Kęstutis Šapoka savo pranešime mums užduoda daug klausimų. Filosofinių sistemų persmelktos smegenys čia gali pasijusti ypač prastai. Jei erdvė išlieka Kanto imperatyvume, tuomet gestas ją „nuleisti“ į psichoegzistencinę teritoriją gali būti priimtas kaip erdvės esmės išskaidymas, mat pastaroji tėra bet kokio juslumo apriorinė sąlyga, o ji, pranešimo pavadinime įgavusi prilipintą būdvardį, staiga tampa tik viena iš atitinkamo homo sapiens sluoksnio išraiškų. Staiga erdvė įgyja psichoegzistencinį „kvapą“, kuris nurodo, kad erdvė yra subjekto „įrankis“. Tačiau subjekto įrankis yra ne erdvė, o intelektinio saprotavimo matricos, grynojo proto palikuonys…
Žinoma, jeigu akcentą perkeltume kitur, tuomet Šapoką galėtų užpulti mokslo adeptai (mūsų dienomis besiklausantys/beskaitantys tokius tekstus kaip šis pranešimas, visi be išimties jaučiasi nešiojantys šią apibrėžtį – mokslininkas – kaip jų egzistenciją esmingai apibūdinančią žymę), kurie pasakytų, kad jau XX amžiaus pradžios šiuolaikinės fizikos tėvai Kopenhagos, Ciuricho ar Oksfordo universitetų koridoriuose nubrėžė liniją, kuri demarkavo, jog erdvė, kaip subjekto „dalis“, esti anapus psichoegzistencinės demarkacijos.
Gal šioje totalinėje nesutikimo atmosferoje gali išgelbėti Jorge Luiso Borgeso labirintinis mąstymas, turintis išeiti anapus logikos, šio pasaulio ir klasifikacijos, kuri mėgsta vieną nenuneigiamą tiesą su atspindžio argumentu. Borgeso mintis kadaise pažadino iš dogmatinio snaudulio didžiuosius dvidešimtojo amžiaus akademinius protus, vizionierius ir pranašus. Gal iš tiesų išeitis minčiai slypi toje artimoje „sveiko proto“ riboje, kuomet pastarasis priartėja prie tokios mąstymo stuktūros, kuri iškyla besiklostant tokioms sistemoms ir tokiu būdu, ką Karlas Jaspersas siekė pavadinti pato-estetikos terminu?
***
Kęstučio Šapokos pranešimas (garso įrašas)
„Psichoegzistencinė erdvė ir pato-estetika Jasperso filosofinėje sistemoje“