„Žmogus nori sutarimo, bet gamta žino geriau, kas geriau, kas gera jo giminei; ji nori nesantaikos.“ Immanuelis Kantas ar gali taip būti? Kantas, didysis proto epigonas, staiga sako, kad gamta geriau žino, kas gera žmogaus giminei?! O gal pirmas įspūdis klaidingas ir Karaliaučiaus vienišius sako kažką esmingo? Įsiklausykime. Kantas nesako, kad nesantaika geriau žmogui, jis… Read More: M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: III Eonas – Kova »
Gulkis saule jau upės paklotos Iškedentos jau priemiesčio upės miglotos Ir jausmai jau seniai susitaikė ir protas Kad manęs neprisimena dulkės A. A. Jonynas Meilės nėra. Cha, cha, žiemos pabaigoje, vieną trumpiausio mėnesio dieną, netgi jo aritmetiniame viduryje, visa nusidažo raudona spalva ir įgyja dviejų užapvalintais kampais sulietų trikampių formą. Meilės diena! Besisukantiems šio svaigulio… Read More: M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: II Eonas – Meilė »
Buvimo ir nebuvimo įtampa užklumpa visiškai netikėtai, nelauktai ir dažniausiai absoliučiai kasdieniškose situacijose (besiruošiant užmigti lovoje, pilant pieną į kavą, ramiai stebint tekantį upelio vandenį, žvelgiant, kaip tavo paspirtas kamuolys, skambant Handelio operos „Rinaldo“ akordams, palengva ritasi ką tik nupjautos žolės paviršiumi) ir supurto įprastą gyvenimo ritmą. Aš esu baigtinis. Mirtis. Kiek toks atsiveriantis metafizinis… Read More: M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: I Eonas – Mirtis »
Pasaulio sutvėrimas. Pradžia. Paslapties šydas. Ką daryti/ką suprasti/kaip jaustis/ką mąstyti/kur man dėtis tokio siaubingo įvykio situacijoje? Protingi žmonės yra pasakę, kad geriausia žmogui negimti. Bet ką daryti, jei jau gimei? Kartais apninka siaubingas blaškulys: norisi kažkur mestis ir bet kokia kaina praplėšti šią uždangos skraistę, kad tik dingtų šis nuolatos lydintis užkeikimas. Tas pradžios ir… Read More: M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: Pradžia »
← Devintam ↑ danguj → šešėlio sapnas
Savo civilizacijų teorijoje išskirdamas pavienes uždaras kultūras kaip tam tikrus organiškus darinius ir kiekviename iš jų atrasdamas tik jai vienai būdingą simbolinį profenomeną, Oswaldas Spengleris mėgina atskleisti, kaip šis pirminis simbolis determinuoja visą kultūros pasaulėžiūrą. Bene daugiausia dėmesio skirdamas dviejų – apoloniškosios (Antikos) ir faustiškosios (Vakarų) – kultūrų analizei, šią idėją jis iliustruoja pasitelkdamas įvairias kultūrines… Read More: Spalvos erdvė ir kūniškumas: tapyba kaip kultūros charakteris pagal Spenglerį »
Aš tavo mokytojas, tu mano kankintojas. Tu didybė, aš tavo auka. Tavo mąstymas, mano kančia. Tik aš galiu apibūdinti tavo kankinimą. Juk žodžiai tampa pačiais galingiausiais, privertę kūną beatodairiškai kartoti jų diktuojamą judesį. Ausis – didžiausia gundytoja ir stipriausia baudėja. Aš kuriu kontraktus – tu juos naikini ir šlykštiesi. Aš bėgu nuo vienatvės prisirakindama prie… Read More: Žaidimas vaidmenimis. Sadizmo ir mazochizmo ženklai filme „Antikristas“ »