Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

Buvimo ir nebuvimo įtampa užklumpa visiškai netikėtai, nelauktai ir dažniausiai absoliučiai kasdieniškose situacijose (besiruošiant užmigti lovoje, pilant pieną į kavą, ramiai stebint tekantį upelio vandenį, žvelgiant, kaip tavo paspirtas kamuolys, skambant Handelio operos „Rinaldo“ akordams, palengva ritasi ką tik nupjautos žolės paviršiumi) ir supurto įprastą gyvenimo ritmą. Aš esu baigtinis. Mirtis. Kiek toks atsiveriantis metafizinis siaubas yra susijęs su erdve, kaip paprasčiausiu buvimu ant šios žemės, žmogiškojo horizonto apibrėžtyje, o kiek tai siejasi su laikine perspektyva, kaip žmogišku būviu nuo gimimo paslapties iki mirimo akimirkos? Tai klausimai, atveriantys plačius horizontus polėkiu užpildytos minties vyksmui.

Surasti atsakymą, kuris išreikštų laiko esmę, tikriausiai, yra ne baigtinio individo jėgoms. Baigtinis individas, mirtingasis… Tokios išraiškos tiksliausiai apibūdina šio pasaulio gyventoją, kurį dabar vadiname žmogumi. Tačiau klausimai apie pradžių pradžią visada domino žmogaus protą. Žinoma,  juk tiek atsakymų: laikas prasideda nuo Didžiojo Sprogimo, Chrono, Dievo tėvo ar dar nežinia nuo ko (nuo kada nekyla ranka parašyti). Jis matuojamas tiksliai, labai tiksliai, o gal esti tik laikrodyje. Galime pasirinkti savo perspektyvą, kaip išreikšti santykį laiku, bet niekas negali paneigti, kad visus žmones vieną dieną ištinkantis įvykis kodiniu pavadinimu „Mirtis“ išmeta (bent kartais) į trukmės apmąstymus, todėl gal geriau taip: „Aš atsisakau mąstyti apie mirtį, nes kai apie ją mąstau, jaučiu, kaip ji priartėja.“

Kokių tik pastangų neužfiksuota mąstytojų tekstuose, kurie vienu ar kitu aspektu iškelia į paviršių laiko veidą: tikslus laiko skaičiavimas ir be galo maži arba be galo dideli skaičiai, kurie tęsiasi į begalybę; vidinio laiko atradimas, kaip dievo impulsas mano amžinumo suvokime; amžinasis dabar, kaip taškas praeities ir ateities sankryžoje; laikas, kaip dabarties laukas, nuolat atveriantis horizontus; trancidentalinis subjektas, kaip abstrahuotas nuo kasdienio pasaulio, taigi ir nuo baigtinumo ir pan. Tokios sąvokos atskleidžia vieną įdomų momentą: šie apibūdinimai – tai bandymai kalbėti už mirties ribos, bandymas sušvelninti ir užkloti mirties, kaip substancinio įvykio, klodą, kuris, ką bekalbėtume, įvyks mūsų ir tik mūsų pačių autentiškai laukiančioje patirtyje. Tai likimas, kito kelio nėra. Mirtis, kuri prieš savaitę ištiko senelį, prieš du metus Petrą, prieš dvidešimt penkerius kaimyną, o prieš du su puse tūkstančio graiką, manęs taip pat laukia. Tai įvykis, kuris man labiausiai ir aiškiausiai pasako: tu esi visiškas individas, absoliučiai atskiras ir absoliučiai baigtinis. Šiuo unikaliu atveju jokių grįžtamų procesų nebus – tai vienintelis, o tuo pačiu ir autentiškiausias įvykis, kuris įvyks tavo patirtyje; kai kurios patirtys gali bent potencialai kartotis, bet riba, pabaiga, mirtis – tai įvykio koncentratas, nes įvykis savo esme esti tai, kas niekada nebepasikartoja. Vienkartiškumas – unikalumas aukščiausiu laipsniu.

Tačiau visiškai pagrįstai galima paklausti, ar nuolatinis kalbėjimas, kad „bus“, „laukia“, „ištiks“, nėra kalbėjimas, kuris rodo, kad pats kalbėtojas yra pakliuvęs į laiko sampratos (linijinės) spąstus ir niekuo nesiskiria nuo jo paties vardijamų atsakymų apie mirtį. Stabtelkime.

Nuolatinis sąlytis su kitų mirties įvykiu, nuolatinis stebėjimas, kaip šis įvykis ateina ir kaip jis veikia tą, kurį jis ištinka, atveria visiškai kitokią egzistencinę perspektyvą: aš keistu būdu čia ir dabar esu nuolatos priverstas išgyventi su manimi koegzistuojančių žmonių patirties įkrautą lauką. Man nerealių dalykų, visiškai nesuvokiamų, artuma atsiveria tokia koncentracija, kad kinta mano paties patirties paviršius. Patirtis transformuojasi ir pakinta mano sąmonės turinys, neišvengiamybės artuma leidžia priartinti nuolatinio kasdienio srauto prasmingumo lygį ir atmesti daugelio sluoksnių luobą, kurį sukuria kalbos fantomai. Tokiu atveju mirtis tampa ne kažkada būsiančiu įvykiu ar teoriniu konstruktu, o gyvosios patirties išgyvenimu (beje, be jokių sąmoningų priartinimo praktikų).

Filosofija negali valdyti mirties. Mirtis/baigtinumas – jos geriausia draugė ir palydovė, o filosofija su draugais užmezga lygiavertį ryšį, kad galėtų išryškėti kiekvienos jų unikalumas. Mirtis, kuri laukiama, ta, kuri verčia drebėti ar tampa pokalbių tema, dabarties baigtinumo nušluojama kaip lauko baidyklė ir atveria savo esminį klodą – stabu pavirtusio niekio tuštumą. Beje, ar ne stabai mus labiausiai gąsdina? Stabai, pastatyti nežinia iš ko ir nežinia kieno. Žodžiai, kurie prarado pasitikėjimą ir įsipareigojimą būti garbės žodžiu bei pavirtę socialinių santykių ženklu. Mirtis išbando mūsų orumą. Ne įsivaizduojamą, ne kitame žmoguje stebimą ar kito veidui skirtą, bet iškirtinai savą, tą, kuris mums tik ir beliko (jeigu jis buvo)

.

.

prieš akis skleidžiasi girios žaluma ir vandens tėkmė. Fone skamba J. S. Bacho kantata „Ich ruf’ zu dir, Herr Jesu Christ“. Palei upelį vaikštinėja vyras. Išgirdęs josar bijote mirties?,  jis stabteli ir susimąstęs kalba:

Manau, kad mirties nėra. Tėra kažin koks aktas, skausmingas aktas, kurį žmogus dažniausiai įsivaizduoja pilną sopulių; mes labiau galvojame apie fizinius sopulius, o ne apie mirtį, kaip tokią, nes, mano manymu, mirties tiesiog nėra…nežinau… Kartą sapnavau, kad numiriau. Tai atrodė labai tikroviška. Pajutau tokį laisvumą, lengvumą, neįtikėtiną laisvę… Rodos, tie pojūčiai – laisvumas ir lengvumas – leido man manyti, kad numiriau, t. y. išsilaisvinau iš visų pančių su šiuo pasauliu. Šiaip ar taip, aš netikiu mirtimi, jokios mirties nėra. Tėra sopuliai ir skausmas, ir dažnai žmogus painioja tuodu dalykus – mirtį ir sopulius. Taip manau…nežinau… Aišku, galbūt tuomet, kai tiesiogiai susidursiu su tuo, man pasidarys baugu ir imsiu galvoti kitaip…nežinau…

Jo nesutrikdo josmanote, kad esate nemirtingas?Vyras mus košia žvilgsniu ir ramiai taria:

Taip, tikrai taip

Tagged with: ČiurlionisEonaskūrybasupratimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.