… Kelios pastabos apie svarstymo sudėtingumą …

Kelti klausimą taip, kaip jis keliamas čia, gana keblu ir rizikinga. Jau XX amžiaus pradžioje Martinas Heideggeris ir Ludwigas Wittgensteinas savo darbuose visus po jų gyvenančius ir mąstančius filosofus priešpastatė prieš klausimo/teiginio „Yra?/Yra“ problemą. Heideggerio pastanga atskleisti to, kas yra, būtiškąjį profilį, o Wittgensteino siekis demarkuoti to, apie ką negalima kalbėti (o tiksliau, ten, kur reikia likti) liniją, – chrestomatiniuose filosofijos istorijos vadovėliuose visuotinai pripažįstamos kaip dvi paradigmos, iš kurių kyla postmodernizmas. Būtina akcentuoti: filosofinis postmodernizmas. Šis patikslinimas jau yra nuoroda, kad susiduriama bent su vienu dabarties filosofinio svarstymo lauko probleminiu aspektu – diskursyvumu. Tenka pripažinti, kad net paviršinis, panoraminis žvilgsnis vien į sąvokos „postmodernizmas“ išsamesnę analizę yra beviltiškas reikalas, nes šiai sąvokai suteikiamą turinį išskirti tampa ypatingai sudėtinga – susiduriama su nesibaigiančiu postmodernizmo termino reikšmių dauginimu. Iš kitos pusės, tokia situacija sudaro galimybes svarstyti artikuliuojamą fenomeną/aptariamą problemą įvairuojančiomis strategijomis (dar vienas dabartinio filosofinio kalbėjimo „postulatas“). Tokiu būdu šiame tekste, pradėjus svarstymą nuo vieno klausimo „kas yra postmodernizmas“ (šis ir tolesni akcentai, pajuodinant atitinkamus žodžius, atliekami sąmoningai, kad kreipti skaitantįjį) profilio siekiama sutelkti visus kitus tokio pobūdžio klausimo svarstymo akiratyje ir pretekste kylančius probleminius laukus, suponuojamus kituose teksto pavadinime suformuoto klausimo „kas yra „postmodernizmas“?“ profiliuose: kas yra postmodernizmas, ar yra postmodernizmas, ar yra postmodernizmas, ir kitus. Jei atsižvelgti į Heideggerio atliktą sąvokos „Yra“, kaip būtiškosios sąvokos, analizę (suteikiant jai ne vien tik formalios jungties tarp atskirų objektų statusą ir naudojant Wittgensteino atominių teiginių loginį analizės būdą), šį probleminių teiginių profilių visetą formaliai galima būtų suskaidyti į devynis formalius teiginius. Kontekstualizuojant svarstymo „kas yra postmodernizmas“ lauką, pasirinkta dviejų pakopų kontekstų pristatymo strategija, visų pirma atsižvelgiant į Lietuvoje vyraujančias interpretacijas bei jų konceptualines prielaidas ir po to pereinant prie filosofijos tradicijoje nusistovinčių interpretacijų „postmodernizmo“ atžvilgiu.

Aleksandras Macijauskas. Sveikinu poną Postmodernizmą (1995)

… Lietuviško konteksto koncepcijų horizontas …

1. Augustinas Dainys knygoje The Main Paradigms of Contemporary Lithuanian Philosophy, aptardamas Lietuvos filosofijos padėtį, konstatuoja, kad Lietuvoje vyrauja trys paradigmos: analitinė, fenomenologinė ir postmodernioji. Pastarosios viena svarbiausių atstovių, anot Dainio, – Jūratė Baranova. Aptardama postmodernizmo sąvoką ir galimą jos turinį, Baranova pradeda nuo sąvokos skaidymo ir visų pirma nuo sąvokos antrosios pusės „-modernizmas“ artikuliacijos. Tokiu atveju tai logiškas būdas, kai laikomasi modernaus mokslo suformuoto dalyko analizės būdo; siekiant atidžiai svarstyti turinį, būtina skaidyti nagrinėjama dalyką iki neišskaidomų, taigi iki aiškių arba nebereikalaujančių paaiškinimo elementų. Autorė modernizmą visų pirma sieja su monistiniu pasaulėvaizdžiu, kuris pasirodo kaip aiški ir vientisa realybės fragmentus sutelkianti rišli visuma. Tokiu būdu Baranova, remdamasi Jeanu-François Lyotardu, konstatuoja, kad postmodernizmas yra/įgyja/parodo savo „kas“, t. y. nepasitikėjimą vienu vadinamuoju didžiuoju pasakojimu ir atveria pliuralią pasakojimų (legitimuojančių tiesas) erdvę. Dėl to visų pirma griūna hierarchinės svarstymo struktūros, paremtos autoritetu, nelieka centro ir atsiduodama kūrybiniam žaidimui ženklais(Baranova 2007:14). Pririšdama tokį koncepcijų „mūšį“ prie konkrečių filosofų, Baranova konstatuoja, kad Immanuelis Kantas yra modernizmo paradigminis autorius, o Friedrichas Nietzsche – postmodernizmo pradininkas. Toliau autorė aptaria keletą postmodernizmo plėtotės aspektų (kurie išryškės aptarus kitus autorius šiame tekste), tačiau šis koncentruotas požiūris lieka surišančiąja svarstymo grandimi, dar vadinama „prancūziškąja postmodernizmo paradigma“, kuri konstituojasi per prancūzų filosofų – visų pirma Gilles’io Deleuze’o, Michelio Foucault, Jacques’o Derrida, George’o Bataille – atliktą Heideggerio ir Nietzsche’s interpretacijos recepciją.

2. Kitu aspektu postmodernizmą svarsto Vytautas Rubavičius. Disertacijos pagrindu išleistoje 2003 m. knygoje „Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas“ jis vienas pirmųjų Lietuvoje bando išsamiau aptarti prancūziškos paradigmos postmodernizmo konceptualinius turinius, o štai vėlyvesnėje knygoje „Postmodernus kapitalizmas“ konstituojasi kitoks autoriaus požiūris. Rubavičius naudoja sąvoka „postmodernas“, į pastarąją sutelkdamas postmodernizmą apmąsčiusių autorių, kaip Lyotardas, Zygmuntas Baumanas, Fredricas Jamesonas, išskirtus bruožus ir dėl Heideggerio atliktos metafizikos destrukcijos išsivysčiusios specifinės technikos kritikos sukurto būvio turinį, bei prideda Marxo idėjų plėtotės interpretaciją kaip specifinį kapitalizmo fenomeną. Tokiu būdu Rubavičius „pagamina“ tokį „trigalvį slibiną“: postmodernizmas sietinas su Wittgensteino kalbiniais žaidimais, su konkrečių individų būvį transformuojančia Heideggerio technikos kritika ir interpretuota Marxo transgresine socialine sąranga, išreikšta nesustabdomu kapitalistiniu vartojimu. Pats Rubavičius, svarstydamas postmodernybės kiltį, nurodo XX amžiaus 7 ir 8 dešimtmečius, tai yra postfordiškosios gamybos įsigalėjimą kaip lūžio tašką, šalia įsigalint naujai suvokiamam santykiui su tikrove, kai pastaroji traktuotina fragmentiškai, nuolat kintanti, nebepavaldi jokiam determinizmui, nepasiduodanti jokiai artikuliuojamai loginei svarstymo struktūrai, tačiau esanti heterogenizuojančių procesų dinamika(Rubavičius 2010:13; 27). Sutelktai kalbant, Rubavičiaus pozicija išreiškiama taip: „Postmodernybė yra tokia kapitalizmo stadija, kuriai būdinga ir epistemologijų įvairovė, ir globalinės vartotojų bei vartojimo visuomenės iškilimas, ir tiesos nuovokos sunykimas, įsivyraujant objektyvizmui, ir daugelis kitų dalykų, kuriuos iškelia ir nusako postmoderniosios minties laukui priskirtinos teorijos.“(Rubavičius 2010:30) Šio autoriaus mintijimas atveria kitą perspektyvą, kai svarstymas apie postmodernybės „kas“ perkeliamas nuo ištakų/prielaidų/pamatų link jo veikimo būdo bei pasirodymo socialinėje terpės konstrukcijoje, tačiau akivaizdu, kad šis veikiamas siekia ne tik aptarti ar demonstruoti patį postmodernybės veikimą ar veikimą postmodernybės sąlygomis, bet tuo pačiu siekia užimti postmodernizmo turinio poziciją.

3. Dar kitokią prieigą prie postmodernizmo „išgliaudymo“ siūlo Audronė Žukauskaitė, kurią aiškiausiai ir tiksliausiai ji formuluoja įvadiniame straipsnyje 2006 m. verstinių kitų šalių autorių tekstų rinktinėje pavadinimu „Post/modernizmas“. Visų pirma, Žukauskaitė akcentuoja postmodernizmui svarbų momentą – nuo Richardo Rorty „linguistic turn“ iškilusį filosofinių problemų redukavimą į vien kalbinių problemų plotmę, šalia teigdama, kad jau nuo Heideggerio Naujųjų laikų filosofinės paradigmos kritikos, kurioje pasaulio, kaip vaizdo, koncepcija absoliučiai kristalizuojasi pasaulėvaizdžio konceptu, įsigali nauja paradigma – pasaulio, kaip teksto. Pavyzdžiu gali būti, anot autorės, kelių pobūdžių vyksmai: Derrida desiminacinis vyksmas, Umberto Eco nesibaigiančių interpretacijų grandinė ar Jacques’o Lacano simptominių reikšmių kaita(Žukauskaitė 2006:5-6). Tokiu būdu filosofinio svarstymo lauke nelieka ribojančių veiksnių bei iškyla transgresyvus nuolatinės kaitos judesio poreikis, be kurio postmodernistinė mintis išsisemtų konceptualiai. Šalia šio „sukimosi kalbinio mūšio rate“, tokioje postmodernizmo koncepcijoje į priekį iškyla problemos tematizavimo momentas. Žukauskaitė išskiria tikrovės netikroviškumą, tokiai sunkiai tematizuotai problemai pateikdama schemą: anot autorės, Jeanas Baudrillardas tiksliai nužymi tikrovės nuvertėjimo procesą, kai tikrovė filosofijos tradicijoje buvo vertinama kaip gera regimybė, ją reprezentuojanti, vėliau tapo bloga regimybe, tikrovę slepiančia, bei perėjo į tikrovę simuliuojančią regimybę(Žukauskaitė 2006:7); tuomet pasitelkiamas Lyotardas bei jo svarstymai apie tai, kad modernybės metu nuolat jaučiama, jog tikrovei stinga tikrumo, todėl ji (tikrovė) paprasčiausiai buvo „išgalvota“(Žukauskaitė 2006:8). Tačiau šis „išgalvojimas“ ir transgresyvus vyksmas apsigręžia bumerangu – susiduriama su nuolatine tikrovės stygtimi. Tai dar vienas postmodernizmo „kas“. Anot Žukauskaitės, tikrovės grįžtis vyksta keliais būdais: visų pirma, kaip trauminė patirtis, ką suformavo ir plačiai išpopuliarino Lacanas, analizuodamas prie tikrovės „prisikabinančius“ įsivaizduojamus ir simbolinius vaizdinius. Šis judesys leidžia Lacanui savo koncepciją išplėtoti atlikus tikrovės ir realybės skirtį, kuri, Žukauskaitės manymu, geriausiai leidžia konstatuoti postmodernizmo konceptualinį turinį. Taip pat svarbus momentas šioje postmodernizmo bruožų išsklaidoje tenka menui, kurio teritorijoje realybė (tai yra simbolinė/grįžusi/įsivaizduota tikrovė) visų pirma tarpsta. Šis momentas, nors aiškiai neartikuliuotas šiame autorės tekste, tačiau vėlesnės Žukauskaitės studijos, šiuo metu pasiekusios Lietuvos skaitytojus, patvirtiną šią versiją, t. y. visų pirma toks požiūris ateina iš Deleuze’o suformuotos filosofo, kaip kūrėjo, koncepcijos. Šioje vietoje kyla probleminis ir poleminis klausimas: kodėl, svarstant kūrybinę situaciją, pereinama iš karto į meno plotmę, tarsi suponuojant, kad tarp šių dalykų esti kažkoks net paaiškinimo nereikalaujantis tapatumas, tuo tarpu kai akivaizdu, kad tarp kūrybos, kaip tokios, kūrybos, kaip apie ją kalbėjo Deleuze’as ir Guattari knygoje „Kas yra – filosofija“, bei meno žioji neperžengiama skirtis.

4. Šios trys postmodernizmo svarstymo versijos su labai didelėmis išlygomis gali būti priskirtos kaip susiformuojančios, besigrindžiančios tokiais skirtingais teoriniais imperatyvais: Baranovos – iš Nietzshe’s ir Heideggerio per prancūziškus jų įtakoje esančius idėjų tęsėjus, Žukauskaitės – iš Wittgensteino ir jo koncepcijos įtakoje esančių autorių, o Rubavičiaus – bandymas įtraukti abiejų srovių svarbiausius aspektus. Tokiame lietuviškame kontekste labai įdomiai atrodo Mariaus Povilo Šaulausko siūlomas postmodernizmo „veidas“, nes jis vienu metu parodo absoliutų postmodernizmo priklausymą nuo teorinių konstrukcijų, o, kita vertus, aiškiai išskleidžia minėtų koncepcijų sąlyčio taškus. Šaulausko pastanga(Šaulauskas 2004: 165-180) pretenduoja į metateorinio diskurso statusą ir tokiu būdu redukuoja postmodernizmo būvio/turinio/apibrėžimo problemą nuo atskirą koncepciją lydinčio kontekstinio lauko, paliekant tik esminius taškus. Kadangi šis tekstas siekia panašaus tikslo, kaip ir Šaulausko tekstas, pakankamai įtikinamos argumentacijos detalių išsklaida nėra būtina, tačiau trys pagrindinės tezės aiškiai atskleidžia užmačios sąrangą ir turinį. Siekiant metateorinės postmodernizmo artikuliacijos, tekstas skleidžiasi atvirkštiniu, nei Šaulausko tekstas, būdu (Šaulauskas pateikia tris tezes ir nuosekliai argumentuodamas jas grindžia: šiame tekste išdėstomi konceptualūs postmodernizmo vaizdinių schemų karkasai, kelių pagrindinių tezių sukabinami į vieną apibendrinamąjį išvadinį teiginį), todėl ir tezės pristatomas atvirkštine tvarka: trečioji Šaulausko tezė skelbia, kad postmodernizmo, tai yra hermeneutikos-analitikos kontroversijos sutaikymo pastanga, siejama su istorine filosofijos problemų retrospektyva ir tampa metafilosofinės problemos tyrimu. Paprastai tariant, daroma prielaida, kad postmodernizmas turi centruojančią probleminę ašį. Antrojoje tezėje teigiama, kad šį tyrimą patogu ir paranku vykdyti analizuojant du pagrindinius abiejų filosofinių krypčių konceptus/rūpesčius/klausimus: hermeneutinės krypties – supratimą, analitinės – demarkaciją. Anot Šaulausko, postmodernizme šios dvi priešingose pozicijose, bent jau ankstyvoje kontroversijos stadijoje, esančios koncepcijos suartėja ar net persilieja. Pirmąja teze teigiama, kad hermeneutikos-analitikos kontroversija, dar kitaip aptariama kaip kontinentinės ir analitinės/pozityvistinės filosofijos ginčas, turi savo pirmtaką modernybės pradžioje: racionalistų – empirikų polemiką. Tuo metu šio ginčo taikus sprendimas chrestomatinėse filosofijos tiesose įvardinamas transcendentaliniu Kanto projektu, o šiuolaikiniame kontekste įgauna postmodernizmo sąvokos žymę ir esti Kanto projekto pratęstis ir atokarta.(Šaulauskas 2004: 165) Tokia pozicija parodo, ant kokio siūlo veriami visi postmodernizmo „kas“.

Koncepcijų vaizdas nėra baigtinis, tačiau puikiai atskleidžia pagrindines galimas svarstymo trajektorijas. Atsižvelgiant į filosofinės tradicijos ir laiko aspektus, štai keli argumentai šiam teiginiui pagrįsti: 1. Teiginys, kad postmodernizmas kyla iš dviejų šaltinių – Heideggerio ir Wittgensteino, pažymint juos formaliais ženklais a ir b, turi keturias formalias galimybes: 1) a ir b; 2) a ir ne b; 3) ne a ir b; 4) ne a ir ne b. Matoma, kad Rubavičiaus versija priskirtina pirmajai formaliai galimybei, Baranovos – antrajai, Žukauskaitės – trečiajai, o Šaulausko – ketvirtajai. 2. Aptartos koncepcijos išstoja ir skirtingu laiko modusu: Baranovos ir Žukauskaitės koncepcijos koncentruojasi ties dabartiškumo modusu, t. y. siekia aptarti postmodernų būvį; Rubavičiaus pastanga nukreipta, siekiant anachronijos, į ateities modusą (transgresija), o Šaulausko anachronijos pastanga nukrypsta į praeitį (pratęstis/atokarta).

… Konteksto ir problemų artikuliacijos pakartojimas: žvilgsnis į kultūrą …

Aptariant pirminį kontekstą, išryškėjo bent jau keturi postmodernizmo bruožai, – kurie buvo įvardinti kaip vieni galimų, bet jokiu būdu nebaigtinio skaičiaus konstatavimu, – kaip postmodernizmo vaizdinio galutinis pasirodantis karkasas: nepasitikėjimas/įtarumas; transgresinis vyksmas; tikrovės stygius/dirbtinumas; logiškas filosofinių problemų anachroninis pasikartojimas. Lietuvių autorių pozicijos perimtos iš ankstesnių kitų šalių teoretikų. Turint omenyje aptartas postmodernizmo kilties sąlygas, besiplėtojančias paradigmas, išryškėjusius kelis bruožus, įvestinas antras kontekstinis svarstymas su atožvalga į postmodernizmo raišką stambiuosiuose kultūros blokuose.

1. Chrestomatinė tiesa tokia, kad į filosofinių pokalbių lauką postmodernizmo temą atneša Lyotardas ir jo veikalas „Postmodernus būvis“, knygos pirmas sakinys: „Šios studijos objektas yra žinojimo būklė labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse“(Lyotard 2010: 13) ir pirmajame knygos puslapyje suformuotas probleminis laukas: „Savo kilme mokslas konfliktuoja su pasakojimais<…> mokslas ne tik formuoja naudingus dėsningumus, bet ir siekia tiesos<…> štai kodėl jis savo statusą ir aptaria legitimacijos diskursu, kuris vadinamas filosofija.“(Lyotard 2010: 13) Nors toliau knygoje Lyotardas argumentuoja, kad toks legitimuojantis pasakojimas buvo modernybės projekto rėmuose, o postmodernybė sietina su tokios teorinės konstrukcijos griūtimi (koks vaidmuo dabartyje tenka filosofijai-legitimacijai, tampa visiškai nebeaišku). Tačiau kaip svarbiausią Lyotardo formuluojamą dalyką būtų galima išskirti tai, kad jis, praktiškai pakartodamas Naujųjų laikų šūkį „Kiek mokslo, (t. y. kiek metodo), tiek ir filosofijos“, jį pratęsė. Tai pagrindžia mažiausiai trys akivaizdūs dalykai: 1) aptariama technologiškai geriausiai išsivysčiusių visuomenių situacija; 2) svarstoma nuo moderniųjų laikų mokslui priklausanti žinojimo plotmė; 3) filosofija yra aukščiausias metodologinis įrankis/principas – legitimacija. Tolesnė postmodernizmo bruožų, besikeičiančių dalykų aptartis vyksta iš esmės nebekvestionuojat šios tapatybės/esminės sąsajos/neatskiriamos dvejybės, kaip Naujaisiais laikais suformuotos centrinės tezės. Tokiu atveju Lyotardo postmodernizmo versiją, žvelgiant iš kultūrinių blokų perspektyvos, galima laikyti vidiniu mokslo ginču. Žinoma, Lyotardas negali būti laikomas mokslininku klasikine prasme, tačiau avangardinės fizikos autoriai kelia labai panašias problemas, kurios rūpi Lyotardui. Chemikas ir fizikas Ilya Prigogine’as, Nobelio premijos laureatas, aptardamas dabartinę mokslo situaciją, kalba taip, lyg perfrazuotų pagrindinius Lyotardo veikalo teiginius: jis esąs įsitikinęs, kad moksle jau kuris laikas vyksta lūžis, nebegalioja jokie objektyvūs pažinimo idealai, dėsniai išreiškia nebe būklę „kas yra“, bet galimybę arba tikimybę, o tai reiškia: vietoje statiškos tikrovės, paradigminiu veiksniu tampa įvykis; pagaliau į patį mokslo turinį „įrašomas“ subjektyvumo modusas ir chaoso teorijos(Progogine 2006: 9-18). Lyotardas, ieškodamas paaiškinimo į klausimą, „ką reiškia postmodernizmas“, teigia, kad į viską reikia žvelgti įtariai, nes „kūrinys gali tapti moderniu tik tada, kai iš pradžių jis yra postmodernus. Šitaip suvoktas postmodernizmas – tai ne užsibaigiantis, bet užgimstantis modernizmas, ir ši būsena kaskart atsikartoja“(Lyotard 2006: 20).

Mokslas: didžiųjų pasakojimų griūtis (įtarumas); lūžinė, kaitos situacija (nesibaigiantis vyksmas); jokios būsenos, tik įvykiai (tikrovės stygius) ir užgimstantis postmodernizmas (atsikartojimas).

2. Antras epizodas sietinas su žvilgsniu į religinę plotmę. Gianni Vattimo, keldamas religijos būvio dabarties situacijoje klausimą, įvardija galimybę svarstyti tokį fenomeną, tik „pėdsakų pėdsakais“ motyvu. Ką gali reikšti toks metaforinis žodžių junginys? Atsimenant, kad Vattimo pats yra išsitaręs, jog jo mąstymą suformavo Nietzsche, Heideggeris ir krikščionybė, pėdsakų motyvas tokiame kontekste visų pirma iškyla kaip nuoroda į juos palikusį objektą, į teleologinį siekį pėdsakų dėka sutikti jų ištakų šaltinį. Tačiau pačių pėdsakų pėdsako motyvas suproblemina net teleologinį tokios pastangos siekį, nekalbant jau apie išsipildymo galimybę, ir aiškiai atskleidžia aiškų pakartojimo motyvą. Šio motyvo iškėlimas kelia ir kita fundamentalią problemą – tikrovės neįmanomumą. Jei fenomenologiškai suprastas pėdsakų konceptas gali būti aiškinamas kaip nuolatinis judėjimas teleologiškai motyvuotos ir intencionaliai nukreiptos pastangos jį išpildyti, tai dviguba pėdsakų struktūra, visų pirma dėl paties teleologinio akstino neaiškumo, tampa mažiausiai įtartina. Probleminis tikrovės rakursas aiškiai girdimas kitoje, ne mažiau simptominėje Vattimo formuluotėje „Tikėti, kad tiki“. Šioje frazėje galima išgirsti senojo ginčo tarp religijos ir mokslo, kaip betarpiško tikėjimo ir nepilno tikėjimo, t. y. žinojimo, atgarsį, tačiau visų pirma ji, kaip probleminė dabarties būsenos simptomatika, gali skambėti, jei joje girdimas esantis nusivylimas apie nepasitikėjimą, išreikštą nuolatiniu refleksijos įtarpinimu, kaip galimybė pasiekti betarpiškumą. Pagaliau pačios religijos turinio svarstymas, anot Vattimo, parodo, kad bet koks religinis turinys yra sukonstruotas, todėl tokioje būklėje, siekiant grįžti prie religijos, galimas tik vienas būdas: religio būsenos praktikavimas ir susisaistymas su tradicija; jo atveju – su „nureliginta“ krikščionybe.

Religija: refleksija (įtarumas); praktikavimas (nuolatinis vyksmas); pėdsakų pėdsakai (tikrovės stygius) ir krikščionybės grįžtis (atsikartojimas).

3. Liko artikuliuoti konceptualinius teiginius iš paskutinio kultūros bloko – meno. Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari knygoje „Kas yra – filosofija?“, apibūdindami filosofiją kaip sąvokų kūrybą, duoda akstiną gretinti jų projektą su kultūriniu fenomenu – vadinamuoju menu. Minėti autoriai teigia, kad filosofo darbas kai kuriais aspektais labai artimas menininko darbui, tik pastarasis kuria efektus, o filosofas – konceptus. Toks sugretinimas bei nuolatinis imanentinio mąstymo siekis Deleuze’o filosofijoje, interpretatoriams leidžia teigti, kad Deleuze’as, sekdamas visuotinu postmodernybės imperatyvu, jog būtina atmesti tikrovės svarstymą, pastarąją pakeičia „įsivaizduojama tikrove“. Jo didžiulis dėmesys literatūros kūrėjams, taip pat unikali kino studija tik sutvirtina tokią interpretaciją, nes net svarstymų plotmėje Deleuze’as, atrodytų, palieka klasikines filosofijos teritorijas ir perkelia savo tyrimus į meno kūrinių – filmų, rašinių, paveikslų aptarimo lauką. Deleuze’as ir Guattari, konstatavę, kad filosofinė veikla sietina su konceptų kūryba, kalba: filosofas niekada negali būti tikras, kad jam pasisekė „nukalti“ konceptą, jis nuolatos turi jį palikti atvirą aptarimui: „filosofija yra nepertraukiama konceptų kūryba.“(Deleuze 1998: 18) Taigi koncepto nereikėtų suprasti kaip kokios nors statiškos struktūros, nes jis visų pirma, anot filosofų, yra „intensyvumas<…>, įvykis, o ne esmė ar daiktas. Tai Grynas įvykis, atitinkama „-ybė“(Deleuze, Guattari 1998: 32). Toliau pastaroji samprata dar labiau radikalizuojama, tariant, kad tai neįsivaizduojama greičio tėkmė be ribojančios formos ir išliekančio turinio. Tačiau šalia konceptų, kūryba neįmanoma be ankstesniu periodu gyvenusių filosofų konceptų peržiūros. Anot Deleuze’o, filosofijoje nieko negali atsitikti, jei veikiama neatsižvelgus į tradiciją ir ne bet kaip neatsižvelgus, bet, jo žodžiais tariant, „negali kritikuoti prieš tai neįsimylėjęs“. Nuolatinė susaistanti pratęstis.

Menas: neužtikrintumas ir atvirybė (įtarumas); begalinis greitis (nuolatinis vyksmas); įsivaizduojama tikrovė (tikrovės stygius); susaistanti pratęstis (atsikartojimas).

… Ar įmanomas kitoks požiūris ar svarstymo būdas? …

Šis svarstymas, prasidėjęs iškėlus paprastą klausimą, net pakankamai naivų, „kas yra postmodernizmas?“, po truputį, tematizuojant svarstymo sunkumą, netiesioginiu būdu teikia atsakymą bent jau apie dalinį dalyko, įvardintino postmodernizmo sąvoka, struktūrinį karkasą. Bet koks panašios krypties tolesnis svarstymas po truputį už/papildytų šį karkasą ir vaizdas apie postmodernizmą vis aiškėtų ir tuo pačiu plėstųsi. Tačiau jau Platonas savo dialoguose, svarstydamas apie skirtį tarp sofisto ir filosofo, nuolat tardavo, kad visuotinėje plotmėje, kalbančiųjų būryje, teorijų spiečiuje (naudojant dabartinę filosofinę kalbą) praktiškai neįmanoma atskirti filosofo (kitokį kalbėjimo būdą ir siekį praktikuojantį/turintį) nuo sofisto (atsakymą teikiančio). Arvydas Šliogeris, perkalbėdamas šį aspektą dabartinio filosofinio kalbėjimo problemų būdu, o šalia pabrėždamas ir kitus dalykus, sako taip: „Postmodernas sunaikina kokybinio susikalbėjimo galimybę, susijusią su buvimu bendrame transcendentinių esinių lauke (pvz., bendrame sakraliniame arba intelektualiniame lauke). Kitaip sakant, susikalbama dėl reikšmių, bet nesusikalbama dėl prasmių [paryškinta mano – V.G.]. Prasmingas susikalbėjimas nunyksta, nes nebėra bendrų transcendencinių prasmės centrų.“(Šliogeris 1995: 113) Štai ši Šliogerio tezė gali tapti pretekstu kitokio kalbėjimo bandymui. Iki šiol buvo išskleistas teorinių reikšmių spiečius, kažkuriais būdais/momentais/aspektais sietinas su postmodernizmu arba su atitinkamais atsirandančiais dalykais, priskirtinais intelektualinio kalbėjimo būviui, kuris įvardintinas postmodernizmu. Tačiau visiškai akivaizdu, kad reikšmių kaitos, o ir dauginimosi geba aiškiai neaprėpiami (bent jau tokiame tekste), tačiau iškėlus tokio kalbėjimo prasmingumo klausimą, kuris, perfrazuojant ką tik cituotą Šliogerio teiginį, skambėtų taip: „Koks visų aptartų teorinių postulatų prasminis kokybės pamatas, koks jų transcendentinis prasmės centras?“ Visas reikšmių dauginimo, plėtimo vyksmas tarsi sustoja vietoje. Tokio iškelto klausimo perspektyvoje apima suglumimas, nes arba norisi tylėti (ne išeitis svarstyme) arba suprantama, kad bet koks atsakymas papuls į reikšmių begalinumo visetą. Tačiau galimybė išsprūsti iš, atrodytų, šių neišsprendžiamų spąstų yra, Platonas paliko pavyzdį, ir ne vieną. Daugelyje Platono dialogų, sekant Sokrato mintimi, tikimasi atsakymo, kuris suteiks išminties kvintesenciją, tačiau nė vienu atveju tai neįvyksta, tačiau ir įvyksta, netiesioginiu būdu. Dialoguose Sokratas, išsiaiškinęs atitinkamus dalykus kaip esančius/teisingus/neabejotinus, begalinės ironijos judesiu (kuris visų pirma yra nukreiptas savo paties atžvilgiu, tačiau ir teiginių, kaip esančių/teisingų/neabejotinų, atžvilgiu) sukuria atviro atsakymo situaciją. Tad norint įgyti nors dalį aiškumo, taigi ir prasmingumo, šio teksto svarstymuose būtina susieti juos su savo patirtimi, ką darant būtų paprasčiausia pradėti tiesiog nuo Platono palikto būdo – užginčyti teiginius, pirma savo paties teiginius, kad iškiltų patirties, taigi prasminių transcendentinių centrų, patvirtinančių vienų ar kitų teiginių turinius, poreikis ir galimybė.

Pasitelkus patirtį, kuri yra aiški ir skaidri, vienareikšmiškai galima teigti, kad mokslinis žvilgsnis, kuris savyje telkia įtarumą ir nepasitikėjimą šia aiškia ir skaidria patirtimi, formuluoja štai tokį teiginį: „Aš tikiu, kad Žemė sukasi apie Saulę.“(Šliogeris 2011: 296) Tuo metu patirtinis žvilgsnis aiškiai suponuoja, kad „Aš matau, kad Saulė sukasi apie Žemę.“(Šliogeris 2011: 296) Pristabdomas reikšminis įtarumo nebaigtinumo sluoksnis grąžinus į jį, jį patį įgalinantį prasminį klodą – aiški skaidri patirtis. Jei religija postmodernizmo būvyje atmetama dėl nebegaliojančio tvirto transcendencijos faktoriaus, kuris demaskuojamas kaip dirbtinis žmogaus konstruktas, šalia siekiant išlaikyti religinę plotmę, kalbama apie tikrovės stygiaus, kaip pėdsakų pėdsakų, išraišką, tai filosofinis kalbėjimas, keldamas transcendencijos prasmės klausimą, jo nemaskuoja už daugiasluoksnės metaforų ar nuorodų sienos, tačiau „kerta atvirai ir tiesiai“: „Filosofija yra pasaulio, atsiveriančio tiesioginės patirties lauke, apmąstymas, išsiskleidžiantis natūralios kalbos terpėje ir išsakantis transcendentinius daiktus.“(Šliogeris 1995: 113) Tikrovės stygius atitraukiamas transcendentinių daiktų akivaizdybės, kaip tikrovės reikšmes įgalinančios prasmės pasirodymas. Postmodernus būvis, nuolatinė vyksmo apostazė, populiarizacija gena menininkus vystyti savo kūrybinius projektus neįsivaizduojamais greičiais, nes idėjų kaita „avangardiniame mene pasiekusi tokią kaitos fazę“, kad gali būti įvertinta tik piniginio mato išraiška, o šis matas yra globalizuojamas: kuo daugiau pripažinimo, kuo daugiau meno, kuo plaučiau jis pasklinda, tuo geriau. Tačiau filosofinio svarstymo klausimas sustabdo šį estetizavimo globalų „marą“ ir kelia prasminį tokio vyksmo klausimą: „Kokia prasme štai šitas kūniškas ir jusliškai įdaiktintas X gali globalizuotis? Atsakymas: jokia!<..> globalizacija vyksta tik kaip virtualus įvykis, pasak Platono, ‘egzistuojantis tik mūsų kalbose’.“(Šliogeris 2010: 298) Ironiškai nukreipus kritikos strėles į teksto pradžioje suformuotas/svarstymo metu susiformavusias tezes, kad postmodernizmui būdingi įtarumas, tikrovės stygius, nuolatinis vyksmas, atsikartojimas (čia ne galutinis sąrašas, tik šio svarstymo rėmuose susiformavusios tezės) ir iškėlus tokių tezių prasmės klausimą, kyla dar vienas paprastas klausimas: „Kokiu pagrindu, kokių aplinkybių, kieno sąskaita postmodernizmas pasirodo galimas?“ Pagrindinis dialogo partneris kužda, kad „filosofija atsiranda kaip meta-fizika, t. y. kaip pastanga į kalbą perkelti ‘fizinę’, gamtiškąją, nežmogiškąją to absoliutaus individo duotį“(Šliogeris 2010: 295); tuomet, žvelgiant į išskleistą postmodernizmo „individualų veidą“, susiformuoja toks teiginys: postmodernizmas atsiranda kaip meta-teorinė imanentizuojančio mąstymo, grįsto tik reikšmių tinklu, pastanga atsisakyti metafizikos.

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra:

Autorių kol. 2006. Post/modernizmas. Vilnius: kitos knygos. Sud. A. Žukauskaitė.

Baranova, J. 2007. Nietzsche ir postmodernizmas. Vilnius: VPU.

Junutytė, L. 2010. Gilles’as Deleuze’as: filosofijos samprata. Daktaro disertacija. Vilnius: VUL.

Lyotard, J-F., 2010(2). Postmodernus būvis. Vilnius: Baltos lankos. Vertė M.Daškus.

Šaulauskas, P. M. 2005. „Hermeneutikos – analitikos kontraversija. Retrospekcijos bruožai“. In Darbai ir dienos 45. Psl. 165 – 180.

Šliogeris, A. M. 2011. Lietuviškos paraštės. Vilnius: VU.

Šliogeris, A. M. 1995. Konservatoriaus išpažintys. Vilnius: Pradai.

Prigogine, I. 2006. Tikrumo pabaiga laikas, chaosas ir nauji gamtos dėsniai. Vilnius: Margi raštai. Vertė R. Rybelienė.

Rubavičius, V. 2010. Postmodernus kapitalizmas. Vilnius: Kitos knygos.

Vattimo, G. 2009. Tikėti, kad tiki. Vilnius: Dialogo kultūros institutas. Vertė R.Šerpytytė.

Vattimo, G. 2000. „Pėdsakų pėdsakai“ in Religija. Vilnius: Baltos lankos. Vertė R. Šerpytytė.

Welsh, W. 2004. Mūsų postmodernioji modernybė. Vilnius: Alma littera/ALK. Vertė Alf.Tekorius.

Žukauskaitė, A. Įvadas: kaip postmodernizmas tampa mūsų tikrove. In Post/modernizmas. Vilnius: Kitos knygos. Sud. A. Žukauskaitė.

Делез, Ж. Гваттари, Ф. 1998. Что такое философия? Санкт-Петербург Алетейя. Перевод С.Н. Зенкина.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.