Heideggerio dialogas su Jüngeriu: nihilizmo įveikos problema

pagal | 2020 06 27

Vienas pagrindinių šio straipsnio tikslų yra nustatyti nihilizmo ir Niekio santykį Martino Heideggerio ir Ernsto Jüngerio dispute, parodant, kaip Heideggeris atskiria savo požiūrį nuo Jüngerio požiūrio taško. Heideggeris, viena vertus, nihilizmą laiko Vakarų metafizinės tradicijos užsibaigimu, kita vertus, identifikuoja patį Niekį kaip būties šešėlį, kuris negali būti peržengtas tradicinio dialektinio mąstymo būdu.

Įvadas

Siekiant apibrėžti nihilizmo sąvoką, pirmiausia akcentuojama, kad tai – tikrovės būklės diagnozė. Pats nihilizmas paprastai apibrėžiamas įvairiai, kalbama apie etinį/moralinį, epistemologinį, egzistencinį, politinį šio reiškinio aspektus. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tradiciškai sutinkama, kad šis reiškinys jau gali būti atpažįstamas ne tik vokiečių klasikinėje idealizmo bei romantizmo tradicijose, rusų nihilistų mąstymo bei veiklos apraiškose, bet pačiose Vakarų mąstymo tradicijos ištakose. Pastebima, kad nuo pat Parmenido ir kitų pirmųjų filosofemų kūrėjų palikimo Niekis kaip toks lieka teorinių koncepcijų periferijoje į būtį orientuotoje Vakarų mąstymo tradicijoje, nors kartas nuo karto ir tuomet jau iškildavęs apmąstymų centre1. Vis dėlto istoriškai filosofinės nihilizmo sąvokos ištakos dažniausiai datuojamos XVIII a. pabaigoje, pirmuoju rašytiniu šaltiniu įvardijant F. H. Jacobio laišką G. Fichte’i. Jacobio, kuriam išorės objektų realumas buvo nepajudinama aksioma, laiške, pavadintame „Tikėjimas ir nihilizmas“, pirmą kartą aiškiai išreiškė tikrovės praradimo ir iš to kylančio tikėjimo pamatų griūties jauseną, o pagrindinė to priežastis – I. Kanto kritinė filosofija. Iš kritinės kantiškosios metafizikos projekto natūraliai kylančio „daikto savyje“ (Ding an sich) postulavimą, F. H. Jacobis traktuoja kaip tikrovės, daiktų (res) pasaulio anuliavimą ar netgi panaikinimą, kuris savo ruožtu griauna sveiku protu grindžiamas kasdienės sąmonės nuostatas, taip neišvengiamai skandinant į nihilistinės abejonės liūną. G. Fichte’ės darbuose atsiskleidžianti Aš/ne-Aš skirtis šį Kanto inicijuotą sveiku protu grindžiamos tikrovės anuliavimą tik dar labiau pagilina2.

Kalbant apie heidegerišką nihilizmo sampratą, svarbu suvokti ir apmąstyti jo metafizikos suvokimą3. Nihilizmas suvokiamas kaip logiškas „būties užmaršties“ (Seinsvergessenheit) padarinys. Metafizikos išsipildymą jis vadina nihilizmu, o Nietzschę – paskutiniuoju metafiziku, kurio filosofija yra ne nihilizmo įveikos perspektyvos atvėrimas, o aukščiausias jos išsipildymo taškas. Galiausiai, kaip klasikinis nihilistas F. Nietzsche Heideggeriui atsiskleidžia tuo, kad nemoka užklausti apie Niekį. Nihilizmas abiems filosofams reiškia ne tą patį. Išreikšdamas nusistebėjimą, kad nyčiškai suvokiamas nihilizmas užtemdo Niekio problemą, rašinyje „Apie būties klausimą“ (Zur Seinsfrage) (1977), dedikuotame E. Jüngeriui, M. Heideggeris kalba apie tai, kad nihilizmo esmė turi būti apčiuopiama pradedant, o ne baigiant Nieko apmąstymu. Nihilizmo esmės apmąstymas ir jo įveikos perspektyva tapo pagrindinė M. Heideggerio ir E. Jüngerio disputo ašimi.

Nihilizmo topologija ir topografija Heideggerio dispute su Jüngeriu

E. Jüngerio darbuose M. Heideggerį domino „valia galiai’ grindžiamo pasaulio samprata, taip pat nuskaidrinimas vaidmens, kurį šioje dar F. Nietzsche’ės suformuluotoje perspektyvoje vaidina technika. Tokiuose tekstuose kaip „Darbininkas: viešpatavimas ir forma“ (Der Arbeiter: Herrschaft und Gestalt, 2007), ar „Totalinė mobilizacija“ (Die totale Mobilmachung, 1965) pateikiama pasaulyje vyraujančios galios formos analizė M. Heideggeriui darė didelę įtaką jo paties mąstymo apie techniką raidai. Biurgeriškojo liberalizmo ir marksizmo kritikos kontekste, E. Jüngeris plėtoja temą apie augančią darbininko svarbą naujoje visuomenėje, tam tikra forma (Gestalt), savotišku perpetuum mobile, kuris iššaukia totalinę mobilizaciją ir visuotinį visų esinių suobjektinimą bei klasifikavimą.

Heideggeriui šešiasdešimtmečio proga skirtame rašinyje „Apie liniją“ (Über die Linie, 1960), pasaulinių karų fronto pragarą išgyvenęs E. Jüngeris perteikia savąją nihilizmo patirtį, pasitelkdamas geografinį meridiano linijos vaizdinį. Šios patirties intensyvumo ryškiausias bruožas – pasaulinės tvarkos sukrėtimas (Erschütterung der Weltordnung). Kad suprastume pavojų, kylantį dėl iki tol buvusios tvarkos subyrėjimo, svarbu aptarti naujai sutvarkytos tikrovės pasirodymo bruožus. Metafizinėje Vakarų mąstymo tradicijoje tikrovės esmės nuosekliausiai buvo apmąstytos Platono ir Aristotelio aptartų idėjų bei kategorinių apibrėžčių diskurse. Idėjos ir kategorijos buvo laikomos tokiais vienovę apibrėžiančiais matais, kuriais remiantis atsiskleidžia prasminga tikrovė. E. Jüngerio manymu, tokio tipo mąstymą galima aptikti ir Apšvietos idealuose, tokiuose kaip racionalumas, moralumas, individuali laisvė. Moderniųjų karų patirtis atskleidė, kad šios kategorijos tapo beprasmėmis. Individų ir daiktų prasmingumo daugiau nebeįmanoma kildinti iš klasikinio mąstymo paradigmoje apibrėžtų idėjų bei vertybių. Kitaip nei iki tol, modernusis esinių vertingumas pasirodo kaip potenciali energija, kuri vertinama tiek, kiek ja galima remtis skirtingose situacijose ir tiek, kiek ji naudinga išlikimui. Pavyzdžiui, bažnyčia fronto linijoje pirmiausia yra orientacinis taškas artilerijai, arba galimas stebėjimo punktas aplinkai apžvelgti. Tai E. Jüngeris vadina augančiu gyvenimo virtimu energija, arba „totaline mobilizacija“, kurioje žmonės ir daiktai pasirodo tarsi funkcionalūs objektai veikimo plotmėje.

Pasaulinės tvarkos sukrėtimas visų pirma rodo platoniško idėjinio mąstymo horizonto išnykimą ir išreiškia nihilizmo patirtį. Taip suprantamas nihilizmas visų pirma reiškia klasikinių gyvenimo normų nykimą ir nurodo į techninės eros pradžią, kurioje naujai iškylanti tikrovė gali būti tinkamai apmąstyta tik remiantis esinių naudingumą ir funkcionalumą išreiškiančiomis sąvokomis. Jüngerio tvirtinimu, tikrovė, atsiskleidžianti kaip totalinė mobilizacija reiškia patį jos iškylančio pavidalo (Gestalt) pokytį. Tokia permaina keičia ne tik tikrovės pasirodymo formą, bet taip pat keičia patį žmogaus santykį su ja. Aptariant šiuos pokyčius numatomas ir naujo žmogaus tipo iškilimas. Totaliai mobilizuotas pasaulis prisitaikymui geriausiai tinkamas darbininko tipo individui. Tokių pokyčių numatymas leidžia kalbėti apie naują „būties posūkį“, kuriame naujo darbininko tipo individas būsiąs pajėgus užtikrinti naują tikrovės tvarką ir naują gyvenimo kokybės lygį. „Būties“ sąvoka čia suprantama metafizinės tradicijos raidos ribose ir laikoma ta forma ar matu, kuriais remiantis pasirodo tam tikra tikrovės tvarka.

Tokiu meridianinės niekumos linijos vaizdiniu apibūdinama istoriškai susiklosčiusi ir besiplėtojanti nihilistinė būklė, kurioje žmogus save aptinka. Niekumos zenitas kitaip dar vadinamas nuline linija. Nulinės linijos šiapus pusėje viskas priklauso nihilizmo raidai, kuris juda link savo išsipildymo ir užbaigos. Pateikdamas nihilizmo diagnozę, E. Jüngeris jį vadina „neišvengiamu likimu ir galinga jėga, kurios poveikio neįmanoma išvengti“ (Jünger: 1960: 22). Tai, ką paprastai linkstama vadinti nihilizmu, rašytojas laiko tik ryškiausiais nihilizmo simptomais, labiausiai pasireiškiančiais jo bruožais. Bet pati nihilizmo esmė neturėtų būti tapatinama su jo simptomais, ji gali atsiskleisti tik įvardijant pačią šios ligos diagnozę.

Anot E. Jüngerio, nihilizmo pagrindiniai simptomai reiškiasi redukcijos, nyksmo, išsekimo bruožais. Klasikinės ontologinės žmogaus būklės irimą rodo tai, kad bet kurios rūšies substancijos (ekonominės, meninės ar psichinės) paverčiamos ištekliais ir įtraukiamos į nuolat besisukantį, besiplečiantį ir greitėjantį vartojimo ratą. Nihilizmo patirtis šių laikų žmogui pirmiausia veriasi būtent per šią nuolat vykstančią esiniją „suišteklinančią“ redukciją, kuri yra viską lemiantis veiksnys, o vyraujanti nuotaika tampa „buvimo redukuotam“ jausena (Jünger: 1960: 22). Šios viską ištekliais verčiančios redukcinės galios poveikis jaučiamas visose visuomeninio gyvenimo formose (ekonomikoje, politikoje, kitose augančios galios ir efektyvumo sferose), o atrasta vyraujanti žmogaus jausena pasaulyje – būti išnaudojamam. Akivaizdžiais nihilizmo įsigalėjimo bruožais E. Jüngeris laiko nykstančias išskirtinumo, pagarbos formas, taip pat sumenkusią nuostabą, anksčiau buvusią pažinimo šaltiniu. Mokslas, atsiradęs dėl nuostabos, tapo „redukuotas iki grynojo skaičiavimo“ (Jünger: 1960: 23).

Tokią nihilistinę redukciją moksle galima įžvelgti augančioje specializacijos tendencijoje, taip pat tapsmo arba dinamikos įsigalėjime, skaidant į atskiras dalis visą, kas statiška. Nihilizmo požymiai socialinėje erdvėje – aukščiausių vertybių devalvacija, taip pat nesuskaičiuojamas skaičius religijos pakaitalų [substitutų], kuriems priklauso ne tik įvairiausios pasaulėžiūros ar sektos, bet ir gamtos mokslai. E. Jüngerio manymu, tai yra „apaštalo be misijos“ (Jünger: 1960: 23) laikmetis, kurio simptomus galima įžvelgti ir šiuolaikinio meno turinyje. Nihilistinės redukcijos formas galima įžvelgti ir šiuolaikiniame mene, kurį su didžiule galia maitina Niekas, taip pat erotikos kulto iškilime, kurio jausminė tuštuma užpildoma geidulingo sekso išaukštinimu (Jünger: 1960: 23). Vienas iš akivaizdžiausių redukcijos visose žmogaus egzistencijos srityse požymių yra skaičiaus redukavimas tik iki simbolio ar šifro paprasčiausiose, nesudėtingose skaičiavimo sistemose. Toliausiai ir labiausiai pažengusi tokio pobūdžio redukcija reiškiasi „grynojo priežastingumo“ įsitvirtinimu. Redukuotas pasaulis ir toliau nuolatos redukuojamas, taip artėjant prie nulinio meridiano taško, o tokią „suišteklinimo logiką“ perteikianti dinamika turėtų vystytis tol, kol bus prieita prie išbaigto nihilizmo ribos. Istorinės būklės akimirkoje, kurioje linija galės būti kertama ir peržengta, E. Jüngerio manymu, turėtų iškilti kitokia savęs rastis ir buvimo orientacija, kurioje pradėsime regėti tai, kas yra iš tikrųjų (Jünger: 1960: 23).

Svarbiausia tai, kad nulinio meridiano vaizdinys Jüngeriui leidžia optimistiškai žvelgti į ateitį ir numatyti istorinę šios linijos peržengimo galimybę. Tokios galimybės išsipildymas reikštų naują ontologinę žmogaus būklę ar savęs radimą, t. y. kitokį buvimą, besiskleidžiantis anapusinėje išsipildžiusio ir užsibaigusios nihilizmo linijos pusėje. E. Jüngeriui rūpi kirsti šią nihilizmo liniją ir įžengti į naują epochą, kuri būtų „nauja būties atgręžtis“ (eine neue Zuwendung des Seins).

Nihilizmo apmąstymo gairės ir įveikos perspektyva Heideggerio atsakyme Jüngeriui

Kad M. Heideggeris sutiko įsitraukti į disputą, akivaizdu iš jo atsakomojo straipsnio Apie „Apie liniją“ (Über die Linie), vėliau išleistu pavadinimu „Apie būties klausimą“ (Zur Seinsfrage, 1977). Nežymus pokytis lyginant su E. Jüngerio rašinio pavadinimu rodo mąstytojo ir rašytojo požiūrių skirtumą. Skirtingai nei Jüngeris, kuris siekia įveikti nihilizmą peržengiant nulinio taško (laipsnio) meridiano liniją, M. Heideggeris pirmiausia siekia apmąstyti paties nihilizmo esmę ir pačios įveikos galimybių sąlygas.

Kad nihilizmo įveikos horizontas atsivertų, visų pirma reikia apmąstyti jo kilmę bei esmę, ir tik po to galima mėginti atpažinti jo išsipildymo požymius. Kadangi pirmiausia reikalingas pats nihilizmo esmės klausimo aptarimas, priešingai nei Jüngeriui, kurį domina nihilizmo įveika kertant nulinio taško liniją, M. Heideggerio rūpesčiu tampa pati linija. Filosofas pažymi, kad jo disputo partneriui vokiškas žodis über reiškia „per“, arba tai, kas lotyniškai vadinama trans, o graikiškai meta, tuo tarpu jo paties rašinyje jis vartojamas lotyniškojo peri, arba graikiškojo de („apie“) prasme. Todėl kalbama apie pačią liniją, apie tobulo ir išbaigto nihilizmo topografiją. Nors E. Jüngeris svarsto išėjimo galimybę į posnihilistinės būklės teritoriją, visa jo mąstymo judėjimo ir kalbėjimo stilistika greičiau parodo, kad jis nihilistinės būklės stovio neįveikia. M. Heideggeris leidžia suprasti, kad jeigu viskas sukasi apie peri ar de, o ne meta ar trans prasme, nihilizmo įveikinėjimo trajektorijos kryptis greičiau nurodo ne į valiojimo plotmę, o į pačią mąstymo gelmę. Jeigu mes klausimą keliame taip, neišvengiamai leidžiamės gilyn.

Tam, kad būtų galima aptikti „išbaigto nihilizmo“ vietą, reikėtų prisiminti pačią nihilizmo genealogiją, plačiau aptartą filosofo paskaitose apie F. Nietzsche’ės filosofiją. Nihilizmo pagrindas yra pesimizmas, kylantis iš kasdienybėje išgyvenamos tikrovės ir anapusinių amžinųjų vertybių neatitikimo, kurį F. Nietzsche aptarė nuosekliausiai. Esama dviejų pesimizmo formų: aktyvusis ir pasyvusis. Nihilizmas yra aktyviojo pesimizmo padarinys tik tiek, kiek liaujamasi apealiuoti į anapusybę ir suabejojus tradicinių vertybių, kurios buvo laikomos tikrąja tiesa, egzistavimu, atveriamas kelias vertybių perkainojimui ir gyvenimo teigimui. Nulinis taškas nurodantis į Nieką reikštų tai, jog ten, kur viskas linkstama šia kryptimi, įsiviešpatauja nihilizmas. Kai E. Jüngeris kalba apie nihilizmo esmę ir sugretina jį su Nieku, pasirodo, kad pats nihilizmas nėra taip lengvai aprašomas.

Aprašyti tokiu būdu nihilizmą kaip E. Jüngeris, F. Nietzsche nebandė. Tai tarsi seka iš F. Nietzsche’ės filosofijos kaip išdava, bet pats filosofas nihilizmo nemąstė būtent taip, nes nihilizmas jo laikais dar nebuvo toks radikalus. Kuo išskirtinė prieiga prie nihilizmo M. Heideggerio filosofijoje? Polinkis į tam tikro tipo negatyvų mąstymą išryškėja dar paskaitoje „Kas yra metafizika?“ (Was ist Metaphysik?, 1949), bet tai dar nebuvo nuosekli nihilizmo analizė. Vis dėlto kartu su tekste pateikiamomis ontologinėmis nuostatomis jau atsiranda galimybė plėtoti šio reiškinio kritiką ir plėsti pačią žiūros perspektyvą. Tuomet galima ieškoti sąsajų tarp vartojamos Nieko sąvokos ir nihilizmo. Vis dėlto klausimas, ar Nietzsche’ės nubręžtas žmogaus judėjimas iš centro nežinoma kryptimi yra tapatus judėjimui Nieko kryptimi, liko neatsakytas. Šiame tekste nihilizmo ir Nieko santykis lieka miglotas, neaišku ir tai, ar svarbi pati judėjimo kryptis. Galima kelti klausimą, koks skirtumas tarp pradžios taško ir paties šio reiškinio, ir nihilizmas seka iš Nieko, ar yra atvirkščiai.

M. Heideggeris sutinka, kad nihilizmas yra tam tikras istoriškai sąlygotas kelias, kuriame svarbiausią vietą užima vyraujantis Niekas, bet jo esmė priklauso pačios būties esmei. Aptariant pačioje būtyje įšaknytą Nieką, apsistojama ties Jüngerio išsireiškimu „posūkis link būties“ (Heidegger 1977: 26) Keliamas klausimas, koks yra santykis tarp šio „posūkio link“ ir pačios būties? Į optimistinę Jüngerio viltį, kad akimirka, kuomet linija bus peržengta, atskleis mums naują „būties posūkį“, M. Heideggeris atsako, kad kalbėjimas apie tokį „posūkį“ lieka problemiškas, laikinos priemonės sprendimas, nes būtis visuomet esti posūkyje, todėl prie jos niekuomet neįmanoma priartėti išoriškai. Filosofas nemano, kad jau aptikta tokia priešais mus plytinti “nulinė linija”, kurią belieka tik peržengti, todėl nihilizmas ir toliau išlieka esminė duotybė. Su nihilizmo užsibaigimu prasideda tik paskutinė jo fazė, kurio zona galbūt bus neįprastinio pločio, o jis pats bus laikomas visiškai įprasta padėtimi bei tokios padėties įtvirtinimu.

Būtent todėl nulinė linija, kur užbaiga pasiekia savo apogėjų, galiausiai dar iš viso nėra matoma. Galvojimas, kad tokia linija, esanti užbaigto nihilizmo žymė yra išoriškai peržengiama riba klaidingas, nes pats žmogus ir yra toji „linijos zona“. Iškyla pačios būties, Nieko ir žmogaus esmės santykio apmąstymo, bei jo perteikimo kalba problema. Kaip metafizinės kalbos ribotumo dilemos sprendimą Heideggeris pasiūlo sukryžiuotos žodžio „būtis“ grafemą, kuri turi rodyti, kad žmogus yra pačios būties „vieta“. Todėl Jüngerio linijos vaizdinys yra nepakankamas, Būtis priklauso būčiai, kuri „gręžiasi link“ jo: žmogus būtis yra pačios būties „vieta“. Todėl Jungerio vaizdinys nėra pakankamai tikslus. Heideggeris vietoj jo pasiūlo sąvoką „zona“ (Zone). Šioje zonoje būtis ir žmogaus esmė, bet taip pat būtis ir Niekas kerta liniją. Kaip ir suktyžiuota būtis, Niekas, pasak Heideggerio, taip pat turėtų būti rašomas tokiu pačiu būdu.

Tuomet, kad ir kaip žvelgiant, trans lineam perėjimo galimybė žlunga. Kontempliuojant pačios linijos (de linea) vaizdinį aptinkama, kad iš tikrųjų tai yra ne linija, o zona. Paprasčiausiai nėra jokios anapusybės, kuri būtų tasai tikslo taikinys vienoje linijos pusėje, lygiai kaip ir nėra atspirties pagrindo kitoje linijos pusėje. Visa apimančio ir besiplečiančio nihilizmo zonoje bet koks mėginimas ją peržengti neatrodo įmanomas. Bet jeigu bet koks mėginimas „kirsti nulinę liniją“ lieka pasmerktas nesėkmei bei galiausiai tik pats remia ir įtvirtina „būties užmaršties“ hegemoniją, kaip galima tikėtis nihilizmą įveikti ir juo atsikratyti? M. Heideggerio manymu, užuot norėję išeiti anapus nihilizmo, mes pirmiausia turime mėginti įžengti į meditaciją apie jo esmę. Tai būtų pirmas žingsnis, kuris galbūt atvertų tokią galimybę.

Iš M. Heideggerio akistatos su E. Jüngeriu atsikleidžia, kad bet koks metafizikos įveikos siekis remiantis „valia galiai“ yra pasmerktas nesėmei. Tokio siekio kryptis lieka judėjimo rato viduje, todėl taip peržengti metafiziką ir išeiti anapus jos pabaigos neįmanoma. Judėjimas, besiremiantis „valia galiai“ yra apskritas vyksmas (Zirkelgang) metafizikos viduje, o ne jos įveika ir įžengimas į kitokio filosofinio mąstymo pradžią. Heideggeris parodo, kad nihilizmas tokiu būdu iš viso negali būti peržengtas ir įveiktas, o pats tokio klausimo kėlimas neatskiriamai susijęs su būties klausimu. M. Heideggeris kviečia E. Jüngerį mąstyti anapus nyčiškos „valia galiai“ persmelktos moderniosios subjektyvumo metafizikos, nuo kurios, pasak jo, jis dar lieka priklausomas.

Sustojant ir atkreipiant dėmesį į patį linijos, kurią siekiama peržengti pobūdį, aptinkama, kad ji pati turėtų būti apspręsta tam tikra erdve. Tokiu būdu iškyla erdvės ir vietos santykio problematika, tuo pačiu patvirtinant abejonę, ar toks nihilizmo įveikimas pasiremiant linijos kirtimo vaizdiniu yra apskritai galimas. E. Jüngeris remiasi klasikinės mąstymo paradigmos eigoje susiformavusiu dualistiniu erdvės sampratos modeliu. Nors dar I. Kanto „Grynojo proto kritikoje“ atsiskleidė, kad erdvė ir laikas yra sąmonės santykio su daiktų pasauliu apriorinės formos ir kaip savarankiškos duotybės neegzistuoja, tokiame pateikiamame Jüngerio nihilizmo įveikos vaizdinyje erdvė yra savarankiška ir pirminė duotybė linijos, kuri joje brėžiama, atžvilgiu. M. Heideggeris jau savo veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927, 2014) pateikia buvimo pasaulyje koncepciją, kurioje esinių, išsidėsčiusių vienas greta kito erdvėje suvokimą vadina „vulgaria“ pasaulio samprata. Jeigu į pasaulį žvelgiame „daiktų talpyklą“, arba tuščią erdvę, kurioje patalpinti vienas šalia kito esantys esiniai, išliekame dualistinės perskyros regėjimo perspektyvoje, kuri užsimezgė ir išsikristalizavo metafizinės tradicijos raidoje. Būtent tokios mąstymo paradigmos rėmuose besiskleidžiantis mąstymas ir buvo vis gilėjančios „būties užmaršties“ ir netiesioginė paties nihilizmo atsiradimo priežastis. Prieš tai, kai atsirado, o vėliau tik stiprėjo dualistinis mąstymas, graikai neturėjo tuščios erdvės sampratos. Vienintelė sąvoka, kuri išreiškė ir vietą, ir erdvę sykiu, yra žodis „topos“(τόπος).

Žvelgiant iš fenomenologinės žiūros perspektyvos, kurią M. Heideggeris priešina „moderniajai“, požiūris į esinius remiasi būtent tokia samprata, kurioje vieta „telkia“. Tokio tipo žiūroje yra neįmanoma, kad erdvėje atsirastų plyšys, nes erdvė yra neatskiriama nuo „telkiančios vietos“, todėl kaip savarankiška esatis ji neegzistuoja. Jeigu remiamasi fenomenologine perspektyva, kur erdvė ir vieta sutampa, stipriai keičiasi prieiga prie paties nihilizmo apmąstymo. Jeigu erdvė „telkia“, ji tuomet tampa besiplečianti gelmė, o ne plokštuma, kur judama iš taško A į tašką B. Tuomet tampa akivaizdu, kad nihilizmo įveikos samprata, kuri remiasi vietos pakeitimu erdvėje, yra neteisinga. Tokios žiūros perspektyvos permainoje įvyksta santykio metamorfozė su pačia meridiano linija. Jos neįmanoma kažkaip peržengti, bet kartu ji tampa vieta, telkianti tam tikrą kitokią erdvę, kuri, savo ruožtu, nurodo į būtiškąją plotmę.

Nihilizmo įveikos reikalavimas – postmetafizinio mąstymo bruožas. Dispute su E. Jūngeriu atsiskleidžia, kad M. Heideggeris yra filosofas, kuris dialektinio Überwindung mąstymo horizontą pakeičia Verwindung perspektyva. Ieškant etimologijos galime aptikti, jog jis šiuos žodžius vartoja kaip sinonimus. Bet žodžio Verwindung prasmė kilęs iš vokiško veiksmažodžio verwinden ir reiškia ligos persirgimą ar įveikimą. Toks kalbos galių pasitelkimas svarstant nihilizmo problemą patvirtina tam tikrą kultūroje vyraujančią ligos būklės diagnozę. Toks žodyno vartojimas patvirtina, kad M. Heideggeris praktikuoja filosofiją ne greta ar anapus metafizikos; greičiau yra taip, kad jis ją siekia persirgti. Tai būtų ne pati nihilizmo įveika, o nuolatinis nepasibaigusio modernybės būvio įveikinėjimas ir valymasis nuo „metafizinių apnašų“. Vis dėlto pati „ligos persirgimo“ problematika neatskiriama nuo metafizinės tradicijos, kur nuolatos atsiveria ir iškyla nevienareikšmis santykis su jos ištakomis, ją dekonstruojant ir vėl orientuojantis į tiesioginį ikisokratikų mąstymą. Gilinantis į metafizikos užuomazgas matome, kad vienos būties sąvokos pas graikus dar nebuvo, o paties meta arba trans judesio perspektyva pradeda formuotis Platono filosofijoje. Tokioje perspektyvoje, atliekant abstrahavimo judesį, sąvoka atskiriama nuo pačios tikrovės ir padedami pamatai visai vėlesnei, anapusybę artikuliuojančiai filosofijos tradicijai.

Apibendrinant išskirsime pagrindinius nihilizmo problematikos bruožus. E. Jüngeris aptarė nihilizmo įveikos galimybes, ypatingai tai, kaip jo manymu po II–ojo pasaulinio karo Vakarų civilizacijos visuomenės kerta liniją, leidžiančią palikti nihilizmą po savęs ir įžengti į naują epochą, kurioje būties esmė turėtu „atsigręžti“ link žmonių esmės ir užbaigti jų „benamystę“. Tokį viltingą ateities įvykį, pasiremdamas paties M. Heideggerio kalba, jis vadina „būties atsigręžimu“ (die Zuwendung des Seins). Atsakydamas į E. Jüngerio rašinį savuoju tekstu, M. Heideggeris subtiliai perkelia akcentus iš trans lineam į de linea, taip atskleisdamas savo skirtingą požiūrį į šią problemą. Nuo nihilizmo įveikos problematikos pereinama prie jo esmės apmąstymo. Pati nihilizmo įveikos galimybės perspektyva tampa daug komplikuotesnė. M. Heideggeris persvarsto visas E. Jüngerio temas jas išplėsdamas, keisdamas ir pateikdamas pačią problemos regėjimo perspektyvą apverčiančias išvadas. Tokiu būdu E. Jüngerio nihilizmo topografija virsta šio reiškinio topologija. Linija, kuri svarbi E. Jüngerio nihilizmo atsikratymo vaizdiniui virsta zona, o pati įveika tampa įmanoma tik Verwindung, o ne Überwindung mąstymo būdo horizonte. M. Heideggeris parodo, kad E. Jüngerio „būties atsigręžties“ viltis, kurios išsipildymo jis laukia netolimoje ateityje, yra neįmanoma. Filosofo manymu mes neturėtume laukti tokios atieties akimirkos, kurioje būtis turėtų tariamai „atsigręžti“ į žmones, nes ji visuomet jau yra „gręžimasis į žmogaus esmę“ (Zuwendung zum Menschewesen). Pats šis „atsisukimas“ (Rückkehr) arba „įsimąstymas“ (Andenken) į jo esmę atskleidžia, kad jis negali būti įveiktas iš viso. Galiausiai nėra jokio viltį teikiančio išėjimo iš nihilizmo, nes pats „linijos kirtimo“ vaizdinys netinkamas šios problemos analizėje. Pati ontologinės būklės, kuri laikoma nihilizmu, pokyčio galimybė tėra iliuzija. Aptariant nihilizmo problematiką, būtina grįžti prie būties klausimo. Kitaip tariant, nihilizmo esmės apmąstymas kyla iš būties kaip būties aiškinimo. Būtis, apie kurią kalba M. Heideggeris, yra suprantama ne kaip esinio essentia, o toji versmė, kuri leidžia iškilti paties esinio „būtiškumo“ formoms. Kad suprasti nihilizmo prigimtį, M. Heideggeris kelia sau tikslą pirmiausia atskleisti būties esmę ir tik tuomet aptarti jo atsikratymo ar įveikimo galimybes. M. Heideggerio analizėje atsiskleidžia, kad Vakarų metafizikos raidos ir jos išsipildymo įveikinėjimas įmanomas tik Verwindung mąstymo būdu. Tik toks santykis atskleidžia metafizikos aklumą ir nesugebėjimą mąstyti pirmapradžio Niekio, kuris leidžia atsirasti ir įgalina visas „būtiškumo“ formas. M. Heideggerio manymu, šis Niekis ribojasi ir su žmogaus esme, kurios apmąstymo stoka neleidžia suprasti jo lemties esmės.

Vadinasi, nulinės linijos, kur metafizikos užbaiga pasiekia savo apogėjų, kirtimas iš viso neįmanomas, o nihilizmo įveikos perspektyva atsiveria tik ieškant naujos kalbos, kuri būtų pačios būties atsivėrimo ir sakmės vieta. Skiriant dėmesį kitokio mąstymo paieškoms aptinkama, kad pati valia yra didžiausia kliūtis būties atsivėrimo patyrimui. Visa tai atveda prie „romumo“ (Gelessenheit), maldingojo mąstymo arba „mąstymo kaip dėkojimo“ (Denken als Danken), metafizikos užbaigos ir naujos mąstymo pradžios galimybių apmąstymo.

Sąvoką Verwindung M. Heideggeris priešina sąvokai Überwindung ir ja įvardija kelią, kuriame pometafiziniame ateities horizonte mąstoma apie santykį su savo praeities metafizine tradicija. Verwindung galima versti kaip išgijimą persirgus bei įveikus ligą, taip pat joje atsispindi ne tik gijimo, bet ir pritarimo, krypties pakeitimo, posūkio reikšmių konotacijos. Tokia įveikos samprata priešinama dialektinei Überwindung sampratai, kurios besivystanti antagonistinė ar revoliucinė logika suponuotų, kad metafizinė Vakarų mąstymo tradicija gali būti peržengta bei apkritai palikta „už“, ar „anapus“. Verwindung išreiškia idėją, kad Vakarų filosofija metafizinės mąstymo tradicijos niekuomet neįveiks. Kadangi negatyvumas yra neatskiriamas būties ontologinis dėmuo, o naikinančioji Niekio galia neatskiriamas bet kokio esinio šešėlis, metafizikos„atsikratyti“neįmanoma. Metafizinė mąstymo tradicija yra neatskiriama pačios būties „ontologinės istorijos“ dalis, o negatyvūs jos padariniai, kurių kultūrinės raiškos formos įvardijamos „nihilizmu“ – tam tikra „logiškas“ šios tradicijos raidos rezultatas. Šie negatyvūs metafizikos padariniai yra tiek neatskiriama vakarietiškos minties tradicijos lemtis ir savastis, tiek savotiška jos liga, kurios „persirgimas“ ar įveikimas be žvilgsnio atgalios neįmanomas. Norint pasveikti nuo ligos, būtinas tikslus jos simptomų įžvelgimas bei diagnozavimas. Tik tuo atveju įmanomas žengimas į sveikimo stadiją. Pati liga reiškiasi simptomais, o ne kokiu nors apčiuopiamu, medžiaginiu pavidalu. M. Heideggerio manymu, „metafizikos įveika“ kaip Überwindung neįmanoma, nes toks metafizinės tradicijos „peržengimas“ reikštų, kad jau aptiktas koks nors aiškus bei tikras pagrindas, kuriuo remiantis su praeitimi atsiskaitoma visiems laikams, prie jos nebesugrįžtama. Kadangi jis mąsto apie metafiziką kaip būties (o ne esinio būties) užmaršties istoriją, toks tikras pagrindas negalėtų būti nustatytas, kadangi būtis neturi pagrindo; būties pagrindas yra bedugnė (Ab-Grund), tai yra pati bepagrindybė. Pasak filosofo, metafizika tapo būties užmaršties istorija todėl, kad į būtį imta žvelgti kaip į objektą. Pometafizinis santykis su metafizika negali būti toks, kuris siekia įveikti metafiziką Überwindung būdu. Pometafizinis santykis su metafizine praeitimi turėtų būti grindžiamas kūrybišku metafiziką bei tradicijos kelią refleksuojančiu, dekonstruojančiu ir naujomis kryptimis vedančiu keliu. Toks hermeneutika besiremiantis mąstymas siekia griežtai atsiriboti nuo tradicinės metafizikos, kuri būtį mąstė kaip „pradą“ ir „pagrindą“4. Būtis atsiskleidžia mąstymui, ir tuo pačiu metu atsitraukia. Tokie svarbiausi jos lemties požymiai, į kuriuos privaloma atsižvelgti.

Išvados

M. Heideggerio ir E. Jüngerio disputas žmogaus, būties, technikos ir Niekio klausimais akivaizdžiai parodo skirtingas vokiečių mąstytojų išvadas ir brėžiamas ateities perspektyvas. Iš M. Heideggerio pateikiamos topologinės nihilizmo analizės aiškėja, kad  tai yra tam tikras pačios būties istorinis kelias, kuriame svarbiausią vietą užima Niekis – nuo būties neatsiejamas šešėlis ir jos centras. Nulinės linijos kirtimas ir išėjimas anapus nihilizmo neįmanomas trans lineam būdu. Atsiskleidžia, kad nihilizmo įveika galima ne kaip dialektinio judėjimo formos peržengimas (Überwindung), o kaip savotiškas „ligos persirgimas“ (Verwindung). Tokia įveika yra nebe žmogaus, o pačios būties galios dispozicijoje. Tai įmanoma tik ieškant naujos kalbos, kuri būtų pačios būties atsivėrimo ir sakmės vieta. Antra vertus, „naujos pradžios“, ar „visiškai kito“ atėjime, žmogus, savo mąstymu ruošdamas kelią šiam įvykiui, taip pat dalyvauja.

Tautvydas Vėželis

 

Literatūros sąrašas

1. Aleksandravičius, P. 2010. „Heideggerio jaunystės filosofija: nuo amžinybės garbinimo iki laiko suabsoliutinimo“, Logos 67: 23–36.
2. Andrijauskas, A. 2004. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai–Vakarai–Lietuva). Vilnius: LKTI.
3. Andrijauskas, A. 2003. Kultūrologijos istorija ir teorija. Vilnius: VDA.
4. Andrijauskas, A. 2010. Neklasikinės ir postmodernistinės filosofijos metamorfozės. Vilnius: Meno rinkos agentūra.
5. Bacevičiūtė, D. 2016. Praeiga ir pertrūkis. Fenomenologinės laiko sampratos transformacija. Vilnius: LKTI.
6. Baranova, J. 2016. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu.Vilnius: LEU leidykla.
7. Čepulis, N. 2006. „Ontologijos fundamentalumo klausimas; Levinas ir Heideggeris“, Athena 2: 173–185.
8. Dainys, A. 2003. „Paslapties fenomenas vėlyvojo Heideggerio mąstyme“, Filosofija. Sociologija 1: 8–13.
9. Genzelis, B. (sud.). 1977. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius: Mintis.
10. Girnius, J. 2002. Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai. Kaunas: VDU leidykla.
11. Gutauskas, M. 2010. Dialogo erdvė. Fenomenologinis požiūris. Vilnius: VU leidykla.
12. Heidegger, M. 1949. Was ist Metaphysik? Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.
13. Heidegger, M. 1927. Sein und Zeit. Halle: Max Niemeyer Verlag.
14. Heideggeris, M. 2014. Būtis ir laikas. Vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika.
15. Heidegger, M. 1977. Zur Seinsfrage. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.
16. Jünger, E. 2007 (1932). Der Arbeiter. Herrschaft und Gestalt. Stuttgart: Klett­Cotta.
17. Jünger, E. 1965. „Die totale Mobilmachung“,in Ernst Jünger: Sämtliche Werke, Volume 7. Essays I: Betrachtungen zur Zeit. Stuttgart: Ernst Klett, 127–147.
18. Jünger, E. 1960. Über die Linie. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.
19. Kačerauskas, T. 2006a. Filosofinė poetika. Vilnius: Versus aureaus.
20. Kačerauskas, T. 2006b. „Gyvenamojo pasaulio kūrybinės ribos: Derrida, Heideggeris, Bachtinas“, Logos 47: 89–99.
21. Kačerauskas, T. 2005. „Kultūros filosofija ir egzistencinė fenomenologija“, Problemos 68: 32–40.
22. Kačerauskas, T. 2007. „Laikas ir erdvė: Aristotelis, Kantas, Heideggeris“, Logos 53: 45–55.
23. Kačerauskas, T.; Vėželis, T. 2016. Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų. Vilnius: Technika.
24. Kačerauskas, T. 2008. Tikrovė ir kūryba: kultūros fenomenologijos metmenys. Vilnius: Technika.
25. Mickevičius, T. N. 2018. “Heidegger’s Twofold Treatment of Modern Technology”, Filosofija. Sociologija 29(1): 32–38.
26. Mickūnas, A.; Jonkus, D. 2014. Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis. Vilnius: Baltos lankos.
27. Milerius, N. 1999. „Būti ar nebūti. Keletas variacijų sekant Heideggerio pėdomis“, Žmogus ir žodis IV: 34–45.
28. Paulikaitė, M. 2005. „Teorija kaip įšventinimas į tikrovės misteriją. Patirties mąstymas filosofinėje hermeneutikoje“, Darbai ir dienos 41: 211–224.
29. Rubavičius, V. 2003. Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
30. Sabolius, K. 2000. „Heideggeris ir ikisokratikai“, Žmogus ir žodis 4: 34–45.
31. Saldukaitytė, J. 2009. „Heideggeris ir pagrindinės fenomenologijos problemos: ontologinis skirtumas“, Problemos76: 99–111.
32. Sodeika, T. 2010. Filosofija ir tekstas. Kaunas: Technologija.
33. Stasiulis, N. 2018. “The Everyday in Heidegger’s Revolutionary Thought”, Filosofija. Sociologija 29(3): 176–184.
34. Sverdiolas, A. 2003. Aiškinimo ratas. Hermeneutinės filosofijos studijos – 2. Vilnius: Strofa.
35. Sverdiolas, A. 2002. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos. Vilnius: Strofa.
36. Sverdiolas, A. 1996. Steigtis ir sauga. Vilnius: Strofa.
37. Šerpytytė, R. 2007. Nihilizmas ir Vakarų filosofija. Vilnius: VU leidykla.
38. Šerpytytė, R. (sud.). 2013. Sekuliarizacija ir dabarties kultūra. Vilnius: VU leidykla.
39. Šliogeris, A. 1999. Alfa ir omega. Ontotopijos metmenys. Vilnius: Pradai.
40. Šliogeris, A. 2017. Niekis ir Esmas. Pirmas tomas. Vilnius: Apostrofa.
41. Šliogeris, A. 2017. Niekis ir Esmas. Antras tomas. Vilnius: Apostrofa.
42. Šliogeris, A. 1997. Niekio vardai. Septyni antropologijos etiudai. Vilnius: Pradai.
43. Šliogeris, A. 1989. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
44. Vabalaitė, R. M. 2017. “The Activity and Passivity in the Creation of Art: Heidegger and Later Philosophers”, Filosofija. Sociologija 28(1): 3–10.
45. Vėželis, T. 2016. „Čiabūties (Dasein) egzistencinių (existenziell) ir egzistencialiųjų (existenzial) apriorinių struktūrų analizė M. Heideggerio veikale Būtis ir laikas“, Filosofija. Sociologija 3: 257–265.
46. Vyčinas, V. 2002. Rinktiniai raštai. T. 1. Vilnius: Mintis.

 

  1. Galime pastebėti, kad garsiosiose Gorgijo (apie 485–380 m. pr. Kr.) trijose tezėse, kur sofistinė abejonė pasiekia kulminaciją, Niekis iškyla į apmąstymų centrą pasirodydamas kaip epistemologinis nihilizmas. Sekstas Empirikas pastebi, kad „veikale apie Nebūtį arba apie gamtą“, Gorgijas nustatė iš eilės tris pagrindinius dalykus: pirma, kad nieko nėra; antra, jei kas ir būtų, žmogui būtų neįmanoma tai pažinti,; ir trečia, jei net būtų galima pažinti, tai nebūtų galima to pažinimo perteikti kitam žmogui“. (1977: 109)
  2. Lietuvių filosofinėje raštijoje nihilizmo istorinis ir teorinis kontekstas išsamiausiai ir plačiausiai aptartas R. Šerpytytės monografijoje „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ (2007), taip pat tekste „Religija tarp sekuliarizacijos ir nihilizmo“, kolektyvinėje monografijoje „Sekuliarizacija ir dabarties kultūra“ (2013). Niekio ir nihilizmo santykis išsamiausiai ir originaliausiai aptartas A. Šliogerio veikale „Niekio vardai. Septyni antropologijos etiudai“ (1997), monografijoje „Alfa ir omega. Ontotopijos metmenys“(1999), dviejų tomų veikale „Niekis ir Esmas“ (2017).
  3. Lietuvos filosofijos diskurse M. Heideggerio filosofija nagrinėta įvairiais aspektais daugybėje knygų ir monografijų. Jo filosofiją analizavo: A. Sverdiolas (1996), A. Šliogeris (1989, 2002, 2003), J. Girnius (2002), M. Gutauskas (2002), V. Rubavičius (2003), V. Vyčinas (2003), A. Andrijauskas (2003, 2004, 2010), T. Kačerauskas (2006a, 2008), R. Šerpytytė (2007), T. Sodeika (2010), A. Mickūnas, D. Jonkus (2014), D. Bacevičiūtė (2016), J. Baranova (2016), T. Kačerauskas, T. Vėželis (2016). Fenomenologijos, hermeneutikos ir ontologijos problemų sankirtose ši filosofija nagrinėta daugybėje straipsnių. Autoriai: N. Milerius (1999), K. Sabolius (2000), A. Dainys (2003), R. Šerpytytė (2003), M. Paulikaitė (2005), T. Kačerauskas (2005, 2006b, 2007), N. Čepulis (2006), J. Saldukaitytė (2009), A. Aleksandravičius (2010), T. Vėželis (2016), R. M. Vabalaitė (2017), N. Stasiulis (2018), N. Mickevičius (2018).
  4. Daugelio teoretikų (pirmiausia minėtinas G. Vattimo) manymu, dėl M. Heideggerio darbų palikimo šiuolaikinėje postmetafizinėje tradicijoje būtis mąstoma ne kaip „pagrindas“ (Grund), o „lemtis“ (Geschick), čia tradicines „kietąsias“ sąvokas keičia „minkštosios“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.