Ištrauka iš Steveno B. Smitho knygos Reading Leo Strauss: Politics, Philosophy, Judaism („Skaitant Leo Straussą: politika, filosofija, judaizmas“, 2006)1.
Čia pateikiamomis esė norima prisidėti prie geresnio Leo Strausso filosofijos supratimo. Jomis nesiekiama pateikti išsamios Strausso gyvenimo ir kūrybos apžvalgos, juo labiau imtis vertinti jo mokymo poveikio ar jo vardu įsteigtos politinės minties mokyklos. Šiose esė bandoma nagrinėti pagrindinę aktualumo neprarandančią Straussą dominusią temą – tai, ką jis pats pavadino „teologine-politine problema“ (theologico-political problem), metaforiškai dargi ją įvardindamas Jeruzalės ir Atėnų klausimu.
Kas buvo Leo Straussas? Jis buvo vokiečių-žydų kilmės emigrantas, mokęsis dar ikikarinėje gimnazijoje, studijavęs keliuose universitetuose ir galiausiai Hamburge 1921 m. apgynęs daktaro laipsnį. Prieš išvykdamas iš Vokietijos, jis buvo žydų tyrimų instituto Berlyne tyrėjas-asistentas, o 1932 m. įsikūrė Anglijoje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia daugiausia dėstė Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke, vėliau – Čikagos universitete. Dėstytojavimo Čikagoje laikotarpiu Straussas ir įgijo didžiausią įtaką. Tvirtinama, kad jis buvo paveikus mokytojas ir, kaip visi geri mokytojai, traukė studentus, daugelis kurių galiausiai save priskyrė atskirai jo vardo mokyklai. Skaičiuojama, kad per savo gyvenimą, iki mirties 1973 m., Straussas parašė daugiau nei tuziną knygų ir apie šimtą straipsnių bei recenzijų.
Strausso kūriniai dar jam gyvenant vertinti itin prieštaringai. Jau ėmęsis darbo Čikagos universitete, jis buvo dviejų Vokietijoje publikuotų ir nebeperspausdintų knygų (trumpos Hobbeso politinės filosofijos monografijos ir dar trumpesnio Ksenofonto dialogo komentaro) autorius. Tad jo akademinės karjeros trajektorija nebuvo akivaizdi. 1949 m. rudenį, remiamas Walgreen fondo, Straussas skaitė paskaitas pavadinimu „Prigimtinė teisė ir istorija“ (Natural Right and History). Tai buvo būdas pristatyti save iš garsaus universiteto būstinės Amerikos socialinių mokslų pasauliui. To paties pavadinimo knyga buvo išleista praėjus ketveriems metams, 1953 m. Taigi ko konkrečiai siekė Straussas?
Straussas sąmoningai įvedė provokacinį „modernybės problemos“ konceptą, kuris, nors ir buvo plačiai aptarinėtas prieškariniuose Europos sluoksniuose, to laikmečio amerikiečiams dar buvo gana naujas. Prieš Straussą, kaip svarbiausią XX a. amerikietiškosios politinės minties autorių, buvo populiarus Johno Dewey „progresyvizmas“. Nepaisant tuo metu gajaus požiūrio, kad mokslinė pažanga, o ypač šiuolaikiniai socialiniai mokslai, mus veda prie laisvės ir demokratijos triumfo, Straussas suskubo skambinti pavojaus varpais. Jo teigimu, modernybės filosofijos ir Vertfrei, kitaip sakant, nuo vertybių atsiribojusių socialinių mokslų dinamika, veda ne į laisvę ir gerovę, bet į būklę, kurią jis apibūdino kaip nihilizmą. Nuosmukį žyminčiuose Strausso teiginiuose iškyla mintis, kad tai, kaip Amerikos Tėvai-kūrėjai suprato konstitucinės valdžios pamatus, dabar palaipsniui silpninama ir griaunama vokiškojo istorizmo. Pagal pastarąjį, visi teisingumo ir teisės standartai yra reliatyvūs, nes priklauso nuo laiko ir vietos. Visa tai buvo pristatyta kaip išsamios politinės minties istorijos rezultatas, kur kaip spąstai pateikta vokiškosios minties studija. Strausso analizė buvo provokacinė, bet neliko nepastebėta ir neįsisavinta. Tačiau kilę prieštaravimai suvienijo amerikietiško progresyvizmo šalininkus. Jie modernybę matė kaip gėrį, kuriam buvo reikalingas tam tikras ikimodernus klasikinis ir biblinis mokymas, kad modernybė būtų išgelbėta nuo savinaikos tendencijų.
Pašaliniai žmonės štrausizmą dažnai mato kaip tam tikrą grėsmingą kultą, turintį mįslingų iniciacijos ritualų, kupiną neviešos informacijos, todėl primenantį slaptą Jeilio draugiją. Dažnai manoma, kad štrausininkai save sieja vien su kitais štrausininkais, todėl skaito tik vieni kitų parašytas knygas. Net tikima, kad štrausizmas reikalauja intelektualinio narių paklusimo charizmatiniam kulto lyderiui. Kiti jį laiko politiniu judėjimu, turinčių sąsajų su „neokonservatizmu“, įtakojančiu skyrimus į pareigybes ir apskritai susijusiu su konservatyvios minties ir politikos analizės centrais. Liberaliosios krypties istorikas Arturas Schlesingeris apgailestauja dėl vadinamosios Straussui būdingos „vokiškos tuščiažodystės“ įtakos, ir jį lygina su žalinga Hegelio įtaka ankstesnėms kartoms. „Straussas, – tęsia Schlesingeris, – savo mokiniams diegė tikėjimą absoliučiais dalykais, panieką reliatyvizmui ir mėgavimąsi abstrakčiomis idėjomis. Jis teisinga laikė Platono ‘kilnaus melo’ idėją, nemėgo daugelio modernaus gyvenimo aspektų ir tikėjo, kad vyriausybėje esantis štrausiškasis elitas ilgainiui panaikins persekiojimo pojūtį.“ Kaip tik tokie Schlesingerio įsitikinimai man labai tolimi.
Nėra abejonių, kad Strausso esama (ar bent jau tariama) įtaka dabar yra didesnė nei kada nors anksčiau, nuo jo mirties praėjus daugiau nei prieš trisdešimt metų. Šiandien Straussas laikomas neokonservatizmo tėvu-kūrėju, galbūt krikštatėviu, turinčiu tiesioginį ar netiesioginį ryšį su Vašingtone veikiančia Busho administracija. Per pastaruosius metus vyko priešiškas politinės dešinės, vedamos Strausso, valdžios perėmimas. „Bušo administracijoje gausu štrausininkų“, – rašė Jamesas Atlas amerikiečių dienraštyje The New York Times. Vis tik neatsižvelgiama į tai, kad Busho administracijoje, kaip ir bet kurioje ankstesnėje, gausu įvairiausių sričių žmonių. Strausso sąsaja su neokonservatizmu atsikartoja taip dažnai, kad palieka klaidingą įspūdį, jog egzistuoja tiesioginė įtakos linija tarp Strausso įžvalgų apie Platoną bei Maimonidą ir naujausios JAV Gynybos departamento direktyvos. Nėra nieko priešingesnio realiam Strausso mokymui.
Ankstyvieji „Prigimtinės teisės ir istorijos“ skaitytojai, tokie kaip Walteris Lippmannas, manė, kad šioje knyga siekiama parodyti, jog moderniosios demokratijos silpnėjimas vyko dėl tikėjimo prigimtine teise praradimo. Štrausininkai visuomet pasisakė už stiprią nacionalinę vyriausybę ir prieš negrabų fundamentalistų „valstijų teisių“ konservatizmą ar reakcionierius, ginančius grynai federalinį Konstitucijos supratimą. Dviejų Strausso studentų parengtas vadovėlis apie amerikiečių politinę mintį buvo dedikuotas Franklino Delano Roosevelto ir Felixo Frankfurterio atminimui bei „kilniai naudotai galiai, kurią jie turėjo“. Jo redaktoriai džiaugėsi Roosevelto indėliu plečiant vyriausybės galias taip, kad jos ne vien apsaugotų teises į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą, bet taip pat apimtų „aukštesnę ir didingesnę“ šiuolaikinės gerovės valstybės koncepciją. Strausso požiūrį į politiką išskyrė pagrindinio dėmesio sutelkimas į „filosofinį matmenį“, liečiantį gebėjimą valdyti šalį, dažnai net daugumos elgesenos ar interesų grupių politikos sąskaita. O tai traukė dominuojančios pozicijos politikos mokslo dėmesį. Štrausininkai paprastai studijuoja kūrinius, atskirų politinių lyderių bei valstybininikų žodžius, atsiribodami nuo ideologijos ar asmeninio požiūrio. Štrausininkai gali būti arba liberalūs, arba konservatyvūs, nors buvo ir tokių, kurie stengėsi įtvirtinti savo politiką pasiremdami Amerikos įkūrimo principais. Dar neseniai žymus Strausso mokinys ėjo vienas svarbiausių pirmosios Clintono administracijos narių pareigas, konsultuodamas vidaus politikos klausimais.
Vis tik faktas tas, kad Straussas paliko ne vieną, o daug tarpusavyje konkuruojančių paveldų. Noras Strausso mokymus pertvarkyti taip, kad jie siaurai atitiktų dešiniųjų jėgų politinę darbotvarkę, yra rimtas iškraipymas. Jo darbai įvairiomis temomis ir toliau skatina gyvas studentų diskusijas daugelyje sričių. Neseniai pasirodė naujausi moksliniai leidiniai, įtraukę anksčiau nepublikuotas esė ir paskaitų medžiagą, taip pat didelės apimties korespondenciją, dar daugiau tokių leidimų numatyta ateityje. Apie jo idėjų įtaką politikai ir politikos formavimui nuolat diskutuojama, jos dažnai atsiduria pirmaujančiuose žurnaluose, teminiuose leidiniuose ir laikraščiuose. Į klausimą „Kodėl verta kalbėti apie Straussą, ir kodėl dabar?“ atsakyčiau „Jei ne dabar, tai kada“?
Kas yra štrausininkas?
Kartą lankantis universiteto vakarėlyje, kur veikiausiai buvo kiek per daug piktnaudžiaujama gėrimais, mano draugas – dabar žinomas advokatas Niu Heivene – buvo paklaustas, ar tik jis nėra štrausininkas. „Jei tai reiškia, kad aš viską, ką Leo Straussas kada nors parašė, laikau tiesa, – tarė jis, – tada taip, aš esu štrausininkas.“ Tai mus prajuokino, kadangi draugo atsakymas taip puikiai atspindėjo ir pašiepė dažną įsivaizdavimą, kas yra štrausizmas. Klausimas, ar esu štrausininkas, per daugelį metų man buvo užduotas daugiau nei kartą. Kartais net atrodo, kad klausimas kyla dėl paprasčiausio noro sužinoti, ką štrausizmas reiškia. Tačiau būna, kad jis turi ir neapibrėžtą „ar dabar esate“ arba „ar kada nors buvote“ pobūdžio kaltinimą. Bet kuriuo atveju klausimas skatino mane galvoti, ką reiškia būti štrausininku.
Pirmiausia, ką norėčiau pasakyti apie štrausizmą, yra tai, jog jis nėra vientisas. Veikiau yra bendros problemos ar klausimai, kurie apibūdina Strausso darbus: pavyzdžiui, skirtumas tarp senovės ir modernybės, filosofijos ir poezijos ginčas, ir, žinoma, įtampa tarp proto ir apreiškimo. Nė viena iš šių problemų neturi pirmenybės prieš kitas, taip pat nėra kalbos apie tai, kad jos sudarytų kažką panašaus į sistemą. Nepriklausomai nuo įvairių svarstymų, vargu ar yra viena visus šiuos skirtingus interesus vedanti gija. Straussas nepaliko sistemos, doktrinos ar to, ką vadintume „-izmu“, nepaisant bandymų jam kažką priskirti. Jis, priešingai, pristatė savitą būdą užduoti klausimus ir kelti problemas, kurios iš pažiūros atrodė nesusijusios, bet ėjo iš to paties archimediško požiūrio taško. Tai klausimai, motyvavę visus Strausso darbus, tokie kaip: „Kas yra pagrindinis gyvenimo vadovas – protas ar apreiškimas?“; „Ar senovės ir modernybės ginčas baigėsi pastarosios pergale?“ ir „Kas labiau pasirengę mokyti pilietinę visuomenę – filosofai ar poetai?“. Strausso keliami klausimai labiau nurodo ne tiek norą atsakyti, kiek mums nurodyti tam tikras alternatyvas. Šiuose senuose debatuose jis savo elgesiu turbūt labiau primena lapiną, o ne ežį.
Galima būtų priskaičiuoti daug įvairių štrausininkų, turinčių daugybę skirtingų interesų ir perspektyvų. Kai kurie štrausininkai visiškai atsidavę senovės filosofams, kitiems tuo tarpu orientuojasi į postmodernizmą. Vieni jų labai religingi, kiti – didžiuojasi savo sekuliarumu. Vieniems galvojant apie politiką ir politikos formavimą, kiti leidžiasi į pačias giliausias Būties problemas. Ši įvairovė iš dalies atspindi paties Srausso interesų gausą. Strausso kūryboje vietą rado tiek senovinė Tukidido, Platono, Ksenofonto ir Aristotelio politinė filosofija, tiek Viduramžiais gyvenę judėjų-arabų autoriai, tiek ankstyvieji modernūs politikos mąstytojai Machiavellis, Hobbes’as, Spinoza ir Locke’as, tiek tokios XIX a. pab. ir XX a. pr. asmenybės kaip Nietzsche, Weberis ir Heideggeris. Nagrinėti klausimai susiję su istorijos filosofija, hermeneutika ir socialinių mokslų pobūdžiu. Kiekvienoje iš tų sričių Straussas padarė ženklų, ilgalaikį indėlį, kuris plačiai aptarinėjamas iki mūsų dienų.
Vos keletas žmonių (tam galbūt reikėtų grįžti iki paties Hegelio) taip autoritetingai tyrinėjo tiek daug filosofinių, literatūrinių ir istorinių temų. Būtent todėl, kad Strausso darbai apima tokį platų spektrą, nėra vieno būdo apibrėžti tam, ką laikytume štrausizmu. Iš tiesų jo paveldėtojų tarpe vyksta dideli nesutarimai dėl to, kas laikytina vertingiausia iš jo palikimo. Straussas manė žengiantis pirmuosius parengiamuosius žingsnius, norėjo pagaliau atgaivinti tikrą susidomėjimą nuolatinėmis ir fundamentaliomis politinės filosofijos problemomis tomis dienomis, kai plačiai skelbta politinės filosofijos mirtis. Be to, Straussas išplėtė politinės filosofijos repertuarą, įtraukdamas daugybę iki tol užmarštin nustumtų mąstytojų ir temų. Pagrindiniai jo laikmečio vadovėliai apskritai neįterpdavo nuorodų į Viduramžių laikotarpio judėjų-arabų rašytojų ir net Amerikos Tėvų-kūrėjų tekstus. Strausso kūriniuose matome, kad Amerikos įkūrimas laikomas reikšmingu filosofiniu momentu modernybės vystymesi ir netgi skatinama iš naujo apsvarstyti filosofiškai mąsčiusių valstybininkų, tokių kaip Jeffersonas, Lincolnas ir Wilsonas, idėjas. Strausso veikla taip pat paskatino susidomėti afroamerikiečių kilmės politinių mąstytojų – nuo Fredricko Douglasso iki W. E. B. DuBoiso ir Martino Lutherio Kingo Jn. – kūriniais tuo metu, kai jų raštai akademiniame pasaulyje sulaukdavo menko oficialaus pripažinimo. Visgi nė vienas iš minėtų dalykų neveda mūsų prie aiškesnio štrausizmo supratimo.
Atidūs skaitytojai ir atidūs rašytojai
Štrausizmui pirmiausia būdinga tai, ką jį praktikuojantieji dažnai visa tai vadina „atidaus skaitymo“ menu (the art of „careful reading”). Sakoma, kad paklaustas apie tai, ko pats mokęs, Straussas dažnai atsakydavęs: skaityti „senąsias knygas“. Ypatingą dėmesį Straussas skyrė pirminių šaltinių skaitymui, paprastai jų originalo kalbomis. Mūsų dienomis tai jau neatrodo prieštaringas sumanymas; skirtumas tas, kad anuo metu į patį didžiųjų politinės teorijos tekstų skaitymą nebuvo žiūrima taip palankiai. Daugelyje sluoksnių dominavo tikėjimas, kad moderniųjų bihevioristinių mokslų vystymasis paskatins visišką politinės filosofijos išnykimą. Taip pat manyta, kad tokių autorių kaip Platonas, Hobbesas ar Rousseau reikšmingumas buvo daugiau ar mažiau sukonstruotas, todėl viskas, ko reikėjo, – rasti jiems vietą istorinėje laiko juostoje ir parinkti tinkamus laidojimo ritualus. Atitinkamai politinė filosofija laikyta savotišku laidotojo menu, turinčiu menką aktualumą ir reikšmę egzistuojančioms politinėms ar filosofinėms problemoms.
Straussas padėjo keisti šį supratimą. Kalbant senųjų Amerikos Vakarų gyventojų maniera, jis suvokė, kad „šiuose kalnuose slypi auksas“ (there’s gold in them thar hills). Priešingai vyraujančiam istoristiniam požiūriui, didžiuosius tradicijos kūrinius laikiusiam tiesiog esamo laiko produktais, Straussas senuosius tekstus vertino ne kaip ženklinamus ar kataloguojamus muziejų eksponatus, bet kaip gyvus ir gyvybingus amžininkus, iš kurių dar daug turime išmokti. Politinės minties istorija nėra savaiminis tikslas, bet būtina parengiamoji studija rimtam politinės filosofijos atsinaujinimui. Strausso teigimu, interpretacijos, kurios buvo priskiriamos didiesiems praeities autoriams, toli gražu nebuvo išspręstos ar akivaizdžios. Tam, kad jas suprastume, reikėjo suskliausti šiuolaikines mūsų prielaidas apie pažangą ar istoriją ir tekstus apsvarstyti juos iš naujo skaitant ir laikant dalimi tebevykstančio dialogo, kuriame mes, skaitytojai, esame pakviesti sudalyvauti. Dalyvauti tokiame pokalbyje galime būtent todėl, kad didieji mąstytojai vienas kitam prieštarauja. Būtis yra viena ar jų yra kelios? Ji nurodo pastovumą ar kismą? Atsižvelgiant į tai, mums reikia bandyti suprasti ir vertinti besivaržančius mokymus, siekti nustatyti, kuris iš jų yra arčiau tiesos. Tad skaitytojas kviečiamas įsitraukti į pokalbį, kurio rezultatas nėra iš anksto nustatytas, bet kuris lieka, anot Strausso, atviru klausimu.
Pirmiausia Straussas buvo skaitytojas. Jis mokė savo studentus, kaip skaityti ir kaip atidūs rašytojai, kaip ir jis pats, norėjo būti skaitomi. Straussas išplėtė mūsų skaitymo horizontą, įtraukdamas užmirštas asmenybes ir tuos, kurie buvo pražiopsoti politinės filosofijos kanono. Jis ne tik įkvėpė naujam gyvenimui pažįstamas figūras ir jų tekstus; taip pat pristatė politikos filosofų akiračiui tokius naujus ir nežinomus autorius kaip Al Farabis, Judas Halevis, Maimonidas ir Spinoza. Sutelkdamas dėmesį į literatūrinį tekstų pobūdį ir pabrėždamas „seną ginčą“ tarp filosofijos ir poezijos, skaitant tokius mąstytojus kaip Platonas ir Nietzsche, jis inicijavo patobulintas politikos ir literatūros studijas. Be to, Straussas tyrinėjo retoriką, kurioje buvo iškeliami filosofiniai argumentai dar iki tampant madinga diskutuoti apie „kalbėjimo aktus“ ir performatyvią kalbos funkciją. Net rimčiausiuose kūriniuose ypatingą dėmesį skyrė ironijai, anekdotams bei kalambūrams, ir vienoje iš paskutinių jo knygų tyrinėjamos Aristofano komedijos. Taigi svarbiausias Strausso palikimas buvo mokyti skaitytojus skaityti. Tas, kuris iš esmės nemyli skaitymo, negali būti štrausininkas.
Vertė Karolina Rimkutė
Versta iš: Steven B. Smith, Reading Leo Strauss
Atgalinis pranešimas: Leo Strausso politikos samprata | Aplinkkeliai.lt