Melas pagal pačią savo sampratą siejasi su kažkuo paslėptu, vis dar nežinomu. Melas visuomet yra paslėptas melas. Jei kalbama apie viešą, „akivaizdų“ melą, tuomet reikalą turime su ideologinio pobūdžio iškraipymu, kuris jau liečia pačią mūsų žiūros konfigūraciją ir pastarosios ypatybes. Apie tikrąjį melą, kuris visuomet pasprunka nuo bet kokio tematizavimo ir konteksto, mažai ką tegalime pasakyti. Tiesą sakant, beveik nieko. Pastebime, jog ši paslaptinga „noumeninė“ dalelė yra puikus mąstymo atspirties taškas, o tariamas jos „atskleidimas“ – bet kokios ideologijos steigimui būtinas komponentas. Apie jos pobūdį galima kalbėti tik negatyviai ir tai ją paverčia ultra-universaliu įrankiu, kurį, tarsi inkarą, turint tam tikro pobūdžio teorinės intervencijos kėslų, galima nuleisti į bet kokio turinio dugną. Kaip apie noumenines esybes episteminiame kontekste sužinome iš to, kad nesugebame pereiti sieną kiaurai, taip apie tikrąjį melą mums sufleruoja tam tikros aplinkybės, nurodančios į nesuprastus procesus, darančius įtaką, pavyzdžiui, mūsų visuomeninei būčiai ar politinei bei ekonominei veiklai. Kartais minėti procesai yra itin sudėtingos struktūros, o kartais – elementari, bet iki tol neįžvelgta fenomenų sąveika. Kartais tikrasis melas tarpsta tam tikrų (pavyzdžiui, ekonominių, socialinių) struktūrų nesąmoningo „metafizinio šokio“ sferoje, o kartais jo esama konkrečiuose, konkrečių intencijų apglėbtuose turiniuose. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju būtų galima kalbėti apie ideologiją, tačiau pirmasis atvejis liečia fundamentalų („metafizinį“) ideologijos lygmenį, o antrasis – tam tikrą elementaresnę pirmojo emanaciją, kuri savo klaidinančiu pavidalu gali tapti dar (visais atžvilgiais) geresniu ideologiniu instrumentu. Melą išduodančių procesų gausa ir sklaida žymi mūsų gyvenamos post-ideologinės epochos paradoksą – maksimalų ideologijos kiekį ir maksimalią pastarojo skvarbą.

Vienas elementariausių „metafizinio“ melo pavyzdžių gali būti tai, ką vadiname subjektu. Tą labai puikiai įžvelgė Jacques’as Lacanas. Jis subjektą laikė niekuomet pozityviai nepasirodančia prielaida. Ši prielaida yra ne kas kita, kaip plyšys tarp natūros ir kultūros. Tai nėra kažkas atskilę ar atsiskyrę. Subjektas yra šios skirties tarp dviejų labai skirtingų sferų pasekmė; pasekmė proceso, kuris sukuria (simbolinį) registrą, gebantį iš esmės palaikyti subjektyvybę bei jai reikalingas sąlygas ir suteikti terpę atsirasti bet kokiai (pa)sąmoningai subjekto nuovokai. Ar ne tą patį matome ir Friedricho Schillerio subjektyvacijos/žmogiškėjimo idealo išsipildymo vaizdinyje (leisdami sau atmesti iš jo sekančių paties autoriaus išvadų sąstatą)? Antagonizmas tarp pastovios asmenybės ir kintančios būsenos (iš kurių nė viena, egzistuojanti pavieniui, subjekto negarantuoja), įvardijamas kaip Das Spiel (žaidimas), nėra pozityviai ir fiksuotai tematizuotinas, tačiau tuo pat metu yra ne kas kita, kaip idealiojo subjekto ir subjektyvizacijos proceso esmė. (Tai būtų galima pavadinti subjekto funkcija.) Būsenai būdingas baigtinumas, gaivališkas juslumas į tokio pat būtino pobūdžio santykį šaukia ir asmenybei būdingą protingąją prigimtį, beribę idėjų, formų sferą. Čia verta paminėti, jog Lacanas teigė, kad pasąmonė su siela ryšį palaiko tik per kūną. Schilleris antrina: protavimas be juslumo žmogiškumo nesteigia…

Jeanas Baudrillardas, rašydamas apie mūsų sociumo struktūrų šokį, atskleidžia elementaresnį, konkretesnį melo lygmenį. Šiame lygmenyje besireiškiančios intencijos, kaip minėta, gali būti redukuotos į fundamentalų, „metafizinį“ melo pamatą. Metafizinės struktūros ir konkrečios intencijos santykis yra neatsiejamas, bet, deja, pastaroji veikiau gaminama pirmosios, pastarajai autonomijos pirmosios atžvilgiu įgyti nepavyksta. Taigi atkreipiame dėmesį, kad konkrečios intencijos genezės nužymėjimu įžvalga pasibaigti negali. Visa tai galima iliustruoti reklamos, pajungtos socialinės struktūros logikai, pavyzdžiu. Reklamuojama prekė, sakoma, pritaikoma būtent jums (įvairios buitinės technikos, baldų reklamos), prekė palengvina jūsų buitį, suteikia prestižo jūsų socialinio būvio statusui (Ballantine’s – Leave an Impression!), visaip kaip stengiasi palengvinti jūsų gyvenimą… Čia nesunku pastebėti, kad prekė jau nebėra ji pati – prekė yra virtusi socialine paslauga. Esant tokiai situacijai, tai, ką vadiname preke, nurodo ne į savo funkciją, kietą, materialų savo esmės branduolį, o į autonominę struktūrą, kurios atžvilgiu prekė yra dar vienas ženklų, nurodančių tik vienas į kitą, cirkuliacijos sudedamasis. Konkreti intencija reiškiasi kaip noras parduoti prekę, įtikinti, kad jos jums reikia, bet iš anksto egzistuoja ir būdas, kurį, norinčiajam parduoti prekę, diktuoja fundamentalus socialinio statuso logikos metafizinis šokis. Į pastarąjį nekreipti dėmesio neišeis – pirmą kartą iš naujo išmokti vaikščioti mes negalime, paklusti šiai logikai čia tikslingai privalu.

Pastebime, kad tai, ką pavadinome metafiziniu melu, visuomet iš anksto slypi būde, kuriuo kreipiamės į jo apraiškas. Su konkrečiomis intencijomis susijęs melas, gaminamas pirmosios jo atmainos, gali būti tematizuojamas, bet šis procesas yra itin ambivalentiško pobūdžio ir visuomet nurodo į nuolat persekiojantį netematizuotą savo giminaitį. Matome, kad intervencija iš principo esti destruktyvaus pobūdžio. Jos keliami reikalavimai, galima sakyti, yra tokie, kokius „destruktyviam charakteriui“ aprašyti pasitelkė Walteris Benjaminas.

Viso to akivaizdoje mes, kažką sakydami, visuomet prielaidaujame, jog esama „lakaniško“ subjekto, kuris turėtų žinoti. Kalbame žodžiais, kurie turi daugelį reikšmių ir visuomet atsitrenkiame į šią „noumeninę“ melo liekaną. Vis dar kalbame tik todėl, kad į ją atsitrenkiame. Schilleris teigė, kad jo aprašyta gaivališka būsena ir protaujanti asmenybė niekuomet nesusiliečia, kaip kad dėl mūsų egzistavimo, kuris tik dėl to ir esti kaip toks, kultūra nesusiliečia su natūra, „kieta“ tikrovė nesusiliečia su simboliniu kultūros registru. Šioms susiliejus į vienį, viskas būtų pasakyta, melas išnyktų ir nuolatinis, organiškas disbalansas, vadinamas žmogumi, patirtų kolapsą. Taigi fundamentaliame savo lygmenyje nustoja galioti ir Friedricho Engelso ideologijos „suklaidinta sąmonė“, nes ideologija, kaip tokia, yra įrašyta į pačią žmogaus žiūros, mąstysenos būdo esmę, sąmonė visuomet iš anksto jau yra suklaidinta. Tai – būtina jos egzistavimo sąlyga. Subjektas, kaip teigė Danielis C. Dennettas, yra (vėlgi, pozityviai neįvardijamas) naratyvinės gravitacijos traukos centras. Subjektas egzistuoja tik kaip nuolat save simbolinio registro atžvilgiu pozicionuojanti „noumeninė“ dalelė. Čia priduriame, kad Schillerio Das Spiel taip pat vyksta vien proto ribose; subjekto funkcijos esmė užgimsta simbolinio registro lauke.

Lacanas iliuzijų neturėjo – jis siūlė ne gydyti kažin kokį sutrikdymą ar minėtą disbalansą, o surengti individo ir radikalios jo žmogiškos egzistencijos sferos akistatą. Tai yra ne kas kita, kaip koordinates perbraižantis žmogaus subjektyvumo pozicionavimas, nužymėtas tam tikro pobūdžio egzistencializmu, atiduodančiu subjektą, kiek tai padaryti įmanoma, į savo paties rankas. Štai toks artimas, bet kritiškas ir daugeliu atvejų destruktyvus santykis su meluojančia išore ir vidumi garantuoja kuo autentiškesnę žmogaus egzistenciją, lygintiną ir su iš principo neįgyvendinamu, bet būtinu Schillerio žmogiškumo idealu. Kaip sakė Baudrillardas, realus skirtumas, savitumas, gali rastis tik esant konkrečiam konfliktiniam santykiui su kitais ir pasauliu. Nuo to ir pradėsime.

Paulius Kukis
Tagged with: esėLacanmelassupratimas
 

15 Responses to Apie meluojantį žmogiškumą ir destruktyvų subjektyvumą

  1. T. parašė:

    Įdomus, savotiškai originalus tekstukas, Tačiau žmogiškai žiūrint,melajuontį žmogiškumą įveikinėti destruktyviuoju subjektyvumu niekam nelinkėčiau..Individas ir radikali jo žmogiškosios egzistencijos akistata..? Ar pamenate plačiai nuskambėjusią „The Verve“ kompoziciją – „Bitter sweet symphony“?

  2. T. parašė:

    Turiu omenyje visumą – melodiją, vaizdo klipą, kūrinio žodžius :
    …Well, I’ve never prayed,
    But tonight I’m on my knees,
    I need to hear some sounds that recognize the pain in me,
    I let the melody shine, let it cleanse my mind , I feel free now
    But the airwaves are clean and there’s nobody singing to me now…
    Tuo pačiu tai nieko labai naujo, kadangi dar Tomas Akvinietis via negativa įvardijo kaip vieną iš trijų kelių einant prie aukščiausių dalykų suvokimo…

  3. Paulius parašė:

    T, problemos, kaip darosi aišku iš teksto, visų pirma esama nuolat ir be atvangos postuluojamoje, tvirtu išeities tašku „stebuklingai“ kažkuomet ir kažkur tampančioje „žmogiškoje žiūroje“. Pastaroji, „nežmogiškai žiūrint“ (tamsioji, „nepatogioji“ Levino pusė?), yra labai silpna prielaida. Bandoma papasakoti (ne informuoti) apie destruktyvią subjektyvumo (subjektyvizacijos) prigimtį, kurios ideologinė inversija ir yra tas konkretus melas, gerai prigijusi, tiesiog prisirpusi tautologija, išmėtyta daugybėje tekstų. Tiesa, nežinau, kas esi. Jei esi vienas iš filosofuojančių sociologų, tai tavo pažiūros pasidarytų aiškesnės, kad ir kaip joms nepritarčiau.

  4. T. parašė:

    Klausi ar nebūsiu tik filosofuojantis sociologas? Prisimenu Aristotelį,jis atskyrė filosofiją nuo kitų žinojimo sričių bei vadino ją „dieviškuoju mokslu“, nes ji yra „vertinga savaime, o ne dėl išgaunamos iš jos naudos“ (Metafizika,982a),todėl „visi kiti mokslai būtinesni, bet geresnio nėra nei vieno“(983a). Tačiau ar tik jis pats ir nebuvo paskutinysis toks filosofas, „dieviškojo mokslo“ atstovas? Kitaip tariant, ar visi mes, tarp jų ir pats, nesame „tik“ filosofuojantys valstiečiai, statybininkai, studentai, mokytojai, sociologai, fizikai, kitokie „mokslininkai“..?

  5. Paulius parašė:

    (Savo pasisakyme žodžio „tik“ nevartojau, bet tiek jau to. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad labai vertinu kai kuriuos filosofuojančius sociologus; plg. ankstyvasis Baudrillardas. Vertinu netgi daug labiau už daugelį „grynakraujų“ filosofų.) Aš esu linkęs iškelti filosofijos hermeneutinę funkciją, nes, mano manymu, jos dabar reikia kaip niekad (bet tai jau atskira tema). Artikuliuoti (ir netgi kurti) paraštes – dažnai purvinas, bet labai reikalingas darbas. Filosofijos vienalaikškumo taip pat nepostuluoju, greičiau elgiuosi priešingai.

    Mėtytis abstrakcijomis geba visi, bet ką mes jomis pasakome, ką paliečiame? Ar tik nebus čia kaip su marksistine laisvės samprata, kurios abstraktumo palaikymo pastanga (būdinga vyraujančiai ideologijai) yra ne kas kita, kaip jos eliminavimo įrankis? T.y. kam šilta ir kam šalta nuo spekuliacijų apie „dieviškuosius mokslus“? Abstrakčioji akrobatika, pastebėkime, save pateisina pati, todėl į ją derėtų žiūrėti per saugų, kritinį atstumą. Žižekas daug kur aiškino apie tokių kalbų „svarbą“, bei „naudą“, užmušinėjant laiką ir iš tiesų aktualias ir potencialiai aktualias „nefilosofines“ problemas (kurių santykio su filosofija qua „dieviškuoju mokslu“ demarkacijos ribas braižo KAS?). Taigi, šia prasme dabar, mūsų gyvenamais laikais aristotelių knibždėte knibžda, bet verčiau, su visa derama pagarba, vykime juos ten, iš kur jie niekad nebuvo pabėgę.

  6. T. parašė:

    Neketinu neigti specializuotų filosofijos sričių – hermeneutikos, fenomenologijos, struktūralizmo, postruktūralizmo, kitų kalbos filosofijų. Jos svarbios įgyti filosofijos mokytojo, ar dėstytojo specialybę, suteikia sąvokų bei „metodų“ instrumentarijų užsiimti savojo laikmečio sociumo, mokslo, meno kritika. Bet kartu atsimenu filosofijos istoriką Pierre Hadot, kuris šiandieniam akademinio filosofavimo nuobodulio išvargintam pasauliui primena, kad filosofija buvo ir tiesa sakant, turėtų būti visai ne tai, ką girdime universiteto auditorijose ar skaitome knygose. Antikoje, teigia Hadot, pirmiausia buvo pasirenkamas gyvenimo būdas, ir tik pastarasis formuodavo filosofinį diskursą, o ne atvirkščiai.
    Greta prisimenu Žižeką,žymų socialinį kritiką,laikomą vienu iš šių dienų kairiosios minties lyderių, kurį galima pagirti už sąžiningumą“…aš manau, kad kairė neturi jokios vizijos, kurią galima priimti rimtai. Mes visi trokštame tikros, autentiškos revoliucijos! Tačiau geriau, kad ji vyktų kur nors toli, geriausia Kuboje, Vietname, Kinijoje arba Nikaragvoje. Privalumas būtų tas, kad galėtume tęsti savo karjeras čia“. Kitaip tariant, matome situaciją, kur aiškiai įvardijama, jog šių dienų „postfilosofų“ mąstymas ne tik kad neatsiranda iš gyvenimiškosios praktikos, bet jai akivaizdžiai prieštarauja. Todėl nors jau eilę metų skelbiamos klasikinės filosofijos laidotuvės, jai prikišamas elitarizmas, falocentrizmas bei kitos negerovės, dabartinių postfilosofų kalbų aš toli gražu nepervertinčiau. Jos tikrai dažnai primena savotišką abstrakčiąją akrobatiką, savotišką „lakštingalizmą“ (sako, kad šis paukštis gieda užsimerkęs, didžiai gėrėdamasis savo trelėmis…). Todėl neskubėčiau taip greitai Aristotelį ar kitus klasikus vyti lauk 🙂

    • Pė. Pė. parašė:

      O taip! Karštai pritariu, tpsakant! Tegul visi pokyčiai vyksta, pvz., Egipte, o mes- sotūs, patenkinti- stebėkime ir komentuokime tuos pokyčius, škias, savo šiltuose kabinetuose, nameliuose, rašykime apie tai straipsnelius, knygas ir dūsaukime: „Ach, kaip teisinga, kaip gerai!“
      Juk taip smagu pabūti, škias, kartu su „pasaulio darbininkais,didžiąja darbo armija, tikraisiais žemės šeimininkais…“
      O mes apie juos knygelių prirašysim, tpsakant 🙂

  7. Paulius parašė:

    Jei postuluoji specifines filosofijos sritis (fenomenologai, struktūralistai, hermeneutikai, etc.) ir apibrėži pastarųjų statusą kitos specifinės (klasikinės) filosofijos srities pagrindu, manydamas, kad klasika savyje savaime turi kažkokį diktuojantį užtaisą, tai pasakysiu, kad klysti. Nematau čia jokio legitimumo. Kiekvienas dabar gali tai daryti iš savosios pozicijos (bet kurios iš bet kokios klasifikacijos). Ši Administracinio pobūdžio veikla išduoda kažką, ką Badiou, manau, pavadintų „atonal“ pozicija. Ko ji verta, spręsti tau pačiam (-iai). Toks tavo skirstymas tau gali galioti tavo fantazijoje, bet ne jokiame (intersubjektyviame) simboliniame registre.

    Jei jau cituoji Žižeką, tai sau jo „nepatogink“, nepamiršk antrosios ir, be abejo, esminės jo pozicijos šiuo klausimu pusės. Jis cituoja Badiou tezę: „It is better to do nothing than to contribute to the invention of formal ways of rendering visible that which Empire already recognizes as existent.“ (Atkreipk dėmesį, kad ši tezė iš esmės numato tokį patį kontekstą, kaip ir tavo cituotoji; neesu čia selektyvus.) Čia, kitaip tariant, siūloma nepasiduoti šiuolaikinei, itin paplitusiai (reaktyvaus, teoriškai neapdoroto) „veiksmo“ ideologijai. Tai iškelia teoriją į priekį, į pirmą eilę (beje, tą pat patvirtina ir Žižeko ideologijos kritikos apmatai). Drąsiai teigiame, kad teorija eina pirma (ta pačia prasme, kuria pirma eina Baudrillard’o simuliakrai).

    Galų gale, visgi, nesupratau, kodėl laikai teksto (plačiąja prasme) antraeiliškumą, gyvenimo būdo pirmumą kažkokia vertybe? Kam tai aktualizuoji? Kam tas ilgesys? Ar tik neužsiimi kažkuo (neįgyvendinamu), „kad galėtume tęsti savo karjeras čia“? Gal dėl to, kad manai, jog filosofija turi būti tai, kas ji buvo ten, kur buvo sugalvotas jos pavadinimas? Nematau nieko, kas man trukdytų galvoti priešingai. Kodėl Hadot drįsta teigti, kad „filosofija buvo ir tiesa sakant, turėtų būti visai ne tai, ką girdime universiteto auditorijose ar skaitome knygose“? Kaip jis įrodo, kad filosofiją Privalėtume suprasti kaip vienalaikišką intelektualinę sistemą? Dar kartą, tokie maltinukai vėl artėja prie užsiėmimų, garantuojančių, „kad galėtume tęsti savo karjeras čia“.

  8. T. parašė:

    Kodėl laikau teksto antraeiliškumą (šį kartą grynindamas mintį apsiribosiu fonetiniu raštu) ir gyvenimo būdo pirmumą vertybe? Tai tiesiogiai ateina iš klasikinio mąstymo paradigmos. Štai Heideggeris pažymi, kad didžiausias Vakarų filosofas buvo Sokratas, nes jis nieko nerašė. Galima klausti kodėl? Nes raštas, kaip ir eilė kitų medijų, turi tiek šviesiąją, tiek tamsiąją pusę. Raštas, aiškina Ricoeuras, turi „semantinės autonomijos“ savybę – kitaip nei gyva kalba, jis išlaisvina mintį iš konkrečios situacijos steigiamų apribojimų, padaro ją nepriklausomą nuo laiko, vietos bei aplinkybių sąlygoto ribotumo. Tačiau kartu esama ir tamsiosios pusės, nes užrašytas tekstas jau yra autentiško mąstymo, kylančio iš gyvenimo būdo kopija,simuliakras,Sokrato kalbą užrašo Platonas, Platoną perrašo Jonas,o Joną – Mykolas…Mykolo užrašyta Sokrato kalba jau mažai ką turi bendro su Sokratu :“Raštas…turi kažką siaubinga, kuo jis iš tiesų yra panašus į tapybą – mat jo palikuonys stovi kaip gyvi,o jei jų ko nors paklaustumei, jie labai iškilmingai tyli…Kiekviena kalba,kartą užrašyta,yra mėtoma ir vėtoma visur kur – tiek tarp išmanančių žmonių, tiek tarp tų, kuriems visiškai nedera jos skaityti…(Platonas, „Faidras“, 276a-276c). Valery kalbėjo, jog jis negalįs suprasti filosofų problemų dėl to, kad ne jis pats jas yra suformulavęs. Kaip suprantu, tai kyla iš to paties nepasitikėjimo jokiomis mąstymo transliavimo medijomis. Galiausiai panašu, jog fonetinio rašto medija nusivylęs ir pats Žižekas, kai žurnalistams skundžiasi, jog kinai išsivertė jo 10 knygų, visiškai nesuprasdami jo idėjų:)(„Sveiki atvykę į slovėno S.Žižeko šou, kuriame marksizmas kergiamas su popkultūra ir psichoanalize“, Der Spiegel).

  9. Paulius parašė:

    Na tai, kad tam tikros problemos plaukia iš klasikinės mąstymo paradigmos, nepaverčia jų pirmosios nuosavybe arba išvis – būtinybe. Sėkmės tau tvarkantis su savo šluota, bet aš turiu kitokią. Aš iš karto sakyčiau, kad ne autonomijos buvimas/nebuvimas čia vaidina pagrindinį vaidmenį, o tiek pasakytam, tiek užrašytam būdingas ir bendras interpeliatyvumas (itin stipri subjekto konstruojamoji funkcija), manant, jog neįmanoma mąstyti (kuria nors įmanoma įsivaizduoti prasme) „grynai“, kai pats mąstymas yra struktūruotas simboline funkcija. Valery kelta problema, sakyčiau, yra būtina bet kokios simbolinės funkcijos egzistavimo sąlyga (kitu atveju, nereikėtų pačios kalbos, kaip tokios) ir t.t. Kitaip tariant, kelčiau klausimą, kiek pats žmogus gali būti atsakingas už savo kalbos/rašliavos reikšmę ir esmę? Ruth Golan sakė, kad tiesa niekuomet nėra vieno žmogaus tiesa, ji vienu metu privalo būti mažiausiai dviejų žmonių tiesa. Ką ir kaip išlaisvina raštas, jei manau, kad pats mąstymas jau numato ir užrakina?

    Pratęsime prie arbatos?

  10. T. parašė:

    Mano vardas Tautvydas, kažkada viename bare jau diskutavome. Galėsime pratęsti prie arbatos puodelio, šeštadienį ketinu apsilankyti knygų mugėje, gal ir pats ten ketini užsukti ?

  11. Paulius parašė:

    A, puikiai tave pamenu, Tautvydai. Būtinai dar kada prisėsime padiskutuoti, tik, deja, šeštadienį, ko gero, negalėsiu.

  12. Baltoji varnelė parašė:

    Ė, taigi turime šiam tinklalapyje agorą/forumą, galėtumėte ten persikelti su diskusijom, nes tikrai įdomu.

  13. T. parašė:

    Turiu Pauliau tavo el.pašto adresą. Galėsime kada padiskutuoti prie arbatos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.