išsidraikę tarsi kumelių karčiai… kurių judesiai nėra ištreniruoti iki nenatūraliai elegantiškų gestų… žvilgsnį patraukia vyrai, kurių kūnai nėra sukonstruoti kaip mechaniniai kiborgai, bet natūralūs, genetiškai stiprūs…“[15] Ne tik išorės, bet ir elgesio bruožai žmonėse primena gyvūnus: „ …jie kramsnoja taip pat dažnai kaip gyvūnai… mus pavergia gyvūnų puošnumas, atsispindintis moters kūne …“[16] Visi šie tarpusavio ženklai sukelia erotinį jaudulį, trauką kito kūnui. Žmogus kaip ir gyvūnas trokšta priklausyti tai pačiai bandai, atsisakydamas savo žmogiškosios prigimties taisyklių: „Trokštame tapti paplūdimio dykinėtoju, ant smėlio naktį besimylinčiu gyvūnu.“[17]

Kaip teigia A. Lingis, visiems yra būdinga gyvūniška prigimtis, tačiau ne visi vienodai leidžia jai pasireikšti. Žmogiškoji prigimtis turi vergiškąją pusę – tarnauja susikurtoms normoms. Puritoniška baimė leisti gyvūniškai prigimčiai pasireikšti netikėtose situacijose gali nustebinti – žmogus atranda savyje tokius pojūčius, kuriuos net negalvojo turįs: „Kaip liepsnoja kūnas nuo to trumpo jauno meksikiečio pardavėjo bučinio universalinės parduotuvės persirengimo kabinoje!”[18] Tokia netikėtai iššaukta kūno pojūčių reakcija tik įrodo, kokią įtaką kito kūnas daro mano kūnui. Kito kūnas gali tapti net savotišku stabu ir fetišu. Tam tikra žmogaus kūno dalis gali ypatingai stimuliuoti erotiškumą kitame, nes juslingumas, kurį jaučiame, nėra išraiškos perteikiama reikšmė, bet įkūnijama figūra. Tarkim, kito veidas – tai vieta, kur organizmas atsiveria ir yra pažeidžiamas. Jeigu kito veide pamatysime priešiškumą, tai sukels norą užkariauti, jeigu žvilgsnis kalba apie pažeidžiamumą, karinė parengtis yra tarsi atšaukiama, nes pažeidžiamumas žadina švelnumą. Nepriklausomai nuo to, kokius jausmus sukelia kito kūnas mumyse, tie jausmai yra redukuojami į seksualinį ir/arba erotiškumo geismo-grožio rakursą.

Straipsnio pradžioje išsikeltas tikslas paanalizuoti, kaip A. Lingio filosofijoje pasireiškia seksualumo ir erotiškumo diskursas kūno emocijų kalba, šiame kritikos straipsnyje „nusėdo“ trimis aspektais: kaip seksualumo ir erotiškumo priešprieša, kaip kūno grožio ir erotinio grožio sintezė ir kaip žmogaus ir gyvūno kūnų sąlyčio taškas.

Seksualumas, kaip ir geismas, žadina susijaudinimą, erotiškumas arba grožis suteikia kūnui kitokius kontūrus, ypatingą sakralinę reikšmę. Erotiškas kūnas mums yra gražus, jam negalioja tobulo grožio samprata, nes erotinė patirtis ateina per sakrališkumo prizmę. Erotiškas kūnas mus žavi, sukuria geismo žabangas. Tačiau žmoguje slypinti gyvūniška prigimtis redukuoja į kito kūno paieškos procesą, žavėjimąsi juo kaip dirginančiu objektu. Įdomiausia tai, jog gyvūniškumą A. Lingis tapatina su erotiškumu (ne seksualumu) – mes žavimės natūraliu prigimtiniu kito kūnu, tarsi poruodamiesi renkamės sau partnerį. Tai ne vien geismo patenkinimas. Tai grožis, slypintis mumyse aprioriškai, pažadintas kito kūno emocijų kalbos.

Simona Žališkevičiūtė

__________________

 

  1. [1]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 143-144.
  2. [2]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 145.
  3. [3]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 145-146.
  4. [4]Tereškinas A. Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje. – Vilnius., 2001. – P. 11.
  5. [5]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 147.
  6. [6]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 148-149.
  7. [7]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 148.
  8. [8]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 149.
  9. [9]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 150.
  10. [10]Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. – Vilnius., 1997.
  11. [11]Foucault M. Seksualumo istorija. – Vilnius., 1999. – P. – 61.
  12. [12]Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. – Kaunas., 2009. – P. – 193.
  13. [13]Večerskis D. Gyvūnas – subjektas. Fenomenologinė perspektyva. – Vilnius., 2004. – P. – 5.
  14. [14]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 155.
  15. [15]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 157.
  16. [16]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 157.
  17. [17]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 158.
  18. [18]Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas., 2002. – P. 158.
Tagged with: filosofijaLingislytistekstas
 

One Response to Erotinis ir seksualinis diskursas Alphonso Lingio filosofijoje

  1. Safo parašė:

    Būtent kito rankų, šlaunų, genitalijų judėsiai, gestai mums apibrėžia mūsų pačių seksualumą ir jo ribas. Mes esame seksualus tiek, kiek apskritai esame žmogiški, kiek apskritai esame kūniškos būtybės. Seksualumas čia iškyla kaip vienas svarbiausių, jeigu apskritai ne svarbiausias, žmogiškumo determinantas. Praradęs seksualumą, tą pirmapradį poreikį, kuris pasireiškia ryšio su Kitu būtinybę ir leidžia Kitam kaip tokiam atsirasti mūsų subjektyviame akiratyje, žmogus prarandą kažką, kas yra jis pats, patį savo žmogiškumą. Per seksualumą Kitas įžengia į mūsų pasaulį ir tampa integralia jo dalimi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.