Apie Edipo kompleksą

pagal | 2013 04 26

Kažkada įstrigo, dabar jau nebepamenu, kurioje knygoje ar straipsnyje, žodžiais nutapytas paveikslas, perteikiantis Austrijos-Vengrijos kultūros ypatybes, kur pirmą kartą buvo išgyventa šiuolaikinė nesaugaus žmogaus neaiškiame pasaulyje drama. Šios dramos įtampą bei reikšmių universalumą geriausiai išreiškė Freudo pateikta Edipo komplekso hipotezė. Edipo mitas bei jo reikšmių universalumas tarsi simbolizavo nesaugaus žmogaus neaiškiame pasaulyje dramą, jo išgyvenamas transformacijas moderniojoje kultūroje. Ir iš tiesų, jei mėginsime atidžiau pažvelgti į to meto kultūrinę Vienos kultūros panoramą, išvysime visą sociokultūrinį popuri. Užtenka pasiskaityti, pavyzdžiui, Zweigo, Canetti ar Musilio knygas, kad patirtum, kaip Apšvietos racionalumo kultas išgyvena pirmuosius savo negalios simptomus, o tai, kas ilgus šimtmečius buvo išstumta į paribius ir paskelbta tabu, sugrįžta su galinga smogiamąja jėga. Akivaizdžiai pamatysime, kaip šioje kultūroje, lyg kokios požeminės tektoninės plokštės, susidūrė germaniškas racionalumas ir žydiškas empatiškumas, ugrofiniškas temperamentas ir slaviškas jausmingumas.

Jei ne rafinuotas šios kultūros iškilimas to meto Europoje, apsivainikavęs erotizmo kultu, vienatvės, „egzistencinio užmestumo“ tyrinėjimu bei pasąmonės vandenyno gelmių atradimu, Edipo mitas vargu ar būtų virtęs vienu iš raktų į slaptingąsias žmogiškosios sielos ar savasties teritorijas, moderniosios savirados šiame pasaulyje košmarus. Freudo panseksualinė hipotezė neurozes, kitas asmenybę ardančias priežastis tiesiogiai siejo su lytinių instinktų slopinimu, erotinio dėmesio perkėlimu iš išorinio objekto į vidinį asmenybės pasaulį, kraujomaišos fantazijomis. Sunku pasakyti, kokiu matu galima vertinti šios, į tą patį objektyvumą pretendavusios hipotezės (Freudas primygtinai pabrėždavo, kad tai hipotezė, o ne teorija) tiesą.

Vis dėlto, dabar jau nežinau, ar tikrai taikli įžvalga, kurią pas mus dažnai išgirsi, girdi, Freudas vulgarizavo platoniškąjį geismą, Erotą grynai pajungęs libidinei, tai yra seksualinei energijai. Lankantis kultūriniuose rateliuose ar susibūrimuose, dažnai išgirsi kokio platesnio akiračio inteligento pastebėjimą, jog šioje kultūroje užčiuoptas pats moderniojo pasaulio nervas, kur atrandamas nesaugus, pasimetęs bei į kampą įvarytas žmogus, susvetimėjęs tiek su savimi, tiek su savo gyvenamąja aplinka, kurios grėsmių jis suprasti nepajėgia. Tai žmogaus tipas, kurio esmę geriausiai išsako Kafkos romanų bei apsakymų personažai, o realybėje išreiškia groteskiški ir tragiški tokių menininkų ar mąstytojų, kaip Traklis, Weiningeris, Wittgensteinas, Zweigas ar Kafka, likimai. Traumuota vaikystė, ar gilinimasis į privatumo užkaborius ir neaiškios bei neperprantamos judėjimo trajektorijos moderniajame, techniką įvaldančiame ir ja apsiginklavusiame socialiniame kalėjime turėjo keistai kirstis bei kelti ypatingai aštrų emocinį nesaugumą. Ratas tampa uždaras. Kuo toks diskomfortas stipresnis, tuo labiau į savųjų traumų gelmines priežastis bei tragizmo ištakas gilinamasi, tuo labiau tampi vienišesnis ir keliantis klausimus, į kuriuos atsakyti kažin, ar įmanoma. Suicidinė to meto Vienos kultūra keistai primena mūsiškę. Ir kaip nesutikti su požiūriu, jog prieš keletą dešimtmečių ištrūkę iš sovietinio narvo, tik dabar išgyvename moderniąsias mutacijas…

Dažnai išgirsi svarstymus, jog savinaikos, tai yra nepažabojamos agresijos, fizinio bei emocinio smurto, dvasinės pornografijos, pedofilijų skandalų krečiamoje Lietuvoje vis dar gyvename ikifroidinėje visuomenėje, todėl tiek protinio, tiek emocinio intelekto prasme esame infantilai. Nežinau, kaip pats sau atsakyčiau į tokį klausimą. Tikriausiai bet kurioje kultūroje turėtų derėti tiek kietosios vyriškosios, tiek minkštosios moteriškos formos, kaip sakoma Rytuose, yin ir yang energetiniai pusrutuliai. Kas paneigs, kad mūsų barokine pompastika alsuojančioje socialinėje erdvėje dominuoja moteriškasis pradas, pasigendama antikinio šalto bei tikslaus racionalumo? Antra vertus, ar ne visa tokia šiuolaikinė paviršinė pozuojanti post/modernistinė kultūra, kur tikri vyrai turi lįsti į apkasus, gal net pasitraukti iš viso? Tikriausiai, kaip įrodo glaustai aptartos paralelės, lengvų atsakymų nėra…

T. Vėželis

 

2 komentarai

  1. Teodoras

    Kaip naivu, vadinti tik Lietuvą infantilia. Visame pasaulyje tapats sąmonės raidos etapas, na apjungiant kapitalistines/humanistines/”demokratines” šalis.

    Atsakyti
  2. T.

    Labai smagu,kad diskutuojame.
    O kaip jums atrodo, kuo brendyla
    skiriasi nuo infantilo,kuo pagarbos
    vertas zmogus skiriasi nuo menkystos?
    Juk pas mus dabar ir menkystos skelbiasi
    profesoriais…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *