Kodėl dekonstrukcija vis dar svarbi

pagal | 2019 07 02

Pokalbyje, kurį pateikiame jūsų dėmesiui, amerikiečių literatūrologas Jonathanas Culleris, knygų On Deconstruction („Apie dekonstrukciją“, 1982) ir Literary Theory: A Very Short Introduction („Literatūros teorija: labai trumpas įvadas“, 1997) autorius, dalinasi mintimis apie tai, kad teoriją turėtume suvokti ne kaip sudėtingų doktrinų visumą, o kaip beribę, nuolat besimainančią klausimų ir požiūrių seriją. Būtent čia yra jos ilgalaikis vertingumas.

Klausimus užduoda anglų kalbos ir literatūros profesorius Paulas Sawyeris. Ilgesnė šio pokalbio versija buvo publikuota 2007 m. Kornelio universiteto informaciniame biuletenyje English at Cornell.

Paul Sawyer (S.): Dekonstrukcijos teorija Jungtinėse Valstijose paprastai suprantama kaip kažkas skandalingo ir gąsdinančio, kažkas, kam atsiduodama arba nuo ko sprunkama. Prisimenu vieną žurnalo straipsnį, kuriame buvo patalpinta iliustracija, vaizduojanti Derrida kaip banditą, tarsi besiruošiantį apšvarinti kultūros rūmus.

Jonathan Culler (C.): Tikra tiesa, kad jo – ir kitų autorių – teorinių rašinių formos buvo iššūkis anglų kalbos ir literatūros katedroms. Jos kėlė naujus klausimus, taip pat skatino naujai perskaityti tekstus, dažnai sudėtingus. Jeigu priešinaisi, buvai identifikuojamas kaip retrogradas ir sustingėlis. Šiandien galiu suprasti žmones, kurie anuomet vylėsi, kad anas naujas teorinis dalykas išsisklaidys – sulaukęs tokio amžiaus, nelabai trokštu įsitraukti į naujus komplikuotus diskursus.

S.: Taigi kas yra dekonstrukcija?

[Britanijos enciklopedijos įrašą apie dekonstrukciją parašė pats Jonathanas Culleris. Štai kaip jis apibūdina šią teoriją:]

„Tai filosofinės ir literatūrinės analizės forma, daugiausia kilusi iš veiklos, prasidėjusios XX a. 7-ajame deš. dėka prancūzų filosofo Jacqueso Derrida, kuris kvestionavo esmines konceptualines skirtis ar ‘opozicijas’ Vakarų filosofijoje per nuodugnų filosofinių ir literatūrinių tekstų logikos ir kalbos tyrinėjimą. … Polemiškose diskusijose apie intelektualines kryptis XX a. pabaigoje, dekonstrukcijos sąvoka kartais buvo vartojama menkinamąja prasme, turint mintyje nihilizmą ir tuščią skepticizmą. Populiarioje vartosenoje sąvoka pradėjo reikšti tradicijos ir tradicinės mąstysenos ardymą.“

C.: Kita vertus, dešiniųjų mėginimas apibūdinti dekonstrukciją ir kitas teorijos formas kaip Vakarų kultūros ir civilizacijos griovimą bei ardymą yra kažkas, kas mane visada trikdė ir atrodė nesąžininga, nes būtent Derrida paskatino studentus ir dėstytojus literatūros katedrose skaityti Platoną ar Kantą. Tai jis įkvėpė žmones tyrinėti klasikinius filosofinius tekstus, kurių prasmę jie manė žinantys. Derrida idėja naujai perskaityti didžiuosius Vakarų kultūros tekstus vėl suteikė gyvybės humanitariniams mokslams; literatūros kūrinių permąstymas nebuvo literatūros nuvainikavimas, tai buvo lakios vaizduotės, išradingumo, įžvalgumo bei retorikos išryškinimas literatūroje. Nepritariu dešiniųjų tvirtinimui, kad studentai, susidomėję Derrida ir dekonstrukcija, nusisuka nuo literatūros. Priešingai, studentai, atviri dekonstrukcijai, labai susidomi literatūra ir filosofiniais tekstais, tik klausimai jiems kyla kitokie.

S.: Savo knygoje The Literary in Theory („Literatūra teorijoje“, 2006) teoriją apibrėžiate ne kaip vieną modelį tarp kitų, bet kaip erdvę, kurioje literatūra aptariama šiandien, ir tai yra neginčijamas dalykas. Ar tuomet „teorija“ tiesiog tampa kritikos sinonimu ar ji vis dar turi specifinę apibrėžtį?

C.: Čia turėtume paminėti literatūros teoriją, kuri kelia klausimus apie literatūros prigimtį ir funkciją, literatūros žanrų kiekį, charakteristikas ir t. t. Tai, kas mūsų dienomis vadinama „teorija“, kelia nuostabą, nes susidaro įspūdis, kad ji nelabai domisi minėtais klausimais (mano manymu, nepelnytai), bet nagrinėja kitus politinius, filosofinius, lingvistinius ir etinius klausimus – apie reikšmę, tapatumą, galią ir įvairias diskursinių praktikų politines implikacijas. Šitaip „teorija“ tapo pagrindine tarpdisciplinine darbo dalimi; tai viena iš ją apibrėžiančių ypatybių: kitose disciplinose kylantis diskursas gali virsti aktualia ir provokuojančia mintimi literatūros studijų srityje. Dėl to teorija tampa sunkiai apibrėžiama, kadangi dažnai nėra aišku, kodėl tam tikri sociologijos, istoriografijos ar filosofijos darbai laikomi „teorija“, o kiti – ne. Žinoma, jie gali būti laikomi teorija, jeigu nurodoma jų pirminė svarba.

Teorija taip pat yra tarpdiscipliniška; ji save apmąsto, yra atvira ir siekia suprasti savo veikimą kaip mąstymą, ir savo veiksmais ji yra spekuliatyvi, nes veikiau siūlo ne demonstracijas, o perkūrimą apibendrinančiame diskurse, siūlančiame hipotezes, kurios iš prigimties negali būti pademonstruotos vienu ar kitu būdu. Teorija pasiūlo naujus žiūrėjimo į kultūrinius reiškinius būdus, dažnai apibendrinus kokį nors populiarų tyrinėjimą. Tai, kas laikoma teorija, yra rekonceptualizacijos, perkūrimai, kurie kai kam yra intelektualiai naudingi.

S.: Žavioje esė, kurią parašėte apie mūsų mirusį kolegą A. R. Ammonsą, vieną iš jūsų mėgstamiausių poetų, keliate klausimą „Ar poezija gali būti naudinga?“ bei pradedate nuo žymiosios Audeno eilutės: Poetry makes nothing happen („Poezija nieko neverčia nutikti“)1. Ar ši eilutė nereiškia, jog poezija išvis neturi jokio poveikio, net jeigu ji neturi aiškios krypties ir nesukelia akivaizdžių padarinių – viso to, ką tradicinis humanizmas norėtų jai priskirti. Ar teorija gali būti „naudinga“ bet kokia prasme?

C.: Manau, kad literatūrinio diskurso padariniai pasižymi įvairove. Žinoma, literatūra ne visada progresyvi; ji gali būti status quo ir padėti žmonėms priimti socialinius susitarimus natūraliai, bet ji taip pat gali griauti ir tematiškai įgalinti žmones pažvelgti į dalykus kitaip, patirti pasaulį iš kitokiose situacijose esančių žmonių požiūrio taško, pamatyti jos įtaką kalbai, kuri priešinasi arba siekia naikinti klišes, įprastus mąstymo būdus ir provokuoja vaizduotės galimybes. Jos įtaka kalbai skatina utopišką impulsą išmėginti kažką naujo.

Kalbant apie pastarąją teoriją, ji užginčijo tai, kas laikyta natūralu ir priimtina. „Natūralumas“ buvo parodytas kaip istorinis produktas, pasižymintis skirtybėmis, todėl galintis sukelti svarbias potencialias pasekmes socialinėje ir politinėje srityse. Galbūt patys akivaizdžiausi pavyzdžiai yra idėjos apie lytį, seksualumą ir tapatumą, su kuriomis teorija susiduria įvairiais būdais. Feministinė teorija, taip pat queer teorija gali pasitarnauti modeliais, kuomet teorija – čia turėčiau sakyti „teoriniai debatai“, nes šių sričių vitališkumą palaiko ginčai ir alternatyvos – gali paskatinti pokyčius.

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Redagavo, papildomą medžiagą bei iliustraciją parengė Linas J. Jankauskas

Why deconstruction still matters: A conversation with Jonathan Culler

 

§

DEKONSTRUKCIJA

Dekonstrukcija – literatūros teorija, atsiradusi kaip struktūralizmo tęsinys ir drauge jo opozicija. Jai pradžią davė J. Derrida veikalas „Apie gramatologiją“ (1967, liet. 2006), didelę įtaką padarė J. Lacano psichoanalizės teorija. Dekonstrukcija paprastai laikoma filosofinio mąstymo kryptimi (metafizinio mąstymo dekonstrukcija), tarpdisciplinine teorija, o kaip literatūros tyrinėjimo teorinė prielaida XX a. 7-8 deš. išpopuliarėjo JAV (pagrindiniai atstovai – P. de Manas, G. Hartmanas, J. H. Milleris).

Dekonstrukcija stengiasi paneigti teksto interpretaciją pagal struktūralistų siūloma sistemiškumo principą, atkreipia dėmesį į vidines teksto įtampas, prieštaravimus, nutylėjimus. Dekonstrukcijos pasekėjai ieško ne teksto centro (dominantės, anot struktūralistų), o detalių, kurios leistų atskleisti teksto kitoniškumą, sistemiško skaitymo sąmoningai ar nesąmoningai „išstumiamų“ ir viena kitą paneigiančių reikšmių. Taigi bet koks teksto elementas gali tapti interpretacijos pagrindu. Dekonstrukcija tekstą traktuoja ne kaip ideologinį (perteikiantį vertybes) ar estetinį, o pirmiausia kaip kalbinį objektą. Grožinė literatūra suvokiama kaip bandymas kompensuoti kalbos netobulumą, jos esminę negalimybę išsakyti pasaulį. Taigi kūrėjo veikla visada yra Sizifo darbas, neišvengiamas pralaimėjimas, nes tekstas vis tiek yra priklausomas nuo kalbos netobulumo ir visada pakliūva į prieštaravimų spąstus.

Dekonstrukcija laikoma XX a. 7-8 deš. kultūros ir literatūros tyrinėjimuose įsivyravusio poststruktūralizmo ištakomis, kartais – viena iš pagrindinių jo atmainų. Su poststruktūralizmu siejami ir vėlyvieji semiotiko R. Barthes’o veikalai. 2

 

  1. Turimas mintyje W. H. Audeno eilėraštis In Memory of W. B. Yeats („W. B. Yeatso atminimui“).
  2. Dalia Satkauskytė, „Dekonstrukcija“, iš: „Literatūros enciklopedija mokyklai“, Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 215.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.