Puikus jaunas anglų rašytojas A. H. Sidgwickas savo 1912-ųjų knygoje Walking Essays („Pasivaikščiojimų esė“) iškėlė mintį, kad iš visų veiklų būtent pasivaikščiojimas „greičiausiai ir užtikrinčiausiai kloja abipusės susitikusiųjų pagarbos pagrindą“. Pasivaikščiojimo aplinka turi būti tinkama: „Pakankamai pažįstama, kad sukurtų lengvumo pojūtį, ir vis dėlto pakankamai keista, kad vaikštinėtojai, paskatinti žmogiškojo solidarumo instinkto, įsigilintų į save.“
Kai Patrickas Leighas Fermoras ir Bruce’as Chatwinas kalbėdamiesi žingsniavo po Peloponeso kraštovaizdį, jie įkūnijo Diogeno solvitur ambulando, t. y. kad viskas išsprendžiama vaikštant.
Atsižvelgdamas į tai, žurnalas Newsweek pakvietė keletą įdomiausių pasaulio mąstytojų, kad šie, vaikščiodami pasirinktu keliu, papasakotų apie savo gyvenimą, įkvėpimus ir ambicijas.
„Ne. Jokių pasivaikščiojimų.“
Jis davė interviu daugybei išskirtinių žmonių. Juk tai tuštybė. Be to, sulaukus 86-erių, jo sveikata per silpna. Jaučiau, kad ruošiasi padėti ragelį.
„Luktelėkite, o jei pasivaikščiotume po jūsų namus ir sodą?“
Prisiminiau Albertą Speerą Špandau. Ir tai, kaip Hitlerio pavaduotojas, sukdamas ratus kalėjimo sode, savo vaizduotėje žingsniavo į Heidelbergą. Vis dėlto Špandau nėra Kembridžas. Beveik visais atžvilgiais Speeras yra George’o Steinerio priešingybė. Mano manymu, Steineris yra intelektualas-klajūnas, pranokstantis didžiumą savo kartos. Kai buvau septyniolikos, išgirdau jo bebaimę kalbą apie literatūros viršenybę, kuri sutvirtino mano pasiryžimą universitete rinktis anglų kalbos ir literatūros studijas. Ten studijavau jo kūrinius The Death of Tragedy („Tragedijos mirtis“) ir After Babel („Po Babelio“) bei svajojau, kad man dėstytų pats Steineris, o ne struktūralizmo gauleiteriai, kurie siekė skandalingai paneigti jo autoritetą. („Savo emocinius, intelektualinius ir profesinius reikalus tvarkiau nepasitikėdamas teorija, – rašė jis santūriuose memuaruose. – Teorija yra ne kas kita kaip nekantriai kilusi intuicija.“) Po dviejų savaičių Tel Avive romanistas iš Izraelio Amosas Ozas man pasakys: „Žydai yra tarpininkai. George’as yra vienas didžiausių XX amžiaus kultūros tarpininkų ir skaitytojų. Jo dėka knygos pereina iš vienos kultūros į kitą.“
Kitaip tariant, intelektualas, su kuriuo neatsisakyčiau pasivaikščioti, tegul ir ribotai, yra Francis George’as Steineris.
Kitame laido gale girdėjau dvejonę. „Gerai.“
George Steiner (2005) // nuotr. aut. Peter Marlow
§
Kosminis netaktiškumas
Duris atveriantis baltmarškinis vyras šypsosi. Plaukų sruogelės žemiau smakro suteikia jam mandarino1 išvaizdą. Keistai paspaudžiame vienas kitam ranką – jis, kaip ir kaizeris [Vilhelmas II-asis] ar lordas Halifaxas, gimė su neišsivysčiusia ranka, kurios neįstengė laisvai valdyti.
„Viskas nuo to ir priklauso, – sako jis. – Pirmuosius gyvenimo metus išbandžiau terapinį gydymą Paryžiaus ir Šveicarijos klinikose. Tai motinos nuopelnas, ji kovojo kaip liūtė. Turėjau išmokti užsirišti batų raištelius, nors vietoje jų galėjo būti užtrauktukas. Ne. Turėjau rašyti dešine ranka, nors lengviau galėjau rašyti kaire. Ne. Mano mama tiesiog neleido išvengti šio klausimo. Lemtinga akimirka atėjo tada, kai man sukako ketveri; ji pasakė: „Tu esi laimės kūdikis! Tau niekada neteks atlikti karo prievolės!“ Tuo metu karinė tarnyba truko trejus metus, ji traiškė gyvenimus be jokių skrupulų. Jaučiausi labai patenkintas ir niekada nelaikiau to trūkumu ar bausme. Tai padarė mane išskirtiniu ir privilegijuotu.“ Šis dalykas galbūt prisidėjo ir prie to, ką Steineris laikė savo pagrindiniu talentu: „Visą gyvenimą mane lydėjo kosminio netaktiškumo dovana.“
Mes įsitaisėme jo darbo kabinete, vienas šalia kito, priešais knygų lentynas. Atkreipiau dėmesį į oranžines užuolaidas, variu apkaustytą židinį, šachmatų rinkinį, garso įrašų krūveles ant raudono kilimo ir paminkštintas sėdimas palanges, apstatytas meno albumais ir diplomais. Tiesiai priešais mus ir sodą stovėjo didinga kėdė aukšta atkalte, apmušta geltonu šilku.
Primenu Steineriui tai, kas pražiopsota šiandienos laikraščiuose. Šį lietingą rytą prieš 75-erius metus būtent Winstonas Churchillis, o ne jo potencialiausias varžovas lordas Halifaxas, perėmė ministro pirmininko postą iš Neville’io Chamberlaino.
Akys sumirksi, Steineris pasilenkia į priekį. „O jūs žinote, Churchillio dėka tapau jo vardo koledžo nariu.“
1961 m. Steineris tapo vienu pirmųjų Churchillio koledžo, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip savarankiška institucija, tokia kaip Masačusetso technologijos institutas, dėstytojų. „Churchillio nuomonė apie akademinę biurokratiją nebuvo gera, tačiau ilgainiui jis susitaikė su Kembridžo sprendimu.“ Steineris niekada nesusidūrė su Churchilliu, tačiau visiškoje Londono priešaušrio tyloje stebėjo jo laidotuves „pro langą, kuriuo ta proga leido pasinaudoti Daily Telegraph“, ir girdėjo tūkstančių žingsnių aidėjimą, skubantį įsilieti į gedulingą eiseną. „Prisimenu, kad de Gaulle’is beveik vienas liko stovėti ant laiptų. Toje eisenoje buvo tiek daug įvykių. Joks dramaturgas ar romanistas nebūtų galėjęs to perteikti.“
„Šiuo metu, kai jau esu arti gyvenimo pabaigos, mane žavi vienas dalykas – visos grožinės literatūros ribos. Nei Shakespeare’as, nei Dante negalėjo sugalvoti Stepheno Hawkingo – nei jo asmenybės, nei veiksmų. Bent trumpam akies mirksniui jis tampa visatos centru.“
§
Geltonas paukštis
Steineris yra ir kraštutinumų neigėjas. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs humanitarinių mokslų srityje, jis save apibūdina kaip „paukštelį, čirpiantį ant raganosio“, taip pagerbdamas geltoną paukštį, kurį matė Afrikoje tupintį ant raganosio ir „pašėlusiai čirpiantį, kad kiekvieną įspėtų apie artėjantį raganosį“. Panašiai elgiasi geras mokytojas ir kritikas, kuris sako: „Tai yra tikras dalykas. Štai kur atsakymas. Todėl ir prašau jūsų – skaitykite, skaitykite.“
Ant vienišos geltonos kėdės sėdėjo rašytojai, vertę Steinerį sušukti „o Dieve, tai nuostabu“. Į šį kambarį 1991 m. gegužės mėnesį įkėblino Jorge Luisas Borgesas, neregys magas iš Argentinos. Anot Steinerio, „Borgesas išreiškia tam tikrą vaizduotės istorijos momentą. Nors pabuvojo trumpai, jis vis tiek paliko savotiškus kerus“.
„Pirmąkart sutikau žmogų, kuriam, rodos, visai nereikėjo reginčių akių, – sako Steineris. – Kartą prie durų, pro kurias ką tik įėjote, jis ištarė: ‘Artėja lietus.’ Aš nustebau tokiu užtikrintumu, o jis atsakė: ‘Nejau nepastebėjote pasikeitusio gėlių kvapo?’“
Tuo metu pas Steinerį lankėsi du vaikaičiai. „Borgesas sėdėjo ant tos kėdės ir pasakojo jiems istorijas, kurias panoro išdėstyti jų akivaizdoje. Mes nuvežėme jį į Anglų kalbos ir literatūros fakultetą, kur jis pristatė išsamią paskaitą. Palydėjau jį prie durų. Jis pasakė: ‘Jūs nenorėsite ten eiti.’ Jis turėjo antgamtišką subtilų empatijos jausmą. Tas fakultetas buvo atmetęs mano kandidatūrą užimti akademinį postą, todėl neturėjau galimybės patekti į personalo patalpas.“
Dar vienas geltonos kėdės prisėdėjas buvo Bruce’as Chatwinas, užsukęs pakeliui iš Škotijos, kur teigė medžiojęs elnius. Steineris pasakė: „Turiu teoriją apie gražius vyrus. Sunku būti gražiam. O Bruce’as išties buvo gražus. Jis atsisėdo ant tos kėdės ir ilgokai skaitė savo Songlines rankraštį. Kalbėjau su ponu Shawnu iš The New Yorker [kuriame Steineris 1966 m. pakeitė Edmundą Wilsoną kaip vyriausiąjį kritiką]. „Tai tikrai verta dėmesio.“ Skaitant jo knygą Patagonia, mane persmelkė laimė. Ponas Shawnas jį atstūmė. Jis buvo legendinio atsargumo žmogus. Gilus nepasitikėjimo jausmas buvo visa, ką galėjo perteikti; jis netikėjo nė vienu žodžiu.“
Čia prisėdo ir Robertas M. Pirsigas, knygos „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“ (Zen and the Art of Motorcycle Maintenance) autorius. Steineris jau ruošėsi daryti tai, ką paprastai darydavo su neprašytais rankraščiais, t. y. mesti siuntinį į šiukšliadėžę, bet perskaitė pirmą sakinį ir pagalvojo: „Dievaži, kažkas nepaprasto atsidūrė ant mano stalo. Kito tokio sakinio dar nesu skaitęs.“
„Ar prisimenate tą sakinį?“
„Nepakėlęs rankos nuo kairiosios motociklo rankenėlės, laikrodyje galiu matyti, kad dabar yra aštuonios trisdešimt ryto.“
„Pirsigas atvažiavo susitikti ir padėkoti, kadangi padėjau išleisti ir recenzuoti jo „Dzeną“; jis man pasakė, kad parašė naują romaną, dar geresnį. Bet jis toli gražu nebuvo geresnis.“ Steineris neatskleidė Pirsigui to, ką pasakė žmonai Zarai: iš šio žmogaus nesulauksime kitos knygos, kurią būtų verta skaityti.
„Kodėl, jūsų manymu, tiek daug žymių žmonių nori su jumis pasikalbėti?“
„Aš priklausau gana keistai, išmirštančiai inteligentijos (tai rusiška sąvoka) padermei, kuriai priklauso nepaprastai įsipareigoję intelektualai, – jis mosteli ranka. – Šis kambarys yra prarasto humanizmo enciklopedija. Aš čia turiu tai, ko, mano galva, NETURI nei Kembridžas, nei Bodlio biblioteka – pirmąjį Wittgensteino ‘Traktato’ žurnalinį leidimą; pirmąjį Heideggerio ‘Būties ir laiko’ leidimą; ir namų talismaną!“
Jis pasikelia, kad paimtų ploną mėlyną knygutę, kurią stengiasi išimti iš kartoninio įdėklo.
„Kas tai?“
„Palūkėkite, palūkėkite, šiek tiek kantrybės. Jūs visai kaip aš.“
Pagarbiai laiko, norėdamas atskleisti vardą, įspaustą paskutiniame puslapyje purpuriniu rašalu: F. KAFKA.
„Ar tai… Nejaugi…?“
„Taip taip, viena iš vos trijų knygų, išlikusių jo bibliotekoje!“
Perskaitau pavadinimą – Was du tust, das tue recht – ir pastebiu, kad ji išleista Štutgarte 1910-aisiais.
„Tai, ką padarysi, bus teisinga, – išverčia jis. – Pedagoginė, niekuo neišsiskirianti disertacija apie moterų ugdymą.“
„Ar jūs ją perskaitėte?“
„Ne, knyga manęs nedomina. Bet aš ją dažnai paimu ir sudrebu, juntu, kaip pagaugais eina kūnas. Tik įsivaizduokite: jūs turite kai ką, kas priklausė Franzui Kafkai!“
§
Pasivaikščiojimas su Freudu
Kaip ir Kafka, Steinerio tėvas Frederickas – „asketiškas, sunkus žmogus“ – dirbo Vienos banke. 1921 m. jis įsimylėjo Elsę Franzos ir jai pasipiršo. Steineris fokusininko mostu ištraukė kortelę, kurioje buvo nurodyta data, iškeverzota juodu rašalu, „3.4.1921“, ir keletas ranka rašytų žodžių vokiečių kalba, tokių kaip „šilčiausi linkėjimai, tegul laimė lydi jūsų santuoką“.
Kortelėje kursyvu pažymėtas vardas viską paaiškina:
„Prof. Dr. Freud und Frau“
Steineris susimąsto: „Jis yra vienas iš dešimties ar dvylikos didžiausių pasaulio vyrų, bet susidūrė su didžiulėmis problemomis, siekdamas profesoriaus vardo.“
Sigmundas Freudas ir Frederickas Steineris buvo draugai. Jie vaikštinėjo Vienoje, po aplinkines kalvas, ir kalbėjosi. Viską jungiantis Steinerio protas išmąsto, kad neįmanoma įsivaizduoti, jog Hitleris, Freudas, Mahleris ir Steinerio tėvas pasivaikščiojimų metu nebūtų prasilenkę vienas su kitu Žiedo bulvare. „Tai neišvengiama. Jie visi buvo tame pačiame mieste dvejus ar trejus metus.“
Laiku pajutęs neramumus, tėvas išgabeno šeimą į Paryžių, kur 1929 m. gimė Steineris. Gimdyme dalyvavo gydytojas Carlas Weissas, kuris po šešerių metų Luizianoje nužudė kandidatą į JAV prezidentus Huey Longą.
„Ar žinote, kokie buvo paskutiniai Longo žodžiai?“, – paklausiau.
Be jokios abejonės. „Dieve, neleisk man mirti. Dar privalau tiek daug padaryti.“
Steineriui buvo penkeri, kai Paryžiuje pro langą stebėjo minią, šaukiančią „Mirtis žydams!“; tada jis išgirdo žodžius, formavusius jį visą likusį gyvenimą. Jo tėvas pasakė: „Niekada nepasiduok baimei: tai, ką matai, yra vadinama istorija.“
Tai, kad Steinerio ir dar dviejų jo žydų klasiokų Paryžiaus licėjuje neištiko toks likimas kaip likusiųjų, yra vieno vokiečių verslininko įspėjimas, išsakytas anuomet neutraliame Niujorke. 1940 m. sausio mėnesį Volstrito klubo tualete Steinerio tėvas susidūrė su savo pažįstamu, vienu iš Siemens vadovų. Pastarasis jį sugriebė: „Patariu tau gerai įsiklausyti į mano žodžius. Mes netrukus atvyksime į Prancūziją. Žūtbūt išvežk savo šeimą.“ Kai po penkių mėnesių nacių tankai įvažiavo į Paryžių, Steineriai jau buvo Amerikoje.
Labai karštą 1943 m. vasarą įvyko dar viena lemtinga akimirka. „Savaitgalį praleidau šalia Niujorko, Vait Pleinse, kai gydytojo kabinete pamačiau žurnalą Life, kurio dviejuose puslapiuose buvo aprašytos sovietinės mokslų akademijos narių specialybės – radiologijos, biochemijos, matematikos.“ Keturiolikmetis Steineris buvo be galo nustebintas, kad šie lyderiai buvo ne menininkai, o mokslininkai. „Mane užvaldė ambicija vieną dieną padaryti kažką panašaus. Negaliu paaiškinti, bet tai buvo lemtinga. Turėjau vienintelę ambicija – studijuoti mokslo dalykus Čikagoje.“ Jis ten turėjo pakankamai gerų mokytojų: Enricas Fermis jam skaitė fizikos paskaitas, Haroldas Urey – chemijos. Bet nieko gero iš to neišėjo.
„Man buvo pasakyta, kad techniškai esu idiotas. Prancūzijos licėjaus sistema ištreniravo mano atmintį, bet neturėjau nė kibirkštėlės kūrybiškumo. Jeigu mane, kaip kokį nors Jimą Watsoną, nusiųstų į biologiją… Žodžiu, į literatūrą ir filosofiją atėjau beveik sužlugdytas.“
Po Čikagos jis baigė studijas Harvarde, vėliau išvyko į Oksfordą, kur buvo atmesta jo disertacija, galiausiai tapusi knyga The Death of Tragedy („Tragedijos mirtis“). („Akinantis prisilietimas, ar ne?“) Tuomet – The Economist, Prinstonas ir 1961-aisiais – Kembridžas. Užgautas, kad netapo profesoriumi, svarstė apie grįžimą į Ameriką, tačiau po pokalbio su tėvu Plaza viešbučio Oak Room bare tokią galimybę atmetė. Steineris vardino Amerikos universitetų pranašumus, tačiau tėvas po ilgos tylos pasakė: „Kaip liūdna, kad Hitleris laimėjo.“ Steineris rašė: „Nebuvau pakankamai stiprus, kad atlaikyčiau toje pastaboje glūdintį neaprėpiamą liūdno paniekinimo pasaulį.“ Steineris nusprendė likti Europoje.
§
Tuopa, gluosnis, guoba
Jis paima raktą ir mažais, delikačiais žingsneliais veda mane į savo anglišką sodą.
„Tai mano tuopos, mano gluosnis.“
„Nusimanote apie medžius?“
„Aš su jais nekalbu.“
„Kas ten?“
„Mano guoba!“
Veja blizga po ankstesnio lietaus; lietus primena dieną, kada jis daugiau nei prieš penkiasdešimt metų Londone sutiko savo žmoną (Zara man pasakė: „Ir štai atėjo ši figūrėlė su mažu skėčiu ir lyjančiu lietumi.“). Nuo to laiko jiedu kartu. „Vienintelė skyrybų tikimybė, casus belli, gali būti tik ši, – ir jis pajuda prie medinės tvoros. – Mano žmona paaukštino šią tvorą, kadangi apsilanko elnias ir nuvalgo gėles. Aš jai sakau: ‘Bet juk tu gali nueiti pas floristą.'”
Gyvūnai ypatingai suminkština jo širdį, žmonėms taip nepavyktų. Po daugybės bobteilų, dabar jis laiko „labai drovų“ šunį iš prieglaudos vardu Mazas [Muzz, angliško žodžio muzzle – „snukis“ – trumpinys], kuris pėdino paskui mus. „Aš mielai užmuščiau kiekvieną, kuris mano akivaizdoje žalotų gyvūną. Man tai būtų taip pat natūralu kaip kvėpuoti.“ Tai netgi paveikė Steinerio iki tol besąlygišką meilę Proustui. „Dabar mes žinome, kad kalbos apie Prousto kankintus gyvūnus yra tiesa. Biografija gali būti įžvalgos priešas.“
Šiandien mūsų pasivaikščiojimas veda iš jo namo į studiją sode ir atgal. Kelionė trumpesnė nei šimtas jardų. Vis dėlto man patinka galvoti, kad tai yra žymiosios Borgeso parabolės iliustracija apie senovės klajoklį, kuris braižo aplankytų vietų žemėlapį, kol pamato, kad pavaizdavo savo veidą.
Pirmieji jo pasivaikščiojimai buvo Paryžiuje: Rue La Fontaine, Victoro Hugo aikštė. „Vasarą, būdamas vaikas, vykdavau į priebėgą Normandijoje, į Etretatą, kur tapė Monet.“ Vėliau, būdamas Ženevoje, Steineris atrado alpinizmą ir įkopė į Salève kalną, pakartodamas žygį, kurį studentavimo laikais atliko Borgesas, kai dar galėjo matyti.
„Kokia jūsų mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta?“
„Juroje, netoli tos vietos, kur Courbet turėjo namą, yra kalvų grupė virš Ornano. Tai nuostabus kraštovaizdis, apjungiantis senovės civilizacijos atspindžius su laukine šalimi: romėnų ir galų fortifikacijų likučiai bei labai jaudinantys Burgundijos karų pėdsakai.“
Steineris apie pasivaikščiojimų svarbą rašo savo naujausioje knygoje The Idea of Europe („Europos idėja“). Chronometriškai tikslus Kanto kelias Karaliaučiuje. Kierkegaardo klajonės po Kopenhagą. Apkūnusis Coleridge’as įprastai įveikdavo trisdešimt mylių per dieną, eidamas sudėtinga, kalnuota žeme, ir tuo pačiu pakeliui kūrė eilėraščius ar įmantrius teologinius argumentus. Steineris įsitikinęs, kad tuo mes skiriamės nuo Amerikos: „Niekas pėsčiomis neina iš vieno Amerikos miestelio į kitą.“
„Europą formavo ir humanizavo žmonių kojos. Neperlenksiu sakydamas, kad visą mūsų filosofiją sąlygojo vaikščiojimas, tas paprastas veiksmas – statyti vieną koją priešais kitą ir akimirksniu pasiekti tikslą.“
Steineris įkiša raktą, pakviečia mane užeiti.
Jo studija – penkiakampis statinys su piramidiniu stogu. „Suprojektavau jį iš labai paprasto matematinio matmenų rinkinio, kad turinys būtų kuo didesnis atsižvelgiant į erdvę.“
„Kuris iš jūsų išrinko turkio spalvos kilimą?“
„Zara.“
Šviesa pro viršuje esantį stiklą krenta ant stalo, kur riogso didelė elektrinė rašomoji mašinėlė. Jis sėdi čia kiekvieną rytą, atsitiktinai pasirinkęs kokią nors knygą: „Imu pastraipą ir verčiu ją į keturias kalbas, kurias moku.“ Po to vertimus, užrašytus ant popieriaus skiaučių, meta į šiukšliadėžę. Savo įprotį vadina „muzikiniu pratimu, kurį atlieka daugeriopas aš“. Tuomet, atsakęs į pusšimtį kasdien gaunamų laiškų, valandą ar dvi skaito.
Stalo pakraščiuose, priešais ir už jo, nuo sienos iki sienos, stūkso daugybė knygų, apimančių visą akiplotį. „Pradinė idėja buvo surinkti tūkstantį du šimtus tomų, kurių man labiausiai reikėjo. Tai absoliučiai neišdegė. Turėjau pasiduoti.“
Jis juos pristato kaip draugus. Lentynose priešais – Nietzche, Hegelis. Kairėje pusėje – Celanas, Frankfurto mokykla. „Mėlyni tomai? Jie Lukácso, pasirašyti.“ Šalia jo – Ernstas Blochas. „Štai Benjaminas, Adorno…“
„Moterų mažoka“, – sakau.
„Tai ne mano kaltė. Jos nerašė knygų.“
„Kurios knygos vagystė jus labiausiai nuliūdintų?“
Steineris rodo į aukščiausią lentyną už savo stalo. „Mano namų dievas, Coleridge’as. Net sunkiausiu metu jis toks žmogiškas. Net ir pačiais sudėtingiausiais gyvenimo momentais jis visada bus šalia jūsų kaip jautrus guodžiantis žmogus. Yra trisdešimt ar daugiau tokių tomų. Vagys turėtų atvykti su karučiu.“
§
„Bus karas“
Grįžus į saloną, mūsų fotografas paprašo Steinerio papozuoti geltonoje kėdėje. Atsisėdęs jis prisimena kitą didį rašytoją, Arthurą Koestlerį, kuris sėdėjo šioje kėdėje ir verkė, kadangi jį dar kartą pamiršo Nobelio komitetas. „Neliūdėkite, pasakiau jam. Jūs parašėte romaną ‘Vidudienio sutemos’ (Darkness at Noon) ir pakeitėte istoriją.“
Klausiu: „O ką jūs būtumėte norėjęs parašyti?“
„Absoliučiai aukščiausio lygio grožinės literatūros kūrinį.“
„Kaip manote, kas jums sutrukdė?“
„Aš buvau pernelyg išsibarstęs ir išsiblaškęs, aistringai mylėjau per daug dalykų.“
O gal dar kažkas jį varžė? Netgi tuomet, kai Steineris kaip paukštelis čirpė mums skaitytinų autorių vardus, jis nuolat perspėdavo, kad raganosis, ant kurio tupėjo, yra trypiantis žvėris. Jis siuntė žinią, kad humanitariniai mokslai savaime nehumanizuoja, kad jie pernelyg dažnai toleruoja žvėriškumą. „Europa yra vieta, – primena jis knygoje ‘Europos idėja’, – kur Goethe’s sodas beveik ribojasi su Buchenvaldu.“
Steineris pesimistiškas ir sako, kad žmonių žiaurumas vienas kito atžvilgiu yra begalinis. Artinasi katastrofa. „Bus karas. Galiu patikslinti: jis artėja.“ Tai bus religinis islamo karas, įžiebsiantis Armagedoną su šimtais tūkstančių žuvusių sunitų ir šiitų. „Tai nenumaldoma neapykanta. Mes jau nebegalime sustabdyti valčių, išlaipinančių žmones Italijoje. Tai tvanas.“
Vis dėlto Steineris mano, kad katastrofiškais laikais „žmonės grįš prie skaitymo, prie mąstymo, prie muzikos“. „Nėra ko jaudintis, likimas nemėgsta tuštumos.“ Jis ima pasakoti apie čečėnų išpuolį prieš rusų mokyklą Grozne. „Vaikai tris dienas išbuvo be vandens ir maisto, bet juos palaikė drąsus mokytojas, kuris trečią dieną pasakė: ‘Melskimės Dievui ir skaitykime Evangeliją.’ Vaikai atsisakė: ‘Mes meldžiamės burtininkui Hariui Poteriui, jis tikrai ateis.’ Ir vaikai buvo teisūs.“
2015
Vertė Karolina Rimkutė
Alice Milliken // George Steiner, The Wisest of Men: ‘My Main Gift Has Been A Cosmic Tactlessness’