Ilgesys

pagal | 2011 01 07

Pristatome turkų filosofą Teomaną Duralı ir jo esė „Ilgesys“ (Hasret).

T. Duralı gimė 1947 m. Zonguldake, Turkijoje. Stambulo universitete studijavo filosofiją ir biologiją. Nuo 1997-ųjų yra Stambulo universiteto filosofijos katedros narys.

Jo akademinė biografija: 1977 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį (disertacija iš biologijos filosofijos); 1978 m. gavo NATO stipendiją ir dalyvavo Paryžiaus biotechnologijos seminaruose; 1982 m. įgijo docento laipsnį; 1985 m. dėstė Kanto filosofiją Pensilvanijos universitete (JAV); 1988 m. tapo profesoriumi; 1991 vizituojantis dėstytojas Centro Estudios Filosoficos (Meksika); 1992, 1993, 1995, 1997, 1999 vizituojantis dėstytojas Kuala Lumpure (Malaizija); 1994 ir 2003 vizituojantis dėstytojas Vienos universiteto mokslo filosofijos katedroje; 1996 m. gavo Stambulo universiteto finansavimą tyrimams Vidurio Azijos turkų tautų kraštuose (Kazachstane, Kirgizijoje, Uzbekistane, Tadžikistane ir Turkmėnistane).

______________________

 

ILGESYS

 

Noriu sugrįžti jūron!
Noriu būti matomas žydrame vandenų veidrodyje!
Noriu sugrįžti jūron!
Laivai išplauks į šviesius horizontus, išplauks laivai!
Įtemptų baltų burių nepripildys sielvartas.
Žinoma, jei mano gyvenimas laivuose būtų tik viena diena, 
to vis vien užtektų pareigai įvykdyti.
Ir kadangi vieną dieną mirtis lemta,
Aš kaip vandenyse skęstanti šviesa
Noriu užgesti vandenyse!
Noriu sugrįžti jūron!
Noriu sugrįžti jūron!

—————————–– Nâzım Hikmet –

Atradimas su Jūra

Jei kas pakilęs manęs paklaustų „kas yra gyvenimo esmė?“, atsakyčiau vienu žodžiu – „Ilgesys!“

Mano sieloje gulįs liūtas, jūra. Nesu piktavalis ar sukčius. Tam, kad apie mane papasakoti, mane apibūdinti, daug žodžių nereikia.

Aukščiau pateiktas eilėraštis pakankamai gerai nubrėžia mano savasties, sielos žemėlapį. O kodėl gi jūra? Pirmasis mano išvystas artimas ir tolimas vaizdas buvo jūros vaizdas, pirmas po mano motinos balso išgirstas garsas, štai todėl.

Kai likdavau vienui vienas, prislėgtumo akimirkomis staiga į galvą ateidavo rūškanas, ūkanotas, už tūkstančių metų likęs stebuklingas, kerintis kraštas, kuriame gimiau ir užaugau. Negaliu susilaikyti nepaklausęs, ar gali būti patrauklesnė, vaizdingesnė vieta už šią? Gimiau šiame stulbinančio suvokimo pasaulyje. Kalvos, slėniai, paplūdimiai, kloniai, bet visų svarbiausia – pasaulių verta visų gražiausia jūra. Giedros dienos užklotą primenanti ši širdžiai miela turkio žydruma – pažvelgsi, jūra staiga tampa artima pilkai ar juodai spalvai, ir mirtinai tave išgąsdina Juodosios jūros pabaisa.

Miškingų kalvų ir slėnių dėka pažinau žalumą; jie mane susiejo su vieta, kraštu, namais, židiniu. Jūra gi supažindino mane su beribe žydruma; nusinešusi mano protą, pasėjo mano sieloje norą atsiverti toliams, svetimiems kraštams. Jūra mano vidaus gilumose sukėlė tokią nesibaigiančią audrą, kad nesugebėjau jos pažaboti per visą savo gyvenimą: troškimas ir pastangos pasiekti dangaus ir jūros susitikimo liniją, horizontu vadinamą, ir įminti jos paslaptį taip ir nepaliko manęs ramybėje. Kiekvieną kartą, kai įlipęs į valtį manydavau, kad prie jo priartėjau, jis nuo manęs nutoldavo. Maniau, kad iš ten vandenys išsipila į bedugnę tuštybę. Bet kur? Atsimenu, kad klausinėdavau suaugusių. Man sakydavo, kad vandenys niekur neišsipila; už tos linijos taip pat yra šalys, paplūdimiai, uolos, medžiai, gėlės ir vaikai, tokie kaip ir aš.

Filjos upelio susijungimo su jūra vietoje eidavome maudytis. Man buvo maždaug penkeri. Paplūdimyje radau nuo sūraus vandens suakmenėjusį iš medžio drožtą laivelį. Kai su dideliu džiugesiu demonstravau medinį laivelį, brolis pavartęs laivelį tarė: „ak, tai turbūt taip pat atkeliavo iš už horizonto, iš Rusijos.“ Šie ištarti žodžiai iki šiol vis skamba mano ausyse. Ne veltui tai yra viena seniausių ir reikšmingiausių man į atmintį įsirėžusių akimirkų. Pirmosios užsienio šalies, apie kurią man teko išgirsti ir pažinti pavadinimas buvo Rusija. Apie ją vaikystėje ir jaunystėje ir teko išgirsti daugiausia istorijų, pasinėriau į literatūrą, buvau užvaldytas skaitymo manijos. Spalvingais rudens lapais pasipuošusi, baltais apsiaustais apsigaubusiose stepėse siaučiančių ledinių vėjų narsius pulkus stabdžiusi, – kartais virsdavusi man bauginančiu sapnu, kartais būdavau užvaldytas meilės jai, – per miegus mano niūniuojamų dainų savininkė, legendinė didvyrė matuška Rossija.

Saulėlydžio metu iš uosto išplaukiančių laivų, tolstančių nuo kranto, paliekamas ant vandens sraigto pėdsakas nusinešdavo ir mano vaikystės svajas. Besileidžiančios saulės gaisriam violetiniam tūkstantis ir vienam margam spinduliui iš paskutiniųjų besistengiant nuspalvinti žadą atimančiomis spalvomis toli už horizonto esančias padanges, šalia mūsų esantis švyturys stengdavosi nušviesti artimus vandenis. Ir į šį laivą įlaipintos mano svajos iš lėto išnykdavo šiame šviesos žaisme.

Taigi mano vaikystės pasaulis buvo dar nesuteptos žalumos, beribio dangaus ir jūros žydrumos, retai pasitaikančių nesugadinto charakterio draugų ir diena naktį jų pasakojamų dešimčių, šimtų pasakų, pasakojimų, ir ypatingai jūros nuotykių, kurie mane ir sugadino. Visa tai, pirmiausia mokykloje, tapo prie išdaigų ir maklinėjimo vedančia, svajojimo ir smalsumo chroniškos ligos priežastimi. Nuo pat mažumės visad buvau užsidegęs troškimu tapti jūreiviu, keliautoju ir atradėju. Tačiau vietoj to, kad būtų nukreipęs mane link maloningų jūrų, likimas pasmerkė mane tremtį primenančiam pasaulių bjaurumui, tam išsišokėlių, dirbtinių nederlingų stepių miestui. Daug kartų savęs klausiau: kaip tokia kalnų, medžių ir vandens stokojanti vieta galėtų suteikti žmogui įkvėpimo? Neverta kalbėti apie dvasioje nuostabos ir atradimo sėklų pasėjimą, ši vieta išdžiovina net jas čia atnešusio žmogaus pasėlį.

 

Jūra

Jūra ir kartu su ja akimirksniu į galvą ateinantys horizonto vaizdai, suteikdami beribiškumo pajautą, kartu įskiepija ir tiek pat pagarbos jausmo ribai, apribojimui. Kad ir kokios prieštaringos atrodytų beribiškumo ir ribos idėjos, mūsų mąstyme jos gali būti greta viena kitos. Kadangi riba nėra pastovi, ji kintama. Tiek individo, tiek ir visuomenės plotmėje fizinių ir protinių galimybių išplėtimas prisitaikant prie mentaliteto lygio gali paskelbti šiuo metu galiojančius apribojimus negaliojančiais. Jūra, kiekvieną akimirką galinti pakeisti savo ribas ir sąlygas, yra nepatikimas, nestabilus/kintantis pagrindas. Taigi negalįs patikimai žingsniuoti ant šio nestabilaus pagrindodrauge su skausmo draugais, kančios bendražygiais, kaip sakoma, suglaudę galvas ir susikibę rankomis“1 privalot sudaryti sąlygas saugiai aplinkai. Jūra, savo žmogui yra, kaip matyti, pažangos siekio pagrindiniu motyvas, iniciatyvos ir veržlumo poreikio įkvepėja; tuo pačiu metu ji skatina ir prieraišumą sielos bendražygiams, norą dalintis su jais vertybėmis. Tokiu atveju jūros žmonės iš esmės yra aštraus ir pažangaus žvilgsnio, lankstaus charakterio ir žvalaus proto, tvirto būdo ir atsidavę. Visa, ką išvardinau, iškelia atradimo dvasios esmę.

Metai praskriejo, pagaliau užaugau ir išvaizda pasikeitė, mano vaikystės jūrų nuosėdos taip ir liko mano savasties kampeliuose. Galbūt dėl jų įtakos nuo pat pradinių klasių dauguma pamokų bei visas mokyklinis gyvenimas man atrodė be galo nuobodus, bet geografija, istorija ir biologija, vadinamieji gyvenimo mokslai, man buvo didžiausia žavesį keliančios temos. Buvau dar gana mažas, kai tapau žemėlapio specialistu. Galėjau nurodyti koordinates dar „neatrastų“ arba tokių regionų, kur buvo žengusi tik nedaugelio koja. Dar kaip vakar atsimenu: kai mokiausi pradinės mokyklos penktoje klasėje, vieno mano tėvo draugo man padovanotame didžiuliame vokiškame atlase aptikau, jog pietryčių Azijos platybėse esančios Naujosios Gvinėjos salos viduryje ir Amerikos žemyno šiaurės rytuose esančioje Grenlandijoje kai kurie regionai buvo žymimi baltomis žymėmis. Tais laikais šie regionai dar buvo laikomi „neatrastomis“ teritorijomis. Tačiau man pasiekus tokį amžių, kai galėjau tapti keliautoju, šios dėmės buvo nutrintos, persimainė į atrastų kraštų įprastines spalvas.

Atradimas

Kas gi yra tas atradimu vadinamas reiškinys? Trumpas atsakymas būtų toks: intensyvi dvasios būsena; priklausomybė. Vadinasi, jis panašus į svaiginantį gėrimą, narkotiką, azartinius žaidimus, į kažkurią iš palaido gyvenimo priklausomybių. Nesulaikoma, jai neįmanoma užkirsti kelio, nepasisotinanti, nepasotinama smalsumo priklausomybė. Rizikuodami savo gyvybe, užkopsite į viršūnę; įveikdami baisius sunkumus ir iššūkius, pasieksite tam tikrą vietą, regioną; ir pažvelgsite, ar neišdygo jūsų priešakyje nauja viršūnė, ar nesidriekia žemėlapyje neištyrinėtas svetimas slėnis, lyguma, dykvietė, nežinoma teritorija, upė ar net jūra? Taigi šįkart ekspedicija prasidės tenai. Dėl šios priežasties atradėjas dažniausiai užsibūna šioje ekspedicijoje. Mano vaikystėje ant perkrautų senų sunkvežimių, kurie šalia šiuolaikinių milžinų atrodytų kaip nykštukai, galo būdavo užrašyta frazė: „Gyvenimas baigsis, o kelias nesibaigs.“ Ar tai pilnai neatspindi atradimo likimo?

Į atradimo tikslą nukreiptas keliavimas, tokia negailestinga liga, kančia, kad tik tą išgyvenantis supras, kokia čia nelaimė. Kiek kartų vaikystėje ir paauglystėje ryždavausi bėgti iš gimtųjų namų ir mokyklos. Pirmasis iš šių bandymų įvyko pirmoje klasėje po savaitės, ar poros, nuo mokslų pradžios. Tą dieną, nežinant tėvams, kurie manė, kad esu mokykloje, nuo kalvų, kurios man buvo tėvų griežtai uždraustos dėl jų pavojingumo, stebėjau Çatalağzı (Zonguldako provincijoje) panoramą iš „paukščio skrydžio“. Stebėjimo iš „paukščio skrydžio“ liepsna turi neužgesti mano sieloje ir mintyse per amžių amžius, nes troškau su laiku leistis Platono dievo mums nurodyto aukščiausio, įdomiausio iš galimų pasaulių – Idėjų pasaulio, atradimo kelionėn. Tačiau šio nuostabaus dvasinio malonumo aukštumą pasiekiau ne tamsiuose siauruose akademinio gyvenimo koridoriuose, o gulėdamas ant nugaros ir stebėdamas dangų Afganistano Hindukušo kalnų viršūnėje. Beveik pjaustantis mano veidą aštrus kaip skustuvo ašmenys vėjas, žydras dangaus skliautas virš manęs, iš dešinės ir iš kairės grandines primenančios eilėmis nusidriekusios kalvos, šalimais stataus skardžio papėdėje Bamijano kaimas… Jokio garso ar dvelksmo, išskyrus vėjo kauksmą. Gili ramybė, lengvumas, tyla, pamažu tampanti bauginančia tyla. Vis artėjanti iš lėto užgulanti nakties tamsa… Ar tamsos nėra?! Ji taip pat yra viena iš aršiausių žmogaus priešų. Tuo pačiu yra ir didelis iššūkis protui, skatinantis jį veikti, reaguoti. Atradėjas yra prisiekęs nušviesti tamsą, jis yra šviesos nešėjas, karys.

Atradimas nėra tik naujos vietos, krašto, naujo pasaulio ir pagrindinių jo bruožų aptikimas, padarytas pirmą kartą vieno ar kelių žmonių. Tiesa, iš pradžių keliavimas yra veiksmingas, o vėliau? Žiūra. Tokiu atveju – su vietos, rajono akmeniu, žeme, gyvastimi ir virš visų jų iškeltu žmogumi paslapčia ateinantis suvokimas. Tuomet atradimas yra sėkmingas naujumo aptikimas, besiremiantis akimis, siela, protu. Iš tiesų sunkiausias gyvenime darbas tikriausiai yra sugebėti išlaikyti akis, sielą ir protą veikiant tarpusavio sąveikoje. Iš tiesų jo veikla, jei užauginę jo augalą sieksite išsiaiškinti kiekvienos iš dalių ryšį su kitomis, prives prie pastangų paaiškinti smulkią atomo struktūrą.

Atradėjai yra ir Abelis Janszoonas Tasmanas (1603 – 1659), išskleidęs bures ir su riešuto kevalo didumo laiveliu išplaukęs iš Olandijos į už tūkstančių kilometrų esančias pietų jūras ir atradęs salą, kuri buvo pavadinta jo vardu, ir Gregoras Mendelis (1822 – 1884), auginęs pupeles Moravijos (dabartinė Čekija) vienuolyno sode ir taip įrodęs paveldėjimo dėsnius.

Atradėjas yra ypatinga, iškili asmenybė. Jis – dvasios-proto prigimties žmogus. Dėl šios priežasties supainioti atradėjo keliavimą su mūsų dienų nepelnytai praturtėjusių turtuolių pasilinksminimo tikslais vykdomomis menkomis ekskursijomis (turizmu) yra dvasios-proto prigimties ir narsos išdavystė; pirmasis motyvuojamas vien tik smalsumo, kitas gi tiesiog paviršutiniško nuobodulio.

Tokią visiškai priešingą žmonijos šviesių praėjusių amžių keliautojui atradėjui, kuris galėtų būti laikomas pavyzdžiu, žmogišką būtybę, kaip šiandienis niekuo neypatingas, bespalvis, atsainus slampinėtojas (turistas), visiškai atspindintis istorijos sugriautą nuniokotą mentalitetą, rasti būtų gana sunku.

Atradėjas yra žmogus, baisiausiai besibodintis stereotipais, jaučiantis neišsenkantį mokymosi, pažinimo poreikį. Virškindamas iš savo išgyvenimų sukauptą didžiulę patirtį, jis pirmiausia išmoksta nuolankumo ir dėkingumo. Vienišas svetimšalis, einantis tiesiai per kalnus ir klonius, kertantis jūras. Tokiose visuomenėse-daigyklose svajingose, šydų apgaubtose dvasios gelmėse nenutils balso aidas ir vis ataidės namų ilgesys bei meilė svetimiems kraštams. Pavyzdys tam, ką mes aptarėme, yra portugalų saudade2, vokiečių Heimweh, anglų homesick, rusų toskujuščij po domu (тоскующий по дому).

Taigi yra tokių kaip čia paminėtos ir panašių kitų tautų poetiškumo kupinų literatūrų ir kalbų, pagražintų lyriškais, prasmingais, gilią mintimi pasižyminčiais žodžiais.

Portugalų, italų, ispanų, vokiečių, olandų, danų, švedų, anglų, arabų, graikų visuomenės yra atvėrusios savo glėbį išradėjui, keliautojui, atradėjui. Jei visuomenė, kurioje tenka gimti, neturi palankios dirvos, mūsų genialumas nebus išreikštas, nešakos ir neleis ūglių bei nepražys. Genialumas yra tam tikra intencija, veiksmu ją paverčia visuomenė. Jei į pasaulį atėjo netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, jis yra lyg sėkla, kritusi į netinkamą, nederlingą žemę, jis išdžius ir bus prarastas. Visų pirmiausia jis išmoks ir bus įkvepiamas klausti, kvėpuos šia mokymosi ir pažinimo meilę tvirtinančiu oru, įgys materialiai ir dvasiškai jo smalsumą palaikančią paramą, kad nukreipęs save į atrastį galėtų iškeliauti atradimo link.

 

Iš turkų kalbos vertė Viktorija Levtrinskaja

Versta iš http://www.teomandurali.com/node/38

 

  1. „Suglaudę galvas ir susikibę rankomis“ – turkiškas posakis, reiškiantis jėgų suvienijimą vardan bendro tikslo (vert. komentaras).
  2. Saudade – portugalų nacionalinei dvasiai būdingas žodis, kuriuo išreiškiamas tylus begarsis kažkam nepasiekiamam jaučiamas slaptas, subtilus ilgesys, dvasios skaudulys. Nuo penkiolikto amžiaus išskleisdavusius bures į tolimus horizontus, išplaukdavusius apimdavęs užnugaryje paliktų kraštų, moterų, vaikų bei liekančiuosius apimdavęs iškeliavusiųjų – su menka grįžimo galimybe – vyrų, sūnų, brolių ir tėvų ilgėjimasis. Šis ilgesys savo skausmingą išraišką, deginantį poetiškumą atrado liūdesį žadinančiose turkų liaudies dainose.

3 komentarai

  1. sofistas

    Nuostabu! Po ilgo laiko perskaičiau tekstą, kuris leidžia pajausti jog gyvenimo dvelksmas nebūtinai yra vulkano išsiveržime ar tunelio iškasime, bet ilgesingame žvilgsnyje į tolį, tokiame kaip sustingusio moai , kuris atveria tai kas neatsiveria.

    Atsakyti
  2. Linas lj

    Ši esė “reabilitavo” manyje daug prisiminimų ir minčių. Keliauti atrandant… Ilgėtis… Ir kartais atradimui užtenka paprasčiausio žvilgsnio. Gulėti kalnuose ar pievoje ir žiūrėti į dangų, į smilgą ir atrasti visa ko pilnatvę. Ir nepaliauti ilgėtis… Labai šauni esė.

    Gyvenimas baigsis, o kelias nesibaigs

    Atsakyti
  3. sofistas

    gyvenimas baigsis, o kelias nesibaigs…būtent, tačiau tavo takas baigsis, štai šis unikalus vienintelis ir nepakartojamas takas…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *