Filosofija ir asmenybė

pagal | 2012 01 15

Gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio pranešimas „Filosofija ir asmenybė“, perskaitytas Rusijos mokslų akademijos Psichologijos instituto metodologiniame seminare 1977-ųjų kovo 3 d.

***

Nežinau, ar mano kalba sugebės atsakyti į jūsų, psichologų, lūkesčius ir ar ji sutaps su kuria nors pagrindine jūsų veiklos kryptimi – tikėtina, ir net geriau, kad nesutaptų, o būtų tam tikru požiūriu iš šalies. Galbūt ji sukels jūsų galvose kokias nors naudingas asociacijas, kurių aš, ačiū Dievui, nekontroliuoju, o būtent dėl to jos gali tapti ir vaisingomis.

Mano pranešimo tema „Filosofija ir asmenybė“. Prašyčiau nuo pat pradžių mane suprasti teisingai: pranešimo tikslas nėra kokios nors filosofinės teorijos apie asmenybę išdėstymas. Aš išvis abejoju, kad yra tokia teorija ir kad ji apskritai gali būti. Tenoriu išsakyti kai kuriuos samprotavimus apie šių dviejų dalykų ryšį, kurie ir patys nėra aiškūs, o kadangi man atrodo, kad yra kažkoks ypatingas, artimas ryšys tarp asmenybės ir filosofijos ir kad tas kažkas, kas išskiria šį santykį iš visų kitų galimų santykių, yra tai, kas skiria filosofiją ir nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, filosofiją nuo mokslo, pasaulio; lygiai taip pat šitai skiria ir asmenybę nuo kažko kito, tarkime, individo, žmogaus lavinimosi procesų ir t. t. Esti kažkas artimo tarp to, kas išskiria vienu metu iš kitų problemų visumos ir vieną, ir kitą. Ir štai aš, sukdamasis intuityvaus įsivaizdavimo rėmuose apie vieną ir kitą bei nepretenduodamas į kokius nors atskirus asmenybės arba filosofijos apibrėžimus, tiesiog stengiuosi eksplikuoti mūsų intuiciją, kurią mes visi turime. Kartais nekreipiame į ją dėmesio, nors įprasto žodžių vartojimo lygmenyje gana taikliai taikome terminus ir sąvokas, tarkime, kai intuicijos lygmenyje kalbame apie kažką, kad tai asmenybė – ryški ar menka; nemanau, kad būtent šiai sąvokai priskiriame poelgį, kurį vadiname asmeniniu, o būtent šį poelgį įvardijame ir jam priskiriame šį žodį, o ne kitą, ir tam mūsų intuicijoje, mūsų įprastoje žodžių vartosenoje yra kažkoks pagrindas.

Lygiai taip pat yra kažkoks pagrindas, kuriuo vadovaudamiesi ir trokštame, ir abejojame filosofiją priskirti mokslui. Žinome, kad filosofija – tai teorija, darbas su sąvokomis, o tai yra tam tikra teorinės intelektualinės veiklos rūšis. Be to, kai kas nors mums sako, kad filosofija – tai mokslas, mes kažkaip nevalingai pašiurpstame. Kodėl pašiurpstame? Kokia to priežastis? Tai, kas suartina vieną su kita, filosofiją ir asmenybę, tuo pačiu metu jas išskiriant į vieną ypatingą, bendrą problemą, glūdi vienoje labai įdomioje paties žmogaus gyvenimo aplinkybėje, tai yra sąmoningame gyvenime ir pačiame fenomene, kurį mes, irgi intuityviai, vadiname „žmogumi“, išskirdami jį kaip kažkokį specifinį vaizdinį be jokių apibūdinimų (aš specialiai parenku ir vartoju tokius žodžius), pasirodantį Visatos, kosmoso, būtybių, kurios sudaro Visatą, fone. Jame akivaizdžiai yra kažkas ypatingo, išskirtinio ir paslaptingo. Bet kuriuo atveju didžiausios problemos, su kuriomis susiduria žmogus, – tai tos mįslės, su kurioms jis susiduria kaip pats-savimi-sau-užduotas [сам-собой-себе-задан]… Kitaip sakant, didžiausia problema žmogui yra, žinoma, žmogus: niekas negali jam pridaryti tiek problemų, tai yra sujaukti mąstymą, kaip jis pats sau. Bet šitai nėra atsitiktinis dalykas. Akivaizdu, kad tai susiję ne su tuo, kad žmogaus gelmės negali būti pažintos, kad tai paslaptis ir migla, o su tuo, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri egzistuoja tik tada, kai kelia klausimus.

Nuo seno filosofijoje yra ypatingos kategorijos klausimų išskyrimo tradicija, klausimų, kurie kartais vadinami simboliais, kartais tiesiog klausimais, reikalaujančiais ypatingos, specialios jų formulavimo ir kūrimo technikos ir kurie savo esme neturi atsakymo ta prasme, kad jie ir nereikalauja jokio atsakymo, o jų esmę ir funkciją sudaro tai, kad jie tiesiog turi būti užduoti; tokiu būdu filosofija parodo, kad yra tam tikri dalykai, kurie konstituciškumo ir būtiškumo faktu pasireiškia klausimu. Štai, tarkime, egzistencinėje filosofijoje žmogiškojo egzistavimo ypatumas buvo išryškintas ir apibūdintas taip: būties sandaroje žmogiškas esinys yra toks esinys, kuris kelia klausimą apie savo būtį. Ir tai skiria jį nuo visų kitų. Čia aš tiesiog nevaržomai cituoju tam, kad sukurčiau asociatyvų minties sekimą neduodant jokių apibūdinimų, jokių galutinių formuluočių, ir juo labiau, gink Dieve, nesiekdamas diskusijos šiuo klausimu. Ką noriu pasakyti? Kad pažadinčiau asociacijas, kalbėsiu apie specifinę sąvoką, kuri esti filosofijoje: „Aš“. Intelektualinės technikos prasme ši sąvoka ir jos vartojimas prilygsta kitos filosofinės sąvokos – Dievo arba dieviško intelekto – svarbai ir naudojimui. Dabar, nuo pastarosios sąvokos mintyse, mąstant, prašyčiau atriboti visas religines asociacijas, kadangi kalbu apie filosofinę sąvoką, o ne apie teologinę. Kuo šios sąvokos sutampa? Savo laiku Descartes’as parodė, kad tiek sąvokų „Aš“, tiek „Dievas“ supratimas neturi daiktinio atitikmens, o yra kokio nors egzistavimo žmogiškos veiklos išraiška. Iš čia atsiranda formuluotė: „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju.“ Kitaip sakant, mums nereikia ieškoti tokio Aš, kuris būtų empiriniu daiktu šalia kitų daiktų, kaip, pavyzdžiui, mūsų galimai stebimos žvaigždės šalia kitų žvaigždžių arba planetų, stalai kartu su kėdėmis, tokiu būdu, kai yra vykdomos pagrindinės mokslo procedūrų taisyklės, kurias sudaro tai, kad bet kokiai, netgi pačiai abstrakčiausiai sąvokai, turi būti pritaikyta kokia nors procedūra, priskirianti sąvokai kažkokį objektą, į kurį galėtumėme nurodyti kitomis priemonėmis, o būtent empiriniais stebėjimais ir patirtimi. Tokios sąvokos vadinamos daiktinėmis. Bet yra sąvokos, kurios neturi daiktinio atitikmens ir jos kuriamos ne šiuo tikslu. Tai simboliai. Tokiu Simboliu ir yra sąvoka Aš. Tuomet, kai  filosofijoje kalbama apie Aš arba apie Aš kaip asmenybę, turimas omenyje būtent ne mūsų empirinis, psichologinis Aš, kuris egzistuotų realiai ir natūraliai, o tam tikra konstrukcija, kuri pati yra tam tikros pastangos rezultatas ir egzistuojanti tik dėka palaikančios pastangos, kylančios iš mąstančio esinio, turinčio Aš supratimą. Tai yra pats daiktas sukuriamas mąstymo apie jį aktu ir anapus šio akto neegzistuoja. Tik šia prasme jis yra egzistavimo išraiška: Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju. Tokiu pačiu būdu Descartes’as ontologinį Dievo būties įrodymą veda link to, kad nėra tokio daikto, o ir pati mintis apie jį, Dievą, kurios nėra iš kur kildinti, negali būti svarstoma kaip kažkokių empirinių aplinkybių poveikis mums, kurios turėtų savyje ir perduotų mums kokią nors mintį apie esamybę, o tėra mūsų prisitaikymo apraiška prie egzistuojančio tam tikro galingo, dieviškojo intelekto (traktuoju šį momentą pažinimo teorijos rėmuose, t. y. samprotauju apie jį kaip kvazireliginį).

Kokia yra šių išvardintų sąvokų-simbolių ypatybė, kuri, įvedant jas į vartojimo teorijų sudėtį ir elgesio su jomis būdą, reikalauja ypatingos intelektualinės technikos? Taigi šios sąvokos nurodo į tam tikrą žmogiškojo fenomeno fundamentinę ypatybę, kurią sudaro tai, kad žmogus yra dirbtinė būtybė. Tai reiškia, kad jis turi būtinybę kurti savo gyvenimo organus, kuri neišplaukia iš kokių nors biologinių mechanizmų lėmimo ir nėra įgyvendinama gamtos procesų užtikrinimu jos įgyvendinime, taip pat ir būtinybės egzistavimo vadinamojoje problemiškoje antrojoje gamtoje, žmogaus sukurtoje iš kažkokių kentaurinių objektų aplinkoje, kurioje tie objektai turi šitiek gamtos daiktų savybių ir tuo pat metu kuriami ne gamtos, o žmogaus. Žmogų sukūrė ši aplinka, o svarbiausia, kad jo egzistavimas šioje aplinkoje yra problemiškas dėl šios aplinkos negalėjimo egzistuoti, kurtis ir tęstis savaime. Ji kiekvienąkart turi būti papildoma kokia nors žmogaus kūrybos pastanga. Be to pasaulis žūsta.

Štai vienu metu priėjome du dalykus; mes būtį suvokiame tarsi skylėtą, prašančią kokios nors žmogaus pastangos, be kurios ši skylėta būtis negali neegzistuojanti: ji tarsi pakimba tuštumoje ir krenta; kita vertus, turime štai šią būtybę, kuri atlieka tą pastangos aktą ir atlieka jį būdama netobula ir gamtiškai nepagrįsta būtybe. Jeigu jūs, psichologai, įsižiūrėsite į kokius nors specifinius žmogaus emocijų įgyvendinimo, tikslo kėlimo ar kokių nors žmogaus jausmų realizavimo būdus, pastebėsite, kad pačiuose šiuose įgyvendinimo mechanizmuose nėra duotas ar nėra užkoduotas nei vienas žmogaus jausmo arba būsenos įgyvendinimas, kuriuos intuityviai vadiname specifiškai žmogiškais. Tarkime, gyvūnas, realizuodamas savo lytinį potraukį, jo neskirsto į lytinio potraukio formų įgyvendinimo aktus, įgyvendinimo vietą ir t. t., o realizuoja jį pagal įgytus ir automatiškai įgyvendinamus instinkto mechanizmus.

Žmogus viso šito neturi. Jis tai įgyja (kol kas tebus šitai sąlyginis teiginys). Kad motina ir sūnus nebūtų apimti lytinio potraukio, per visą daugiamilijoninę žmogaus istoriją egzistuoja labai sudėtingas ir paslaptingas incesto draudimas – keista, savotiška kultūrinė steigtis. Viso šito prasmę bei sudėtingumą sudaro būtent tai, kad jo1 prireikė.

Žmogus privalo nustatyti savo geismo dalykus naudodamas tam tikrus psichologinius nagrinėjimo ir vystymosi būdus. Jie jam nėra duoti automatiškai arba mechaniškai. Pats seksualinių nukrypimų faktas neigiamai liudija, kad nėra tokių mechanizmų, kurie būtų panašūs į žinojimo mechanizmą ir būtų įgyvendinami esant ko nors žinojimui, taip pat jie nėra iš anksto nustatyti kokiam nors ypatingam žmogaus išsivystymo būdui – tiek ontogenetiniam, tiek filogenetiniam.

Mano minties turinį sudaro tai, kad šie du reiškiniai – tiek filosofija, tiek asmenybė – yra išvedami iš pagrindo, kurį aprašiau. Trumpai tariant, iš žmogaus fenomeno dirbtinumo ir bepagrindiškumo gamtine prasme. Kažkuria prasme filosofija yra žmogaus orientacijos dalykas štai šioje tuščioje ir tuo pačiu metu sudėtingoje erdvėje, kuri tam, kad egzistuotum, reikalauja iš žmogaus pastangų. Filosofinė kalba tokią pastangą dažniausiai įvardija transcendavimu. Transcendavimu patirties, esamos tvarkos, psichinių mechanizmų ir t. t. Tai yra tam tikra nuoroda, kad žmoguje, be to, ką galėtume aprašyti kaip natūralų egzistavimą, dar yra ir tam tikra veikianti jėga, visą laiką jį stumianti peržengti šias ribas ir transcenduoti. Kur link transcenduoti? Nagi, niekur; kadangi sąvokų-simbolių, apie kuriuos kalbėjau, prasme tokių daiktų nėra. Kitaip sakant: yra transcendavimas, bet nėra transcendento, transcendentinių daiktų. Kantas savo „Grynojo proto kritikoje“ amžiams nustatė šį faktą, kuris, žinoma, jau buvo dar prieš jam jį nustatant – nėra tokių transcendentinių daiktų, tame tarpe ir Dievo. Tėra simboliai, kurių dėka mes žymime kažkokios jėgos, esančios mumyse, veiklos pasekmes.

Todėl pats sėkmingiausias ir prasmingiausias laisvės (laisvės samprata yra tiesiogiai susijusi su asmenybe) apibrėžimas – tai laisvės apibrėžimas apibrėžiant tai, kas yra mumyse ir tuo pat metu nuo mūsų nepriklauso; apibrėžimas to, kas yra transcendavimu ta prasme, kad tai niekada neturi jokių konkrečių pagrindų, kuriuos galėtumėme aptikti kokioje nors konkrečioje individą supančioje kultūroje.

Pavyzdžiui, paimkime (pradėsiu paprastai) sąžiningumą, gėrį ar panašius dalykus; žvilgtelėję, kuo jie skiriasi nuo nesąžiningumo ir blogio, matome, kad pastarieji visada turi priežastis, o sąžiningumas ir gėris neturi. Ar reikalingos kokios nors priežastys, kad būtum sąžiningas? Ar egzistuoja kokios nors priežastys, lemiančios, kad būtum geras? Ir ar mes jų ieškome, kai intuityviai konstatuojame gerą arba sąžiningą poelgį? Jie neturi priežasčių. Tuo tarpu kalbėdami apie blogį, nesąžiningumą, ieškome ir atrandame priežastis. Kitaip sakant, pačios šios sąvokos reikalauja nuorodų į priežastis, kurios visados esti. Kokia gali būti sąžiningumo priežastis? Jokia. Empiriškai jos neįmanoma aptikti. O štai nesąžiningumui ir blogiui visada yra priežastys, randamos psichologiniuose ir sociologiniuose aiškinimuose, kad visada paaiškiname, kodėl žmogus pasielgė blogai arba bailiai. Nesakau, kad tai neįmanoma, tačiau niekada nesistengiame paaiškinti, kodėl žmogus elgiasi gerai, mes apskritai nesistengiame tokių dalykų aiškinti.

Iš tikrųjų noriu pasakyti, kad mūsų kalboje, mūsų psichologiniame patirčių plėtojime yra pažinimo, vadinamo asmeniniais veikimais, visuma. Asmeninis veikimas – tai, kam nereikalingas priežastingumas, šitai neišvedama iš to, kas yra priimta visuomenėje, neišvedama ar įvyksta ne dėl to, kad šioje kultūroje esti toks įgūdis ir taip susitarta manyti, elgtis, daryti. Ką vadiname asmenine veikla? Kas išskiria asmeniškai veikiantį žmogų arba individą? Tai, kad jo elgesys neturi jokių sąlyginių priežasčių. Jis besąlyginis. Omenyje turiu sąlygas, kurios priimtos mūsų moralėje ir teisėje, o jūs žinote, kad visos moralės sistemos geografiškai, kultūriškai, laikiškai ir erdviškai yra gana skirtingos, o mūsų teisės nuostatose tokių pagrindų nėra. Taigi intuityviai vadiname žmogų, kuris kažkuria prasme elgiasi ne tiek priešingai viskam (nežinau, kaip šią mintį išreikšti), o „be jokių kodėl“, „tiesiog“.

Man sudėtinga išreikšti mintis, nes visada esti neigiamo samprotavimo pavojus, panašus į aprašymą užsispyrusio ir kvailo žmogaus, kuris piktybiškai daro kažką priešingai nei kiti arba atvirkščiai nei iš jo tikimasi; jūs suprantate, kad aš, žinoma, omenyje turėjau ne tokį sunkumą, bet vis dėlto išreikšti tą, ką turiu omenyje, yra gana sudėtinga. Sudėtinga ne tiek dėl mūsų asmeninio ribotumo ir kvailumo, tačiau ir dėl pačių šių instrumentų ir sąvokų savybių. Jau minėjau, kad tai simboliniai supratimai. Tokie supratimai, kai pats mūsų asmeninis egzistavimas, priklausomai nuo mūsų gebėjimų naudotis ir iššifruoti šiuos supratimus, formuojasi vienokiu ar kitokiu būdu. Galima numanyti, kad šie dalykai buvo gerai žinomi krikščionybėje – asmeninės būties sanklodos susidėliojimas (sėkmingas ar nesėkmingai, visiškas ar ne) buvo traktuojamas priklausomu nuo to, kaip iššifruotini gyvybės ir Kristaus kūno simboliai. Taigi teigiu, kad tai situacija, kaip kartu su pasakojimo suvokimu susiklosto ir realiai pildosi (t. y. su-būtiškėja [со-бытийствует]) žmogaus gyvenimas, o ne skrandžio kirmino gyvenimas ar ženklų aiškinimas (kaip pastebėjote, iš viso nežinau, kaip jūsų galvose ir savo kalboje galiu neutralizuoti įprasto terminų „simbolis“ ir „ženklas“ tapatinimo veiksmą).

Štai tipiškas tų gyvenimo procesų, įgyvendinamų sąvokomis, kurias pavadinau simbolinėmis, organizacijos pavyzdys. Taigi asmeniniu vadiname tai, apie ką jau kalbėjau, ir todėl pavadinę asmeniniu iškart pastebime, kad vartojame ypatingą sąvoką, kadangi tai, ką lokalizuojame kaip asmenybę, akivaizdžiai nėra, tarkime, gruzinas, rusas, indas ir t. t. Tai yra vartojame asmenybės sąvoką tik tam, kas sudaro žmoguje kažką substancialaus, kas priklauso žmogaus rūšiai, o ne auklėjimo, kultūrų ir įpročių galimybėms. Paimkime, pavyzdžiui, Budą arba kokį kitą indų išminčių; aš galiu juos pažinti tik tiek, kiek jie patys išsiskiria kaip asmenybės, t. y. kaip ne indai. Taigi asmeninės struktūros egzistuoja tik šiame lygmenyje ir tik tokiame pjūvyje.

Asmeninės struktūros nėra mūsų individualybės struktūros, tai skirtingi supratimai, tame tarpe ir psichologine prasme. Gali būti, kad tada, kai elgiamės asmeniškai, mes esame ne individualūs, visiškai neindividualūs. O gebėjimas elgtis individualiai ir nestandartiškai (suprantama, čia kitokia sąvokų priešprieša) yra galimybė atsidurti asmeninių struktūrų sferoje. Kitaip sakant, asmeniniai veiksmai transcenduoja – jau vartojau šią sąvoką – bet kokias konkrečias nuostatas, štai todėl ir gali būti pastebėti jų tarpe kaip kažkas išskirtinio. Taigi šis veiklos tipas ir palaiko skylėtą būtį [дырявое бытие], t. y. tokią būtį, kuri organizuota taip, kad galėtų tarpti būtimi, kosmosu taip, kaip pageidautina, bet tik priklausomai nuo žmogaus pastangos arba, kaip išaiškėjo mūsų pokalbio metu, turtingos kalbos dėka esant tam tikram transcendavimo lygmeniui, reiškiamam asmenine veikla arba, kitaip sakant, asmeninių struktūrų būvio dėka. Apskritai su žmogaus nuostatomis yra taip: jos negyvena – miršta, be to, jei gana didelėje žmonių masėje kiekvieną momentą neatsirastų pakankamai didelio kiekio žmonių, sugebančių elgtis asmeniškai, t. y. sugebančių savo neatšaukiamo gyvenimo-mirties poreikio perspektyvoje, rizikos, atsakomybės, supratimo ir kitų panašių dalykų lygmenyje atkurti šią nuostatą, pavyzdžiui, moralės įstatymą, juridinį įstatymą ir t. t. O jeigu nėra šio n skaičiaus asmenybių arba nors vienos asmenybės, tuomet šios nuostatos neatkuriamos – kosmosas miršta. Senovės mituose šis dalykas buvo ne tiek gerai suvoktas, kiek gerai integruotas ritualuose. Juk ritualiniai veiksmai buvo laikomi ne tik kokios nors dievybės garbinimu, šia prasme išsilavinusiam žmogui jie atrodo gana kvailai, bet tuo pačiu metu į juos buvo žvelgiama kaip į veiksmus, kuriais kuriamas kosmosas, sutvarkytas tokiu būdu, kokia yra jo paties tvarka ir jei šių veiksmų nebūtų, kosmosas subyrėtų.

Taip pasakoju dėl to, kad vykdyčiau išsikeltą užduotį, sužadinčiau maksimalų asociacijų skaičių ir iššifruočiau mūsų intuityvų suvokimą ir, pasikartosiu, visiškai nepretenduoju kurti kokią nors teoriją apie, viena vertus, filosofiją, kita vertus, asmenybę: tokios pretenzijos man tolimos. Galiausiai, manau, kad esti ypatingas režimas, kuriame mūsų sąmoningas gyvenimas egzistuoja ir įvyksta. Nusistovėjusio režimo įgyvendinimas yra sąlyga ir turinys žmogaus fenomeno įgyvendinimui. Taigi ir filosofija, kaip veikla, t. y. samprotavimas, ir asmenybė, kaip susiformavusi struktūra, priklauso šiam režimui tuo, kad jame susiklostė mūsų sąmoningas gyvenimas ir tik jame jis gali būti įgyvendintas. Tad jos abi2 išplaukia iš šio režimo savitumo. Jeigu šia prasme pasakyčiau, kad tas, kas yra asmeniška, visada yra kažkas transcenduojančio, tuo pačiu nurodyčiau, kad asmeniškumo elemente arba asmeninėse struktūrose esti tas istorijoje esantis vystymosi rezervuaras, kuris žmogiškosios materijos prasme užtikrina, kad žmogaus raida negali patekti į kokią nors evoliucinę aklavietę.

Kai kalbėjau apie transcendavimą, omenyje, viena vertus, turėjau pastangą. Bet tai – trapus daiktas. Bet kai ji duota asmeninėse struktūrose, tuomet yra tam tikra garantija, kad istorinių ir formas kuriančių jėgų raida žmoguje garantuota, o šios jėgos visada sugeba dalyvauti konkrečių, asmeninių ir organinių, nusistovėjusių istorinių, kultūrinių, moralinių, juridinių nuostatų pokyčiuose. Jeigu kiekvienu momentu būtų neįmanoma peržengti nuostatų ribų rezervuaro, konkrečios žmogaus būties nuostatų, tada akivaizdu, kad žmogaus vystymasis būtų seniai liovęsis. Šio rezervuaro savybės susijusios ne tik su mūsų noru gyventi ir turėti istoriją, kuri nepasibaigtų, svarbiau, kad jos susijusios su tų struktūrų, kurių rėmuose gyvena žmogus ir realizuoja savo sąmoningą gyvenimą, charakteriu. Kaip jau esu sakęs, jos pirmiausiai sietinos su žmogaus fenomeno dirbtinumu, t. y. žmogiškumo neduotybe biologiškume [неданности человеческого в биологическом], t. y. su potencialiąja žmogiškąja esybe. Nuo pat pradžių istorija nuėjo šių stipriai organizuotų struktūrų, kurios iš biologinės materijos kuria žmogiškąsias galimybes, sukūrimo keliu.

Psichologinei stebėsenai šitai yra labai sudėtingas žiūros taško perkėlimas, tuo pat metu  būtinas ir sunkiai pagaunamas. Todėl, kad pozityvūs psichiniai reiškiniai, nepriklausomai nuo to, ar yra struktūra, ar jos nėra, yra tokie patys. Jie gali būti pamatuoti ir stebimi kaip, pavyzdžiui, biologinės žmogaus esybės reaktyvumas arba jo prisitaikymo ar savisaugos gebėjimai. Jie lydi bet kokias specifiškai žmogiškas struktūras, t. y. tas, kurias įvardinau kaip tokias. Ir todėl stebėjimuose visada neatskiriame vieno nuo kito. Mes turime neišvengiamą tendenciją aprašinėti, priskirdami žmogiškumui būtent pozityviai stebimus psichinius reiškinius.

Tarkime, kažkada mūsų genetikas Efroimsonas diskusijoje, kuri buvo išspausdinta leidinyje „Naujasis pasaulis“ [Новый мир], turėdamas kilnius tikslus (gerus ketinimus, čia nėra jokios ironijos), pats būdamas geru, pareigingu žmogumi, norėjo pagrįsti būtinybę visiems būti geriems ir pareigingiems. O būdamas pozityviu mokslininku, ir norėdamas įrodyti, kad visiems reikia būti geriems ir pareigingiems, jis turėjo omenyje, kad tai naudinga dar ir fundamentalia biologine šio žodžio prasme; kad naudinga kaip konkrečios rūšies – apibrėžtos būtybių visumos, vadinamos žmonėmis – genetinės evoliucijos faktorius: jie turėjo būti kilnūs, sąžiningi ir pan. dėl to, kad tik taip galėjo išgyventi. Iš tikrųjų tokio pagrindo nėra. Tai išgalvota vardan gerų ketinimų. Aš kartoju, kad šios utelės iš principo negali atsakyti taip, kaip, jau minėjau, tą galima atlikti paprastu filosofinių samprotavimų keliu. O būtent: blogiui ir nesąžiningumui visada yra priežastis, mes visada jos intuityviai ieškome, bet niekada jos neieškome gėriui ir sąžiningumui. Būtent todėl, kad šių sąvokų, būsenų turinys ir apibrėžimas nereikalauja jokio priežastingumo.

Bet reikalas tas, kad tos struktūros (o tai stipriai organizuotos struktūros), apie kurias kalbėjau, tam tikru būdu nukreipia pozityvius psichinius reiškinius taip, kad jie galėtų atsikurti ryšio tarp šių struktūrų pagrindu, o nenusitęstų į kvailą begalybę, kadangi negalime būti vienodoje psichinėje būsenoje, tauraus susijaudinimo, intelektualaus intereso metu, su vienodu intensyvumu išgyventi meilę, prieraišumą, polinkį daryti gera ir t. t.

Tokiems dalykams psichika nėra patikimas pagrindas. Kadangi yra dėsniai (fiziologiniai), kuriais remiantis įsiplieskia ir gęsta mūsų nervinės būsenos. Jais toli nenukeliausi. Net ir gyvūnai su jais toli nenukeliauja, o žmogus prisimena, išsaugoja prieraišumą ir t. t. Kodėl jis prisimena ir išsaugoja prieraišumą, interesus? Todėl, kad atsinaujinimui yra begalinis pagrindas, glūdintis pačiose struktūrose, taip pat šios struktūros kuria savo pagrindus, o to nesugeba jokia natūrali psichinė bazė. Ten, psichikoje, pasekmės negali kurti savo priežasčių taip, kad šios be galo gimdytų jas pačias, tas pasekmes. O būtent tokios yra meno mechanizmai. Juk menas – pati seniausia žmogaus sritis. Matyt, neatsitiktinai nė vienas antropologinis tyrimas neaptiko bent kiek daugiau išsivysčiusių kaukolių arba ginklų, jei šalia jų keleto kilometrų spinduliu nebūtų (kalbu santykinai) atvaizdų ant uolų.

Taigi tokios stiprios struktūros, kurios kuria psichikai bazę, kad šios bazės pagrindu psichika įgautų žmogiškąjį pavidalą, buvo ritualai. Vėliau tokių struktūrų skaičius, žinoma, padidėjo ir jos tapo sudėtingesnės, atsirado daug kitų, bet visos jos panašios štai šiame jų pjūvyje ir tokiame jų sąryšio vaidmenyje.

Iš tikrųjų tos mintys, kurias dabar jums dėstau, priklauso filosofijai, o ne kokiam nors konkrečiam filosofui, tai filosofinio būvio elementai, o ne kieno nors išradimas. Savo laikmečiu vienas filosofų šitai parodė, samprotaudamas apie šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą ir suformulavo vos ne kosminį dėsnį: kaip atsvara vienos pusės, t. y. objektyvių struktūrų, antros prigimties, visuomeninių, ekonominių ir t. t., struktūrose iškylančius didelius sunkumus turi lydėti kitoje pusėje esančios didžiulės pastangos (ne kaip etinis troškimas, o kaip struktūrinės priežastys). Ir čia labai lengva suprasti, apie ką kalbama, jei, išversdami į kitą kalbą, pamėgintume šią mintį iliustruoti taip. Tarkime, gyvename pasaulyje, kuris iš esmės nusakomas viena labai svarbia detale (žinoma, ne tik ja): gyvename visuomeninės masinės gamybos lygmenyse. Mūsų problemai ji įdomi tuo, kad visuomeninė masinė daiktų gamyba reiškia, kad vis mažiau kūrybingų žmonių gali (at)kurti pasaulį ir valdyti vis didesnę žmonių masę, kuri išvis gali būti niekuo neužimta – to iš jos  nereikalaujama. Kitaip sakant, noriu pasakyti, kad kažkuria prasme šiuolaikiniame pasaulyje atgimė fenomenas, kuris buvo gerai žinomas antikoje – daugumos žmonių parazitavimo fenomenas. Ne asmeninio parazitavimo, ne kiekvieno atskirai, o masinio parazitavimo.

Pamėginkite įsivaizduoti faktą, kad šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje mokslas patarnauja gamybai, kur mokslo kuriamos schemos gamybai leidžia dauginti tokią gaminamos produkcijos masę, kuri savo masiškumu visuomenei teikia pakankamą pelną, kad visuomenė, naudodama vis mažesnius turto šaltinius, galėtų išlaikyti vis didėjantį žmonių skaičių. Kitaip sakant, kalbėdamas apie parazitinius sluoksnius, omenyje turiu žmones, kurie savo darbu, savo pastangomis ir savo egzistavimo sąlygomis negali prieiti prie šaltinių to turto, kuriuo jie gali naudotis. Bet visų pagrindinių visuotinio švietimo ir buržuazinio švietimo užduočių išsprendimo sąlygomis visi šie žmonės yra raštingi, išsilavinę, turi kalbą ir dvasinius bei asmeninius poreikius.

Kad sugebėtų gyventi pasaulyje, kurį jie suprastų, reikia daug dirbti…su savimi. Kaupti kapitalą. O dirbti…nebesinori. Tai labai būdinga žmogui (kaip empirinei būtybei). Bėda dar ir ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje atsirado darbą pakeičiančios schemos, kurios pasaulį daro suprantamą. Tai ideologinės schemos, kurios patenkina asmeninio egzistavimo pagrindų suaugimą su kokiu nors suvokimu, o juk žmogus negali gyventi negerbdamas savęs, be asmeninio orumo – jis iš savęs kažko tikisi. Jeigu kokia nors ideologinė schema be jokių pastangų patenkino (kartoju, nori gyventi padoriai, o dirbti tingi) jo asmeninį poreikį, t. y. padarė pasaulį, kuriame jis gyvena, ne sudėtingu, o paprastu ir todėl suprantamu, tuomet ji nesugriaunama.

Taigi turime, viena vertus, didėjantį žmonių skaičių, kurių gyvenimo sąlygos nėra susijusios su jų turto sąlygomis ir, kita vertus, tarp žmonių vis populiarėja ideologinės schemos, supaprastinančios tikrovę, padedančios išvengti privalomo triūso, privalomo vystymosi. Kad galėtų būti (at)kuriamas sudėtingas pasaulis, turi būti (at)kuriama sudėtinga saviraidos pastanga, t. y. turi kaupti kapitalą savyje, savo gebėjimams, veiklai, vaizduotei, mąstymui. Turėkime omenyje, kad be šito turėsime visiškai sustabarėjusią visuomenę, būtent tą aklavietę, kuriai išvengti žmonijos istorijoje yra padėti tam tikrų mechanizmų pagrindai.

Filosofinė veikla yra tampriai susijusi su šiais dalykais dėl vienos labai paprastos priežasties: filosofija skiriasi nuo mokslo tuo, kad ši intelektualinė veikla nukreipta į tai, jog, naudojant žinojimą ir informaciją, kurią žmogus turi apie pasaulį, bet kokioje naujoje arba sudėtingoje situacijoje galėtų padėti jam atkurti gebėjimą suvokti ir surasti savo vietą. Filosofija iš tikrųjų mėgina suteikti žmogui galimybę surasti sau vietą, suvokiamą vietą tame pasaulyje, kuris yra aprašomas žinojimu. Įsivaizduokite, kad įmanomas toks pasaulis, kuris gali būti aprašytas žinojimu ir jei žmogus negali surasti savęs, įsisąmoninti savo vietos tame, ką siūlo žinojimas, tai šis žinojimas jam nustoja būti žmogiškuoju turtu.

Filosofija – tai tam tikros rūšies veikla, kuri nukreipta į tai, kad būtų galima sukurti inteligibilumo taisyklę tokio pasaulio, kurį aprašo mokslas ir teigiamas žinojimas. Filosofija – veikla, nukreipta į tai, kad būtų galima nuolatos atgaivinti ir fiksuoti žmogaus vietą tame pasaulyje, iš kurio sklinda informacija. Vietą ne pasaulį stebinčio žmogaus ir esančio jam savotiška išorybe, o vietą tam tikros esybės, esančios tame šaltinyje, kuris mums aktyviai perduoda mokslu teikiamą informaciją. Jei nepavyksta to padaryti, mes empiriniame lygmenyje arba kasdiene kalba dažnai aprašome šias situacijas kaip susvetimėjimą, anemiją ir pan. Šia prasme filosofija iš tikrųjų gali būti apibūdinta kaip tam tikras būtiškas-asmeninis eksperimentas, kurio produktu yra, viena vertus, asmenybė, o, kita vertus, tokio pasaulio paveikslas, kuriame ši asmenybė galėtų sąmoningai gyventi, orientuotis, suvokti ir (at)kurti save šiame pasaulyje būtent kaip asmenybę.

Noriu pasakyti, kad žmogus esti kažkokia fundamentalių reikalavimų pasauliui, kokiu jis turi būti, visuma. Tai neatskiriama nuo žmogaus fenomeno. O žinojimas mums aprašo pasaulį, kaip tokį. Filosofinę veiklą žinojimo viduje, naudojantis pastarojo priemonėmis – sąvokomis, sudaro tai, kad kiekvieną kartą būtų galima išryškinti tokį pasaulį, kuriame asmenybė galėtų gyventi (arba, išryškinus, nenorėtų gyventi – tai viena ir tas pat).

Taigi šia prasme filosofai (vadinamieji didieji filosofai) yra žmonės, kurie eksperimentiškai egzemplifikavo tokios rūšies būties būdą. Todėl mus visada domina užrašai. Jie palikdavo įvairius užrašus – knygas, tekstus. Mes visada į juos kreipiamės, o moksle dažnai atsigręžiame į tiesiog anonimiškai užfiksuotą formulę. Mums nebūtina brautis prie teksto originalo. O štai filosofijoje yra ši, intuityviai nekelianti abejonės, užduotis – kreiptis į originalą. Juk iš Platono žinių gaminsime ne tik išspaudą, mus domina Platono dialogai, Platono vaizdinys. Ir ne psichologinis vaizdinys, o būtiškas, kur savo kūnu ir krauju, gyvenimo rizika įgyvendinamas būtiškas-asmeninis eksperimentas, kuris mums lieka kaip išrasta gyvenimo forma. Iš to, ką pasakiau, aišku, kokią fundamentinę įtaką filosofija turi asmenybei arba visam tam, kas iš principo galėtų susikonstruoti arba ką galėtumėme išmokti kaip asmeninę veiklą. Taigi pati galimos asmeninės veiklos konstrukcija į save įtraukia filosofinės procedūros elementus. Netgi filosofinė procedūra nebūtinai turi būti profesionali, speciali. Bet ji bus filosofinė. Kartais net būna tokių filosofinių epochų, kada patys turtingiausi filosofinių sistemų konstruktai pradedami kurti tada, kai pakankamai didelę realaus filosofavimo medžiagą sukaupia ne profesionalai, ne akademiniai filosofai, o mokslininkai, menininkai, realiai filosofuojantys savojo žinojimo tarpe.

Baigdamas noriu pasakyti dar keletą tokių apibendrinančių ir preliminarių dalykų. Aš iš pat pradžių pasakiau, kad neplėtoju jokios asmenybės filosofinės sistemos. Dabar vėl grįžtu prie šito įspėjimo, bet jau truputį kitais žodžiais. Kalbant atvirai, asmenybė, kaip ir žmogus, nėra filosofijos dalykas. Filosofijos dalykas yra ta užduotis, apie kurią kalbėjau prieš tai. Filosofija vykdo šią užduotį, kurdama tam tikros rūšies ribinę situaciją. Ji įveda ribinius objektus, tame tarpe tokius, kaip Aš, Dievas ir pan., kad, jais remiantis, būtų galima svarstyti konkrečias problemas. Filosofinė veikla neegzistuoja be ribinių ir eksperimentinių vaizdinių (ta prasme, apie kurią kalbėjau) įvedimo. Filosofija – tai visada mąstymas-ties-riba [мышление-на-пределах]. Bet tai nėra mąstymas apie žmogų arba asmenybę, nors filosofavimo rezultatas visada yra asmenybė. Nesakau, kad asmenybė tėra tik filosofavimo rezultatas, sakau – ta prasme ji tuo yra. Bet kuriuo atveju filosofavimo rezultatas visada yra asmenybė, nors ir ne ta prasme, kad ji yra filosofavimo objektas. Kartą esu nurodęs šį pavyzdį: negalima teigti, kad menininkui dažai yra esminis dalykas, nors jie esti sudedamoji dalyko, pavaizduoto ant drobės, dalis. Lygiai taip pat ir filosofijoje. Sakyčiau, kad šitai yra judėjimo ir priemonės medžiaga, o filosofija, kaip tokia, yra dalis tos protoplazmos, kuria minta ir kurioje kuriasi žmogiškieji fenomenai. Jums kalbėjau apie transcendavimą, apie erdvę, užpildomą simboliais, stipriai organizuotomis struktūromis, pavyzdžiui, meno dalykais, ritualais, normomis – tai ir yra žmogaus reiškinių protoplazma. Arba, jeigu norite, žmogaus reiškinių dieviškoji terpė, kitaip sakant, kad tai nėra natūrali terpė. Ji nėra duota. Ji neegzistuoja. Štai todėl filosofija dalyvauja tokios protoplazmos kūrime, įvesdama į ją kai kuriuos vaizdinius, kurie yra specifinis jos produktas.

Vadinasi, vienoje pusėje yra filosofija kaip veikla ties riba, o kitoje pusėje – asmenybė, apie kurią, reziumuodamas, kalbėjau; asmenybė, kurią intuityviai atpažįstame iš asmeninio poelgio, neišplaukiančio iš konkretaus, privataus poelgio: privačios moralės sistemos, privačios juridinės sistemos. Tada tai yra asmenybė. Bet asmenybė yra tarsi dalyvavimas, gyvenimas protoplazmoje kaip aplinkoje, apie kurią kalbėjau, ir kuri natūraliai neegzistuoja. Asmeniniu pirmiausia įvardintinas toks klausimas, kurį žmogus adresuoja pats sau ir kurį aš išreikšiu taip: visuomenė ir istorija gali mus bausti, bet su tuo, kaip mus nubaudė visuomenė, – tarkime, davė penkis metus kalėjimo, – galima išgyventi, gyventi toliau. O štai su kažkuo, ką žmogus adresuoja pats sau, kartais neįmanoma gyventi. Tai žymiai rimčiau nei bet koks nors vertinimas, išplaukiantis iš konkrečių moralinių, juridinių nuostatų.

…Dar norėčiau pasakyti, kad mintis, kylanti iš to, kas buvo pasakyta, reziumuoja ne filosofijos ir asmenybės problemas, o šių problemų ištakas: t. y. žmogaus fenomeno dirbtinumą, pastangų būtinybę ir kitką, kas leidžia mums padaryti išvadą, jog kažkuria prasme žmoniją galima apibūdinti eksperimentu arba avantiūra būti žmonija. Savaime aišku, toks mėginimas gali pavykti, o gali ir nepavykti. Štai ir viskas. Filosofija – tai konkrečių asmeninės būties tradicijų palaikymas ir išsaugojimas. Todėl ji visada yra dialogas su praeitis filosofais lygiai taip pat, kaip ir tėvų atminimas.

L. N. Anciferova: Leiskite man užduoti tokį klausimą, kuris, manau, labai svarbus ir filosofiniam, ir mūsų psichologiniam darbui. Klausimas štai toks. Kur galima įžvelgti to aktyvumo ištakas, kurios leidžia asmenybei, žmogui, kaip jūs sakėte, transcenduoti, t. y. peržengti savo ribas ir ribas šių tvirtai susiklosčiusių, berods, istoriškai save pateisinusių, stipriųjų struktūrų? O jis vis tiek peržengia šias ribas. Jis vis tiek jas pertvarko, keičia. Kurgi šio aktyvumo ištakos ir kaip tam tikruose etapuose galima paveikti šį asmeninį aktyvumą?

M. Mamardašvilis: Žinoma, į šį klausimą labai sudėtinga atsakyti, kadangi šio aktyvumo ištakos veda net ne į neatmenamus laikus, o į žmogaus gyvenimo, kaip ypatingo reiškinio, atsiradimą ir pagrindimą, tačiau galime pabandyti apibrėžti mums svarbius problemos kontūrus. Pats šis aktyvumas (jo atsiradimas kosmose) susijęs su tuo, kad žmogaus atsiradimas sutampa su kažkokio gyvenimo principo, plačiąja šio žodžio prasme, susikūrimu. Na, lygiai taip pat, kai sakome, kad biologijoje esti kažkokie principai. Pats gyvenimas yra kažkoks naujas principas kosmoso sudėtyje, tarkime, kad ir biologinis gyvenimas yra kažkoks kitas gyvenimo principas, sistemų, gamtinių sistemų funkcionavimo principas, kurias patiriame. Kažkoks  ypatingas principas, skirtingas nuo mechaninio principo, ir panašiai.

O štai žmogaus stebėjimas, toks pats natūralus jo stebėjimas, t. y. natūralių faktų stebėjimas šio aktyvumo išryškinimo žiūros kampu, praneša mums, kad su žmogaus atsiradimu randasi naujas principas ir kad šis naujas principas yra laisvas veikimas, kaip toks. Skirtingas nuo instinkto ir mąstymo. Viena vertus, nuo instinkto, kita vertus, nuo mąstymo. Esti ypatingas natūralus fenomenas – tikslumas, visiškai nesuprantamas laisvo veikimo tikslumas. Pasirodo, psichologiniai tyrimai tą irgi įrodė, kad tokių geštaltų, kurie turi savyje pasaulio paveikslą, o ne ką nors kitą (todėl, kad ne kiekvienas geštaltas savyje turi pasaulio paveikslą), atsiradimas susijęs su tuo, kad pasaulį reikia sudaužyti į gabaliukus ir iš nuolaužų kažką surinkti. Taigi reaktyvinių struktūrų, natūraliai duotų struktūrų, griovimas, o vėliau esamos struktūros sukūrimas, veikiančios jau kitu principu, tarkime, laisvo veikimo principu, veikla ir yra aktyvumas.

Man atrodo, kad netgi paprastuose psichologiniuose dalykuose matome šią veiklą, kurią sudaro griovimas ir kūrimas kitais pagrindais, ir dar pridursiu, kad šie pagrindai užtikrina fenomeno begalybę, jie (at)kuria savo pačių pagrindus… Pavyzdžiui, estetinis fenomenas yra toks, dorovės fenomenas yra anoks, tarkime, verkti, – tai reakcija, pati save eikvojanti reakcija, o patirti nelaimę – tai visai kas kita. Tai ne natūralu, o dirbtina. Dirbtina ta prasme, kad žmogiškoji materija, kaip mano asmeniškumas, turi pereiti per šias struktūras, šiais pagrindais (at)kurti save kaip žmogų arba esamybę, potencialiai sugebančią jausti žmogiškąją nelaimę. Arba žmogiškąjį prieraišumą ir t. t. Aš net nekalbu, kad žiūrėjimo dėka geštalto lygmenyje aiškiai matomas šis reaktyviai susidarančių struktūrų ir visos materijos perorganizavimas, griovimo procesas laisvo veikimo pagrindu. O kas yra laisvas veikimas? Tai ir yra transcendavimas. Net empirinėje medžiagoje tą galima pastebėti. Galvoju, kad viskas, ką kalbėjau apie filosofiją, turi esminį santykį (nemėginau to pabrėžti) su pozityvaus tyrimo organizavimu.

Nes galiausiai psichologijos užduotis tokia, kad ji privalo suprasti žmogų, o ne mėginti suvokti, kodėl jis, jei įgnybtum, pašoka penkis, o ne dešimt centimetrų. Juk taip? Tai savaime aišku. Bet ir itin pozityviose problemose galima įžvelgti: žmogus skaldo pasaulį, regimąjį pasaulį jis taip pat gali visiškai suskaldyti į smulkius gabaliukus. O kodėl tai svarbu norint eiti toliau? Juk paprastai, kad paimtum vieną stiklinę vietoj kitos, nereikia šios stiklinės sudaužyti. Juk fiziniai santykiai nėra įgyvendinami tokiu būdu. Jie nereikalauja tokio pasaulio griovimo. O štai naujas principas šito reikalauja. Ir juo remiasi visas sąmoningas žmogaus gyvenimas. Ir jis, naujas principas, gali būti tiriamas; o šie tyrimai operuoja ne filosofinėmis sąvokomis ir ne sąvokomis, aprašančiomis asmenybę, – pasirinkau užduotį šitą parodyti, – o objektyvaus-psichologinio tyrimo sąvokomis.

Klausimas: Man atrodo, kad šias stipriąsias struktūras, kurios yra anapus mūsų, kartais lengviau sugriauti ir sukurti kažkokias naujas negu tas struktūras, kurios yra manyje. Asmenybėje. O štai psichologijai šis persitvarkymas asmens vystymosi metu – tai savosios struktūros savinaika, skausminga, dažnai atvedanti prie asmeninės krizės. Ar filosofijoje yra kokios nors įdomios prieigos, išaiškinimai apie kokių nors sąlygų ar jų 3 radimosi būdus, kurie konkrečiame darbe galėtų padėti sumažinti šį kankinantį savo stipriųjų struktūrų pertvarkymo darbą?

Atsakymas: Nėra. Matote, iš tikrųjų filosofija yra nuostaba, tarkime, kad ir priešais tą faktą, jog išvis kažkas, kas žmogiška, yra (at)kuriama. Be to, dar ir tai, kad filosofas supranta, jog tam nėra jokių priežasčių. Be aprašytų, taigi tų, kurie yra darbo produktas. Na, dievaži, nėra. Tarkime, kodėl Sokratas mąstė vienokiu būdu, kūrė dialogą, kuriame išryškėja konkrečios žmogaus savybės? Kodėl vėliau žmonės tą prisimena, atkuria, tęsia toliau? – Tai pats didžiausias stebuklas, kuris tik gali būti. Ir jis neturi jokių priežasčių. Kai vėliau pastanga (at)kuriama dar kažkokia kita pastanga, palaikančia produkto, kuris buvo pirma pastangos, gyvybę – tai pats didžiausias stebuklas. Todėl, kad nėra priežasčių. Gryna rizika. Kad esant tokiai didelei rizikai vis tiek kažkas vykdavo ir atsitikdavo, o istorija sako, kad atsitikdavo ir atmintis apie tokius dalykus, kurių buvo daug, vis plečiasi ir plečiasi, – štai pats didžiausias stebuklas.

Ir turbūt šia prasme niekuo palengvinti neįmanoma, nors Sokratas išrado konkretų meną – majeutiką. Nuo tada žmonės visą laiką naudoja majeutiką, bet juk Sokratas negimdydavo vietoje to, kuris turėdavo gimdyti; tas, kuris gimdydavo, kęsdavo skausmą ir rizikavo, o Sokratas majeutiką ištobulino kaip kažkokį pagalbinį būdą, kuris palengvina gimdymo procesą, bet Sokratas negalėjo pagimdyti vietoje kito. Remiantis Sokratu, berniukas pats turėjo prisiminti tą žinojimą, kurį jis jau turi, tai jo aktas, niekas kitas negali to atlikti. Juk už kitą suprasti neįmanoma. Nepaisant to, kokį sukurtumėte mokymosi procesą, kiekviename etape jis bus determinuotas ir perėjimas nuo vieno etapo prie kito bus determinuotas, bet tarp paskutinio etapo, kuris buvo determinuotas mokymosi procese, ir supratimo nušvitimo, besimokančiojo galvoje bus praraja, kurios determinacija nesugebės įveikti. Visada liks tarpas. Galime jį maksimaliai susiaurinti, bet jis vis tiek išliks. Jis turi būti kažkuo užpildytas. Ne determinacijos grandine, adresuota subjekto auklėjimui ar auklėjimo objektu: gimdyti reiks pačiam.

 

Vertė: M. S., V. Gustas & G. Braškutė

Šaltinis: http://www.philosophy.ru/library/mmk/phil_pers.html

Pranešimas publikuotas leidinyje „Žmogus“ («Человек») 1994 m., Nr. 5, p. 5-19.

  1. incesto – vert. past.
  2. filosofija ir asmenybė – vert. past.
  3. stipriųjų struktūrų – vert. past.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *