(Trumpi pamąstymai apie kalbą, laukinę gamtą ir kinematografiją.)

Ar kada jautėte hipnotizuojančią akvariumo galią? Ar buvote didžiuliame okeanariume, kuriame patys jautėtės lyg akvariume, nes iš visų pusių juda, lekia, raitosi ir skrodžia vandenį įvairiausių formų, dydžių ir spalvų žuvys? Gal tokią akimirką klausimas „ar žuvys sapnuoja sapnus“ tampa nebe juokingas, o įgauna prasmę, kurią ne iš karto galima įžvelgti? Tai klausimas ir trumpas fragmentas iš Wernerio Herzogo filmo The Bad Lieutenant: Port of Call New Orleans. Tačiau būtent šis fragmentas ir paskatino paieškoti bendrų sąsajų tarp kino režisieriaus Herzogo ir filosofo Alphonso Lingio, tarp filmo Grizzly Man ir knygos Pavojingos emocijos.

Tad vis tik, kas bendro tarp Herzogo ir Lingio? Pirma, kas ateina į galvą, – frazė, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai yra du skirtingi pasauliai ir bet koks žmogaus susitapatinimas su gyvūnu yra neįmanomas, o bandymai tai daryti tėra nepagarba gyvūnui. Filme Grizzly Man matomas Aleutų muziejaus direktorius Svenas Haakansonas sako, kad žmogus neturi lįsti į lokių teritoriją, nes jo elgesys, lyg jis pats būtų lokys, – tai didžiausia nepagarba lokiui ir jo esybei. Lingis savo tekstuose taip pat aiškiai pasisako apie žmogaus ir gyvūnų tapatinimą: „Betgi mes nesiekiam susitapatinti su kitu gyvūnu. Juo labiau netapatiname gyvūno su žmogumi.“[1] Čia natūraliai kyla klausimas, kas galėtų tapti tiltu tarp šių dviejų skirtingų pasaulių? Algis Mickūnas viename straipsnyje rašo, jog „Lingis nesiekia atskleisti bendrųjų principų, nes jis supranta daiktą savaime kaip ‘štai šį’ absoliučiai vienintelį visame kosmose individą, kurio negali paaiškinti jokie teoriniai viską nulemiančias priežastis atskleidžiantys voratinkliai. Toks neišaiškinamas, bet įdėmiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštis, medis, saulėlydis, tema byloja savaime suprantama ‘nekalta kalba’“[2]. Būtent išgirsti bei įsiklausyti į „nekaltą kalbą“ ir yra tas tiltas tarp dviejų skirtingų pasaulių, kurie yra taip arti vienas kito; kartais jie susiliečia ir tada įvyksta įdomūs, filosofo dėmesio verti dalykai.

Herzogo filmas Grizzly Man ir yra tas bandymas įsiklausyti į „nekaltą kalbą“. Šis įsiklausymas labai specifinis, nes perteikiamas ne mažiau specifine kinematografijos kalba. Tačiau būtent ši kinematografijos kalba leidžia betarpiškai pažvelgti į tą kitą pasaulį. Pagal Lingį, „kalba padeda suformuoti ir išgryninti patirtį ir net tampa patirties ‘atmintimi’ arba ‘archyvu’, bet taip pat leidžia suprasti savo nepakankamumą. Pastarasis reikalauja tobulinti aprašymus ir ieškoti tikslesnės kalbos, kuri nepaslėptų tiesioginės ir unikalios kokio nors daikto, dalyko ar įvykio patirties. … Kasdieniškai vartojama kalba yra ‘per daug kategoriška’ ir subendrina ‘štai šio daikto’ unikalumą“[3]. Todėl Lingio kalbą galima vadinti kinematografiška. Kinematografiška ta prasme, kad, skaitant jo tekstus, vaizdai užplūsta nepaliaujamu srautu ir skaitytojas gali visa tai stebėti „tiesiogiai“, gali išgirsti/pajusti „nekaltos kalbos“ nuotrupas.

Nardymo viršūnė – ne išvysti kokią retą žuvį, bet būti jų stebimam. Patiri malonumą, kai viso nardymo metu tave lydi porelė žuvų angelų, plaukiančių šalia akvalango matuoklių ir smaksančių visur, kur tu pats kiši nosį. Pajauti virpulį, kai vandenis praskrodžia didysis ryklys ar stabteli vos per kelis sprindžius tau virš galvos, įsmeigdamas citrinos geltonio akį. — Alphonso Lingis — [4]

Mickūnas taip apibendrina Lingio požiūrį į kalbą: „Lingio kalbos turtingumas yra susijęs su tiksliu ir betarpišku daiktų, žmonių bei įvykių aprašymu. Jo kalba atveria dar nekategorizuotus patirties klodus ir skaitytojui leidžia ‘pamatyti’ ne ką nors naujo, ką sukuria kalba, bet tai, kas visuomet buvo duota, tačiau liko nepastebėta vien dėl mūsų prielaidos, kad kalba lemia visą patirtį.“[5] O vienas žinomiausių prancūzų režisierių Jeanas-Lucas Godardas apie kino kalbos prasmę viename interviu yra pasakęs, kad „kino prasmė yra tame sunkiai suvokiamame fakte, kad kinas vaizduoja tai, kas nematoma. Tai tiesiog nuostabu“[6]. „Vaizduoja“ šiuo atveju padeda pamatyti tai, ko žmogus nepastebėjo, į ką neatkreipė dėmesio, pro ką abejingai praėjo ar tiesiog nebuvo susidūręs. Tai nėra „poetiškas leidimas“ kalbėti alegorijomis, metaforomis ar vaizduote[7]. Gal todėl Lingio tekstai kupini tos pirminės filosofinės nuostabos, kuri moko ne tik stebėtis, bet ir stebėti, atrasti ir kelti klausimus; tai tokia nuostaba, kurią su laiku praranda ne tik didelė dalis filosofų, bet ir didžioji dalis žmonijos, iš vaikystės pereidama į suaugusių pasaulį.

Herzogas savo filme leidžia pamatyti tą „nematomą“ pasaulio dalį. Režisierius, kurdamas filmą, kaip ir Lingis savo tekstuose, išeina už kasdienės kalbos ribų ir betarpiškai tiria „štai šio daikto“ unikalumą bei leidžia pajusti „nekaltą kalbą“.

Filmuodamas, Treadwellas ne visuomet suvokė, kad akimirkos, kai tarsi nieko nevyksta, iš tiesų pilnos keisto paslaptingo grožio. Pati gamta kūrė savo filmą, pasakojo savo paslaptingą istoriją. — Werner Herzog —

Žmogaus akys visada krypstą į tą pusę, kurioje yra kažkoks veiksmas, todėl daugelio dalykų tiesiog nesugeba pastebėti, pajusti, išgirsti. Tiek Lingio tekstai, tiek Herzogo filmas leidžia stabtelėti, įdėmiau pažvelgti ir įsiklausyti į mus supantį pasaulį, leidžia nustebti ir apmąstyti mus supančią gamtą.

Jei Lingio tekstai vienalyčiai ir nuoseklūs tiek savo „vaizdais“, tiek mintimi, tai Herzogo filmas Grizzly Man savyje turi du skirtingus požiūrius, du skirtingus pasakotojus, kurie ne visada tarpusavyje sutaria. Pirmasis pasakotojas – tai tarp lokių gyvenęs ir juos filmavęs Timothy’is Treadwellas[8], kuris yra tas betarpiškai patiriantis ir tą patirtį bandantis perteikti kitiems. O pats Herzogas – tas pasakotojas, kuris interpretuoja pirmojo patirtį. Ypatingai nesutarimas tarp pasakotojų pasirodo tada, kuomet kalba pakrypsta apie požiūrį į pačius lokius. Treadwellui lokys, jo žodžiais, – „jo draugas, jo išgelbėtojas“, tas, kuriuo reikia rūpintis ir ginti. Tuo tarpu Herzogui lokys tėra abejingos gamtos dalis. Nė viename lokio snukyje, kuriuos nufilmavo Treadwellas, jis neįžvelgia nei artimumo, nei supratimo, nei pasigailėjimo, o bejausmis sustingęs lokio žvilgsnis išduoda tik susidomėjimą maistu. Kyla klausimas, kuris požiūris artimesnis Lingiui? Galbūt atsakymas glūdi filmo Grizzly Man įžanginiame sakinyje: „Atsiskleidė žmogaus ekstazė ir vidinė sumaištis, lyg jis būtų norėjęs išsilaisvinti iš jį įkalinusios žmogiškosios prigimties.“

Timotis ir lokiai. Kadras iš filmo Grizzly Man

Treadwellas, žvelgdamas į lokius, eina tradiciniu keliu – žvėryje ieško žmogiškų bruožų, žmogiškų emocijų. Tuo tarpu Lingio žvilgsnis krypsta kita linkme. Jis mano, kad ne žvėryje pasireiškia žmogiškos emocijos, bet priešingai, žmogaus emocijos yra perimtos iš gyvūnų.

Ar ne gyvūniškos emocijos leidžia mums suprasti savo jausmus? […] Tik išvydę paukštę, kuri puola katę, tris dienas gedinčią ir negyvą drambliuką nešiojančią dramblę, patikime, jog motiniška meilė išties egzistuoja. — Alphonso Lingis — [9]

Šiai Lingio minčiai labai artima ir paties Herzogo pozicija filme Grizzly Man: „O kol mes stebime gyvūnus, besidžiaugiančius buvimu, tokius gražius ir nekaltus, mane persmelkia mintis, kad mūsų žvilgsniai nukreipti ne į laukinę gamtą, į savo pačių vidų, į savo prigimtį.“ Bet vis tik didžiausias skirtumas tarp režisieriaus ir žmogaus-lokio – požiūris į gyvenimą tarp lokių: Treadwellui tai – gyvenimo būdas, gyvenimo prasmė, tuo tarpu Herzogas žvelgia į visą šį darbą kaip į tam tikrą kinematografinį eksperimentą, nes vienas žmogus užfiksavo didingus momentus, kurių nebūtų sugebėjusi užfiksuoti net didžiulė filmavimo komanda.

Herzogas, kurdamas šį filmą, naudojosi (sąmoningai ar ne) prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o aptarta struktūra, kai „režisierius turi suprasti, kuo personažas buvo ‘iki’ ir kuo bus ‘po’, jis turi sujungti praeitį su ateitimi nepertraukiamam perėjime iš vienos būsenos į kitą“[10], arba, kalbant jau anksčiau minėto režisieriaus J.-L. Godardo žodžiais, „žinoti, kuo jie buvo iki tol, kol pateko į kadrą, ir kuo bus po to…“[11] Herzogo filme iš draugų pasakojimų žiūrovas sužino, kokiu žmogumi buvo Treadwellas „iki“ pradėjo gyventi tarp lokių. Apie tai, kas nutiko „po“, žiūrovas sužino iš skrodimo ataskaitos.

Grįžtant prie iškelto klausimo apie žuvų sapnus, reikėtų pasakyti, kad tik betarpiškai įsiklausant į „nebylią kalbą“, klausimas, ar „žuvys sapnuoja sapnus“, nebebus juokingas ir nevertas filosofo dėmesio. Galbūt išgirdus šią „nebylią kalbą“ kils ir daugiau panašių klausimų, o atsakymus bus galima rasti ten, kur mažiausiai tikimasi.

Išorinė aplinka – ne tik emocinių jėgų iškrova, bet ir jų ištakų vieta. Argi ne ūkai ir stipri kruša, žydinčios prerijos ir vasarinės kregždžių rapsodijos atvėrė mūsų širdis platesnėms tikrovės erdvėms, dar toliau už visa tai, kas mus patenkina ir įtikina? Meilė nėra jausmas, kurį patiria vien žmogiškos būtybės, ir ji neišsivysto dėl vidinių reikmių bei norų. — Alphonso Lingis — [12]

O galbūt prie atsakymų radimo svariai prisidės ir kinematografija, galinti išplėšti žmones iš kasdienės kalbos nelaisvės ir išplėsti patį supratimą apie kalbą.

Mantas Bacevičius

 

[youtube width=“640″ height=“360″]http://www.youtube.com/watch?v=gWycuaWJFCM[/youtube]

Werner Herzog Grizzly Man (2005)

 

  1. [1]Alphonso Lingis Pavojingos emocijos, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 35.
  2. [2]Algis Mickūnas Tarp filosofijos ir metafizikos (Emanuelis Levinas ir Alphonsas Lingis), Žmogus ir žodis 2011 IV, psl. 10.
  3. [3]Algis Mickūnas Tarp filosofijos ir metafizikos (Emanuelis Levinas ir Alphonsas Lingis), Žmogus ir žodis 2011 IV, psl. 11.
  4. [4]Alphonso Lingis Pavojingos emocijos, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 37.
  5. [5]Algis Mickūnas Tarp filosofijos ir metafizikos (Emanuelis Levinas ir Alphonsas Lingis), Žmogus ir žodis 2011 IV, psl. 10.
  6. [6]Iš Wimo Wenderso filmo Room 666 (1982).
  7. [7]Algis Mickūnas Tarp filosofijos ir metafizikos (Emanuelis Levinas ir Alphonsas Lingis), Žmogus ir žodis 2011 IV, psl. 10.
  8. [8]Timothy Treadwell (1957 – 2003) – gamtos apsaugos aktyvistas, gamtininkas mėgėjas, save vadinęs „geraširdžiu kariu“. Jis trylika metų kiekvieną vasarą stebėjo ir fiksavo lokių gyvenimą Aliaskoje. Nuo lokių ir žuvo 2003 m. spalį.
  9. [9]Alphonso Lingis Pavojingos emocijos, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 39 – 40.
  10. [10]Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, AdMarginem, Москва 2004, psl. 461.
  11. [11]Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, AdMarginem, Москва 2004, psl. 468.
  12. [12]Alphonso Lingis Pavojingos emocijos, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 23 – 24
Tagged with: filmasgyvūnasHerzogkinasLingisMickūnasTreadwell
 

3 Responses to Ar žuvys sapnuoja sapnus?

  1. Lokis parašė:

    He disappeared without even a word,
    But that night as the moon crossed the mountain,
    One more grizzly was heard

    Tas žmogus, gyvenęs tarp lokių, buvo nepaprastas. Jis neabejotinai sukūrė pats save iš naujo, atrado prasmę. ech, ta prasmė, nežinai kur ją atrasi…

  2. ph.k.dick parašė:

    Ar androidai sapnuoja elektrines avis?;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.