Retorika ir tikrovė: civilizacijų susidūrimas nuo klasikinės Graikijos iki mūsų dienų

pagal | 2014 12 27

Civilizacijų susidūrimas“ (clash of civilisations) yra populiari tema nūdienos politinėje retorikoje, išreiškianti neįveikiamos prarajos tarp Vakarų ir likusio pasaulio idėją. Vidaus politikoje ši tema iškyla ir aptariama dėl migracijos bei mažumų integracijos; tuo tarpu tarptautiniame lygmenyje ji nuolatos turima mintyje, kai diskutuojama apie Irako ir Afganistano karus arba „neklusnias“ valstybes, tokias kaip Iranas. Vakarų kultūrose „civilizacijų susidūrimo“ samprata paprastai atveda į klasikinę Graikiją. Priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, Europos ir Azijos, Mūsų ir Jų mąstymą dažniausiai grąžina antikon: šis susiskaldymas yra senas ir įsišaknijęs, kaip ir pati civilizacija.

Vis dėlto klasikinės Graikijos politinės filosofijos buvo žymiai įtemptesnės ir sudėtingesnės, nei pradžioje būtų galima pagalvoti. Idėja „Rytai versus Vakarai“ iš tikrųjų buvo graikų mąstymo gija, bet tai buvo tik viena gija, įausta į daug sudėtingesnį senovės graikų politinio diskurso gobeleną.

Reikėtų pažymėti, kad mūsų šiuolaikinės „civilizacijų susidūrimo“ teorijos intelektualinius protėvius tikrai galime aptikti klasikinės Graikijos raštuose. Viskas prasidėjo nuo mito apie finikiečių (dabartinis Libanas) karaliaus dukterį Europą. Pasakojama, kad dievų valdovas Dzeusas pasivertė jaučiu, suviliojo Europą, pernešė ją per jūrą į tuščią Europos žemyną ir paliko ją ten gimdyti savo palikuonis – pirmuosius europiečius.

Europos pagrobimas padėjo pagrindą daugybei panašių istorijų apie moterų, įskaitant gražiąją Trojos Eleną, pagrobimus. Istoriko Herodoto manymu, priešiškumas tarp azijiečių ir europiečių galėjo atsirasti dėl tų tarpžemyninių pagrobimų. Tai buvo priešiškumas, kuris, Herodoto tvirtinimu, galiausiai atvedė prie graikų ir persų karų (499–449 m. pr. Kr.), kuomet graikų miestai-valstybės sudarė nedidelę sąjungą ir kilo į kovą prieš Persijos imperijos galią. Graikų ir persų karai buvo Graikijos posūkio taškas. Nors jis mažai pakeitė politinį Viduržemio jūros baseino žemėlapį, prasidėjo naujas ideologinis amžius. Karų laikotarpiu iškilo panheleninės vienybės retorika ir graikų raštuose pirmą kartą aptinkame dvipusius stereotipus: vienoje pusėje – dori, vyriški ir laisvę mylintys graikai, o kitoje – silpni, paperkami ir vergiški persai. Taip buvo sukurta „barbaro“ samprata.

Tiktai iš šio taško mes aptinkame kultūrų susidūrimo idėją bei esminę priešpriešą tarp Europos ir Azijos, Rytų ir Vakarų, graikų ir barbarų. Bet, kartą atsiradusi, ši idėja greitai tapo populiari. Graikų mene pradėjo keistis negraikų vaizdavimas: jų bruožai vis labiau groteskiškėja, išryškinamas rasiškumas, drabužiai vis labiau primena persų drabužius, o ne jų įvairius nacionalinius kostiumus. Civilizacinio susidūrimo samprata ir geografinio determinizmo teorija suteikė pseudomokslinį pagrindą medicinai. Buvo aiškinama, kad klimatas ir gamtinės Azijos sąlygos, palyginus su šiurkščiais europietiškos Graikijos peizažais, leido atsirasti švelnesniam ir moteriškesniam būdui.

Nors ir populiari, kultūrų susidūrimo idėja nepilnai apibūdina graikų mąstymą apie pašaliečius. Tai buvo greičiau naujas penkto amžiaus [pr. Kr.] išradimas, nei esminė graikų politinio mąstymo dalis. Net savo pakilimo metu ši idėja buvo tik viena iš daugelio vyravusių konkuruojančių politinių teorijų, ir ji net neatrodė svarbiausia. Klasikinėje Graikijoje ne visi rėmėsi „civilizacijų susidūrimo“ samprata.

Herodotas, nepaisant jo aprašymų apie tarptautinį konfliktą, žymiai palankiau žiūrėjo į svetimšalius, nei dažnai manoma. Herodotas savo Istorijoje su tokiu pat susidomėjimu aprašo ir barbarų, ir graikų šlovingus darbus. Netgi jo persų istorijos aprašyme aptinkame daug persiško kilnumo, kuris graikams kartais pateikiamas kaip pavyzdys. Viename įsimintiname epizode jis aprašo atvejį (turbūt pramanytą), kuomet trys persų didikai įsitraukia į graikiško stiliaus politinę diskusiją apie pačią veiksmingiausią valdžios formą: vienas pirmenybę teikia monarchijai, kitas pasisako už oligarchiją, o trečias aistringai aukština demokratiją.

Šioje scenoje Herodotas pavaizdavo svarbiausią savo laikų diskusiją. Priešingai mūsų populiariam antikinės Graikijos įsivaizdavimui, tuo metu daugelį miestų valdė oligarchai arba pavieniai tironai, o šių skirtingų valdžios formų pranašumai ir silpnumai buvo labai svarbi diskusijų tema. Įdėdamas tokią diskusiją į persų lūpas, Herodotas barbarus aiškiai stato į vieną gretą su graikais: jie patiria tokius pačius politinius, socialinius ir asmeninius rūpesčius bei sugeba įgyvendinti tokius pačius intelektualinius ir fizinius dalykus.

Kai kurie autoriai visiškai sugriovė skirtį tarp graikų ir negraikų, sąvoką „Hellene“ taikydami ne tiek etninei grupei apibūdinti, kiek visiems tiems, kurie dalinasi panašiomis kultūros normomis. Svetimšaliai galėjo tapti graikais, o graikai galėjo tapti barbarais: visus galėjo sieti maišytas kraujas ir paveldas. Netgi vienas konservatoriškiausių istorikų Tukididas tvirtino, kad sąvoka „Hellas“ buvo naujas išradimas, o jis pats beveik nematė skirties tarp graikų ir kitų.

„Civilizacijų susidūrimo“ samprata turėjo ribotą paklausą ir klasikinės Graikijos kasdieniame gyvenime. Graikai įsisavino užsienietiškus daiktus, technologijas ir net religines praktikas – jie šias rytietiškas naujoves priėmė entuziastingai. Motinos deivės Kibelės garbinimas buvo perimtas iš Frygijos (dabartinėje Turkijoje); tuo pačiu graikai tikėjo, kad Dionisas, audringas vyno dievas, yra kilęs iš Indijos. Prabangos prekės taip pat dažniausiai atkeliaudavo iš užsienio, o kai kurie svarbiausi statuso simboliai iš tiesų buvo persiški daiktai. Pavyzdžiui, skėčius turėjo aukščiausio rango Persijos imperijos pareigūnai, tačiau Graikijoje jie tapo geidžiamu žemesniosios klasės aksesuaru. Persų menas ir architektūra, atsispindėję prabangos prekėse, tapo pavyzdžiu kuriant ir kai kurias žymiausias klasikinės Graikijos viešąsias vietas: Periklio odeono dizainą įkvėpė persų hipostilinė salė, o Partenono frizas nusižiūrėtas iš Persepolio apadanos.

Politikoje, kaip ir kasdienybėje, bendravimas tarp graikų bei negraikų buvo ir palankus, ir draugiškas, ir priešiškas, ir prieštaringas. Net graikų ir persų karų įkarštyje daugybė graikų miestų niekada neprisijungė prie graikų sąjungos – Tėbai ir Delfai aiškiai pasirinko persų pusę. Vėliau, kai Atėnai ir Sparta kariavo tarpusavyje (431–404 m. pr. Kr.), abi pusės siekė sudaryti sąjungą su Persija, kiekviena varžydamasi dėl persų pinigų bei paramos. Nepraėjus nė amžiui po kovos su persais Termopiluose (dramatizuotos Holivudo filme „300“), garsūs Spartos karžygiai, anot graikų kario-istoriko Ksenofonto, tarnaudavo persams kaip samdomi kariai.

„Civilizacijų susidūrimo“ idėja toli gražu nebuvo vyraujantis mąstymo būdas klasikinėje Graikijoje. Literatūroje, politikoje bei kasdieniame gyvenime graikų ir negraikų susisaistymas buvo daug sudėtingesnis, nei galėtų numatyti paprasta „civilizacijų susidūrimo“ teorija. Nors samprata tikrai egzistavo, ji neapibrėžė to, kaip graikai veikė ir gyveno. Šiandien mes esame labai panašioje situacijoje. Mūsų viešajame diskurse labai stipriai remiamasi „civilizacijų susidūrimo“ idėja. Vis dėlto, jei pažvelgsime į save atidžiau, visiškai akivaizdu, kad ji netiksliai apibūdina XXI amžiaus kultūrinę terpę, daugialypį tarptautinės politikos sudėtingumą ar netgi mūsų kasdienio gyvenimo būdą.

Klasikiniais laikais, kaip ir šiandien, „civilizacijų susidūrimo“ samprata išreiškė ne tikrovę, o greičiau politinės retorikos sritį. Jau minėjome, kad senovės Graikijoje iš tiesų ji egzistavo tik kaip viena iš daugelio politinės retorikos sričių, kuri buvo plėtojama atsižvelgiant į konkretų istorinį kontekstą (pavyzdys – graikų ir persų karai). Iš to seka, kad „civilizacijų susidūrimas“ nėra amžina ir universali tiesa, nuleista iš antikos į dabartį. Ji neapibūdina esminės ir įgimtos priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų, Europos ir Azijos, Mūsų ir Jų. Tikriausiai tai buvo tam tikras retorinis argumentas, pritaikytas atitinkamai politinei situacijai atitinkamame laiko taške. Užuot aklai priėmę retoriką, turėtume apsvarstyti, kodėl ji sugrįžta. Kaip ir Graikija penktame amžiuje pr. Kr., dabar mes esame atsidūrę tam tikrame istoriniame momente, kuomet „civilizacijų susidūrimo“ idėja kai kuriems žmonėms patinka. Bet, kaip jau yra buvę ir anksčiau, šis momentas praeis.

Naoise MacSweeney

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Naoise MacSweeney Rhetoric and reality: the clash of civilisations from Classical Greece to today

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.